Pasienio taršos reguliavimo mechanizmas: revoliucinė kovos su klimato kaita priemonė ar europinis protekcionizmas?

Google+ Pinterest LinkedIn Tumblr +

Jau liepos viduryje Europos Komisija planuoja pristatyti gana kontraversišką Anglies dioksido pasienio reguliavimo mechanizmą (Carbon Border Adjustment Mechanism, CBAM), kuris gali būti traktuojamas kaip vienas plačiausių užmojų siekiant ne tik europinių, bet ir globalių klimato tikslų. Šis mechanizmas bus pristatytas drauge su kitomis svarbiomis europinėmis klimato iniciatyvomis. Mechanizmo esmė — apmokestinti į Europos Sąjungą importuojamas taršiai gaminamas prekes iš mažiau klimato politikos srityje ambicingų šalių. Tačiau panašu, jog trečiosios šalys į tokį planuojamą jų taršios gamybos apmokestinimą žiūri, švelniai tariant, kreivai, ir šiuo konkrečiu atveju esama nemažai vietos su prekyba susijusių konfliktų eskalacijai.

Dvi medalio pusės

Kaip jau rašė Europos žinios, pasienio taršos reguliavimo mechanizmą iš esmės galima vadinti revoliucine kovos su klimato kaita priemone, nes, jį pritaikius praktikoje, ES labai realiai, o ne vien deklaratyviai, kaip vadinamoji minkštoji galia, likusiam pasauliui (kuris, reikia pripažinti, galbūt nėra toks ambicingas klimato politikos srityje) galėtų taikyti savo aplinkosauginius standartus.

Siekiant reguliuoti produktų gamybos metu susidarančią taršą, ES paprastai taikomi aukšti aplinkosauginiai standartai, kurių taikymas taip pat gali pakenkti europinių pramonės kompanijų konkurencingumui. Taigi, siekdamos apeiti tokį aplinkosauginį reguliavimą, šios kompanijos neretai išsikelia iš ES (carbon leakage). 

Visgi tokia taktika iš esmės nesprendžia klimato kaitos problemos, nes šis reiškinys nepaiso valstybių sienų. Todėl į taršią gamybą būtina žiūrėti kompleksiškai, taikant visam pasauliui bendrus aplinkosauginius standartus. Tokį kompleksinį požiūrį ir siūlo vadinamasis pasienio taršos reguliavimo mechanizmas, kuris, be kita ko, yra skirtas balansavimui tarp europinių į(si)pareigojimų siekti naujųjų klimato tikslų (taršos mažinimo) bei konkurencingumo palaikymo. Taigi šiuo atveju pasienio taršos reguliavimas suteiktų galimybę apmokestinti produktus iš trečiųjų, žemesnius aplinkosauginius standartus taikančių šalių, kad pramonei ES ir už jos ribų būtų sudarytos vienodos sąlygos. 

Tuo tarpu trečiosios šalys ES paradoksaliai kritikuoja dėl vienašališkumo ir pernelyg menko konsultavimosi su prekybos partneriais. Paradoksas šiuo atveju tas, jog vien jau savo prigimtimi ES atstovauja daugiašališkumui tiek savo viduje (27 valstybės narės), tiek ir tarptautinėje arenoje, ir ypač sprendžiant klimato klausimus. Mat, kaip jau minėta, klimato kaita yra valstybių sienų nepaisantis reiškinys, tad ir kovos su šiuo reiškiniu būdai privalo remtis būtent daugiašališkumu ir kolektyviniais veiksmais.

Didelė dalis kritikos pasienio taršos reguliavimui yra susijusi su teiginiais, jog toks mechanizmas savo prigimtimi yra protekcionistinis, kuriantis potencialius barjerus prekybai ir siekiantis paprasčiausiai pasipinigauti, prisidengiant kilniais kovos su klimato kaita tikslais.

Europos žinios taip pat jau yra rašę, kad iš pasienio taršos reguliavimo surinkti mokesčiai turėtų keliauti į europinį biudžetą kaip vadinamieji nuosavi ES ištekliai. Iš to išplaukia kitas, paprastai taip pat trečiųjų šalių naudojamas kritinis argumentas, jog tokiu atveju mažiau konkurencingos ir skurdesnės ekonomikos būtų nuskausminamos finansiškai būtent tam, kad ES pramonė taptų dar novatoriškesnė ir konkurencingesnė. 

Šiuos argumentus iš esmės gali atremti šių metų kovą priimta Europos Parlamento rezoliucija, kurioje deklaruojama, jog pasienio taršos reguliavimo mechanizmas neturėtų būti naudojamas netinkamai, t. y. kaip protekcionizmo priemonė, o iš pasienio taršos mokesčių gautas pelnas turėtų būti naudojamas išskirtinai dekarbonizacijos, t. y. Žaliojo kurso ir Paryžiaus klimato susitarimo tikslams pasiekti. Vis dėlto rezoliucija yra daugiau politinio, o ne teisinio pobūdžio dokumentas, todėl į teisinius argumentus dar pasigilinsime vėliau. 

Protekcionizmo šešėlis

Europos Parlamentas taip pat pasisako už tai, kad pasienio taršos reguliavimo mechanizmas būtų suderintas su Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) taisyklėmis. Tačiau būtent šis (ne)suderinamumas ES gali sukelti nemažai problemų ir tapti pasienio taršos reguliavimo silpnąja vieta — aplinkosauginės ir tarptautinės prekybos teisės ekspertai mano, jog naująjį pasienio taršos reguliavimo mechanizmą suderinti su PPO taisyklėmis gali būti sunku (jei ne neįmanoma) mažų mažiausiai dėl vienos priežasties.

Ši priežastis yra susijusi su perėjimu nuo iki šiol taikytų nemokamų apyvartinių taršos leidimų ES viduje (dalis tokių leidimų europinių kompanijų konkurencingumui palaikyti ES yra paskirstoma nemokamai; ši nemokamų taršos leidimų dalis turi tendenciją mažėti) prie vadinamųjų pasienio taršos mokesčių prekėms iš ES išorės tam tikriems didelę taršą generuojantiems sektoriams. Siekiant suderinti pastarųjų mokesčių įvedimą su PPO taisyklėmis, nemokamų apyvartinių taršos leidimų turėtų būti atsisakyta dėl dviejų esminių priežasčių.

Pirmoji jų yra susijusi su aplinkosauginėje teisėje plačiai naudojamu vadinamuoju „teršėjas moka“ (‘polluter pays‘) principu. Trumpai tariant, didelę taršą generuojančios kompanijos, nemokamai gaunančios taršos leidimus, pažeidžia šį principą, išvengdamos mokesčių už taršą. 

Antra, nemokami taršos leidimai suteiktų ES kompanijoms konkurencinį pranašumą prieš kompanijas už ES ribų, nes joms pagal naująjį mechanizmą būtų taikomi pasienio taršos mokesčiai, o europinės kompanijos, gaunančios nemokamus taršos leidimus, apmokestinimo už taršą išvengtų. Todėl šioje situacijoje iš tikrųjų galima įžvelgti tam tikrą protekcionizmo arba dvigubos europinių kompanijų apsaugos nuo tarptautinės konkurencijos šešėlį: pirma, per nemokamus apyvartinius taršos leidimus, ir antra, per konkurentų iš užsienio generuojamos taršos apmokestinimą. 

Taigi aukščiau minėtas kritinis argumentas dėl ES protekcionizmo nėra visiškai laužtas iš piršto, nes, nepanaikinus nemokamų taršos leidimų dalinimo, užuot sukūręs lygesnes sąlygas tarptautinei prekybai, pasienio taršos reguliavimo mechanizmas kaip tik sukurtų konkurencinį pranašumą Europos kompanijų naudai. Tuo tarpu Europos Komisijos rengiamame projekte bent jau kol kas nėra nurodyta, kada nemokamų apyvartinių taršos leidimų turėtų būti atsisakyta, paliekant sprendimą siūlomos reformos įstatymų leidėjams, t. y. valstybėms narėms ir Europos Parlamentui, kuris, beje, yra pasisakęs už pasienio taršos reguliavimo mechanizmo įvedimą, tuo pat metu išlaikant nemokamų taršos leidimų paskirstymą.

Prieštaravimus įžvelgia ir pačiuose klimato kaitos režimo dokumentuose

Kritika pasienio taršos reguliavimo mechanizmui tampa dar įdomesnė pastudijavus pačių kovą su klimato kaita reglamentuojančių tarptautinių dokumentų, sudarančių globalaus klimato kaitos režimo pagrindą, nuostatas.

Jungtinių Tautų bendroji klimato kaitos konvencija (United Nations Framework Convention on Climate Change) numato nevienodą konvencijos šalių atsakomybę dėl klimato kaitos, taigi ir skirtingus į(si)pareigojimus. Šis principas, išdėstytas Konvencijos 3 straipsnyje, skelbia, jog „šalys turėtų saugoti klimato sistemą […] pagal jų bendrą, tačiau diferencijuotą atsakomybę ir atitinkamas galimybes. Atitinkamai [š]alys, kurios yra išsivysčiusios valstybės, turėtų imtis pagrindinio vaidmens, kovodamos su klimato kaita ir neigiamomis jos pasekmėmis“ (Common But Differentiated Responsibilities, CBDR).

Pasienio taršos reguliavimo mechanizmo kritikai tvirtina, kad jis iš esmės paneigia tokios diferencijuotos atsakomybės esmę ir kad besivystančioms (Pietų) pietų šalims, kurios paprastai yra daug mažesnės teršėjos nei išsivysčiusios (Šiaurės) valstybės, turėtų būti taikomi kitokie — žemesni — aplinkosaugos standartai ir skirta daugiau laiko perėjimui prie žaliosios ekonomikos. 

Beje, argumentų prieš pasienio taršos reguliavimo mechanizmą kritikai randa ir Paryžiaus klimato susitarime. Šiuo atveju pastarieji įžvelgia pavojų nacionaliniam su ES prekiaujančių trečiųjų šalių suverenitetui, kuris Paryžiaus susitarime išreiškiamas per taip vadinamus nacionaliniu lygmeniu nustatytus įpareigojančius veiksmus.

Ši ganėtinai griozdiška formuluotė nusako konkrečių valstybių konkretų indėlį siekiant Susitarimo tikslų, todėl, anot kritikų, ES taikomas pasienio taršos reguliavimo mechanizmas Susitarimo šalims jau būtų perteklinė kovos su klimato kaita priemonė.

Prekybos partneriai suirzę

Taigi kritikos pasienio taršos reguliavimo mechanizmui galima rasti apsčiai, o ir klausimų dėl praktinio jo taikymo bent jau kol kas yra daugiau nei atsakymų. Kaip jau minėta, ES prekybos partneriai šį mechanizmą jau iš anksto laiko diskriminaciniu bei protekcionistiniu ir baiminasi, jog jis gali tapti prekybos karų įrankiu. Tariant tiesiai šviesiai, jie yra tiesiog suirzę bei nepatenkinti.

Labiausiai pasienio taršos apmokestinimu nepatenkinta, panašu, yra JAV prezidento administracija, kuri mano, kad pasiūlymas dėl tokio mechanizmo yra „potencialiai toksiškas“ ir gali pakenkti diplomatinėms pastangoms, siekiant kolektyviai spręsti klimato krizę. Nors po Donaldo Trumpo prezidentavimo Amerika grįžo prie daugiašališkumo, ypač kovos su klimato kaita srityje, Joe Bideno patarėjas klimato klausimais Johnas Kerry yra pareiškęs, jog pasienio taršos apmokestinimas turėtų būti taikomas kaip „paskutinė priemonė“ ir paragino ES su savo planais palaukti bent jau iki Jungtinių Tautų Bendrosios klimato kaitos konvencijos šalių 26-ojo susitikimo (Conference of Parties, COP26) šių metų lapkritį Glazge.

Tuo tarpu Australijos prekybos ministras Danielis Tehanas, neseniai pareiškė, kad pasienio taršos reguliavimo mechanizmas sudarytų sąlygas protekcionizmui, nuo jo nukentėtų globalus augimas ir tarptautinė prekyba. Jis taip pat teigė manantis, jog ES bus „nepaprastai sunku“ suderinti naująjį mechanizmą su PPO taisyklėmis, minėdamas būtent nemokamų apyvartinių taršos leidimų, taip pat ir europinių subsidijų pramonei bei žemės ūkiui argumentus. Vietoje pasienio taršos apmokestinimo jis pasiūlė panaikinti visus tarifus vadinamosioms žaliosioms prekėms ir paslaugoms.

Didžiausia ES prekybos partnerė Kinija taip pat smarkiai kritikuoja pasienio taršos apmokestinimą, kaltindama ES vienašališkais sprendimais ir nesikonsultavimu su prekybos partneriais.

Kadangi Kinija gana aktyviai dalyvauja globaliame klimato kaitos režime, ji taip pat naudoja jau minėtus argumentus, jog pasienio taršos reguliavimo mechanizmas prieštarauja tarptautinių klimato dokumentų nuostatoms. Be to, nuo šių metų Kinija įsivedė prekybos apyvartiniais taršos leidimais sistemą, kas tarsi turėtų reikšti, jog ši šalis pati siekia taršos mažinimo, taikydama savo pačios aplinkosauginius standartus ir apmokestindama taršą savo viduje, todėl papildomas ES apmokestinimas yra nesąžiningas. Tačiau ES ir Kinijos prekybos taršos leidimais sistemos toli gražu nėra tapačios, nes tokia sistema ES veikia jau nuo 2005 metų, apima gerokai daugiau sektorių, joje paskirstoma kur kas mažiau nemokamų taršos leidimų, o mokamų leidimų kaina yra gerokai aukštesnė — trumpai tariant, tokia sistema ES yra gerokai griežtesnė nei Kinijoje, kur ji žengia dar tik pirmuosius žingsnius.

Reikia pažymėti, kad pasienio taršos apmokestinimas galėtų tapti pakankamai dideliu galvos skausmu Rusijai. Negana to, kad ši šalis yra absoliuti globalaus klimato kaitos režimo autsaiderė, ji į ES importuoja itin daug taršios produkcijos. Rusijos pramonininkų ir verslininkų sąjunga (Russian Union of Industrialists and Entrepreneurs), atstovaujanti itin taršių kompanijų interesus, mano, jog naujasis pasienio taršos reguliavimo mechanizmas savo prigimtimi yra protekcionistinis, prieštarauja Paryžiaus susitarimo dvasiai bei PPO palaikomiems laisvos prekybos principams, ir netgi agituoja už tai, jog ginčas dėl pasienio taršos apmokestinimo būtų nagrinėjamas pagal PPO ginčų sprendimo mechanizmą. Be kita ko, Rusija dėl šio klausimo jau pradėjo konsultacijas su kitomis PPO narėmis.

Dalinkitės.

Palikite Atsiliepimą