Politika žvilgčioja iš metaforų brūzgynų

Google+ Pinterest LinkedIn Tumblr +
Pasidalinkite

Socialiniai tinklai buvo tai, kas pastūmėjo mane užsiimti politika. Kai prieš daugybę metų mokinių iniciatyva pasirodžiau feisbuke, tiesiog dalinausi ir aiškinau.  

Palaipsniui supratau, jog tai, ką kalbu, ir ką girdi tie, kurie skaito, gali būti absoliučiai skirtingi dalykai. Nustojau rimtai reaguoti į gerbėjų laiškus: jie nuoširdžiai džiaugdavosi, tuo, ką rašau ir siūlau, bet aiškiai mačiau, jog kalbu priešingai nei jie perskaitė.  

Gerokai įdomesni buvo „heiterių“ komentarai: jie ir parodydavo, kuriose temose nesiseka susikalbėti, nors tu ką.  

Panašiai tuo pat metu viena protinga ponia manęs paklausė, kodėl aš visada sakau, kad ekonomika yra tik ir tik kultūros reiškinys. Atrodė, jog atsakyti labai paprasta: juk ekonomika ir yra kultūriškai sukonstruota seka atsakymų į klausimą, kas su mumis vyksta, kai mes mainomės savo darbu.  

Vis dėlto atsakymas pradėjo strigti, kai pabandžiau pateikti pavyzdžių. Tai, kas man buvo akivaizdu, skaitytojui galėjo būti išaiškinta tik pasitelkus labai daug sąvokų, faktų, metaforų ir interpretacijų. O juk dar reikėjo neįklimpti į loginius prieštaravimus. 

Atsakymai pildytis pildėsi, ir taip atsirado „Melo ekonomika“. Galiu džiaugtis, jog tai knyga, kuri tebėra skaitoma iki šiol, bet — ir vėl įdomiausia buvo tai, kad daugybė žmonių, kuriems knyga patiko, skundėsi nesuprantą, apie ką pasakojama vienuoliktame skyriuje.  

Bet – tas vienuoliktas skyrelis ir buvo esminis. Jo nesupratus, visa knygos nauda, tiesą sakant, ėjo šuniui ant uodegos.  

Mano mąstymo logika buvo paprasta (mano akimis paprasta, autoironiškai pridursiu).  

Pirmuose skyreliuose išdėsčiau visą pluoštą mitų, kuriais tiki eilinis „sveikas protas“. Pateikiau faktų, pagrindžiau moralinius sprendinius anapus politinių pasirinkimų, ir apibendrindama tame nelaimingame skyrelyje dar kartą paaiškinau, jog kiekvienas faktas yra gyvas tik tam tikrų sąvokų ir interpretacijų kontekste.  

Priminiau tiesas, kurias žino kiekvienas, kas nors kelias minutes RIMTAI mokėsi ekonomikos: ekonomika nėra išganymo teologija, tai interpretacinis mokslas ir nereikia ekonomikos ekspertų dėstomų tiesų priimti it šventraščio ištarmių.  

Tai, ką čia sakau apie ekonomiką, dar labiau tinka politikai.  

Tiesa, jei ekonomikoje moralės sprendiniai slepiami po faktų ir formulių aprėdais, tai politikoje, kuri savo prigimtimi yra sugyvenimo dalykas, pasirenkamos vienu metu ir primityvesnės (šeimos), ir sudėtingesnės (Dievo, valdovo, galios) metaforos.  

Mokslas mano, kad pastarosios, ypatingai šeimos, metaforos turi ir tiesioginį santykį su tuo, kaip formuojasi mūsų smegenys ir kaip po to jos veikia, priversdamos ir mus imtis tokių ar kitokių sprendimų ir net veiksmų.  

Trumpai keli faktai iš neurolingvistikos, kurie čia tiesiog neišvengiami. Nesu didelė neurolingvistikos ekspertė, tad gal dabar yra atsiradę ir naujų detalių, vis dėlto esmė tokia. 

Pirma, nors žmonės galvoja, kad mąsto sąmoningai, išties apie 98 proc. priimamų sprendinių yra nesąmoningi.  

Antra, samprotavimas yra fizinis procesas, ir jo neįmanoma atsieti nuo mūsų kūno bei fizinių procesų mūsų smegenyse.  

Trečia, žmonės pasaulį vertina ir argumentus sveria skirtingai, nes tų žmonių kultūrinė ir asmeninė patirtis suformavo nevienodas smegenų struktūras.  

Ketvirta, žmones negali tikrovės suvokti tiesiogiai, „objektyviai“. Kad ir kokį reiškinį beaptartume, matysime, kad kalbame ir argumentuojame remdamiesi metaforomis. Pastarasis teiginys ypatingai aiškus, kai kalbame apie abstrakčius dalykus.  

Komiška tai, kad net matematikos ar fizikos samprotavimai yra pajungti metaforoms, kurios savo ruožtu įrėmintos mūsų smegenyse, kurios — sutikime — gali tik tiek, kiek gali. Patinka tai mums ar ne, bet mūsų mąstymą riboja mūsų smegenys. Mūsų kūniška prigimtis.  

Dar kartą pasitelkiame smegenų ir pažinimo mokslus. Ir štai: mūsų patirtys suformuoja smegenyse jungtis, dėl kurių mes argumentuojame, tad kuo dažniau vartojame tą ar kitą sinopsinę jungtį, tuo stipresnis ryšys susidaro ir tuo lengviau mūsų smegenims aktyvuoti susijusius neuronus.  

Tačiau tuo pat metu kito asmens patirtys gali suformuoti ir suformuoja kitokias jungtis.  

Tad — norime to ar ne — mes skiriamės, ir nors savo mąstymo rėmų atžvilgiu išliekame logiški, tai nereiškia, kad turime visiškai atmesti kito samprotavimų logiką. Kas tinka mums, gali absoliučiai kitaip skambėti kitoje galvoje.  

Tiesiog ta kita galva sudėtingus klausimus svarsto ir sprendžia remdamasi kitokiomis jungtimis, o tai reiškia — kitokiomis konceptualiomis metaforomis. 

Kas skiria radikalius fundamentalistus, kurie visada žino tiesą, nuo tų, kurie nuolat tik ieško atsakymo. Radikalus fundamentalistas gali būti ir tikėjimo žmogus (krikščionis čia tikrai niekuo neatsilieka nuo musulmono), ir tos ar kitos partijos adeptas, ir aklas tos ar kitos ekonominės teorijos šalininkas.  

Atsakymas, kuris seka iš ankstesnių šiame tekste minimų prielaidų, yra aiškus — jie remiasi skirtinga metaforų sistema, kuri dėl skirtingų kultūrinių ir asmeninių patirčių susiformavo samprotavimus pagrindžiančiose smegenyse.  

Grįžkime namo.  

Manau pastebėjote, kad per pastaruosius apytikriai dešimt metų Lietuvoje (nors ne tik joje) vis labiau aktualizuojasi politika, kuri drąsiai skelbiasi esanti krikščioniška, ir tai jos apologetams automatiškai reiškia, jog kalbama apie moralią politiką.  

Kodėl jie tokie įsitikinę, jog žino Dievo balsą, nors elementarus religinis išsilavinimas suponuoja, jog Dievas nepažinus? 

Atsakymas nėra labai gudrus. Samprotaudami šie žmonės remiasi „Griežtojo tėvo“ konceptualia metafora, įsirėminusia smegenyse dar tada, kai vos gimę jie siekė tėvų meilės ir dėmesio. Šiame lauke ne kas kitas kaip šeimos galva (kalbant apie visą visuomenę — Dievas arba autoritarinis vadas) nubrėžia visas žaidimo ribas, suformuluoja taisykles, nusprendžia, kas yra gėris, ir kas yra blogis. Esi paklusnus, taigi esi geras ir vertas, būsi pagirtas. Neklausysi – būsi nubaustas.  

Beje, taip samprotaujant, bet kokia bausmė pasirodo esanti tikroji meilės išraiška, ir tėvas lupa savo vaiką ne todėl, kad norėtų jį pažeminti. Jis lupa ir jo širdis verkia, bet jis žino, kad bausmė yra gėrio šaltinis, atitraukia vaiką nuo blogio, padeda jam nugalėti savo savanaudiškumą, rasti vietą pasaulyje ir tapti geru doru žmogumi, kuris atneš daug gero sau, o tai reiškia ir valstybei.   

Na, o kas kitoje pusėje?   

Čia slepiasi „Palaikančio, atjaučiančio tėvo“ vaikai. Pasaulis jau nebėra juodai baltas, tėvai nėra vien giriantys ir baudžiantys. Sprendimus lemia daugybė atspalvių, o ieškant atsakymų į klausimus, kas leistina, o kas ne, kas yra gėris, o kas blogis, atsiremiama į visiškai kitokią koordinačių sistemą. Jau ne konkurencija, galios demonstravimas, o bendradarbiavimas, ne primesta tiesa, o kelias, aptiktas pačiam stebint ir mokantis, kalbantis suprantamas kaip tinkamas ir vaisingas.  

Ar girdite visų tų didžiųjų ginčų dėl to, kiek valstybė gali įsiterpti į šeimos gyvenimą, jeigu vaikai yra baudžiami fizinėmis bausmėmis ar psichologiškai žeminami, atgarsius?  

Galima tęsti ir toliau, bet iki kitos savaitės, kai parlamente vėl bus galima įrašyti šias ketvirtadienio mintis.   

Post scriptum. Niekada nepamirškite, kad mokslas (kaip ir visokie jo pagimdyti svarstymai) gyvas tiek, kiek jis NEŽINO atsakymų. Kai jis jau žino atsakymus, jis miręs.  

Pasidalinkite
Dalinkitės.

Palikite Atsiliepimą