Politika yra pokalbis

Google+ Pinterest LinkedIn Tumblr +
Pasidalinkite

Šią savaitę dirbu Vilniuje. 

Europos Parlamente dabar vadinamoji Žalioji savaitė, kai nevyksta posėdžiai, o parlamento nariai susitinka su savo rinkėjais. Kadangi jokie tiesioginiai susitikimai negalimi, tai, pasinaudojus proga, atsakau į jūsų labai dažnai man užduodamą klausimą, o ką aš savo gyvenime esu nuveikusi. 

Iš karto pasakysiu, kad turiu kuo didžiuotis. 

Pateikusi bendrą informaciją, sustosiu ties vienu mane išskirtinai pradžiuginusiu praėjusios savaitės Lietuvos vyriausybės sprendimu — aukščiausiu lygiu nedalyvauti Kinijos 17+1 formate organizuotame susitikimų raunde. 

Apie tai kalbėsiu ir todėl, kad tikrai buvau pirmoji nacionalinio lygmens Lietuvos politikė, kuri dar 2017 metais pradėjo garsiai kalbėti apie naujos Kinijos geopolitikos grėsmes Lietuvai. 

Giriuosi. Tai, jog Kinijos grėsmių klausimas praėjusios kadencijos Seime buvo aktualizuotas mano pastangomis, sausio pabaigoje diskusijos dėl santykių su Kinija metu patvirtino ir Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Laurynas Kasčiūnas. 

Mano veiklą šioje srityje įvertino net Kinijos Liaudies Respublikos propagandinė mašina, tokio Lino Eriksono lūpomis Vengrijoje leidžiamame prokiniškame žurnale 2018 metų vasarą aiškinusi, jog Lietuvoje visi džiaugiasi draugyste su Kinijos komunistais, ir tik marginalė Maldeikienė kažko nepatenkinta. Man dabar tikrai malonu visokiems eriksonams pasakyti, jog juokiasi tas, kas juokiasi paskutinis. 

O dabar iš eilės. 

Didžiuojuosi savo dviem aukštojo mokslo diplomais, daktaro laipsniu, studijomis Maskvos universitete, stažuotėmis naujienų agentūroje „Reuters“, „Amerikos balse“ (kur 1991 metais lankiausi Amerikos prezidento kvietimu). Man malonu prisiminti ir beveik metus trukusį mokslą Oksfordo universiteto žurnalistikos kurse, kur mane už nuopelnus Lietuvos žurnalistikai delegavo Didžiosios Britanijos ambasada Lietuvoje. 

Kai kokiais 1991 metais sugalvojau imtis verslo žurnalistikos, tokios Lietuvoje nebuvo. Įsteigiau tokios informacijos padalinius ELTOJE, o vėliau — BNS. Sugalvojau ir padariau. 

Kai 2002 metais parašiau knygą apie asmeninių finansų valdymą (abu jos leidimai buvo išpirkti labai greit), visi tikėjo bankų reklamomis. Aš įspėjau — mokykitės skaičiuoti savo pinigus, aklai netikėkite nei bankais, nei finansų makleriais, nei draudikais, nes priešingu atveju turėsite bėdų. Po kelerių metų per 2008 metų krizę mano įspėjimai pasitvirtino, bet buvo ir tokių žmonių, kurie dėkojo už tai, kad perskaitę knygą nepadarė neprotingų sprendimų. 

Labai norėjau, kad Lietuvos vaikai gautų modernesnių žinių apie ekonomiką, todėl šalia dėstymo Vilniaus universitete trylika metų dirbau ekonomikos mokytoja mokykloje. Parašiau daug vadovėlių, ir tai nėra propagandiniai tekstai, kaip didelė dalis tų, kuriuos, deja, ir iki šiol naudoja Lietuvos mokyklos. Tai irgi mano darbas savo Tėvynei, beje, atliktas praktiškai nemokamai, laisvu nuo darbo metu ir per atostogas. 

Trylika parašytų ir septynios išverstos knygos irgi yra darbas, kuris tikrai pagilino skaitančių Lietuvos žmonių supratimą apie modernią ekonomiką. Na o tie, kurie suvokia sudėtingesnius tekstus, tikrai jų jau daugiau nei 30 metų randa įvairiuose leidiniuose, pastaruoju metu ir žurnale „Literatūra ir menas“.

Mano laimėjimas yra ir treji be jokių partijų pagalbos ir pinigų laimėti rinkimai. 

Galiu tęsti, bet dabar grįšiu prie Kinijos klausimo aktualizavimo. Primenu, mane labai pradžiugino Lietuvos premjerės pareiškimas, kad šalis nedalyvaus vasario 9 dieną prezidento Xi Jinpingo organizuojamame aukščiausio lygio susitikime. Galiausiai šį kartą iš susitikimo 17+1 liko tik 11+1. Taip. Lietuvos iniciatyvą nedalyvauti lyderių formatu parėmė net šešios valstybės.

Ir taip dar 2012 metais Kinijos pradėta politiką įtraukti į savo įtakos lauką Centrinės ir Rytų Europos valstybes patyrė realią nesėkmę. 

Naujojo Šilko kelio oficialiai vadinamo „Viena juosta, vienas kelias“ iniciatyvą prezidentas Xi Jinpingas paskelbė Kazachstane 2013 metų rudenį, ir palaipsniui ji tapo šios šalies užsienio politikos ašimi, 2017 metais netgi inkorporuota į Kinijos konstituciją. 

Elegantiška užuomina į dar nuo Viduramžių egzistavusius prekybos kelius iš Kinijos į Europą primena apie iš Rytų keliavusias gėrybes, tuo pačiu metu nostalgijos šydu pridengdama naują agresyvią Kinijos globalią politiką. 

Vis dėlto po šia iniciatyva slepiasi ne tik ir net ne tiek prekybiniai ir ekonominiai ryšiai, kiek nauja geopolitinė ir kultūrinė Kinijos invazija. 

Viena iš šio esą geopolitinio projekto dalių yra 17+1 (iki 2019 metų, kai prasijungė Graikija, — 16+1) formatu vykdomas Centrinės ir Rytų Europos, o dabar jau ir Pietų Europos valstybių, kurių dvylika yra Europos Sąjungos narės, inkorporavimas į Kinijos interesų lauką. 

Kalbant apie Lietuvą, klausimas išskirtinai aktualizavosi 2018 metų liepą, kai tuometinis finansų ministras Vilius Šapoka dalyvavo eiliniame šio formato susitikime ir grįžęs išdidžiai pareiškė, jog Vilnius artimiausiu metu tapsiąs Kinijos finansinių technologijų Europoje centru. 

Kitaip sakant, nors anksčiau tais pačiais metais ministro  Raimundo Karoblio pastangomis Kinijai buvo užtvertas kelias įlįsti į Klaipėdos uostą, finansų ministras bėdų nematė, o vietoje aiškaus atsakymo į mano oficialią užklausą, kas jam suteikė teises priimti tokius sprendimus be Seimo leidimo, tik atsainiai maivėsi. 

Tad 2018 metų rudenį mano pastangomis klausimas buvo įtrauktas į Seimo Europos reikalų komiteto darbotvarkę, juolab kad kaip tik tuo metu Europos Parlamente buvo priimta rezoliucija apie ES ir Kinijos santykius, ir išskirtinai atkreiptas dėmesys į pavojus, slypinčius anapus 16+1 projekto. 

Tada labai primygtinai kolegoms siūliau svarstyti Kinijos ir Lietuvos santykius europinėje ir transatlantinėje perspektyvoje. 

Įdomu, kad tuomet tokiam pasiūlymui pasipriešino tik tuometinis Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Juozas Bernatonis, na bet komunistų meilė vienas kitam, matyt, amžina, ypač jeigu kvepia pinigais. 

Ir kadangi tuometinis Europos reikalų komiteto pirmininkas Gediminas Kirkilas klausimo svarstymą vis atidėliojo, ėmiausi aplinkinio kelio. 

Man pavyko įkalbėti tuometinį Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininką Vytautą Baką, padedant Amerikos ambasadai, suorganizuoti bendrus Lietuvos Seimo ir JAV valstybės departamento klausymus dėl Kinijos investicijų rizikos.

Pokalbis įvyko 2018 metų lapkričio 21 dieną, ir puikiai pavyko. 

Beje, įdomi detalė: po klausymų tuometinis Lietuvos verslo konfederacijos prezidentas Valdas Sutkus visas raudonas ir įsiutęs koridoriuje niršo aiškindamas ūkio viceministrui, kaip daug jis dirbo, kad Lietuva taptų „Vieno kelio, vienos juostos“ dalimi ir kiek į tai jau investavo. Gaila, bet viceministras tik teisinosi ir nepriminė tam lobistui, kad egzistuoja ir nacionalinio saugumo bei bendrojo gėrio klausimai. 

2018 metų lapkritį Šanchajuje graudu buvo žiūrėti ir į prezidentę Dalią Grybauskaitę, apsuptą autoritarinių valstybių vadovų — nuo Rusijos Medvedevo, Vengrijos Orbáno, Čekijos Zemano iki leninisto Salvadoro prezidento. Teisindama savo kelionę, ji tada aiškino, jog Kinija žada suteikti mums eksporto privilegijų. 

Nei Kinijos, nei Grybauskaitės pažadai taip ir nevirto tikrove. Skaičiai rodo, kad nors eksportas į Kiniją auga, jis ir dabar sudaro mažiau nei ketvirtadalį importo iš šios valstybės. Ir toks neigiamas prekybos saldo tikrai nėra Lietuvai naudingas. 

Tiek būdama Seimo nare, tiek dabar, jau iš Europos Parlamento, reikalavau stabdyti Kinijos komunistų partijos ideologinio padalinio veiklą Vilniaus universitete. 

Graudu buvo skaityti tuometinio rektoriaus, o dabar Seimo nario Artūro Žukausko atsakymą į paklausimą, kai jis gan tiesiai dėstė, kad svarbu pinigai, o visa kita Universitetui ne motais. 

Tad džiaugiuosi, kad dabartinio rektoriaus atsakymas buvo adekvatus ir jis mato įtampas, kurias gali kelti tokie padaliniai. 

Na ir tas buvęs rektorius, matyt, jau pakeitė poziciją: juk į parlamentą jis pateko su politine jėga, kuri labai griežtai remia Taivano nepriklausomybės idėją. Remia taip griežtai, kad net siūlo Taivanui atsiskirti nuo Kinijos Liaudies Respublikos, ko nesiekia net patys Taivano demokratai.

Dabar jau galiu drąsiai pasakyti, jog mano trejų metų aktyvus darbas kovojant su Kinijos įtaka Lietuvoje jau duoda vaisius. 

Pasidalinkite
Dalinkitės.

Palikite Atsiliepimą