Politika yra moralės dilemų sprendimo laukas

Google+ Pinterest LinkedIn Tumblr +

Politika yra moralės dilemų sprendimo laukas. Tokią tezę galėjote rasti mano prezidento rinkimų programoje. 

Šiandien yra labai gera proga pasvarstyti, kodėl ir kaip tai pasirodo kiekvieno politiko gyvenime. Pretekstas — praėjusį ketvirtadienį Europos Parlamente vykęs  balsavimas dėl dokumento ilgu ir klampoku pavadinimu — „Pranešimas dėl lytinės ir reprodukcinės sveikatos bei teisių padėties Europos Sąjungoje, kiek tai susiję su moterų sveikata“. 

Subsidiarumo korta

Apie ką šis pranešimas? Apie visą pluoštą klausimų, kurie vadinami vertybiniais, ir sulaukia labai kontroversiškų vertinimų. Šiandien apie abortų reguliavimo taisykles, prieinamą kontracepciją, lytinį vaikų švietimą, pagalbą nėščiosioms ir įperkamą moterų sveikatos apsaugą.

Kitaip sakant, apie dar vieną žmogaus teisių aspektą, ypač svarbų dabar, kai priešiškumas moterų teisėms auga ir tampa rimta demokratijos erozijos žyme. 

Prieš savaitę Europos Parlamente priimtas dokumentas šia tema nėra pirmasis. Dar 2013 metais buvo atmestas tuometės socdemų parlamentarės iš Portugalijos Edite Estrelos ruoštas pranešimas. Tada nugalėjo pozicija, jog seksualinių ir reprodukcinių teisių politika bei lytinio švietimo mokyklose klausimai priskirtini tik šalių narių kompetencijai. 

Šią subsidiarumo kortą Europos liaudies partijų grupė, kuriai priklausau, bandė išsitraukti ir šį kartą. Tiesa, net grupės viduje tokia pozicija buvo sutikta nevienareikšmiškai.

Tarkime, europarlamentarė iš Lenkijos Janina Ochojska aiškino, jog „priešingai, nei dažnai tikima, tai [klausimai, kurie keliami pranešime] yra ne apie abortus, kas suskaldytų į priešingas stovyklas.“ Dokumente svarstomi klausimai, manytina, privalėtų būti priskiriami žmogaus teisių laukui.

Nauja era ES

Pagrindinis Europos Parlamento pranešėjas kroatas, socialdemokratų frakcijos narys Predragas Matićius irgi pabrėžė, kad ši rezoliucija žymi naują erą ES ir pirmąjį tikrą pasipriešinimą regresyviai politikai, kuri daugelį metų ribojo moterų teises Europoje. 

Po aistringų debatų birželio 25 dieną dokumentą palaikė 378 parlamento nariai, prieš buvo 255, o dar 42 susilaikė. Tokiu būdu 81 balso persvara pranešimą Europos Parlamentas palaimino. 

Už pranešimą balsavo trys Lietuvoje rinkti ES asamblėjos nariai — Vilija Blinkevičiūtė, Juozas Olekas ir Petras Auštrevičius, du — Bronis Ropė ir Stasys Jakeliūnas — susilaikė, o kiti, tarp jų ir aš, galutiniame balsavimo raunde, kai buvo sprendžiamas viso dokumento likimas, balsavome prieš.

Šiandien ir bandysiu paaiškinti jums, kas lėmė tokį galutinį neigiamą mano sprendimą žinant, jog moterų teisės bei demokratijos plėtra man yra išskirtinai svarbios.

Klausimai neturintis kelti kontroversijų

Pradžioje trumpai apie tai, kas kalbama šiame tikrai ypatingo dėmesio sulaukusiame dokumente.  

Dokumentas pabrėžia, jog lytinė ir reprodukcinė moterų ir mergaičių sveikata yra esminis jų geros sveikatos komponentas, labai svarbus lyčių lygybės, ekonomikos augimo, vaikų apsaugos aspektas. Adekvačiai reguliuojamos šios srities moterų teisės naikina moterų skurdą bei smurtą dėl lyties. 

Pranešime visos ES valstybės narės raginamos visoms moterims, ir ypač moterims iš etninių, rasinių ar religinių mažumų, neįgaliosioms, seksualinio smurto aukoms sukurti lygias, prieinamas ir įperkamas sveikatos priežiūros paslaugas. 

Reikalaujama, kad nėščiosios bei gimdyvės be jokios diskriminacijos gautų tinkamą medicininę pagalbą. Akcentuojama ir tai, jog nevaisingoms šeimoms turi būti sukurta reali galimybė gauti nevaisingumo gydymo paslaugas. 

Iš pirmo žvilgsnio šie klausimai sveiko proto žmonių galvose neturėtų kelti jokių kontroversijų, kad ir ką apie tai mąstytų įvairių pakraipų radikalai ir fundamentalistai. Visos minėtos temos ir siūlomi jų sprendimo keliai visiškai priimtini ir man, ir aš vienareikšmiškai jas palaikau. 

Neįmanoma izoliacija nuo pasaulio

Tiesa, verta išskirti du įtampos šaltinius: lytinį švietimą bei kontracepciją. Politinė grupė balsuojant šiais klausimais rinkosi laisvą balsavimą. Abiem atvejais balsavau už. 

Absoliučiai pritariu tam, jog jaunimui būtinas išsamus lytinis švietimas, kuris apima patikimą mokslinę informaciją apie žmogaus raidą, anatomiją ir reprodukcinę sveikatą, taip pat informaciją apie kontracepciją, gimdymą ir lytiškai plintančias ligas.

Lytinis švietimas, be abejonės, padeda vaikams ir jaunuoliams atpažinti seksualinį išnaudojimą, prievartą, suprasti, kokie santykiai yra tinkami ir sveiki, o kurie formuoja ydingus elgesio modelius. Lytinis švietimas taip gali iš esmės prisidėti prie lytinio smurto ir priekabiavimo mažinimo.

Balsavau ir už tai, jog visoms ES moterims turi būti suteikta galimybė gauti informaciją apie kontracepciją ir šeimos planavimą.

PSO duomenimis, šiuolaikinės kontracepcijos taikymas 2017 m. padėjo išvengti maždaug 308 mln. neplanuoto nėštumo atvejų. Tai dar labiau sustiprina mano įsitikimą, kad visoms moterims turi būti sudarytos sąlygos naudotis kokybiškomis kontracepcijos priemonėmis.

Joms turi padėti ir vyriausybės, kurios, pritaikiusios direktyvoje numatytą lengvatinį ar nulinį PVM tarifą, gali gerokai sumažinti jų kainą. 

Kokie pagrindiniai oponentų argumentai? Lytinio švietimo klausimas atmetamas remiantis teze, jog tik šeimos pačios gali nubrėžti vaiko žinojimo ribas. Argumentas itin primityvus jau vien todėl, kad tokiu atveju toms šeimoms savo vaikus reikia visiškai izoliuoti nuo pasaulio. Kaip toks vaikas gyvens suaugęs man net baisu pagalvoti. 

Sprendimai, padedantys kenčiantiems

Kontracepcijos klausimas sulaukia daug pasipriešinimo iš fundamentalių tikinčiųjų grupių. Gerbiu ir net žaviuosi kiekvienos katalikų šeimos laisvu apsisprendimu turėti tiek vaikų, kiek davė Dievas, vis dėlto nemanau, jog sekuliarioje visuomenėje religinių bendruomenių principai turėtų būti privalomas įstatymas visiems. 

Dabar apie sudėtingesnius sprendinius. Prieš penkerius metus artėjant 2016 metų Seimo rinkimams viešai deklaravau savo priklausymą Katalikų Bažnyčiai bei tuos principus, kurie lems mano apsisprendimą balsuoti už vieną ar kitą tikintiesiems labai aštrų klausimą. 

Tada rašiau [https://www.maldeikiene.lt/priesakai-sau/], kad gyvenime „neretas konfliktas tarp tradiciškai įprastos dorovės normų ir humaniškumo“.

Moraliniai konfliktai kyla, kai reikia apsispręsti dėl gyvybės apsaugos ribų, moterų teisės vartoti kontraceptines priemones, gimdyti, neturint pragyvenimo šaltinio ir mylinčio bei norinčio vaikus auginti sutuoktinio. 

Tada aiškiai formulavau, jog „moralinėse kolizijose remsiuosi mylinčio ir gailestingo, o ne rūstaus ir kerštingo Dievo veidu ir, kiek leidžia jėgos, bandysiu paremti tuos sprendimus, kurie padeda kenčiantiems.“

Pabrėžiau ir tai, jog niekada „nepasiduosiu klerikaliniams reikalavimams drausti, neleisti ir visaip kitaip atimti iš žmonių teisę daryti savo sprendimus, kuriems kaip tikintis žmogus gal ir nenorėčiau pritarti. Kai kalbama apie gilius moralinius sprendimus, manau, neturiu teisės siaurinti kitų žmonių jiems Dievo suteiktos laisvės — nes tik Dievas yra galutinis teisėjas.“

2018 metais skelbtoje prezidento rinkimų programoje šių principų vedama parašiau, jog „nepalaikau abortų draudimo.“ [https://www.maldeikiene.lt/2019-m-prezidento-rinkimu-kampanija-po-tamsos-ateina-ausra/]

Varžo tik Malta

Tokios viešai deklaruotos moralinės nuostatos man leido ne tik visiškai pritarti kontracepcijos klausimui, bet ir balsuoti už tai, jog kiekviena moteris savo laisvu apsisprendimu turi turėti galimybę pasinaudoti saugiu ir teisėtu nėštumo nutraukimu, laikantis PSO gairėmis grindžiamų medicininių standartų. 

Šiuo metu ES tik vienoje valstybėje narėje — Maltoje, nutraukti nėštumą draudžiama bet kokiomis aplinkybėmis, o dar vienoje — Lenkijoje tai padaryti leidžiama tik išskirtinai retais atvejais, vadovaujantis labai ribotomis išankstinėmis nuostatomis. 

Nėštumo nutraukimo apribojimų pasekmės yra nepaprastai rimtos. PSO duomenimis, kasmet suskaičiuojama po 25 mln. nesaugaus nėštumo nutraukimo atvejų, kurių pasekmės neretai būna pražūtingos. Teisiškai apribojus nėštumo nutraukimą, jo atvejų nesumažėja, priešingai, moterys, nusprendusios ryžtis nesaugiam nėštumo nutraukimui, verčiamos rizikuoti gyvybe ir sveikata. 

Šioje situacijoje atsistoju silpnesniųjų ir mažiau atstovaujamųjų pusėje. 

Ne kartą sakiau ir kartoju: man atgrasūs veidmainiai, kurie viena sako, o kitą — daro. Visais įmanomais būdais stengiuosi negirdėti ir nematyti tų, kurie sukūrę kelias šeimas ir garsėjantys vulgariais anekdotais leidžia sau kalbėti apie tradicijas.

Panašu, jog ta jų tradicija yra primityvus lėkštas melas. Aš vis dėlto labai laukiu Bažnyčios atsigręžimo Evangelijos link, nuolatinio prisiminimo, koks griežtas Dievas galingiesiems ir fariziejams, ir koks jautrus ir šiltas savo žodžiuose vargstantiems ir nuodėmingiems. 

Tiesa, nesu linkusi manyti, jog abortas gali būti priskirtas žmogaus teisių sferai ir labai abejoju, jog atsisakymas suteikti nėštumo nutraukimo priežiūros paslaugas yra smurto dėl lyties forma. 

Teisę vadovautis sąžine turi ir gydytojas

Galiausia prieiname prie paskutinio ir man sunkiausio sprendimo, kuris ir nulėmė mano galutinį sprendimą nepritarti visam dokumentui. 

Teisę vadovautis savo sąžine bei tikėjimu turi ne tik moteris, bet ir gydytojas. Gali atsitikti taip, jog moteris, norinti nutraukti nėštumą, pateks pas tokį gydytoją, kuris atsisako tai atlikti remdamasis savo asmeniniais įsitikinimais, sąžinės išlyga. 

Dokumente ši dilema tarp paciento teisės gauti teisėtą paslaugą ir gydytojo teisės tos paslaugos nesuteikti, vertinama išimtinai iš pacientės pusės. Su tuo sutikti negaliu.

Balsuodama atsistojau gydytojo, o ne pacientės pusėn. Manau, jog valstybės narės privalėtų kažkokiu būdu padėti moterims, kurios patenka į tokią situaciją, bet tikrai, mano galva, nevalia prievarta versti gydytojus daryti tai, ko jiems neleidžia jų sąžinė. 

Pasaulyje, kuris vadovaujasi sąžinės laisvės principu, nei pasaulietis neturėtų tapti tikinčiųjų dogmų įkaitu, o tikintysis neprivalo išduoti to, kuo tiki.

Dalinkitės.

Palikite Atsiliepimą