Partijų rinkimų programų apžvalga iš europinio Naujojo žaliojo kurso perspektyvos. 1 dalis.

Google+ Pinterest LinkedIn Tumblr +
Pasidalinkite

Šioje trijų dalių 2020 metų rinkimuose dalyvaujančių partijų programų aplinkosauginių ir kitų nuostatų apžvalgoje ruošiuosi pateikti jų įvertinimą, atsižvelgiant į svarbiausius Europos Sąjungos Naujojo žaliojo kurso tikslus ir iniciatyvas, prioritetą skiriant partijų programų aplinkosaugos skyriams bei taikant tvarumo, t. y. aplinkosauginių, ekonominių ir socialinių nuostatų tarpusavio suderinamumo kriterijus.

Tiesa, tiesiog būtina paminėti, jog panašaus pobūdžio vertinimą jau yra atlikusi išties solidi ekspertų komanda — Aplinkosaugos koalicija, sudaryta iš kelių nemenko politinio svorio aplinkosauginių nevyriausybinių organizacijų, kuriose dirba įvairių sričių aplinkosaugos ekspertai. Tačiau, kadangi šio teksto autorė visuomet pasižymėjo savo atskirąja nuomone, šioje apžvalgoje bus remiamasi ne tik partijų rinkimų programinių nuostatų atitikimo Naujajam žaliajam kursui kriterijais, bet ir pateikiamas autorės asmeninis ir gan subjektyvus vertinimas.

Visgi, nutolstant nuo panašaus pobūdžio pajuokavimų, o kalbant visiškai rimtai, iš tiesų šio teksto autorė nepretenduoja lygiuotis į ištisą virtinę įvairiausių sričių aplinkosaugos ekspertų, o šiuo tekstu viso labo siekia detaliau išanalizuoti konkrečias partijų rinkiminių programų (ypač aplinkosaugines) nuostatas, o taip pat atsižvelgti ir į kiek platesnį politinį kontekstą, partijų istorinį kelią ar į jų politinius viražus, įvairaus plauko politinės galios konsteliacijas ir pan. Juolab, kad pati Aplinkosaugos koalicija pažymi, jog jos atliktas „[g]reitasis vertinimas jokiu būdu neatstoja gilaus programų ar juo labiau partijos atstovų realių veiksmų vertinimo. Todėl į jo rezultatus reikia žiūrėti atsargiai, tik kaip į papildomą įrankį, sprendžiant apie partijų nuostatas ir prioritetus“.

Kas yra Naujasis žaliasis kursas?

Kaip jau esu rašiusi Europos žiniose, 2019 metų Europos Parlamento rinkimai ir po jų vykę masiniai protestai dėl klimato kaitos pademonstravo šio klausimo svarbą rinkėjams — atsižvelgiant į europiečių valią, o kartu ir į vis didėjantį klimato kaitos poveikį, Naujasis žaliasis kursas apima tokias svarbias sritis kaip Europos pramonė, prekyba ir net politika. 

Nors Naujuoju žaliuoju kursu Europos Komisija siekia ES politiką pritaikyti prie Paryžiaus klimato susitarimo tikslų, o kartu užtikrinti, kad ES iki 2050 m. taptų pirmuoju pasaulyje klimato atžvilgiu neutraliu kontinentu, jis toli gražu neapsiriboja tik kova su klimato kaita — iš esmės galima sakyti, jog Naujasis žaliasis kursas yra tikra žalioji revoliucija, kuria siekiama reformuoti kone visus europinės politikos aspektus, nuo ES, kaip globalios veikėjos, ir jos galios tarptautinėje sistemoje klausimų iki prekybos, konkurencingumo ir žemės ūkio, nuo transporto iki energetikos, nuo išmaniųjų technologijų iki biurų ir namų statybos.

Anot Europos Komisijos Komisijos pirmininkės Ursulos von der Leyen, senasis iškastinio kuro vartojimu ir jo generuojama tarša pagrįstas ekonominio augimo modelis yra pasenęs, nes juo nesikoncentruojama į mūsų planetos išsaugojimą, taigi ES siekia tapti pirmąja augimo modelį reformavusia veikėja pasaulyje, besiorientuojančia į švarią pramonę, švarias technologijas ir švarias investicijas.

Stambus ir smulkus brudas

Kiekvienas tekstas, nepaisant jo žanro, turi savo logiką, taigi, remiantis šia logika, partijų programų apžvalgą ir jų nuostatų atitikimą Naujajam žaliajam kursui derėtų pradėti nuo valdančiųjų. Bet tariamai „žaliai“ rudieji valstiečiai jokios savo rinkiminės programos nepateikė, o vietoj jos pristatė tik krūvą Vyriausybės parengtų dokumentų, kuriuos ruošė  daugybė partijai nepriklausančių (o galbūt jai netgi oponuojančių) politikų, valstybės tarnautojų ar socialinių partnerių. Taigi, apie partijos programą klasikine šio termino prasme tiesiog nėra ką pasakyti…

Galima tik paminėti garsiąją karaliaus Saulės citatą „Valstybė — tai aš!”, kuri šiam atvejui tinka tiesiog idealiai.

Žinia, kad šie rudo atspalvio „žalieji“ pažadėjo kitoje kadencijoje tęsti pradėtus darbus, apie kuriuos portale Europos žinios esu rašiusi maždaug prieš metus. Jau tada pabrėžiau, jog nuo 2016 m. tiek įstatymų, tiek Vyriausybės nutarimų pavidalu buvo priiminėjami sprendimai, diskredituojantys žaliųjų vardą. Be to, rudaskverniai savo valdymu nuolat šiurkščiai pažeidinėjo esminius žaliosios politikos principus, o tai savo ruožtu kardinaliai kirtosi su Pasaulio žaliųjų chartijoje išdėstytomis ideologinėmis vertybėmis (nesprendžiamas neigiamas intensyvios žemdirbystės poveikio aplinkai klausimas, rekordus viršijantys vandens telkinių taršos rodikliai, (ne)saugomų teritorijų klausimas, ir miestuose, ir miškuose masiškai kertami medžiai, atliekų tvarkymo sistemos krizė, glifosatu ir azotu permirkęs žemės ūkis, visiškas neveiksnumas oro taršos mažinimo srityje, atsainus požiūris į klimato kaitą ir kt).

Su liūdesiu tenka pripažinti, kad tiek žaliosios iniciatyvos, tiek įstatymų leidyba, tiek atstovaujamoji demokratija, tiek ir pati Politika jau kuris laikas atrodo kaip stambiųjų agrooligarchų išvietė.

Taigi, ar aš norėčiau, kad ši partija ir toliau tęstų savo pradėtus darbus? Tikrai ne!

Iš grynai savanaudiškų paskatų nerašysiu ir apie Lenkų rinkimų akcijos – Krikščioniškų šeimų sąjungos rinkiminę programą, mat sulig rinkiminės agitacijos maratonu prasidėjęs ūminis gastritas, paskaičius šį „įstabų“ dokumentą, man dar labiau paūmėjo. Juolab, kad šios partijos rinkiminėje programoje tiek aplinkosaugai, tiek energetikai buvo skirtos viso labo dvi trumpos pastraipos.

Lygiai tą patį galėčiau pasakyti ir apie krūvą kitų vadinamųjų partijų ir partijėlių bei jų rinkimų programas. Užuodę lovį, pastarosios susibėgo tarsi į kokias suneštines vaišes, kuriose iš širdies linksminasi, žaidžia žaidimėlius, ir žada rinkėjams pažerti prizų bei siurprizų. Bet iš tiesų visa tai galima pavadinti tiesiog oportunistų baliumi.

Nelabai norėtųsi rašyti ir apie vadinamuosius bebrus, kadangi savo politiniuose pasirinkimuose, klausydama sąžinės balso ir atsižvelgdama į viešąjį interesą, paprastai brėžiu aiškią raudoną (kaip simboliška!) liniją. Galbūt verta paminėti tik tiek, jog šios partijos rinkimų programoje aplinkosaugai skirtas skyrius yra deklaratyvus, remiasi vien lozungais ar abstrakčiais komentarais ir nežada nieko konkretaus (beje, dėmesio vertas pats pirmas aplinkosaugos skyriaus sakinys, kuriame pabrėžiama, jog „[a]plinkos apsauga, jos tausojimas, puoselėjimas ir gamtinės įvairovės išsaugojimas taps […] vienu iš pagrindinių kriterijų […] skiriant ES lėšas“ — suprask, dėl to reikia kažkiek pasistengti, tačiau ne dėl aplinkos, o, be abejo, dėl lėšų).

Kita vertus, ką galima pasakyti apie partiją, kurios vadovu, nelyginant Šiaurės Korėjoje, tampa nei patirtimi, nei ypatingais strateginiais gebėjimais nepasižymintis jaunuolis? Nepabijokime aiškiai įvardyti priežasties — tik todėl, kad anas yra partijos Patriarcho anūkas. Maža to, šis lyderis elgiasi tarsi mažas vaikas, prisibijodamas pats vesti partiją į rinkimus ir tarsi mamai patikėdamas tai atlikti partijai net nepriklausančiai politikei… Ir visgi, kaip ten bebūtų, šioje apžvalgoje Lietuvos partijų vidinės peripetijos ir galios žaidimai nėra pats svarbiausias dalykas, o viso labo kontekstinis veiksnys, taigi pereikime prie Tėvynės sąjungos/Lietuvos krikščionių demokratų rinkiminės programos… Kurios aplinkosauginę dalį sudaro viso labo šeši punktai. Tačiau neskubėkime teisti, nes kiekvienas sprendimas ar pasirinkimas, kaip žinia, turi ir savo motyvus.

Tėvynės sąjunga/Lietuvos krikščionys demokratai

Tėvynės sąjungą tikriausia reikėtų paminėti atskirai, t. y., nepriskiriant jos brudų kategorijai (nors, reikia pripažinti, jog šis veiksmas ir reikalauja savotiško kompromiso su sąžine). Šio teksto autorei savo laiku teko labai išsamiai susipažinti su šios partijos inicijuota energetikos arba kitaip — energetinės nepriklausomybės politika, kuri popieriuje atrodė iš tiesų gražiai ir šauniai, tačiau jos įgyvendinime buvo pridaryta daugybė netyčinių (o galbūt ir tyčinių) klaidų. Prisiminkime kad ir vadinamąjį saulės energetikos bumą, AB „Lietuvos elektrinė“, deginusios konservatorių taip nekenčiamo „Gazpromo“ dujas, protegavimą ar baltais siūlais siūtą Visagino atominės elektrinės projektą. Tad patikėti šią partiją atstovaujančių politikų naivumu būtų buvę dar naiviau. Beje, kaip šiokia tokia energetikos ekspertė turėčiau pažymėti, kad šiais globalizacijos ir tarpusavio priklausomybės laikais „energetinės nepriklausomybės“ praktikoje tiesiog nėra — šiuo atveju kalbėti galima nebent apie energetinį saugumą.

Praktika demonstruoja, jog politika piliečiams palaipsniui darosi vis mažiau įdomi — paklausus tūlą pilietį, už ką šis ruošiasi balsuoti, atsakymai varijuoja nuo nuoširdaus ir gan desperatiško „nžn“ ir panašių abreviatūrų iki jau klasika tapusio „visi jie vagiai“. Tikrosios politikos, kaip idėjų ir kompromisų meno, vietą nūnai užima kandidatų šukuosenų, kostiumų ar šlipsų gražumo įvertinimas. Ne išimtis ir konservatoriai, kurie netruko prisitaikyti prie šių tendencijų ir, panašu, nesivargina strateguoti ar žvelgti kiek toliau į ateitį — susidaro įspūdis, jog programa yra parengta lygiai vienai kadencijai (iki 2025, o daugių daugiausia iki 2030 metų, kai tuo tarpu tiek ES, tiek ir likęs pasaulis aplinkosaugos politiką planuoja mažiausiai trims dešimtmečiams į priekį, be kita ko, siedami ją ne tik su klimatu, o ir su ekonominiais bei socialiniais pokyčiais).

Taigi, greičiausiai dėl to konservatoriai rinkai paserviravo trumpą, paprastą, bet idėjiškai skurdų, vadinamaisiais buzzwordais apkaišiotą (tiesa, vietomis šiek tiek išplėstą „tas pats per tą patį” arba „copy/ paste” principu sukaltą) tuščių frazių kratinį arba, jei pageidaujate, produktą. Tiesa, reikia paminėti, jog pastarieji taip pat sukalė ir savo interneto tinklapyje patalpino šiokią tokią analizę, pavadintą „Aplinkosaugos politika“, galbūt norėdami nesieti jos su savo rinkimų programa ar dar dėl bala žino kokių priežasčių. Taigi, šioje vietoje iškyla gana pagrįstų klausimų, ar partija iš tiesų vieningai patvirtino minėtą dokumentą, ar pastarasis daugiau atspindi jo rengėjų pozicijas, kokiu tikslu jis buvo parengtas, ar jis įeina į partijos programą ar yra tik šiaip brošiūrėlė, kada šis dokumentas buvo parengtas ar bent jau pradėtas rengti ir kt.? Kadangi programoje neatsispindi nei naujausieji europiniai klimato ir energetikos tikslai, nei svarbiausias, visa apimantis Naujojo žaliojo kurso tikslas iki 2050 metų ES tapti pirmuoju klimato atžvilgiu neutraliu kontinentu, galima sau leisti manyti, kad galbūt šis dokumentas buvo pradėtas rengti dar gerokai iki Naujojo žaliojo kurso viešo paskelbimo.

Šiuo metu Europoje plačiai diskutuojama apie Naujojo žaliojo kurso idėjas bei iniciatyvas, tad su jomis turėtų sietis nemažai rinkimų programos punktų. Džiugu, kad konservatorių programoje Žaliasis kursas yra minimas tiesiogiai, o tai reiškia, kad ši partija (beje, skirtingai nei daugelis kitų) vis dėlto seka, domisi ir bent jau dalinai atliepia europines žaliosios politikos tendencijas. Visgi, (išskyrus vos keletą rinkėjui paserviruotų skaičiukų ir terminų) akį rėžia programos aplinkosauginių ir žaliajai ekonomikai skirtų nuostatų abstraktumas, pasakant išties gana daug, bet, iš tiesų, nepasakant nieko konkretaus, tokiu būdu tarsi nusimetant atsakomybę ir įsipareigojimą kažką atlikti pagal tam tikrą veiksmų seką ir iki tam tikro laikotarpio (tarkime, viena iš nuostatų postuluoja, jog bus siekiama atsisakyti „vienkartinio plastiko gaminių“ bei skatinti „beatliekį produktų prekybos verslą“, viena vertus patogiai nutylint, kad tam tikra apimtimi mus jau dabar tai įpareigoja atlikti europiniai teisės aktai, o, kita vertus, nepateikiant jokių su šiais įsipareigojimais susijusių rodiklių ar terminų). Na, o dabar metas jau minėtus šešis rinkiminės programos aplinkosaugai skirtus punktus aptarti paeiliui.

1.Stiprinsime visuomenės dalyvavimą priimant aplinkosaugos sprendimus.

Nei vienos konkrečios idėjos ar originalios minties, kaip tą visuomenę būtų galima įtraukti į sprendimų priėmimą. Taip pat verta paminėti, jog būtent karštieji konservatorių adoruotojai socialiniuose tinkluose, ir ypač prieš rinkimus, tradiciškai švaistosi pareiškimais, jog „iš bobutės reikia atimti pasą“, „neleisti durniams balsuoti“ ar pan., ir po kiekvienų rinkimų būna, švelniai tariant, nusivylę visuomenės dalyvavimo sprendimų priėmime rezultatais. Be kita ko, šio straipsnio autorės asmeninė patirtis, dirbant atsinaujinančių išteklių energetikos sektoriuje, taip pat demonstruoja Tėvynės Sąjungos atstovų aroganciją šiuo klausimu bei gana stiprų (o kartais netgi įžūlų) nenorą tartis nei su vadinamaisiais socialiniais partneriais, nei su visuomene.

2. Stiprinsime aplinkosaugą – nuo pažeidimų prevencijos iki privalomų padarytos žalos atkūrimo priemonių.

Šio teksto autorės nuomone, šis prioritetas turi realų pagrindą ir yra iš tiesų reikalingas. Visgi, šioje vietoje kyla klausimas, ar šis prioritetas (kaip dažnai nutinka) neliks tik deklaratyvia nuostata. Taip pat kyla klausimas, kaip konkrečiai ketinama stiprinti „aplinkos apsaugos valstybinių inspektorių ir aplinkosaugos politiką formuojančių valstybės institucijų gebėjimus”. Sąvoka „gebėjimų stiprinimas“ yra ne kas kita, kaip demagogija stipriai atsiduodantis kanceliarinės kalbos buzzwordas (kas yra tie „gebėjimai“? ką reiškia juos „stiprinti“? ir t. t.).

3. Išsaugosime didesnį brandžių miškų plotą, žalią ir gyvą kraštovaizdį.

Kaip ir teisingai įvardija patys konservatoriai, didžiausia problema šiuo atveju yra ta, kad Lietuvoje tiesiog neegzistuoja atitinkamas valstybės nustatytas balansas tarp ūkininkavimo miškuose ir vertingų teritorijų išsaugojimo, kuris apribotų miškininkų medienos kirtimo ir šmugeliavimo apetitus. Deja, apie tai, kaip tokį balansą būtų galima pasiekti (išskyrus krūvą buzzwordų ir bendro pobūdžio frazių) programoje neužsimenama. Be to, akis bado ir netinkamas terminų vartojimas — nelabai aišku, kodėl, kalbant apie kraštovaizdį ir miškus, taip pat reikia postringauti apie vandens telkinių būklę, verslinę žvejybą ir kt. Pats šiame punkte minimas terminas „kraštovaizdis“ jau savaime apeliuoja į tam tikrą vaizdą, kai tuo tarpu, tarkime, kalbant apie vandens telkinius, žvejojamų (ar nežvejojamų) žuvų juose vizualiai tiesiog nesimato, taigi, šiuo atveju daug racionaliau būtų kalbėti ne apie kraštovaizdį, o apie ekosistemas).

4. Įgyvendinsime žiedinės ekonomikos principus, gerokai sumažės neperdirbamų šiukšlių.

Jaučiasi, kad programos rengėjai nedaug ką teišmano apie žiedinę ekonomiką, o apie atliekų tvarkymą neišmano dar labiau, viso labo norėdami kosmetiškai paremontuoti jau egzistuojantį Sopranų biznį. Šiuo atveju pirmiausia derėtų kalbėti ne apie kosmetinius, o apie strateginius klausimus (pvz., nuspręsti, ką galima deginti be saiko statomose atliekų deginimo jėgainėse, ką daryti su ES fondus aplinkosaugai surijusiais regioniniais atliekų tvarkymo centrais, taip pat plėsti rūšiavimą, pritraukti į Lietuvą perdirbimo technologijas, skatinti antrinį atliekų/medžiagų panaudojimą ir t. t.). — būtent tada ir atsirastų realus, o ne kosmetinis pagrindas žiedinei ekonomikai.

5. Įdarbinsime technologijas miestų infrastruktūros pažangai.

Pagrindinė miestų plėtros problema — tai stichiškas vystymasis ir padrikas atsitiktinių objektų kaišiojimas belekur, kur tik papuola. Šiai problemai spręsti planavimo dokumentai privalomai turi būti derinami su bendruomenėmis ir visuomenės atstovais, ir šiuo atveju neturi būti išimčių, tvirtinamų specialiaisiais planais bei prisidengiant kokiais nors strateginiais prioritetais (tarkime, kad ir uosto plėtra). Miestų merams negali būti leidžiama savo nuožiūra tvarkytis su želdiniais ir saugomomis teritorijomis, užtikrinant kontrolę ir atsakomybes. Be kita ko, šiame programos skyriuje pernelyg mažai dėmesio skiriama švaraus miestų transporto plėtrai, kuri šiuo metu tiek Europoje, tiek ir likusiame išsivysčiusiame pasaulyje yra viena populiariausių tendencijų.

6. Mažinsime taršą ir skatinsime atsakingą vartojimą.

Silpnas stereotipinių frazių ir buzzwordų kratinys, nepateikiant anei jokios orginalios minties (visa tai jau yra numatyta eilėje aplinkosauginių strategijų ir kitų dokumentų).

Be kita ko, tarp aplinkosauginių prioritetų visiškai neminima atsinaujinančių išteklių energetikos plėtra (kas, šio teksto autorės nuomone, greičiausiai yra buvusio energetikos ministro Arvydo Sekmoko politikos paveldas ar tiesiog tam tikra atvirkštinė inercija). Apie šią sritį jau minėtoje, neaiškią fukciją rinkimų programoje atliekančioje brošiūrėlėje „Aplinkos apsaugos politika“ užsimenama lyg tarp kitko, keliant, švelniai tariant, ne itin ambicingus (šio teksto autorės nuomone, niekinius) tikslus.

Galiausiai, atskiro aptarimo nusipelnė konservatorių politika Astravo atominės elektrinės atžvilgiu, kuriai tiktų sena gera sentencija: būtų komedija, jei nebūtų tragedija… Kaip jau rašiau Europos žiniose, ko gero, įsimintiniausias įvykis, susijęs su tariamu Astravo atominės elektrinės grėsmės „stabdymu“, nutiko, kai vienintelės „teisingos“ partijos (Tėvynės sąjungos/Lietuvos krikščionių demokratų — aut. past.), tuo metu kaip sykis buvusios valdžioje ir buldozeriu stūmusios Visagino atominės elektrinės projektą, pastangomis referendumo dėl nuosavos atominės elektrinės išvakarėse į Lietuvą nebuvo įleisti Baltarusijos antiatominio judėjimo aktyvistai, tąsyk turėję pasisakyti Seime organizuotoje konferencijoje apie atominę energetiką — jie neva kėlę „grėsmę nacionaliniam saugumui“ (ko gero, ciniškiausia šioje istorijoje buvo tai, kad persona non grata statusas galiojo tik tris mėnesius, t. y., akurat tą laikotarpį, kai turėjo vykti referendumas ir jam skirta kampanija — vėliau „grėsmės nacionaliniam saugumui“ kažkokiu būdu išnyko).

Išvada: nepaisant programos abstraktumo (kuomet pasakoma, ką partija ruošiasi nuveikti, bet iš esmės nutylimi atsakymai į klausimus „kaip?“ ir „kada?“), taip pat tam tikrų aplinkosaugos politikos sričių menko išmanymo ir kitų akivaizdžių trūkumų, galima stebėti tam tikras Tėvynės sąjungos/Lietuvos krikščionių demokratų pastangas, siekiant atitikti naujausias europines tvarumo tendencijas. Taigi, konservatorius belieka pagirti už bent jau šiokį tokį Naujojo žaliojo kurso atspindėjimą jų rinkimų programoje, o taip pat palinkėti pastariesiems vadovautis savo pačių rinkimų programos aplinkosaugos skyriaus pirmuoju punktu, kuriame kalbama apie visuomenės (o taip pat būtų neblogai — ir aplinkosaugos bei europinės politikos ekspertų) dalyvavimą priimant sprendimus bei formuojant politikos nuostatas.

Pasidalinkite
Dalinkitės.

Palikite Atsiliepimą