Piliečių asamblėja: šunes loja — karavanas eina. 2 dalis

Google+ Pinterest LinkedIn Tumblr +

Visuomenei (argumentais, nuomonėmis ir kone kumščiais) besiskaldant dėl Stambulo konvencijos, prezidentas Gitanas Nausėda pasiūlė vadinamosios piliečių asamblėjos, galinčios patarti Seimui visuomenei jautriais klausimais, idėją. 

Šią idėją prezidentas argumentavo turiningesnės ir kultūringesnės diskusijos poreikiu.

Šis straipsnių ciklas iš esmės yra skirtas atsakyti į klausimą, ar tokia viešųjų diskusijų platforma Lietuvoje prigytų ir ar piliečių balsas Lietuvoje yra pakankamai girdimas. 

Taigi šiais tekstais siekiama aptarti piliečių dalyvavimo galimybes, priimant visuomenei aktualius politinius sprendimus. 

Praeitoje šio straipsnių ciklo dalyje buvo aiškinamasi, kas gi yra toji piliečių asamblėja ir kokios yra populiariausios piliečių dalyvavimo formos, grindžiant idėją, jog dauguma su demokratija ir piliečių dalyvavimu susijusių iniciatyvų Lietuvoje yra keliamos ne dėl pačios demokratijos ir platesnio piliečių įtraukimo į tam tikrų klausimų sprendimą, o grynai iš oportunistinių politikų sumetimų. 

Taip pat praeitoje dalyje buvo bandoma pagrįsti mintį, jog netgi Konstitucijos numatytos piliečių dalyvavimo formos, tokios kaip referendumai, Lietuvoje dėl vienų ar kitų aplinkybių, deja, negali būti iki galo laikomi Tautos valios išraiška.

Kodėl Šančiai?

Antrojoje šio straipsnių ciklo dalyje ketinu aptarti konkretų Kauno Žemųjų Šančių bendruomenės atvejį. Rašyti apie būtent šią bendruomenę pasirinkau neatsitiktinai. Visų pirma techniškai ji geriausiai atitinka piliečių asamblėjai keliamus kriterijus. Antra, Šančius labai myliu, esu neabejinga tam, kaip jie atrodys ateityje, juose gimiau ir augau, ten tikiuosi ir numirti. 

Taip pat šiame tekste ketinu gilintis į mažesnių bendruomenių galimybes dalyvauti sprendimų priėmimo procesuose ir pateikti keletą įžvalgų dėl interesų atstovavimo specifikos Lietuvoje.

Kaip jau buvo minėta pirmojoje šio straipsnių ciklo dalyje, nepaisant menko piliečių susidomėjimo politiniais klausimais visos valstybės lygiu, smulkesnėms bendruomenėms vis tiek svarbu, su kokiomis problemomis kas dieną susiduria būtent jos pačios. 

Specifinės vietos lygmens problemos, skirtingai nei visos valstybės reikalai (kurie, reikia pripažinti, ne visiems piliečiams yra vienodai svarbūs), yra gerokai artimesnės vietos bendruomenėms, taigi, kitaip nei, tarkime, referendumų atveju, būtent vietos lygmeniu galima tikėtis aktyvesnio bendruomenių įsitraukimo. 

Kauno Žemųjų Šančių bendruomenės atvejis šioje vietoje gali pasitarnauti kaip pavyzdys, demonstruojantis, kas yra piliečių asamblėja ir kaip ji bando veikti. 

Deja, tas pats šančiškių bendruomenės atvejis demonstruoja, jog susirūpinimo bendruomenės reikalais, iniciatyvos, noro dalyvauti priimant sprendimus ir geros valios nepakanka. 

Taigi tuo pat metu Žemųjų Šančių atvejis yra ir grubių ciniškų miesto valdžios bandymų slopinti bendruomenių iniciatyvas pavyzdys. 

Kauno valdžios buldozeris

Jau prieš dvejus metus Žemųjų Šančių bendruomenė surengė eitynes „Nemuno kelias“, kad atkreiptų dėmesį į Kauno valdžios buldozeriu stumiamą vadinamąjį Nemuno Žemųjų Šančių krantinės rekonstrukcijos projektą. 

Negana to, kad bendruomenės niekas neklausė apie šio projekto poreikį, siekiant pagrįsti vadinamosios gatvės rekonstrukcijos reikalingumą buvo, be kitų argumentų, nurodoma į tai, jog nauja gatvė Kauno miesto detaliajame plane numatyta dar 1929 m. 

Su šiuo projektu nesutinkantys šančiškiai tuomet savivaldybės netgi buvo kaltinami dėl užgrobtos valstybinės žemės, tačiau Nacionalinė žemės tarnyba jokių pažeidimų neaptiko. Tąkart teisėtus bendruomenės lūkesčius taip pat patvirtino ir teismas, nurodęs savivaldybei išnagrinėti galimybę pakeisti bendrąjį planą. 

Kaip rašoma portale „Pilotas.lt“, „[t]urint omenyje, kad Kauno apygardos teisėjų kolegija įpareigojo Kauno savivaldybę šiuo klausimu peržiūrėti Kauno teritorijos bendrąjį planą, atrodė, logiška, jog gatvės projektas iki kitų diskusijų turėtų būti atidėtas. 

Beje, teismas iš savivaldybės administracijos net priteisė Žemųjų Šančių bendruomenei sumokėti bylinėjimosi išlaidas, taip dar kartą neakivaizdžiai patvirtindamas vietos bendruomenės reikalavimų teisėtumą. 

Vis dėlto ką tik daug kam netikėtai paaiškėjo, jog viltys, kad Kauno miesto savivaldybė atsisakys Šančių rajoną nuo upės ciniškai atkertančios gatvės idėjos, yra bergždžios“ [pastraipos išskirtos mano].

Cinizmas ir propaganda

Taigi neseniai Kauno savivaldybė pristatė vienašališkai atnaujintą krantinės Žemuosiuose Šančiuose projektą, kuriame gatvė šiek tiek susiaurinta ir sutrumpinta. 

Tačiau ir šį kartą su bendruomenės atstovais dėl projekto niekas nesiteikė konsultuotis, nors pristatyme gana ciniškai trimituojama apie tai, kad projektas parengtas atsižvelgiant į vietos bendruomenės pastabas. 

Dar ciniškiau atrodo tai, jog Žemųjų Šančių bendruomenės atstovus, prieš maždaug metus raštu pateikusius prašymą įtraukti juos į projekto svarstymą, Kauno savivaldybės administracijos direktorius (kaip vėliau paaiškėjo) tiesiog apgavo, nurodęs, kad „Nemuno krantinės projektiniai pasiūlymai ar techninis projektas šiuo metu nėra rengiami.“

Visai neseniai ne tik vietinę, bet ir nacionalinio lygmens žiniasklaidą tiesiog užpylė pranešimų kruša, jog šis invazinis, rekreacines erdves iš esmės sunaikinsiantis projektas sugrįžo su visais privalomais sovietmečio propagandos elementais. 

Tarkime, jog „dabar atėjo eilė visu gražumu suspindėti […] Nemuno krantinės gatvei“ ir kad „Kranto alėjos daugiabučius pasieks centralizuotas miesto šildymas“ (supraskite, tik nutiesus gatvę, atpigs šiluma!). 

Palyginimui kviečiu mielus skaitytojus susipažinti su videožurnalo „Tarybų Lietuva“ 1960 metų trumpu filmuku, kuriame butą gauna fabriko meistro šeima, o „vieno kambario butas jau apstatytas naujais moderniškais baldais“, „Vilniaus eksperimentinio konstravimo biuro darbuotojai drauge su Baldų kombinatu naujus butus pirmieji šalyje atiduoda su visais baldais“, ir „mūsų troškimas — daugiau tokių butų!“ Mano galva, paralelės su Kauno savivaldybės komunikacija čia daugiau nei akivaizdžios.

Tuščias ramsas

Panašu, jog dėl Kauno miesto savivaldybės noro kone viską savo kelyje trinkelizuoti ir betonizuoti, Žemųjų Šančių bendruomenė liko tiesiog vienašališkai ir gana ciniškai apgauta. 

Beje, šis noras dvelkia (o galbūt reikėtų sakyti „dvokia“?) ir viešųjų bei privačių interesų painiojimo kvapeliu.

Taigi Žemųjų Šančių atvejis parodo, jog, nepaisant bendruomenės iniciatyvų, geros valios ir net teismo patvirtintų reikalavimų, piliečių asamblėjos ir kitos bendruomenių į(si)traukimo į sprendimų priėmimo procesus iniciatyvos Lietuvoje yra tiesiog, liaudiškai tariant, tuščias ramsas

Šioje vietoje leiskite pasikartoti: veri demokratija, mač piliečių asamblėja — Kauno miesto valdžios politinės kultūros nebuvimo, miesto valdymo painiojimo su eilinės UAB valdymu ir tiesiog ciniško bušavojimo nestabdo net teismo sprendimai.

Kauno meras, beje, savo ciniška retorika, politinės kultūros stoka ir nesugebėjimu atsikirti miesto valdymo nuo vadovavimo žuvies pirštelių fabrikui pasižymi jau ne pirmą kartą. 

Tarkime, norėdamas prie miesto prisijungti gretimos Kauno rajono savivaldybės teritoriją (nors savivaldybių ribas Vyriausybės teikimu keičia Seimas), jis prieš maždaug porą metų bylojo suprantantis „kad mėginsit mane pagąsdinti apklausom, bet mes tikrai surasim būdą ir padarysim, kaip paimti be apklausų“ ir kad „[m]es tą jų valią nusipirksim.“

Abejingumas ir cinizmas

Dar liūdniau tai, kad ne išimtis šiuo atveju yra ir kitų miestų bendruomenės, bandžiusios pasisakyti dėl masiškai kertamų sveikų medžių ir susidūrusios su vietos valdžios abejingumu ir cinizmu.

Kaip kovos su vėjo malūnais pavyzdžius galima paminėti ir Klaipėdos bei Vilniaus bendruomenes, kėlusias klausimus dėl giliavandenio uosto plėtros ir Reformatų skvero bei Sapiegų parko rekonstrukcijos. 

Kaip teigia Atviros Lietuvos fondo vadovė Sandra Adomavičiūtė, dar 2019 metais, pasitelkus Gdansko miesto piliečių asamblėjos pavyzdį, tokią iniciatyvą buvo bandoma pristatyti Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, tačiau nei merui, nei administracijos direktoriui ji nepasirodė patraukli.

Dėl neatsižvelgimo į piliečių nuomonę taip pat verta paminėti visą virtinę marginalizuotų interesų grupių ir net profsąjungas, kurios Lietuvoje yra — be galo liūdna pripažinti — beviltiškai silpnos. 

Atsakant į klausimą, kodėl taip yra, verta pasitelkti teorinius argumentus. Šiuolaikinėje valstybės institucijų ir interesų grupių sąveiką analizuojančioje literatūroje galima sutikti du požiūrius į demokratinį interesų atstovavimą: pliuralizmo teoriją bei skirtingas (neo)korporatizmo variacijas.

Tačiau panašu, kad ir čia greičiausiai nerasime vienareikšmiško atsakymo.

Keletas teorinių įžvalgų

Pliuralizmo teorija remiasi ne valstybės, bet interesų grupių, kaip pagrindinių veikėjų, dominavimu per atstovaujamus interesus, jų konkurencija laisvos rinkos pagrindais ir ypač akcentuoja atstovaujamųjų interesų monopolio nebuvimą. 

Vertinant pliuralizmo teorijos pritaikomumą Lietuvos atveju, galima teigti, jog geriausiu atveju tokia sistema galėtų būti traktuojama kaip pakankamai savita, dalinai netobula ir stokojanti lygaus bei teisingo atstovavimo galimybių. 

Šioje vietoje verta prisiminti ir vadinamąjį elito pliuralistinį požiūrį, pagal kurį valstybėje gali dominuoti keletas atskirų nedidelių uždarų elitinių grupių, sudarytų iš gerus tarpusavio santykius palaikančių politikų, biurokratų ir interesų grupių atstovų, kurių kiekvienas siekia kontroliuoti tam tikras specifines viešosios politikos sferas. 

Šį požiūrį Lietuvoje galima pritaikyti vertinant didžiausių šakinių organizacijų (konfederacijų) veiklą.

Tuo tarpu neokorporatistinėse sistemose nuolat vyksta valstybės ir tam tikrų jos remiamų (o neretai ir suformuotų) grupių interesų derinimo procesas. Šiuo atveju valstybė paprastai veikia kartu su ribotu skaičiumi socialinių partnerių, dažniausiai besiremiančių įvairiais verslo asociacijų ir profesinių sąjungų ekonominiais interesais. 

Vertinant šio požiūrio pritaikomumą Lietuvoje, jis taip pat neatlaiko kritikos, vos pažvelgus į ribotas, švelniai tariant, profsąjungų galimybes lemti politinius sprendimus.

Unikalus modelis

Taipogi nemažiau svarbus ir, deja, aktualus yra ir trečiasis požiūris į interesų atstovavimą, kurio svarbą neretai pabrėžia pokomunistinius režimus ir pereinamąsias ekonomikas tyrinėjantys autoriai. 

Šis požiūris yra susijęs su tam tikro interesų grupių elitizmo, stratifikacijos, o neretai ir korupcijos ar sprendimų priėmimo užvaldymo (policy capturestate capture) apraiškomis. 

Puikus to pavyzdys — vadinamasis „MG Baltic“ skandalas.

Taigi vertinant Lietuvos valdžios institucijų ir interesų grupių santykį bei nacionalinę interesų atstovavimo specifiką, vertėtų remtis hibridiniu modeliu, sudarytu iš elito pliuralizmo, parodomojo neokorporatizmo bei sociokultūrinių aplinkybių suformuoto elitizmo, susijusio su neteisėtais būdais už(si)tikrintu privilegijuotų interesų grupių dominavimu.

Kaip veiktų vadinamoji piliečių asamblėja tokioje mišrainėje atsakyti sunku, juolab kad nėra iki galo aišku, pagal kokius kriterijus tokia asamblėja būtų formuojama.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta aukščiau, taip pat nėra aišku, kodėl valstybės institucijos turėtų atsižvelgti į asamblėjos nuomonę — juk, kaip jau išsiaiškinome, joms ne itin baisiai imponuoja, tarkime, profsąjungų ar šimtų tūkstančių piliečių referendumuose išsakomi argumentai ir nuomonės. 

Šunes loja — karavanas eina

Galiausiai, ar pavyktų prezidento pasiūlytoje piliečių asamblėjoje išvengti privilegijuotų grupių dominavimo ir tam tikro elitizmo, o galbūt net ir sprendimų priėmimo užvaldymo? 

Juk į tokį procesą (tiesa, pačiu aukščiausiu politinių sprendimų priėmimo lygmeniu) be didesnių sunkumų įsitrinti ir ilgus metus išbūti pavyko „MG Baltic“ koncernui, ir tai, beje, nėra vienintelis didelio masto korupcijos Lietuvoje pavyzdys.

Šiuo atveju gana iškalbingas yra ir tai, jog Lietuvoje, kurios Konstitucijoje net nenumatyta valstybinė religija, didelę įtaką sprendimų priėmimo procese turi Katalikų bažnyčia.

Visi šie klausimai dėl vadinamosios piliečių asamblėjos susiveda į vieną esminį klausimą: ar egzistuojant konkrečiai istoriškai susiklosčiusiai politinei konsteliacijai (kuri, drįsčiau teigti, esant bet kuriai valdžiai demonstruoja valstybės institucijų cinizmą ir aroganciją), politinei kultūrai ir apskritai interesų atstovavimo specifikai piliečių asamblėja neišvirs į dar vieną eilinį gėdingą farsą? 

Taigi atsakymą į klausimą, ar prigytų Lietuvoje piliečių asamblėja, galima formuluoti taip: de jure (galbūt) taip, de facto(greičiausiai) ne.

Juk, kaip byloja liaudies išmintis, šunes loja — karavanas eina

Dalinkitės.

Palikite Atsiliepimą