Partijų rinkimų programų apžvalga iš europinio Naujojo žaliojo kurso perspektyvos. 3 dalis

Google+ Pinterest LinkedIn Tumblr +
Pasidalinkite

Pirmojoje ir antrojoje šios apžvalgos dalyje rašiau apie tai, kas gi yra Europos Sąjungos Naujasis žaliasis kursas, aptariau savo motyvus į programų analizę neįtraukti tam tikrų 2020 metų Seimo rinkimuose dalyvaujančių partijų, taip pat pamėginau kiek įmanoma detaliau įsigilinti į Tėvynės sąjungos/Lietuvos krikščionių demokratų partijos ir liberaliųjų partijų programų aplinkosaugines nuostatas bei jų atitikimą Naujojo žaliojo kurso idėjoms, tikslams ir iniciatyvoms. 

Šioje, trečiojoje apžvalgos dalyje pamėginsiu kiek detaliau pažvelgti į kairiųjų partijų (Lietuvos socialdemokratų partijos ir Lietuvos žaliųjų partijos) programas ir pasiaiškinti, kiek pastarosios siejasi su Naujuoju žaliuoju kursu. 

Belieka priminti, kad, be šių partijų programų analizės (prioritetą teikiant programų aplinkosaugos skyriams), tekste taip pat pamėginsiu pasigilinti į kiek platesnį politinį kontekstą, kurio vertinimas atspindės nebe tam tikrą ekspertinę analizę, o veikiau mano pačios asmenines subjektyvias įžvalgas. 

Lietuvos socialdemokratų partija 

Verta pradėti nuo to, kad šios apžvalgos autorei savo pačios akimis teko stebėti tam tikrą Lietuvos socialdemokratų partijos atsinaujinimą (ir šiuo atveju galvoje turiu ne vien apsivalymą nuo vadinamųjų bebrų). 

Kadangi asmeniškai pažįstu keletą jaunų, entuziazmu trykštančių žmonių iš šios, pavadinkim, naujosios socialdemokratų partijos, tokių kaip Laurynas Šedvydis ar Vaidas Navickas, iš tiesų galėjau stebėti (bent jau jų) pastangas keisti partijos politiką. 

Lietuvos politinėje padangėje taip pat gana išskirtinis (ir, be jokios abejonės, sveikintinas) veiksmas yra tai, kad socialdemokratų partijos pirmininkas Gintautas Paluckas vienintelis iš didžiųjų partijų pats veda savo sąrašą į rinkimus, apsieidamas be „samdomų direktorių“ (arba, kaip savo laiku „Aukso veršyje“ rašė Ilfas ir Petrovas, zic pirmininkų).  

Ir visgi, mano asmenine subjektyvia nuomone, tuo pat metu būtent pirmininkas ir yra didžiausia rakštis bei liūdniausias liūdnojo vaizdo riteris Lietuvos socialdemokratų partijoje.  

Kaip pasakytų Amerikoje, ponas Paluckas, deja, nėra lyderystės medžiaga — jis yra tai, kas nutinka gilių krizių kratomose organizacijose, kai į viršų iškyla vidutinės grandies vadybininkai, kuriems žaisti profesionaliose lygose tiesiog neskirta ir /ar nelemta.  

2017 metais skilus socialdemokratams, G. Paluckas taip ir nespėjo (ar nesugebėjo, ar visko po truputį) sukonsoliduoti pasimetusios, gausiai kraujuojančios ir aiškios krypties neturinčios partijos, nors vadinamajam apsivalymui laiko buvo sočiai. 

Be jokios abejonės, restruktūrizuoti tokią didelę ir seną organizaciją nėra paprasta. Visgi susidūrus su, rodos, neįveikiamomis problemomis, įmanoma atrasti smegenų bei motyvacijos kreiptis į profesionalus. 

Tačiau nieko panašaus neįvyko — realus partijos apsivalymas/atsinaujinimas prasidėjo tik 2019 metais, kai buvo susizgribta, kad rinkimai jau praktiškai ant nosies, o pirmininkui teks kelti savo kandidatūrą vienmandatėje rinkimų apygardoje, nes kažkaip nesolidu, kai įvykius Seime jis komentuoja nebūdamas Seimo nariu. 

O po to nutinka netikėtas ir gana nemalonus įvykis. Metęs didžiulius resursus (ir vis dėlto nesugebėjęs nugalėti Žirmūnų vienmandatėje apygardoje, kurioje nauji rinkimai buvo surengti po to, kai Aušra Maldeikienė, į Seimą patekusi po balsavimo šioje apygardoje, išvyko dirbti į Europos Parlamentą), G. Paluckas tuo metu šnekėjo: „[…] aš tikrai nematau priežasčių, kodėl turėčiau bėgti iš Vilniaus. Galų gale — man […] nelabai patinka ieškoti išskaičiuotos, statistinės labai palankios vienmandatės tam, kad partijos pirmininkas nepralaimėtų ir papultų į Seimą, kaip tai daro kitos partijos. […].“ 

Tačiau, nepaisant tuometinės drąsos ir ryžto, šiuose rinkimuose G. Paluckas visgi pabėgo į jam parankesnę Utenos vienmandatę. Tokie įvykiai ir veiksmai, kalbant apie tikrąją, o ne fasadinę lyderystę, kažką juk iš tiesų demonstruoja! Tačiau šį klausimą laikykime retoriniu ir pereikime prie socialdemokratų rinkimų programos bei jos ryšio su Naujuoju žaliuoju kursu. 

Žvelgiant į socialdemokratų rinkimų programą ir Naujojo žaliojo kurso nuostatų atspindėjimo atžvilgiu lyginant ją su daugelio kitų partijų programomis (ypač ekonomikai skirtais skyriais) reikalai čia atrodo išties labai gerai — taip gerai, kad praktiškai net nėra prie ko prisikabinti. Be to, tai ir viena proeuropietiškiausių, ir išsamiausių partijų programų. 

Tiesa, prikibti galima ne tiek prie programos turinio, kiek prie formos — tiesiog per daug į vieną vietą suplakto teksto ir per mažai skyrių/poskyrių/naujų pastraipų. Taigi net ir daug skaitančiam žmogui išsigryninti atskiras idėjas ir pasiūlymus nėra taip jau paprasta, jau nekalbant apie eilinį rinkėją, ne itin mėgstantį skaityti (juoba partijų programas). 

Vis dėlto socialdemokratų rinkimų programa, kaip, beje, ir visos kitos, yra gana abstrakti ta prasme, jog ne visada pateikiami aiškūs atsakymai, kaip būtų galima pasiekti užsibrėžtus tikslus — tarkime, kad ir tokį: „[š]ilumos ir elektros energijos visuomet bus pakankamai bet kuriuo metu, bet koks reikalingas kiekis ir už optimaliausią kainą“ (tiesa, programos rengėjai vietomis užsimena apie įstatyminės bazės keitimą, bet šiuo konkrečiu atveju socialdemokratų rinkimų programos rengėjams belieka priminti, jog, tarkime, elektros energijos kainas reguliuoja ne tik valstybė, bet ir rinka/birža).  

Arba į tokį: „[i]lgainiui turi būti atsisakyta iškastinio kuro, pirmenybę teikiant žaliajai energijai iš saulės, vandens, vėjo ir kitų atsinaujinančių šaltinių“ (ką reiškia „ilgainiui“? arba „teikti pirmenybę“? kiek tos „pirmenybės“ turi būti teikiama? ir t. t.).  

Tokios abstrakčios nuostatos sudaro įspūdį, jog socialdemokratai iš tiesų labai nori įtikti į vadinamuosius žaliuosius klausimus orientuotam rinkėjui, tuo pačiu tarsi kratydamiesi realios atsakomybės ir šiek tiek vyniodami į vatą (be abejo, reikia paminėti ir tai, kad ne išimtis šiuo atveju yra ir daugelis kitų partijų). 

Tiesa, kai kurios programinės nuostatos, ryšium su aplinkosauga ir Naujuoju žaliuoju kursu, kelia tam tikrų abejonių ir klausimų: tai — ir oro transporto bei jo infrastruktūros, ir Klaipėdos jūrų uosto plėtra. 

Šio straipsnio autorei asmeniškai taip pat kyla abejonių dėl programos nuostatos, kuri numato įvertinti, „ar kailinių žvėrelių fermos atitinka humaniško elgesio su gyvūnais reikalavimus“. 

Klausimas šiuo atveju kyla gana paprastas: ar kailialupystė, kaip verslas, vien dėl tuščių ir kiaurų, statuso siekiančių poniučių noro pasipuošti brangia šūba, apskritai gali būti etiškas arba humaniškas, juolab kad tiek garsiausi mados namai, tiek atskiros valstybės pastaruoju metu apskritai atsisako tikrų kailių naudojimo ir draudžia kailinių žvėrelių fermas. 

Išvada: išties išsamiai Naujojo žaliojo kurso idėjas ir iniciatyvas atspindinti rinkiminė programa, kurioje aptariami aktualiausi aplinkosauginės, socialinės ir ekonominės sferų tvarumo, tarpusavio suderinamumo ir vadinamojo žaliojo augimo klausimai. Belieka tikėtis, kad socialdemokratų programinės nuostatos sėkmės rinkimuose atveju neliks vien popieriuje išdėstytais tuščiais lozungais. Būtent pagal šį kriterijų ir bus galima įvertinti, ar ši partija iš tiesų, kaip teigia pati, atsinaujino

Lietuvos žaliųjų partija 

Kaip jau esu rašiusi Europos žiniose Lietuvos žaliųjų partija iš esmės išsivystė iš nepriklausomybės aušros žaliųjų judėjimų, ją kūrė anuometiniai žalieji aktyvistai, tačiau dabar jau galima sakyti, kad demokratiniu keliu partija savo viduje galiausiai išsikristalizavo iki tradicine Europoje laikomos žaliosios, politinei kairei atstovaujančios jėgos. Šią partiją bent jau aš laikyčiau centro kairės politine jėga, kuriai priimtinos Europos žaliųjų vertybės, t. y. visi žalieji aspektai, o be jų — tvarios plėtros, gerovės ir socialinio saugumo bei žmogaus teisių gynimo klausimai (visa tai, beje, ir atspindi Naujojo žaliojo kurso idėjas). 

Kalbant apie Naująjį žaliąjį kursą, Lietuvos žaliųjų partijos rinkimų programoje, ko gero, ryškiausiai atsispindi šis jo daugialypiškumas, t. y. idėja, jog Naujasis žaliasis kursas toli gražu apima ne vien tik klimato kaitą ar aplinkosaugą, o turi daugybę kitų, aukščiau minėtų aspektų. 

Kaip jau rašiau pirmojoje šio straipsnių ciklo dalyje, Naujasis žaliasis kursas yra tikra žalioji revoliucija, kuria siekiama reformuoti kone visus europinės politikos aspektus, nuo ES, kaip globalios veikėjos, ir jos galios tarptautinėje sistemoje klausimų iki prekybos, konkurencingumo ir žemės ūkio, nuo transporto iki energetikos, nuo išmaniųjų technologijų iki biurų ir namų statybos. 

Taigi minėtasis įvairių klausimų susietumas tarpusavyje ir per visą partijos programą bei įvairias politikos sritis besitęsiantis jo leitmotyvas savo ruožtu puikiai atspindi aktualiausių globalių, europinių ir nacionalinių problemų suvokimą.  

Kaip ir beveik visų kitų partijų rinkimų programose, taip ir Lietuvos žaliųjų partijos programinėse nuostatose pernelyg daug abstraktumo, kai pasakoma, ką ruošiamasi nuveikti, bet neįvardijami nei terminai, nei žingsnių, kaip tai pasiekti, seka, nei atitinkami rodikliai. 

Tiesa, šios apžvalgos autorę itin pozityviai nuteikė tikslas iki 2040 metų visiškai atsisakyti iškastinio kuro vartojimo ir 100 proc. pereiti prie atsinaujinančių išteklių energetikos. Tačiau ir šiuo atveju programos rengėjai nepaaiškina, kokiu būdu tokia maža ir (būkim biedni, bet teisingi) ne itin įtakinga partija, net ir turėdama keletą atstovų Seime, priverstų visą likusį iškastinės energetikos apologetų istablišmentą įgyvendinti šį išties ambicingą tikslą. 

Lietuvos žaliųjų partijos programos rengėjų taip pat norisi retoriškai paklausti, kas gi yra toji „konkurencinga kultūra“ ir ką reiškia „kultūros srities išteklių panaudojimas […] ekonominiam konkurencingumui skatinti“? 

Ar tai turėtų reikšti, kad Lietuva privalo atsisakyti mažai „konkurencingų“ kultūros sričių? Galbūt turėtume sukti ir spoksoti vien tuščius holivudinio tipo filmus, kurie kuriami net ne menininkų, o banalių verslininkų ir marketingistų? 

O gal tai turėtų reikšti, kad menininkai ir kultūros žmonės turėtų konkuruoti tarpusavyje (filmų kūrėjai prieš teatralus, muziejininkai prieš šokių kolektyvus ir t. t.)? Be kita ko, šiuo metu, ko gero, konkurencingiausias kultūros produktas mūsuose yra Rolando Skaisgirio, Kristupo Krivicko bei į juos panašių prodiuserių į lietuvišką eterį leidžiami rusiškų dramų klonai. 

Šios apžvalgos autorę taipogi kiek liūdina faktas, jog ir Lietuvos žaliųjų partija (neišskiriant, beje, nei vienos kitos), pataikaudama rinkėjams, niekaip negalėjo apsieiti be įvairaus plauko pigių piarinių triukų, madingų hashtagų ir įmantrių, tačiau iš esmės nieko konkretaus nepasakančių buzzwordų

Leiskite pacituoti viso labo vieną iš daugelio tokio tuščio kalbėjimo pavyzdžių: „[ž]aliuoju dėl empatiško teisių ir pareigų mix‘o“). 

Dar labiau nustebino tai, kad rinkėjai nūnai yra vadinami fanais — pasirodo, iniciatyva (o, tariant šviesiai tiesiai, šią iniciatyvą greičiausiai reikėtų vadinti politine reklama) „Žaliuoju dėl…“  yra „fanų klubas [išskirta mano], buriantis tuos, kurie viduje jaučiasi esą tikrai „žali“, kurie turi idėjų ir nori išvysti jas įgyvendintas, kurie siekia diskutuoti ir išgryninti perspektyvios ateities viziją“. 

Paliekant ramybėje „fanų klubą“, man taip pat kyla nuoširdus klausimas, kas gi yra toji „perspektyvios ateities vizija“? 

Ar tik nebus šis mandras buzzwordas, švelniai tariant, kiek perteklinis? Manding, visi jame pavartoti žodžiai (tiek „perspektyva“, tiek „vizija“, tiek „ateitis“ yra orientuoti (kaip netikėta!) į ateitį, taigi šiuo atveju turime ne ką kitą kaip sviestuotą sviestą ir dar pateptą lašiniais

Todėl tenka pripažinti, kad, besiorientuodama į jauną, modernų, politiškai aktyvų hip ir cool urban rinkėją (faną), Lietuvos žaliųjų partija kiek perlenkė lazdą. Kita vertus, partijos piarščikus galima ir pagirti už išties originalias ir tikrai nuoširdžias vizualines reklamas. 

Galiausiai belieka prisipažinti, kad, nesant geresnio pasirinkimo, ketinu balsuoti būtent už žaliuosius, juolab kad su šia partija kandidatuoja ir mano nuosavas Tėvas — ilgametis išties įspūdingos biografijos aplinkosaugininkas, o taip pat tasai žmogus, kuris dar Sąjūdžio laikais buvo vienas žaliųjų judėjimo Lietuvoje pradininkų, be kita ko, inicijavęs ir pačios Lietuvos žaliųjų partijos įkūrimą, tačiau šiuo metu korporatyvinių partijos smagračių nustumtas viso labo į 23 (!!!???) vietą sąraše (kaip pasakytų GULAG‘us išgyvenę žmonės, pastatytas prie parašos), pozicijas užleidžiant tokiems garsiomis pavardėmis besididžiuojantiems svieto perėjūnams ir oportunistams kaip Algirdas Butkevičius ar Vydas Gedvilas (ir vėl tas visagalis piaras, ir vėl forma prieš turinį — kitaip tariant, rinkimų fronte nieko naujo… ir visgi, šios apžvalgos autorės kuklia nuomone, įvairaus plauko prietaisai ir menkesnio politinio svorio gadžetukai po rinkimų kaip sykis išsilakstys ir pasuks ta kryptimi, kur lovys pasirodys arčiausiai ir lengviausiai pasiekiamas). 

Beje, tiems, kam galbūt nelabai patinka Sąjūdžio avangardas — seni, laisvės ir aplinkosauginėmis idėjomis užsivežę hipiai, mojavę trispalvėmis tuometiniuose roko maršuose, kūrę aplinkosaugines organizacijas ir organizavę protestus (Ekologinis protesto žygis 1988 m. vasarą, Bado streikas dėl Kauno valymo įrenginių parinkimo vietos vilkinimo 1988 m. rudenį, Taikos žygis 1989 m. vasarą, Baltijos apkabinimas (1989 m. pradėta minėti Baltijos diena — pirmas rugsėjo šeštadienis), karinio objekto „Neman“ užblokavimas prie Piliuonos 1989 m., taip pat ir dėl sovietinės kariuomenės išvedimo iš Lietuvos), rekomenduoju rinkti jaunąją žaliųjų kartą — tarkime, kad ir partijos pirmininko pavaduotoją Ievą Budraitę

Išvada: žvelgiant iš Naujojo žaliojo kurso perspektyvos, Lietuvos žaliųjų partijos programa išsamiai atspindi jo idėjas bei iniciatyvas ir yra tikrai ambicinga. Ypatingai džiugina minėtų Naujojo žaliojo kurso idėjų tęstinumas per visus programos skyrius ir jo nuostatų atspindėjimas ne tik aplinkosauginėje, bet ir kitose rinkimų programos dalyse. Nepaisant programoje vietomis aptinkamos demagogijos, tuščių buzzwordų ir begalinio noro įtikti potencialiam rinkėjui piariniais triukais, Lietuvos žaliųjų partija šiuose Seimo rinkimuose yra vienas geriausių pasirinkimų Naująjį žaliąjį kursą palaikančiam rinkėjui. 

Pasidalinkite
Dalinkitės.

Palikite Atsiliepimą