Partijų rinkimų programų apžvalga iš europinio Naujojo žaliojo kurso perspektyvos. 2 dalis.

Google+ Pinterest LinkedIn Tumblr +
Pasidalinkite

Pirmojoje šios apžvalgos dalyje rašiau apie tai, kas gi yra Naujasis žaliasis kursas, aptariau savo motyvus į programų analizę neįtraukti tam tikrų 2020 metų Seimo rinkimuose dalyvaujančių partijų, o taip pat pamėginau kiek įmanoma detaliau įsigilinti į Tėvynės sąjungos/Lietuvos krikščionių demokratų partijos programos aplinkosaugines nuostatas ir jų atitikimą Naujojo žaliojo kurso idėjoms, tikslams ir iniciatyvoms.

Šioje, antrojoje apžvalgos dalyje pamėginsiu kiek detaliau pažvelgti į vadinamųjų liberalių partijų programas ir pasiaiškinti, kiek pastarosios siejasi su Naujuoju žaliuoju kursu. Belieka priminti, kad, kaip ir pirmojoje apžvalgos dalyje, be šios partijų programų analizės (prioritetą teikiant programų aplinkosaugos skyriams), tekste taip pat pamėginsiu pasigilinti į kiek platesnį politinį kontekstą, kurio vertinimas atspindės nebe tam tikrą ekspertinę analizę o daugiau mano pačios asmenines subjektyvias įžvalgas.

Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdis

Įvairūs reinkarnaciniai tikėjimai turi vieną bendrą leitmotyvą, kad žmonės ir būtybės reinkarnuojasi tam, kad išmoktų atitinkamą jiems skirtą pamoką, viską kartojant tol, kol ji nėra įsisavinama. Įvairūs liberalų judėjimai, o kartu ir jų rinkėjai, panašu, šios pamokos vis neišmoksta. Jau sunku pasakyti kelintą liberalų reinkarnaciją mes matome dabar… Taigi, paskaičiuokime: XX-ojo amžiaus paskutinis dešimtmetis — Lietuvos liberalų sąjunga; žengimas į XXI-ąjį amžių — Liberalų ir centro sąjunga; Liberalų sąjūdis, o dar vėliau — kur buvus, kur nebus ir Laisvės partija. Žinoma, jei tik neskaičiuosime Naujosios sąjungos, Darbo partijos (kuri po šiai dienai išlaiko gana gryną liberalią, pavadinkim tai ideologija), įvairaus plauko senųjų liberalių partijų atplaišų apsijungimų ir skyrybų. Taigi, visais atvejais reinkarnacijų būta daug ir visais atvejais, bent jau savo pabaiga, jos būdavo tiesiog nuobodžiai vienodos — po eilinio, įprastai korupcinio skandalo nedidelė, bet įtakinga (dar) nesusitepusių komunarų grupė, patepa slides, pasikabina naują, gražią iškabą, kaskart paskelbę tą patį karo šūkį, jog šįkart viskas jau tikrai bus kitaip.

Tariant vaizdžiai, liberalai išties labai primena matriošką — tuščiavidurę lėlę, kurios viduje slepiasi dažniausiai lygiai tokia pati, tik kiek mažesnė lėlė, tačiau, neatidaręs visų matrioškų ir nesuradęs pačios paskutinės, iš tiesų nežinai, kiek laiko dar tęsis šis iš esmės beprasmis, bet kai kam galbūt smagus žaidimas. Galbūt tasai „smagumas“ ir (būkim biedni, bet teisingi) beribis rinkėjų naivumas bei ganėtinai trumpa atmintis kas kartą ir nulemia tai, jog vis naujiems — vadinamiesiems Atsiprašau, Daugiau Taip Nedarysiu — liberalams, kaip mažiems prasikaltusiems vaikams, iš naujo dar, ir dar, ir dar kartą vis suteikiamas pasitikėjimo kreditas. Kadangi šiuose savo tekstuose žadėjau nemažai asmeninių ir subjektyvių įžvalgų, galiu drąsiai ir atsakingai pareikšti, kad, visų pirma, iš vaikystės žaidimėlių išaugau gana seniai (o, kita vertus, su matrioškomis niekada žaisti ir nemėgau), taigi, mano (pasi)tikėjimas liberaliosiomis jėgomis jau seniai išblėso.

Kita vertus, paradoksalu, bet taip vadinamų liberalų ir libertarų mūsuose daugiausia paprastai knibžda ne kur kitur, o viešajame sektoriuje. Daugybė informacinių portalų komentatorių, kurie kone kasdien Kremliaus troliams bando išaiškinti austrų ekonomikos pranašumą, įprastai gali sau leisti taip švaistyti laiką, nes jie yra nusėdę įvairaus plauko ministerijų, savivaldybių ir kitų valstybinių įstaigų departamentėlių vidutinėse grandyse, kuriose garsiai svajoja apie Lietuvos Singapūrą, dalijasi sakraliniais Blažytės tekstais ir labai atidžiai seka kokį nors nei vienos dienos privačiame sektoriuje nedirbusio Lietuvos laisvosios rinkos instituto „korifėjų“. Taigi, liūdna realybė byloja apie tai, kad Lietuvoje per tiek metų mes taip ir neperpratome esminių liberalizmo postulatų, o tai labai aiškiai matyti iš liberalų žinutės primityvumo: ekonominis determinizmas (paradoksalu, bet tai buvo Karlo Markso itin pamėgta sąvoka), laisvė, gėjai, narkotikai (apie Laisvės partiją skaitykite kiek žemiau) ir pan. Anei šioje žinutėje, anei realiuose liberalų darbuose nefigūruoja moralė, ten nėra principų, ten nematyti tikrosios politikos… Taigi, reikia pripažinti, kad liberalizmas Lietuvoje tėra banali technokratija, suvyniota į blizgų europietiško ar amerikietiško progresyvizmo popierėlį, siekiant visa tai pateikti kaip liberalią politiką.

Tačiau pereikime prie Liberalų sąjūdžio aplinkosauginių programinių nuostatų. Visų pirma, džiugu, kad ši partija visgi nusprendė nepasiduoti gana ydingoms nūdienos tendencijoms ir nepataikauti rinkėjams, kuriems, kaip jau esu rašiusi, politika darosi vis mažiau įdomi ir kurie, tingėdami skaityti išsamias rinkimų programas, apie partijų ir/ar kandidatų tinkamumą juos atstovauti sprendžia, deja, ne iš programinių nuostatų, bet iš kandidatų šukuosenų, kostiumų ar šlipsų gražumo. Taigi, vietoje trumpučio programinių nuostatų rinkinuko internete (ką savo ruožtu pasirinko konservatoriai), Liberalų sąjūdis šiems rinkimams pateikė iš tiesų (bent jau apimtimi) solidžią ir pakankamai struktūruotą programą.

Be to, žalieji klausimai (skirtingai, nei, tarkime, konservatorių programoje) Liberalų sąjūdžio nėra nukišti į paskutinį programos skyrių, kas tarytum turėtų demonstruoti pakankamai aukštą aplinkosaugai teikiamą prioritetą. Visgi, akivaizdu, jog aplinkosauginių nuostatų svarbos negalima vertinti vien pagal jų išdėliojimą rinkimų programos skyriuose ar tų skyrių apimtį, taigi, verta ir teisinga į Liberalų sąjūdžio programos aplinkosaugos skyrių pažvelgti kiek įdėmiau.

Visų pirma, gana maloniai nustebino aplinkosauginių temų spektro platumas (užsiminta net apie sodininkų bendrijas!), o kai kuriais atvejais — ir gylis. Panašu, kad prie šios rinkimų programos rengimo prisidėjo žaliosios politikos klausimus išmanantis specialistas (ar specialistai). Visgi, gana apmaudu, jog minėtasis specialistas (ar specialistai) nesužiūrėjo itin svarbaus dalyko — paties aplinkosaugai skirto programos skyriaus pavadinimo. Nežinau, kaip tai žiūrisi mielam skaitytojui, bet man „Aplinkosauga, ekologija ir darni plėtra“ atrodo kaip sviestas sviestuotas ir dar pateptas lašiniais… O štai pirmasis šios skyriaus poskyris, pavadintas „Ekologiškos ekonomikos vystymas ir ekologinio pėdsako mažinimas“ kelia dar daugiau klausimų, kaip antai, „kas yra ekologinis pėdsakas?“, „ar tai — pozityvus, ar negatyvus reiškinys?“ ir pan. Juk ekologija, anot Tarptautinių žodžių žodyno internete, yra „mokslas, tiriantis organizmų santykius su gyvenamąja aplinka, gyvosios ir negyvosios gamtos sąveiką“, taigi, tokiu atveju, kaip jį galima didinti arba mažinti, ir kas yra tasai jo pėdsakas?..

Programos rengėjų taip pat norėtųsi paklausti, kaip galima sukontroliuoti „Rytų kaimynų taršą“; kodėl poskyryje „Paviršinio ir požeminio vandens apsauga” konkrečiau užsimenama tik apie Kuršių marias (o kur upės, ežerai, požeminis vanduo ir kt.?); kodėl poskyryje „Lietuva be atliekų“ tikslai keliami tik vienai kadencijai (nejaugi tik per viso labo vieną kadenciją tų atliekų turėtų visiškai nelikti? tuomet būtų įdomu sužinoti, kokiu būdu?); kokiais būdais ir priemonėmis žadama padidinti miškingumą, jei, kaip galima suprasti iš poskyrio „Miško ištekliai”, miškai liberalų yra suvokiami, kaip pasipelnymo šaltinis tiek privatiems, tiek valstybiniams savininkams, ir t. t.?

Taip pat daug klausimų kelia poskyriai „Investavimas į socialines priemones aplinkos apsaugai” (sėdmaišinis – hipsterinis tuščiažodžiavimas); „Kraštovaizdžio apsauga”, kur tarsi turėtų būti kalbama apie kraštovaizdžio apsaugojimą nuo įvairaus plauko pramonės ar kolchozų statinių, o rašoma viso labo tik apie pareigūnų kvalifikacijos kėlimą; ir „Urbanizuotų teritorijų vystymas, sveikos, darnios aplinkos užtikrinimas“, kuriame labai taikliai užfiksuotos problemos, bet trūksta aiškumo, kaip su tomis problemomis žadama dorotis.

Visgi, Liberalų sąjūdis (ar bent jau jo programos aplinkosauginio skyriaus rengėjai) neabejotinai yra girdėję apie Naująjį žaliąjį kursą, o dauguma programinių nuostatų atliepia svarbiausias jo iniciatyvas ir tikslus. Tiesa, liberalai, deja, pakartojo konservatorių taip pat padarytą klaidą, visus numatomus darbus planuodami daugiausia kadencijai į priekį, tačiau teisybės dėlei reikia paminėti, kad esminis Žaliojo kurso tikslas iki 2050 metų Europai pasiekti neutralumą klimato atžvilgiu programoje vis dėlto minimas, be kita ko, pabrėžiant, jog bus siekiama, kad „Aplinkos ir Energetikos ministerijos 2020-2024 kadencijoje paverstų Lietuvą Žaliojo kurso lydere“. Tiesa, kokiais konkrečiais būdais ir priemonėmis šie siekiai būtų įgyvendinti viso labo per vieną kadenciją, lieka paslaptis ir nemaža intriga. Galbūt išskyrus tai, jog programoje deklaruojamas pažadas nutraukti subsidijas ir mokestines lengvatas iškastiniam kurui („[v]is aktyviau planuojama atsisakyti tiek tiesioginių, tiek netiesioginių iškastinės energetikos subsidijavimo formų, įkainojant iškastinės energetikos sukeliamus klimato kaitos procesus ir vietinę taršą“). Ir visgi, šio teksto autorės nuomone, čia taip pat galima kelti klausimą, ką reiškia „vis aktyviau planuojama“, taigi, ir ši programinė nuostata iš esmės atsiduoda demagogija.

Taip pat džiugina programos aplinkosaugos skyriaus rengėjų įsižvalgymas į pačią Naujojo žaliojo kurso esmę. Bent jau teorinis suvokimas, jog Žaliasis kursas nėra viso labo tik apie aplinkosaugą klasikine (ir, beje, jau kiek pasenusia šio termino prasme), o turi apimti ištisą eilę politikos sričių ir jose numatomų pokyčių (nuo žiedinės ekonomikos ir socialinių klausimų iki transporto, energetikos, skaitmenizacijos ir pan.) palieka išties pozityvų įspūdį. Tarkime, vienas iš tokį suvokimą demonstruojančių programos aplinkosauginio skyriaus poskyrių yra „Mažų miestelių išnykimo stabdymas, darbo vietų kūrimas“, kuriame kalbama apie susisiekimo tarp regionų ir didesnių centrų gerinimą, aplinkai draugiškos ekonominės veiklos skatinimą regionuose ir pan. Tačiau šioje vietoje vėlgi kyla klausimas, kaip ir kokiomis priemonėmis visa tai būtų pasiekta ir ar visapusiškas, holistinis Naujojo žaliojo kurso idėjos suvokimas nėra viso labo tik dūmų uždanga. Juolab, kad, peržvelgus Liberalų sąjūdžio rinkimų programos finansų/ekonomikos ir socialinių reikalų skyrius, ryškios koreliacijos su aplinkosauginio skyriaus nuostatomis nepavyko atrasti, o tai, deja, signalizuoja apie tai, kad atskiri programos skyriai savotiškai prieštarauja vienas kitam, tūlam rinkėjui užmindami mįslę, kurio gi skyriaus nuostatoms visgi būtų skiriamas aukštesnis prioritetas.

Visokeriopai palaikydama decentralizaciją ir didesnės autonomijos suteikimą smulkesniems valstybės sąrangos vienetams, šio straipsnio autorė jokiu būdu negali sutikti su nuostata, jog „savivaldybė turi būti miesto vystymo organizatorė ir vykdytoja“. Kaip jau rašiau pirmojoje šios apžvalgos dalyje, miestų merams negali būti leidžiama savo nuožiūra tvarkytis su želdiniais, saugomomis teritorijomis ir pan., užtikrinant kontrolę ir atsakomybes. 

Visų pirma, to negalima leisti dėl merų (ir neretai jiems palankių administracijų) viešųjų ir privačių interesų susikirtimo viešojo intereso nenaudai arba — nepabijokime to žodžio — korupcijos (kaip chrestomatinį čia galima paminėti Kauno miesto pavyzdį). Antra, autorės subjektyvia nuomone, kai kurių (na, iš tiesų, tai daugelio) miestų merai ir jų klapčiukai tiesiog neturi išmanymo urbanistinio planavimo ir plėtros klausimais. Dėl ko tiek Kaune, tiek Vilniuje, tiek ir kituose didžiuosiuose Lietuvos mietuose nūnai galime stebėti įvairaus plauko eurodisneilendų ir euroremontų plėtrą bei masinį sveikų medžių kirtimą. Beje, šioje vietoje laikau savo pareiga atsakingai pareikšti, jog, mano subjektyvia nuomone, didžiųjų Lietuvos miestų merai ir administracijų direktoriai, laimindami panašaus pobūdžio projektus, pasižymi, švelniai tariant, itin prastu, XX amžiaus pabaigos Gariūnų turgaus ir garsiųjų languotų tašių vertu skoniu. Tačiau Liberalų Sąjūdžio programoje, deja, būtent ir yra kalbama apie tokio pobūdžio gamtos disneilendizaciją.

Išvada: Liberalų sąjūdžio aplinkosauginės programinės nuostatos išties yra palyginti išsamios (tiesa, kaip dažnai pasitaiko, toli gražu ne kiekvienu atveju). Tačiau visgi kyla pagrįstas klausimas, kiek šioji partija, laimėjusi rinkimus, į pastarąsias nuostatas atsižvelgtų praktikoje — kitaip tariant, ar jai iš tiesų gamtos ir aplinkosaugos problemos rūpi tiek pat, kiek ir, sakykime, ekonominiai ar socialiniai klausimai, su kuriais minėtosios nuostatos, švelniai tariant, neturi praktiškai jokio ryšio.

Laisvės partija

Verta pradėti nuo to, jog apie eilinę liberalų reinkarnaciją parašyti kažką naujo ir įdomaus yra tarsi Sizifo darbas. Visgi, reikia pripažinti, jog konkrečiai ši liberalų reinkarnacija (nežinau, gerai tai ar blogai) turi tam tikrų išskirtinumų. Visų pirma, kaip žinia, tai yra (būkim biedni, bet teisingi) viso labo dviejų klausimų partija, antra — jos (wannabe) elektorato amžius, ko gero, yra pats jauniausias, lyginant su kitomis šiuose Seimo rinkimuose dalyvaujančiomis partijomis. Kitaip tariant, daliai (potencialaus) Laisvės partijos elektorato, dar teks nuo lūpų nusidžiovinti pieną, kiek daugiau apsiplunksnuoti ir augti didučiais bei būti geručiais, kad pagaliau galėtų oficialiai pareikšti savo pilietinę poziciją. Tai demonstruoja ir infantiliškos į tokį elektoratą nukreiptos politinės reklamos, ir (reikia pripažinti, gana originalios, tačiau su politika mažai ką bendro turinčios) jaunimui skirtos akcijos ir atrakcijos, į partijos programos pristatymą sugužėję vadinamieji influenceriai, ir pats, greičiau kokiam nors elektroninės muzikos festivaliui, o ne partijai tinkantis šūkis „Norintiems džiaugtis“ (suprask, tikrai bus žaidimų, bet nebūtinai duonos).

Visgi, nepaisant visų šių pigių triukų, pasklaidžius Laisvės partijos programą, galima netgi maloniai nustebti. Šios apžvalgos autorės nuomone, Laisvės partijos programa, lyginant su kitomis partijomis, yra viena aktualiausių nūdienos sąlygomis. Programoje įsižvalgyta į kone kiekvieną šiuo metu aktualią politikos ir/ar viešojo gyvenimo sritį (tiesa, dauguma poskyrių stokoja gilesnės analizės, tačiau, kaip netrukus leisiu sau gana nepadoriai pajuokauti Laisvės partijos elektoratui suprantama kalba, ši partija, visai kaip koksas, kala trumpai, bet stipriai).

Kas yra itin aktualu šiai mano atliekamai apžvalgai, tiesiog būtina paminėti ir tai, kad Laisvės partijos programa, lyginant su kitomis partijomis, taip pat yra ir viena proeuropietiškiausių. O Europoje šiuo metu, žinia, kaip tik dominuoja būtent Žaliojo kurso idėjos (kaip jau rašiau pirmojoje šios apžvalgos dalyje, Naujasis žaliasis kursas yra tikra žalioji revoliucija, kuria siekiama reformuoti kone visus europinės politikos aspektus, nuo ES, kaip globalios veikėjos, ir jos galios tarptautinėje sistemoje klausimų iki prekybos, konkurencingumo ir žemės ūkio, nuo transporto iki energetikos, nuo išmaniųjų technologijų iki biurų ir namų statybos). Taigi, galima sakyti, kad Laisvės partijos programa iš esmės atliepia daugelį šių tendencijų. Ir visgi, šios pagyros toli gražu nereiškia, jog programa yra tobula, taigi, metas Laisvės partijos programai pažerti ir šiek tiek kritikos.

Pirma, šios partijos kandidatai ir potencialūs rinkėjai netgi neslepia, jog iš esmės tai yra viso labo dviejų klausimų partija. Taigi, nepaisant to, kad Laisvės partija turi išties apimtimi solidžią, struktūruotą ir pakankamai platų klausimų spektrą apimančią programą, vargu ar galima tikėtis vienodai išskirtinio dėmesio visiems programoje minimiems aspektams. Be to, kaip Lietuvoje gana dažnai nutinka, ir ypač po rinkimų, atviru klausimu lieka tai, kaip ir kokiomis priemonėmis dauguma programoje suplanuotų darbų būtų įgyvendinti, ir apskritai, ar programoje užfiksuotos aplinkosauginės bei Naująjį žaliąjį kursą atliepiančios nuostatos realybėje neliktų tik deklaratyviais ir tuščiais pareiškimais arba, blogiausiu atveju, neišvirstų į visiškai priešingus veiksmus (tarkime, kaip tai nutiko su vadinamaisiais „žaliais“ valstiečiais, kurie ištisą kadenciją, skirtingai, nei buvo žadėję, neveikė nieko kito, tik visais įmanomais būdais naikino Lietuvos gamtą). Juolab, kad vienas Laisvės partijos šulų Remigijus Šimašius, savo laiku būdamas Lietuvos laisvosios rinkos instituto apologetu, leido sau pareikšti kažką panašaus į tai, jog klimato politikos įgyvendinimas tiesiog neapsimoka, o „klimato kaitos aliarmistai“ yra verti „demaskavimo“

Dėl aukščiau minėtų priežasčių šio straipsnio autorė nėra visiškai tikra, ar šios, viso labo dviejų (LGBT+ ir kanapių) klausimų partijos programinės nuostatos dėl Naujojo žaliojo kurso yra vertos atskiro aptarimo. Kitaip tariant, kam man su jais čia vazotis ir gaišti savo brangų laiką, jei partijai aktualūs klausimai yra viso labo tik du. Tad, atitinkamai, pažadu per daug laiko ir negaišti, nes, kaip ir minėjau aukščiau, visi mano pasitikėjimo kreditai liberalams jau seniai išseko ir, kaip savo laiku dainavo — amžiną jam atilsį — Lietuvos Frankas Sinatra Stasys Povilaitis, „jau sudeginti tiltai, mūs praeitis“… Juolab, kad, kaip ir dauguma kitų partijų programų, Laisvės partijos programa yra perdėm abstrakti (t.y., pasako „kas?“ ir „ką?“, bet nepasako „kaip?“), o tai, lygiai kaip ir kitoms partijoms, suteikia galimybę savotiškai nusimuilinti nuo nuoseklaus programinių nuostatų įgyvendinimo.

Ir visgi, programos rengėjams norėtųsi užduoti keletą retorinių klausimų. Pirma, kodėl Laisvės partijos programoje (išskyrus galbūt Astravo atominės elektrinės klausimą) nėra skiriama pakankamai dėmesio energetikai, ir ypatingai — atsinaujinančių išteklių? Šios apžvalgos autorės vertinimu, kaip iš tiesų proeuropietiškai rinkimų programai, tai yra nedovanotina klaida. Antra, ką reiškia programoje minimas terminas „atsakinga ir etiška medžioklė“? Mano asmenine ir subjektyvia nuomone, daugių daugiausia galima kalbėti apie atsakingą medžioklę, tačiau etiška medžioklė man lieka panašia enigma, kaip šventasis gralis ar Turino drobulė. Trečia, ką reiškia toks programoje keliamas tikslas, kaip „[g]amtos resursų naudojimo (taršos) duomenų prieinamumas realiu laiku”? Lietuvoje pagrindiniai gamtos resursai yra miškas, atviri vandens telkiniai, požeminis vanduo, žvyras, molis, durpės ir pan., taigi, kyla pagrįstas klausimas, kaip tokių išteklių naudojimą galima būtų stebėti online režimu — tarkime, kiek dabar žmonių grybauja, žuvauja ar nesiprausę plaukia ir teršia kokį nors ežeriuką? Ketvirta, programoje (skyrius 4.2.) siūloma gana įdomi mokestinė reforma („[p]alaikysime kainas, kurios atspindėtų principą „teršėjas moka“”). Ar aš teisingai suprantu, kad liberalai siūlo reguliuoti kainas??? Principas „teršėjas moka“, be abejo, yra teisingas, bet prie ko čia kainos (galbūt kalba vis dėlto eina apie baudas, aplinkosauginius mokesčius ar apyvartinių taršos leidimų kainas, kurias, beje, reguliuoja rinka)? Galiausiai, programos skyrius 4.5., šios apžvalgos autorės nuomone, atspindi „Idėją Lietuvai” — taip stipriai saugoti gamtą, kad net miškas taptų „prekės ženklu” (kaip pasakytų Laisvės partijos elektoratas, čia buvo visiškas liūdesiukas).

Be kita ko, programos skyrelyje apie Astravo atominę elektrinę, tarp eilučių galima įskaityti tiesiog kaulus smelkiantį infantilišką (ko gero, kaip Laisvės partijai ir priklauso) Vilniaus miesto savivaldybės norą trūks plyš būti tais geriečiais, kurie būtent ir išgelbės Lietuvą nelaimės atveju. Visgi, šios apžvalgos autorės nuomone, konfliktas, kas — Vilniaus miesto savivaldybė ar Lietuvos Respublikos Vyriausybė — visgi turėtų dalyti jodo tabletes, yra ne tik niekinis, bet ir groteskiškai komiškas (ir ypač — potencialios katastrofos akivaizdoje). Dar keisčiau atrodo programos nuostata, raginanti Lietuvą išstoti iš Vienos konvencijos. Nors argumentų, jog „ginčai dėl avarijos turėtų būti nagrinėjami toje valstybėje, kurioje avarija įvyko” ar kad „Vienos konvencija leidžia nustatyti maksimalų atsakomybės už branduolinę avariją dydį” užginčyti išties negalima, verta paminėti, jog dalyvavimas tarptautiniuose režimuose jau savaime garantuoja didesnį tarptautinės bendruomenės dėmesį ir/ar įgalina tam tikrų tarptautiniu mastu taikomų instrumentų efektyvesnį taikymą. Tuo tarpu visiškai pasitraukus iš Vienos konvencijos, Lietuva, ko gero, negautų netgi minėtosios maksimalios išmokos už branduolinę avariją (kitaip tariant, greičiausiai, išstojusi iš Vienos konvencijos, branduolinės avarijos atveju ji negautų anei supuvusio skatiko).

Išvada: nepaisant programinių nuostatų abstraktumo, kai kurių netikslumų ir pagrįsto klausimo, ar bent jau su aplinkosauga susiję programinės nuostatos sėkmės rinkimuose atveju apskritai būtų įgyvendintos, Laisvės partijai, nelyginant kokiame TV žaidime ar realybės šou (o šie žanrai, sprendžiant iš praktikos, partijos piarščikams ir netgi rinkėjams neabejotinai turėtų labai tikti ir patikti), šioms programinėms nuostatoms (bent jau Žaliojo kurso atžvilgiu) dedu riebų pliusą. Šiais visuotinės (beprotiškos gyvenimo) skubos, nuolatinės įtampos ir balanso tarp laiko bei įsipareigojimų nebuvimo laikais rašyti apie tai, ko galbūt net nesiruoši įgyvendinti, yra išties herojiškas darbas. 

P.S. Nors tai tiesiogiai ir nesisieja su Naujuoju žaliuoju kursu, aplinkosauga ar žaliąja ekonomika, mano simpatijos, linkėjimai, o taip pat ir balsas, jei tik rinkčiausi balsuoti būtent už šią partiją (bet nesirinksiu) keliautų Laisvės partijos trečiajam numeriui Morganai Danielei. Kadangi Laisvės partija rimčiau pasisako tik dviem klausimais, manau, kad ši kandidatė tiesiog puikiai išmano vieną iš jų. Galbūt balsuočiau ir už profesionalų gėjų, kuris, manyčiau, turėtų profesionaliai kuruoti antrąjį Laisvės partijos pabrėžiamą klausimą. Tačiau, kadangi šią Seimo kadenciją, švelniai tariant, pakankamai nusivyliau, profesionalų vyriausybe, tai ir už profesionalų gėjų visgi nebalsuosiu.

Pasidalinkite
Dalinkitės.

Palikite Atsiliepimą