Pinigų versus vertybių dalybos

Google+ Pinterest LinkedIn Tumblr +
Pasidalinkite

Dienas, kai Briuselyje renkasi Europos Sąjungos valstybių vadovai, žymi padidėję saugumo reikalavimai.

Grįždama namo dar vakar prie pastato, kur dabar jau vyksta pagrindinės diskusijos, mačiau mėlynai baltomis Belgijos policijos „Stop juostomis“ apraizgytas dviračių stovėjimo aikšteles. „ES Viršūnių susitikimas, parkuoti negalima“, skelbė lentelės.

Bet kokios diskusijos irgi yra savotiška saugojimo aikštelė, kai nori nenori bandai kitoms pusėms įrodyti, jog tai, kur esi įsitvirtinęs, yra tinkama ir prasminga. Tiesa, lieka keli atviri klausimai. Pirma, o ką ketini saugoti? Antra, ką darysi, jeigu pasirodys, kad į pasirinktą vietą pretenduoji ne vienas. Nusileisi? Prisišvartuosi dar stipriau?

Viršūnių susitikimo kalbos šį sykį suksis apie vertybinius dalykus. Bus deramasi ne tiek dėl milžiniškų galimų pinigų dalybų, apie kurių gerus rezultatus taip malonu pranešti valstybių galvoms, kiek apie ne tokius pragmatiškus dalykus.

Susitikimo darbotvarkė rodo, jog daugiausia dėmesio bus skirta Baltarusijos ir Turkijos klausimams. Pasitikėjimas Europos Sąjungos užsienio politika, be abejo, reikalauja, jog galų gale būtų priimtos sankcijos Baltarusijos režimui ir aiškiai suformuluota Sąjungos pozicija Turkijos klausimu.

Kodėl šių klausimų sprendimas juda taip lėtai ir klampiai?

Bent jau Turkijos atveju, pats klausimas nėra toks jau paprastas.

Turkija jau 15 metų laukia savo eilės prisijungti prie Sąjungos, ir tai jai teikia ypatingą statusą. Jos vaidmuo suvaldant migrantų krizę 2015 metais yra išskirtinai  svarbus, ir vis dar tęsiasi. Turkija yra viena iš stipriausių NATO veikėjų.

Kita vertus, o ar tai, kas minėta, gali pateisinti tragiškai prastėjančią žmogaus teisių padėtį Turkijoje, kur vien šiuo metu kali 100 žurnalistų, kur 40 tūkst. mokytojų neteko darbo vien todėl, kad neįtiko valdančiajam Erdogano režimui, kur išvaikyti universitetai, kur persekiojami kitų nei musulmonų tikėjimų žmonės. Žmogaus teisių organizacijos jau ketverius metus kalba apie visą virtinę atvejų, kai žmonės tiesiog dingsta be jokių paaiškinimų jų šeimų nariams, tada atsiranda lyg iš niekur ir paaiškėja, jog jie visą laiką buvo suimti tardomi, kartais ir kankinami.

Stambulo Švč. Išminties, arba Sofijos, katedros pavertimas mečete po to, kai ji beveik 100 metų buvo visiems prieinamas pasaulinės svarbos kultūros muziejus, buvo smūgis ne tik Graikijos ortodoksų bažnyčiai, bet ir visiems pasaulio krikščionims.

Lietuvoje ne be kai kurių politikų ir politologų pagalbos įsigali nuomonė, jog Baltarusijos režimo pasmerkimas yra nepalyginamai svarbesnis nei Turkijos autoritarinio režimo pasmerkimas. Kipras, kuris aiškiai pareikalavo sankcijas Lukašenkai susieti su sankcijomis Turkijai, buvo išjuoktas, jo bėdas sumenkinus iki esą nepalyginamų dalykų.

Žinoma, jeigu ironizuodami Kipro poziciją prisimename tik Nikosijos ginčą su Ankara dėl dujų gręžimo darbų Kipro išskirtinėje ekonominėje zonoje, galime rasti pateisinimų savo pozicijai. Tiesa, sunkiai įsivaizduoju, ar tie patys Lietuvos politikai tylėtų, jeigu kas nors sumanytų pradėti ekonominę veiklą mūsų teritorijoje.

Kita vertus, primenu, jog kalbama ne tik apie gręžinius, kurie tiesiog yra paskutinis lašas verste verčiantis vėl atnaujinti diskusijas dėl to, ar turi Europos Sąjunga toleruoti autoritarinį režimą, kuris atmeta tarptautinę teisę, o ir savo šalies kandidatės įsipareigojimus Europos Sąjungai? Kalbama apie kultūrinius, vertybinius žmogaus teisių klausimus, kurių pagrindu ir buvo suformuota Europos Sąjunga. 

Akivaizdu, jog žmogaus teisių klausimai ir teisės viršenybės principas ir vėl bus linksniuojami diskutuojant dar vienu aštriu klausimu, ar turi būti įteisintas ryšis tarp išmokų iš naujojo 2021-2027 metų daugiamečio biudžeto ir teisės viršenybės padėties valstybėje narėje?

Kaip tik šią savaitę, trečiadienį, Europos Komisija paskelbė savo auditą apie teisės viršenybės padėtį visose 27 valstybėse narėse. Primenu, konkrečiai kalbama apie teismų autonomiją, spaudos laisvę, korupcijos prevenciją bei stabdžių ir atsvarų sistemą, kuri leidžia palaikyti balansą tarp visų valdžios grandžių.

Nenustebinsiu, jeigu pasakysiu, kad daugiausia pažeidimų yra matoma Lenkijoje ir Vengrijoje, bet minimos ir Rumunija, Slovėnija, Kroatija, Ispanija, Malta ir Bulgarija. Pastarojoje, primenu, jau daugiau kaip 50 dienų žmonės protestuoja prieš korupcija kaltinamą šalies vyriausybę.

Lietuvos atveju iškeltos tik dvi įspėjimo vėliavėlės ir abi ten, kur prasideda realus žiniasklaidos pliuralizmas bei jos laisvė. 

Auditas pabrėžia (ir aš su tuo visiškai sutinku), jog Lietuvoje stinga skaidrumo, kam išties priklauso tas ar kitas žiniasklaidos kanalas.

Kita vertus — ir tai visi taip pat matome — Lietuvos spauda itin dažnai ir ganėtinai atvirai priklausoma nuo tų ar kitų politinių jėgų, kurios garantuoja joms finansavimą, ar tiesiog nuo politiškai angažuotų savininkų, ypatingai rajonuose.

Tyrime minima ir tai, jog Lietuvoje sudėtinga įžvelgti interesų konfliktus, nes nėra vienos, aiškiai reglamentuotos vietos, kur jie būtų stebimi.

Tai, jog priekaištų Lietuvai labai mažai, puiku, bet kad ir kokia gera padėtis būtų, ramiai gyventi gali tik tada, kai esi budrus kiekvieną minutę.

Asmeniškai pabrėžčiau, jog šiuose Europos Sąjungos ginčuose Lietuvos padėtis nėra labai stipri būtent todėl, kad ieškodama sutarimo su Lenkijos valdančiąja partija Lietuva linkusi užmerkti akis į tai, kas ten darosi.

Kita vertus, aiškiai stinga protingo pasverto įvairiausių ultradešiniųjų radikalų, besirėdančių seniai istorijos išaugtais šūkiais, kalbų vertinimo.

Puiku, kad jie gauna viešą erdvę kalbėti. Vis dėlto būtinas ir jų kalbų racionalus aptarimas.

Vertinant Viršūnių susitikimo rezultatus, tikėtina, jog vėl iškils klausimas dėl Europos Parlamento vaidmens.

Europos Parlamento biudžeto derybininkai, tiek mano Europos liaudies partijos, tiek kitose politinėse grupėse, kalba, jog šiuo metu Sąjungai pirmininkaujanti Vokietija skuba ir nenori atsižvelgti į Parlamento reikalavimus.

Nenoras kalbėtis su Europos Parlamentu palaipsniui virsta net kaltinimais, kad asamblėja esą vilkina derybas ir nenori padėti Europos ekonomikoms greičiau įveikti pandemijos sukeltų įtampų.

Tad esu priversta dar kartą pakartoti tai, ką jau ne kartą nuo liepos mėnesio esu sakiusi kiekvienam žurnalistui, kuris turėjo noro klausti ir girdėti. Pakartoti tai, ką daug kartų minėjau savo kalbose ir tekstuose.

Esu viena iš 465 parlamento narių, kurie balsuodami liepos 23 dieną, iš karto po Europos Vadovų Tarybos, pasiuntė labai aiškią žinią, jog šalių galvų suderėta pozicija nėra priimtina dėl keleto svarbių priežasčių.

Pirma, nevalia į vieną dalyką suplakti daugiamečio Europos Sąjungos biudžeto ir ekonomikos gaivinimo plano. Tai du atskiri ekonominiai dokumentai su skirtingais tikslais. Pirmu atveju kalbama apie Europos ateitį, o antru — apie konkrečią esamos sunkios padėties įveiką. Tad būtina matyti jų ribas.

Tarkime, jeigu bendras paketas būtų priimtas dabartinėmis sąlygomis, ateityje Europos Sąjunga tiesiog neturėtų Daugiametės perspektyvos, nes jos sąskaita būtų grąžinamos bendrijos prisiimtos šimtų milijardų eurų skolos, kurių pagalba finansuojama didžioji Gaivinimo paketo dalis.

Antra, Europos Parlamentas reikalauja neaukoti ateities dėl dabarties einamųjų klausimų sprendimo.

Jis kategoriškai primena, jog būtina padidinti finansavimą 15-kai europinių programų, kurios buvo nurėžtos dėl Tarybos noro skirti daugiau lėšų nacionalinėms reikmėms.

Kol kas valstybių vadovai sutarė tik dėl to, kad 2024 metų Europos Sąjungos biudžetas bus mažesnis nei šių 2020 metų Europos Sąjungos biudžetas. Ar tai priimtina? Klausimas retorinis.

Tad Europos prioritetai — klimato kaita, mokslo tyrimai, sienų apsauga, energetikos jungtys, gynyba, kaimynystės politika bus skurdesnės. To leisti — esu įsitikinusi — negalima.

Trečia, Europos gaivinimo fondas gali būti patvirtintas tik apsisprendus dėl Europos Sąjungos nuosavų išteklių, nes kitaip skola guls ant būsimų europiečių kartų.

Ketvirta, teisės viršenybės principas yra būtinas, nes tik jis gali garantuoti, jog Europos Sąjungos lėšos bus naudojamos skaidriai ir gerbiant pamatines Sąjungos vertybes. Juk nenorime visų savo pinigų atiduoti naujiems oligarchams? Nenorime, kad mūsų bendri ateities gerovei skirti pinigai atitektų korumpuotiems politikams ir jų vasalams? Galiausiai, kaltinimai Europos Parlamentui, kad jis esą vilkina sprendimą, yra laužti iš piršto. Ne Europos Parlamentas, o Europos Vadovų Taryba (iš dalies todėl, kad ji sprendimus priima vienbalsiai) nesugeba rasti bendro vardiklio dėl teisės viršenybės principo ir taip tolina galutinį sprendimo priėmimo terminą.

Pasidalinkite
Dalinkitės.

Palikite Atsiliepimą