Piliečių asamblėja: šunes loja — karavanas eina. 1 dalis.

Google+ Pinterest LinkedIn Tumblr +

Visuomenei (argumentais, nuomonėmis ir kone kumščiais) besiskaldant dėl Stambulo konvencijos, prezidentas Gitanas Nausėda pasiūlė vadinamosios piliečių asamblėjos, kuri galėtų patarti Seimui visuomenei jautriais klausimais, idėją. Šią idėją prezidentas argumentavo turiningesnės ir kultūringesnės diskusijos poreikiu.

Pastaroji idėja tiek Seimui, tiek patiems piliečiams pasirodė pernelyg aptaki — tuojau pat po prezidento pasiūlymo diskutuoti dėl diskusijų supuolė (pseudo)politikai, (pseudo)ekspertai, (pseudo)žurnalistai ir patys suinteresuoti piliečiai.

Nauja demokratijos forma

Pasipylė įvairūs klausimai ir pasvarstymai, kaip antai, kas per išmislas esanti toji piliečių asamblėja, ar ji nedubliuos Seimo funkcijų, ar ji atitinka Konstitucijos nuostatas, kokiais kriterijais ji turėtų būti formuojama ir ar toks diskusijų formatas apskritai reikalingas.

Iš tiesų piliečių asamblėja nėra nei Seimas, nei kokia nors kita parlamento funkcijas dubliuojanti institucija. Jos įkūrimas ir egzistavimas taip pat niekaip nepažeistų Lietuvos Respublikos Konstitucijos. 

Piliečių asamblėja greičiau yra nauja demokratijos forma — iš piliečių sudarytas patariamojo pobūdžio organas, svarstantis aktualius klausimus ir pateikiantis rekomendacijas, opcijas ar kolektyvinius sprendimus už šiuos klausimus atsakingai(-oms) institucijai(-oms).

Egzistuoja daugybė piliečių asamblėjų pavyzdžių — įvairiais lygmenimis jos veikia Jungtinėse Valstijose, Jungtinėje Karalystėje, Kanadoje, taip pat Europos Sąjungos šalyse. Kai kurių inovatyvių politikų ir ekspertų nuomone, piliečių asamblėjos yra viena progresyviausių ateities politinio dalyvavimo formų. 

Piliečių balsas

Už platesnį konsultavimąsi su visuomene ir piliečių įtraukimą į sprendimų priėmimo procesus taip pat pasisako dauguma tarptautinių organizacijų, pradedant Jungtinėmis Tautomis ir baigiant Europos bendradarbiavimo ir plėtros organizacija. Mūsų šalyje piliečių asamblėjas (ypač miesto bendruomenių lygiu) jau gana seniai palaiko ir skatina Atviros Lietuvos fondas.

Vis dėlto šiame straipsnių cikle norėčiau koncentruotis ne į tai, kas būtent yra piliečių asamblėja, ir netgi ne į tai, ar ji reikalinga Lietuvoje.

Mano kuklia nuomone, demokratijos ir piliečių balso (o ypač Lietuvoje) negali būti per daug, tačiau visiškai atskiras klausimas yra tas, ar tokia viešųjų diskusijų platforma Lietuvoje apskritai prigytų.

Taigi šiuo dviejų dalių straipsniu ir pabandysiu atsakyti į šį klausimą, taip pat aptarsiu piliečių dalyvavimo galimybes priimant visuomenei aktualius politinius sprendimus. Žodžiu, pasigilinsiu į klausimą, ar piliečių balsas Lietuvoje yra pakankamai girdimas.

Apsisprendimo teisės regimybė

Visų pirma norėčiau iškelti ir keliais pavyzdžiais pagrįsti mintį, kad dauguma su demokratija ir piliečių dalyvavimu susijusių iniciatyvų Lietuvoje yra keliamos ne dėl pačios demokratijos ir platesnio piliečių įtraukimo į tam tikrų klausimų sprendimą, o grynai iš oportunistinių politikų sumetimų. 

Chrestomatiniu tokių oportunistinių sumetimų pavyzdžiu galima laikyti konservatorių organizuotą vadinamąją demokratijos šventę, kai rinkėjams buvo leista patiems išsirinkti kandidatą į prezidentus.

Drįsčiau teigti, kad visa tokios „demokratijos šventės“ esmė ir prasmė buvo ta, jog partijos pirmininkas Gabrielius Landsbergis neatitiko Lietuvos Respublikos Konstitucijos 78-ajame straipsnyje prezidentui numatyto amžiaus cenzo, t. y. rinkimų dieną jis nebūtų turėjęs keturiasdešimties metų.

Dar viena „demokratijos šventė“ konservatorių stovykloje įvyko šiemet, kai iš šešiolikos kandidatų į partijos pirmininkus liko viso labo viena — to paties G. Landsbergio — pavardė.

Politinį oportunizmą demonstruoja ir iniciatyva „Idėja Lietuvai“. Negana to, jog, kaip skelbia ši iniciatyva, artėjant 2025-iesiems metams, mokytojo profesija ne tik nebebus prestižinė, įtarimų kelia ir pačių piliečių pasiūlytų idėjų atrinkimas, mat daugiausiai palaikymo susilaukusi idėja įteisinti kanapių naudojimą rekreacijai, pasirodžiusi itin nepatogi tuometiniam politiniam isteblišmentui, buvo tiesiog išmesta į šiukšlių dėžę. Kaip dabar madinga sakyti jaunimo tarpe, veri demokratija, mač Tautos valia!

Šį politinį oportunizmą, kuris tarsi sudaro piliečių apsisprendimo teisės regimybę, pagrindžia dar visa virtinė pavyzdžių.

Masinis nervinis tikas

Tai ir kone masinis politikų nervinis tikas, išgirdus pasiūlymus sumažinti referendumų rengimui reikalingų parašų skaičių, ir tų pačių politikų populistinės haliucinacijos apie neva piliečių balsą sustiprinsiančius sprendimus, kurių įgyvendinimas, kaip jie patys puikiai supranta, tiesiog neįmanomas.

Tai ir didžiųjų miestų savivaldos patologinis nesugebėjimas (ar nenoras) išgirsti bendruomenių nuomones ir argumentus, tuo pat metu garsiai trimituojant apie demokratiją ir pliuralizmą, ir feikiniai LRT rinkimų debatai, ir elitistiniai memai, siūlantys atimti iš močiutės pasą kiekvieną kartą, kai laisvuose demokratiškuose rinkimuose laimi „ne tie“ — šį sąrašą galima tęsti be galo.

Rankų nusiplovimas

Drįsčiau teigti, kad šiuo atveju ne išimtis yra ir G. Nausėdos pasiūlymas steigti vadinamąją piliečių asamblėją.

Jau klasika tapo prezidento veikimo (ar greičiau neveikimo) strategija, kuria jis siekia įtikti visiems, kone kiekvienu klausimu nuolat vyniodamas į vatą ir nepasakydamas nieko konkretaus.

Tad nesiliaujant ginčams dėl tokio opaus klausimo kaip Stambulo konvencija, pasiūlymas dėl piliečių asamblėjos, ko gero, buvo eilinis bandymas išsivartyti iš nepatogios situacijos, kuri tarsi reikalauja palaikyti vieną ar kitą pusę.

Maždaug „spręskite patys, o aš nuo šio klausimo sprendimo, kaip tai dažnai nutinka, grakščiai atsifutbolinu, nelyginant Poncijus Pilotas nusiplaudamas rankas.“

Referendumai — Tautos valios išraiška?

Taip pat norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad netgi Konstitucijos numatytos piliečių dalyvavimo formos, tokios kaip referendumai, Lietuvoje dėl vienų ar kitų aplinkybių, deja, negali būti iki galo laikomos Tautos valios išraiška.

Pradėkime nuo pastarųjų aplinkybių. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 9-asis straipsnis numato, kad „[s]varbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu. Įstatymo nustatytais atvejais referendumą skelbia Seimas.“

Pagal tą patį Konstitucijos straipsnį referendumas taip pat skelbiamas, „jeigu jo reikalauja ne mažiau kaip 300 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę.“ 

Pagal Lietuvos Respublikos referendumo įstatymą išskiriami privalomieji ir konsultaciniai (patariamieji) referendumai, kuriuos gali siūlyti rengti 300 tūkstančių rinkimų teisę turinčių piliečių arba Seimas.

Pagal tą patį įstatymą klausimas dėl konsultaciniu referendumu priimto sprendimo įgyvendinimo „ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo turi būti svarstomas Seime Lietuvos Respublikos Seimo statuto nustatyta tvarka.“ 

Per daug nesigilinant į teisines vingrybes, jau patys terminai „konsultacinis“ ir „patariamasis“, taip pat nuostata dėl tokiu referendumo priimto sprendimo tolesnio svarstymo palieka nemažai vietos interpretacijoms, ar į patariamojo (konsultacinio) referendumo sprendimą, t. y. (kad ir kaip ten būtų) į Tautos valią, tikrai turi būti atsižvelgta.

Nubalsuoja „ne taip“

Tuo aktyviai buvo bandoma pasinaudoti piliečiams konsultaciniame (patariamajame) referendume nusprendus, kad Lietuvai nereikia naujos atominės elektrinės.

Tučtuojau pasipylė politikų ir politiškai angažuotų „ekspertų“ komentarai, kad į šį Tautos sprendimą atsižvelgti nėra būtina, nes juk referendumas buvo „tik patariamasis“.

Dar daugiau, tiek valstybės prezidentė, tiek visa puokštė Visagino atominės elektrinės buldozerininkų iš savo pasisakymų gan ciniškai leido suprasti, kad šitaip nubalsavusi kritinė masė piliečių yra naivi, kvaila, suklaidinta, o kai kuriais patologiniais atvejais — netgi lojali Kremliui (supraskite, kone valstybės priešai).

Piliečiams nusprendus „ne taip, kaip reikia“, Andrius Kubilius tuo metu netgi svaičiojo, jog „reikia vėl bandyti žmones įtikinti“ ir surengti antrą referendumą (kaip mėgsta sakyti smėlio dėžėse žaidžiantys vaikai, davai, einam per naujo).

Leiskite priminti, jog referendumo metu beveik 63 proc. jame dalyvavusių piliečių naujos atominės elektrinės statybai pasakė „ne“ — vadinasi, aukščiau minėti valstybės pareigūnai naiviais, kvailais, suklaidintais ir netgi nelojaliais valstybei išvadino 853 163 piliečius

Be kita ko, Visagino atominės elektrinės klausimas, nepaisant referendumo rezultatų, dar ilgai buvo bandomas gaivinti ir išnaudojamas politinėms batalijoms. Kai kuriais patologiniais atvejais, praėjus jau kone dešimčiai metų po minėto referendumo, Visagino atominės „argumentas“, ieškant būtų (bet dažniausiai nebūtų) valstybės priešų, naudojamas dar ir iki šiol.

Kuo skiriasi du neįvykę referendumai?

Kitu ciniško neatsižvelgimo į Tautos valią pavyzdžiu galima drąsiai laikyti neįvykusį vadinamąjį žemelės referendumą dėl žemės (ne)pardavimo užsieniečiams. 

Nesigilinant į referendumo klausimo pagrįstumą, dėl kurio tarsi turėjo spręsti ir galiausiai nusprendė Tauta (referendumas dėl per menko piliečių dalyvavimo neįvyko), galima atsekti ištisą virtinę žingsnių, kuriais buvo bandoma sabotuoti šio referendumo paskelbimą.

Tiesa, čia reikėtų prisiminti ir Konstitucinio Teismo nutarimą, kuriuo jis išaiškino, jog nepakeitus konstitucinio akto dėl Lietuvos narystės ES, negali būti daromos ir Konstitucijos pataisos, kuriomis būtų paneigti Lietuvos narystės ES įsipareigojimai, tarp kurių yra ir žemės pardavimas užsieniečiams. 

Tačiau šioje vietoje kyla pagrįstas klausimas, kuo skyrėsi šis, kaip tada buvo madinga sakyti, „prieš Lietuvos narystę ES nukreiptas referendumas“ nuo liberalų sąjūdžio frakcijos inicijuoto ir Seimo sprendimu paskelbto referendumo dėl Ignalinos atominės elektrinės darbo pratęsimo, kuris irgi buvo nukreiptas prieš Lietuvos narystę ES? 

Juk, stojant į ES, Lietuva, atstovaujama to paties (tiesa, dar neegzistavusio) liberalų sąjūdžio vieno iš įkūrėjų ir tuometinio vyriausiojo derybininko dėl narystės Petro Auštrevičiaus, įsipareigojo ne tik parduoti žemę užsieniečiams, bet ir uždaryti Ignalinos atominę elektrinę. Kiek menu, tai buvo viena esminių stojimo į ES sąlygų.

Į aukščiau iškeltą klausimą nesusipratusiems atsakau: pirmu atveju referendumo iniciatyva kilo „iš apačios“, t. y. pačių piliečių iniciatyvinės grupės, kuri politinio isteblišmento buvo vertinama, švelniai tariant, gana prieštaringai — tuo tarpu antru atveju referendumo iniciatyva kilo iš paties politinio isteblišmento.

Žemelės referendumo epopėja

Beje, žemelės referendumo epopėja verta atskiro aptarimo. Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) įvairiais būdais stengėsi sabotuoti šio referendumo surengimą. Iš pradžių buvo išbrokuoti keli tūkstančiai parašų, kurių būtent ir pritrūko iki 300 tūkstančių ribos, reikalingos referendumo paskelbimui. 

Net paties tuometinio VRK pirmininko Zenono Vaigausko teigimu, sumaištį komisijoje dėl neva „dovanojamų“ 5 tūkstančių parašų sukėlė Komisijos nariai, kurie akivaizdžiai siekė, jog referendumo nebūtų. 

Tuo tarpu valstybės sąrangoje ir jos institucijų funkcijose bent minimaliai besigraibančiam žmogui turėtų būti akivaizdu, jog VRK darbas jokiu būdu negali būti politizuotas (šioje vietoje tiesiog negaliu susilaikyti neperdavusi linkėjimų dabartinei VRK pirmininkei, kuriai šis faktas, deja, iki šiol nėra akivaizdus).

Išsprendus parašų problemą, taip pat perėjus ištisą patyčių ir purvo pylimo kampaniją (tiesa, taip nutinka praktiškai prieš kiekvieną referendumą ar rinkimus), referendumas pagaliau buvo suorganizuotas 2014 metų vasarą, kai dauguma žmonių atostogauja. 

Ši aplinkybė greičiausiai galėjo prisidėti prie to, jog referendumas neįvyko. Kaip, beje, ir paminėtas politiniam isteblišmentui priimtinesnis, tačiau ne mažiau oportunistinis referendumas dėl Ignalinos atominės elektrinės darbo pratęsimo. Tiesa, kaip vertinti šiuos faktus — „gerai“ ar „blogai“ — jau atskiras klausimas.

Menkas susidomėjimas

Kalbant apie referendumų (ne)įvykimą, reikia pripažinti, kad pusė Lietuvoje organizuotų referendumų neįvyko dėl per mažo dalyvavusių piliečių skaičiaus. Tai demonstruoja palyginti menką piliečių susidomėjimą valstybės reikalais. 

Greičiausiai todėl referendume dėl stojimo į ES dalyvavusiems piliečiams valdžia kartu su prekybos tinklu „Maxima“ pasiūlė dovanų iš „Maximos“ asortimento.

Šio teksto autorei, deja, nėra žinoma, ar apie tokį balsuotojų paskatinimą buvo notifikuotos ES institucijos, ir kokia (jei jos buvo informuotos) buvo jų nuomonė šiuo klausimu.

 Kad ir kaip būtų buvę, toks piliečių dalyvavimo paskatinimas, bent jau autorės nuomone, yra kvestionuotinas jei ne teisiniu, tai bent jau moraliniu požiūriu.

Žvelgiant į referendumų istoriją nuo pat nepriklausomybės atgavimo, matyti, jog menko piliečių domėjimosi valstybės reikalais tendencija yra linkusi augti, o tai savo ruožtu, remiantis iš esmės skirtingais motyvais, gali būti tiek argumentas už prezidento pasiūlytą piliečių asamblėją, tiek ir paaiškinimas, kodėl ši iniciatyva paprasčiausiai gali neveikti.

Vietos bendruomenių balsas

Nepaisant menko piliečių susidomėjimo politiniais klausimais visos valstybės lygiu, smulkesnėms bendruomenėms vis tiek svarbu, su kokiomis problemomis kas dieną susiduria būtent jos pačios.

Specifinės vietos lygmens problemos, skirtingai nei visos valstybės reikalai (kurie, reikia pripažinti, ne visiems piliečiams yra vienodai svarbūs), yra gerokai artimesnės vietos bendruomenėms.

Taigi, kitaip nei, tarkime, referendumų atveju, būtent vietos lygmeniu galima tikėtis aktyvesnio bendruomenių įsitraukimo. 

Kauno Žemųjų Šančių bendruomenės atvejis šioje vietoje gali pasitarnauti kaip pavyzdys, demonstruojantis, kas yra piliečių asamblėja ir kaip ji bando veikti.

Deja, tas pats šančiškių bendruomenės atvejis demonstruoja, jog susirūpinimo bendruomenės reikalais, iniciatyvos, noro dalyvauti priimant sprendimus ir geros valios nepakanka. 

Ciniškas slopinimas 

Taigi tuo pat metu Žemųjų Šančių atvejis yra ir grubių ciniškų miesto valdžios bandymų slopinti bendruomenių iniciatyvas pavyzdys. 

Šį konkretų atvejį išsamiau ruošiuosi aptarti kitoje šio straipsnių ciklo dalyje.

 Joje taip pat gilinsiuosi į mažesnių bendruomenių galimybes dalyvauti sprendimų priėmime, pateiksiu keletą įžvalgų dėl interesų atstovavimo specifikos Lietuvoje ir pamėginsiu suformuluoti atsakymą į klausimą, ar prigytų Lietuvoje vadinamoji piliečių asamblėja.

Dalinkitės.

Palikite Atsiliepimą