Paskutinės šių metų pergalės

Google+ Pinterest LinkedIn Tumblr +
Pasidalinkite

Pirma žinia, ir ji maloni kiekvienam mąstančiam ir jaučiančiam žmogui, kad vakcinacija prasidės jau tuoj pat.

Kovidiotai (dėkui už puikų naujadarą vienam savo Veidaknygės draugui), žinoma, galės bandyti laimę ir rizikuoti savo vaikų ir tėvų sveikata bei gyvenimais, bet absoliuti dauguma vakcinos laukia nekantraudama. 

V diena — Sąjungos solidarumo liudijimas 

Pastarosiomis dienomis daug kalbėta, jog Europos Sąjunga čia atsilieka nuo Britanijos ar JAV. Priežastis paprasta: ES galioja itin griežtos vakcinų kokybės vertinimo sąlygos.

Vis dėlto dirbta buvo labai įtemptai, ir jau paskelbta, kad sprendimas bus priimtas savaite anksčiau, tad tikėtina, jog vakcinacija prasidės dar iki Naujųjų metų.

Vokietijos sveikatos apsaugos ministras Jensas Spahnas prieš kelias dienas prasitarė, jog V diena ateis gruodžio 27 dieną, tačiau kol kas ši informacija oficialiai nepatvirtinta. 

Kad ir kaip būtų, Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen vakar Europos Parlamento posėdyje patvirtino, kad ta V diena (po raide V gali slėptis ne tik vakcina, bet ir pergalė) išauš tą patį rytą visose 27 Europos Sąjungos valstybėse. Ir tai bus dar vienas Sąjungos solidarumo liudijimas. 

Europos Parlamentas — ne parduotuvė

Beje, šią savaitę mačiau vienos moteriškės skundą Veidaknygėje, kad neva Estija gaus daugiau COVID-19 vakcinų nei Lietuva, tad ponia piktinosi, kodėl Lietuvos europarlamentarai negalėjo paprašyti daugiau. 

Na, poniai galiu atsakyti tik tiek, kad Europos Parlamentas nėra parduotuvė, o europarlamentarai — tai politikai ir jų darbas yra stebėti, jog skirstant vakcinas nebūtų pažeisti sutarti sąžiningumo principai.

Vakcinas perka įgalioti Vyriausybės atstovai, tad savo pretenzijas ji turėtų reikšti tą darbą atlikusiems Aurelijui Verygai ir Sauliui Skverneliui.

Win-win situacijos gyvenime retos

Svarbi žinia ir ta, kad trečiadienį Europos Parlamentas patvirtino naują kitų septynerių metų ES biudžetą, už kurį balsavo 548 (solidi dauguma!) parlamento nariai. 

Visą šią savaitę mano padėjėjas Giedrius Alasevičius „Europos žiniose“ nagrinėja politinį naujojo ES daugiamečio biudžeto pamušalą. Visi, kas norite žinoti daugiau, galite su tuo tikrai labai įdomiu tekstu susipažinti, bet liudiju, jog nieko panašaus Lietuvos žiniasklaidoje nė iš tolo nerasite.

Pagrindinis politikos klausimas, — apie tai kalbu nuolat, — kas gi iš tiesų išlošia, kai politikai įrodinėja, jog išlošia visi. 

Deja, win-win situacijos gyvenime ganėtinai retos, tad įdėmus žvilgsnis ir proceso refleksija yra būtini. 

Kalbant apie ES biudžetą, reikia suprasti, kaip skiriasi valstybių narių, kurios jį suneša ir kurio ištekliais naudojasi, interesai. Tad neatsitiktinai susiformavo trys valstybių grupės. 

Klestinčios Europos perspektyva

Vadinamieji nuosaikaus progreso šalininkai (Vokietija, Prancūzija, Belgija, Liuksemburgas ir Airija) pabrėžia institucinę ir tarptautinę ES reikšmę. Šioms valstybėms Sąjunga yra visų pirma rimtas politinis projektas, kurį jos puoselėja jau daugiau nei šešias dešimtis metų. 

Ieškodama žodžių, kurie geriausiai pabrėžtų šios grupės mąstymą, prisimenu ES kūrėjų, tarp kurių būta karo meto pasipriešinimo kovų dalyvių, teisininkų, mąstytojų, rašytojų ir parlamentarų, troškimą sukurti taikią, vieningą ir klestinčią Europą.

Viena ar kita forma ta grupė šių idealų laikosi, ir graudu, kad Lietuvoje tokia mąstymo perspektyva labai reta. 

Priešinimasis beatodairiškam karvutės melžimui 

Antrąją — taupiųjų šalių grupę (Švedija, Suomija, Danija, Austrija ir Olandija) —  sudaro valstybės, kurios į bendrą biudžetą daugiau įneša nei iš jo pasemia. Jos atkakliai priešinasi Sąjungos biudžeto didinimui.

Nors ir palaikydamos Europos integracijos siekį, šios šalys nesutinka su beatodairišku Rytų ir Pietų Europos valstybių finansavimu. 

Na ir trečioji, vadinamoji sanglaudos draugų grupė, kuriai priklauso ir Lietuva, 27 šalių bloką vertina visų pirma kaip ekonominį darinį, iš kurio – kad ir kas būtų – reikia bandyti gauti kiek įmanoma daugiau.

Ciniškai, bet, deja, gan tiksliai formuluojant, — tai grupė valstybių, kurios Sąjungą visų pirma regi kaip melžiamą karvutę.

Dabar, kai daugiametė finansinė perspektyva jau patvirtinta, galime įvertinti ir politinius šio proceso rezultatus. 

Kaip ir buvo galima tikėtis, derybos buvo konfliktas tarp taupiųjų ir sanglaudininkų, kur Vokietija su Prancūzija užėmė taikintojų poziciją.

Taupieji išlošė rekordiškai mažą biudžetą, kitaip sakant, jų įmokos nedidės, o gal net mažės. 

Sanglaudininkams karvutė duos dar daugiau pieno. Nors biudžetas rekordiškai mažas, tačiau, bandant suvaldyti klimato kaitą, Sąjungos piliečius užguls papildomi mokesčiai.

Lėšos be įsipareigojimų

Kadangi valstybės narės turi ypatingai daug laisvės asignavimams skirstyti, tai labai tikėtina, jog nauji mokesčiai ne klimato kaitos žalą mažins, o, pasitelkiant gudrias schemas, atiteks statybininkams ir ūkininkams. 

Vienas pavyzdys. Lenkija iš Teisingos pertvarkos fondo per septynerius metus gaus 2 mlrd. eurų, kurie teoriškai turėtų padėti Lenkijai transformuoti savo anglių ir naftos pramonę, tačiau dar liepą šalies ministras pirmininkas tviteryje džiūgavo, kad „lėšos ateis be jokių įsipareigojimų“. 

Europos Parlamentas, Europos Komisija ir didžiosios Europos valstybės vieningai siekė įvesti griežtus įsipareigojimus lėšas naudoti pagal numatytus tikslus, tačiau to neužteko. 

Tarkim, minėti 2 mlrd. eurų, skirti Lenkijai, — tai perpus mažiau nei ji galėjo gauti laikydamasi įsipareigojimų, tačiau šalis pasirinko lėšas be įsipareigojimų ir be jokios solidarios Europos vizijos. 

Nuosaikiosios išlošė, nes biudžetas vis dėlto priimtas ir vieningai sutinkama, jog tai pirmininkaujančios Vokietijos bei Prancūzijos pergalė.

Lobizmas dėl kelių Lietuvos gyventojų grupių

Sugrįžkime į Lietuvą. Tiek prezidentė Dalia Grybauskaitė, tiek ją pakeitęs Gitanas Nausėda Lietuvos interesus tapatina, pirma, su vadinamosios sanglaudininkų grupės interesais; antra, laikosi griežtai ekonomizuoto požiūrio ir ES regi išimtinai kaip papildomą pajamų šaltinį ar tam tikrą pigaus skolinimosi instrumentą; trečia, labai agresyviai užsiima lobizmu, nukreiptu į vos kelias Lietuvos gyventojų grupes, kurių tarpe išskirtinai proteguoja ūkininkus ir statybininkus. 

Viena maža detalė. Kada girdėjote, jog Lietuvos vadovai, kurie nuolat priekaištauja Europai, kuri esą nemoka Lietuvos ūkininkams tokių pat išmokų kaip ir vakariečiams, kovotų už vienodus mokslininkų atlygius? 

Beje, jeigu mūsų ūkininkai gauna apytikriai penktadaliu mažiau nei senųjų valstybių ūkininkai, tai mokslininkai, dirbantys tuose pačiuose bendruose Europos Komisijos projektuose, — net kelis kartus mažiau.

Ir žinote, kodėl gauna mažiau? Nes atlygiai yra mokami atsižvelgiant į šalyje narėje susiklosčiusį mokslininkų atlyginimą. Kadangi jis Lietuvoje skandalingai mažas, tai ir atlygis Briuselyje gėdingai kuklus.

Kompensaciją už nesusitvarkymą namuose 

Arba, tarkim, ką išties simbolizuoja prezidento G. Nausėdos „laimėta“ kompensacija už emigraciją? Viešumoje ji pateikiama kaip kompensaciją už tai, ką narystė neva atėmė iš Lietuvos. 

Nors socialinį ekonominį modelį formuoja pati Lietuva, ir pati Lietuva palaiko ir remia neįtraukią ekonomiką bei žemos pridėtinės vertės verslą, kuris moka itin kuklius atlygius, kompensaciją už mūsų negebėjimą susitvarkyti mums turi sumesti kiti.

Dvejopa veidmainystė: kovojame, kad Sąjungos lėšos būtų nukreiptos į žemos pridėtinės vertės sektorius, o kai mažos algos išgina žmones iš Lietuvos, pradedame reikalauti papildomų kompensacijų.

Gerokai sąžiningiau būtų, jeigu prezidentas šią kompensaciją vadintų jos tikruoju vardu — kompensacija už negebėjimą susitvarkyti savo namuose. 

Siauraprotiška pilnesnės kišenės vizija

Apgailėtina ir tai, jog Lietuva buvo ir yra bene vienintelė ES valstybė, kuri nepateikė savo Europos ateities vizijos.

Vėlgi — o kam kalbėti, kai visa vizija baigiasi didesne ir pilnesne kišene. Tad nuolat girdime tik tai, už kokias išmokas kovosime ir ką dar išlupsime.

Tokia, sakyčiau, perdėm merkantili ir siauraprotiška gerovės vizija. 

Komisija gavo teisę stabdyti išmokų srautą 

Na ir paskutinė pastaba, skirta tiems, kurie galėjo pasigauti eilinę Lietuvos žiniasklaidos antį, kad esą Lenkija ir Vengrija nugalėjo ginče su Europos Parlamentu dėl privalomos teisės viršenybės sąlygos.

Priešingai nei, remdamasi Vengrijos ir Lenkijos propaganda, skelbia Lietuvos žiniasklaida, pagaliau įteisintas teisės viršenybės mechanizmas yra absoliutus šių šalių pralaimėjimas. 

Finansavimo susiejimas su prievole tinkamai valdyti yra pirmas konkretus įrankis, kuris Europos Komisijai suteikia teisę reikalauti atskaitomybės iš valstybių narių. 

Vengrija ir Lenkija siekė, jog bet kokius nusižengimo faktus jos pačios privalėtų patvirtinti Europos Vadovų Taryboje, kur turėtų veto teisę.Naujos sąlygos nurodo, kad sprendimas dėl teisės viršenybės principų pažeidimo bus priimamas Europos Teisingumo Teisme. Tuo atveju, kai ši aukščiausioji ES teisminės valdžios institucija pripažins pažeidimą, Komisija turės teisę stabdyti išmokų srautą

Pasidalinkite
Dalinkitės.

Palikite Atsiliepimą