Pandemiją sukėlė patys žmonės?

Google+ Pinterest LinkedIn Tumblr +
Pasidalinkite

Jei esate sąmokslo teorijų, skelbiančių, jog naujasis koronavirusas buvo sukurtas laboratorijoje, šalininkas(-ė), kurį(-ią) suintrigavo straipsnio pavadinimas, skubame įspėti, jog šis tekstas greičiausiai ne jums. Tačiau, kad ir kaip ten būtų, jo pavadinime yra dalis tiesos — žmonija, pasirinkusi gyvosios gamtos atžvilgiu destruktyvią gyvenseną, nors ir netiesiogiai, bet prisidėjo prie naujojo koronaviruso išplitimo.  

Koronavirusui nusinešus jau daugiau kaip 200 tūkst. žmonių gyvybių ir toliau siaubiant globalią ekonomiką, zoonozių (virusų ir bakterijų perėjimo iš gyvūnų žmonėms) plitimo grėsmė tampa vis akivaizdesnė. Šiuo metu COVID-19 yra viena didžiausių gyvūninės kilmės pandemijų, su kuriomis žmonija susidūrė per pastarąjį šimtmetį. Tačiau vis dažniau pasigirsta mokslininkų įspėjimų, jog ši pandemija gali būti toli gražu ne paskutinė ir netgi ne pati baisiausia. Be kita ko, kad ir kaip būtų ironiška, tiek moksliniai duomenys, tiek elementari logika rodo, kad dėl visko kalta pati žmonija. 

Grėsmės, apie kurias iki šiol nebuvo kalbama 

Pasaulyje egzistuoja milijonai gyvūninės kilmės virusų ir bakterijų, galinčių užkrėsti žmones. Tendencijos rodo, jog tokio pobūdžio ligų pasaulyje daugėja, nes žmonės sistemingai ardo ekosistemas ir niokoja laukinių gyvūnų buveines. Nors iki koronaviruso pandemijos apie tai nebuvo kalbama (arba kalbama tik labai siauruose sluoksniuose), iš esmės galima teigti, jog šiuo metu pasaulis gyvena pandemijų amžiuje, o mokslininkai perspėja, kad kita gyvūninės kilmės pandemija gali būti netgi pavojingesnė už naujojo koronaviruso protrūkį. 

Mokslinės iniciatyvos „Global Virome Project“ pirmininko ir buvusio JAV tarptautinės plėtros agentūros (USAID) grėsmių skyriaus direktoriaus Denniso Carrollo teigimu, skalėje nuo 1 iki 100 dabartinei koronaviruso pandemijai tektų vieta kiek žemiau vidurio. Nors mirtingumas nuo kai kurių šiuo metu žinomų virusų yra daug didesnis nei nuo naujojo koronaviruso, kol kas jie lengvai neplinta tarp žmonių. Vis dėlto, kaip mano D. Carrollas, jeigu vienas iš jų mutuotų ir taptų ypatingai užkrečiamas žmonėms, koronaviruso pandemija, palyginti su tokios naujos ligos X protrūkiu, pasirodytų esanti gana nekalta. 

Atsižvelgus į šias prognozes, gana ironiška ir pakankamai liūdna tai, kad pasaulio lyderiai šiuo metu imasi precedento neturinčių priemonių, siekdami suvaldyti pandemijos pasekmes, tačiau iš esmės nesuvokia, jog visi jų veiksmai yra nukreipti tik į koronaviruso sukeltos krizės simptomus ir realiai nesprendžia pačios problemos. Taigi visi dabartiniai pandemijos suvaldymui skirti veiksmai viso labo yra reaktyvus atsakas į pasekmes, ignoruojantis pagrindines naujų ligų, galinčių virsti globaliomis pandemijomis, atsiradimo priežastis.  

Kalti patys žmonės 

Globaliu mastu veikiančios organizacijos Laukinės gamtos apsaugos draugijos (Wildlife Conservation Society) vyriausiojo veterinarijos gydytojo dr. Christiano Walzerio teigimu, infekcinės ligos, kurių dauguma yra zoonozinės, t. y. kylančios iš laukinės gamtos, per pastaruosius 50 metų pastebimai išplito — gerokai padidėjo ne tik jų protrūkių skaičius, bet ir sukeliamų ligų įvairovė. Tai patvirtina ir 2017 m. žurnale „Nature Communications“ paskelbtas tyrimas, kuriame konstatuojama, kad daugiausia naujų užkrečiamųjų ligų sukelia būtent gyvūnai, o šių ligų išplitimą lemia dinamiška laukinės gamtos, galvijų ir sparčiai kintančios žmonijos aplinkos sąveika. 2015 m. atliktas tyrimas, be kita ko, taip pat nustatė, kad žemės naudojimo pokyčiai, tokie kaip miestų plėtra ir miškų naikinimas, yra svarbiausias daugelio zoonozių protrūkių, įvykusių nuo 1940 m., stimulas. 

Praėjusį mėnesį daugiau kaip šimtas aplinkosauginių organizacijų išplatino kreipimąsi į JAV Kongresą, kuriame nurodė, jog COVID-19 yra viso labo naujausia zoonozė, tik šį sykį išplitusi globaliu mastu, o jos priežastys yra susijusios su visame pasaulyje naikinamomis gyvūnų buveinėmis ir augančia prekyba laukiniais gyvūnais. Be kita ko, šių organizacijų laiške įspėjama, kad globalios pandemijos kils ir toliau, jeigu nebus imtasi atitinkamų priemonių, ir kad labai tikėtina, jog jos netgi gali eskaluotis. Čia negalime nepaminėti, jog Kongresas kol kas nesugebėjo imtis veiksmų dėl šios grėsmės, o JAV prezidento Donaldo Trumpo administracija tik dar labiau pagilino problemą savo kampanija, kuria buvo siekiama mažinti laukinės gamtos apsaugą, nutraukiant aplinkosaugines programas.  

Taigi iš esmės naujasis koronavirusas yra tik pats naujausias infekcijos, kurią gyvūnai perduoda žmonėms, sukėlėjas. Iš gyvūnų anksčiau mums jau persimetė ir infekcijos, kurias sukelia Ebolos, Marburgo, Zika, SARS ir MERS virusai. Augant populiacijai, vykstant masiniam miškų ir laukinės gamtos naikinimui, plėtojantis urbanizacijai bei pramoniniam žemės ūkiui, tokios infekcijos tampa vis dažnesnės, nes didėja žmonių kontakto su gyvūnais, pernešančiais infekcijas, galimybės.  

Čia verta pacituoti biologės Catherine Machalabos, pasauliniu mastu veikiančios nevyriausybinės organizacijos „EcoHealth Alliance“ politikos patarėjos žodžius, jog „plačiąja prasme žmonės yra pagrindiniai zoonozinių ligų protrūkių varikliai“. 

Tik vienas iš daugelio virusų 

Nors naujasis koronavirusas žmonėms pirmą kartą buvo perduotas Kinijoje, panašios ligos iš tiesų plinta visame pasaulyje. Tarkime, jau minėtas dr. Ch. Walzeris atkreipia dėmesį į Laimo ligos paplitimą Šiaurės Amerikoje (taip pat ir Europoje), kur priemiesčių ir prekybos centrų plėtra ilgainiui sunaikino laukinius miškus ir vietinius plėšrūnus, išplėtė graužikų populiaciją ir paskatino erkių platinamų ligų protrūkius. Anot jo, tai klasikinis pavyzdys, rodantis, kaip biologinės įvairovės naikinimas padidino zoonozinių ligų išplitimo riziką. 

Kaip dar vieną pavojingų zoonozių pavyzdį galima paminėti ir galbūt nedaug kam girdėtą Nipa (nipah) virusą, kuris 1998 metais pirmą kartą buvo aptiktas Malaizijoje. Šis virusas, beje, įkvėpė chrestomatiniu tapusio pandemijų žanro filmo „Užkratas“ (Contagion), pasirodžiusio 2011 m., kūrėjus. Per daug nesigilindami į šio viruso perdavimo schemą, tik paminėsime, kad jis (kaip, beje, ir naujasis koronavirusas) kilo iš šikšnosparnių, iš jų persimetė kiaulėms, o galiausiai persidavė žmonėms. Pirmiausia Nipa virusas ėmė plisti tarp ūkių darbininkų, o paskui, prekiaujant kiaulėmis, išplito ir visoje šalyje. Kad infekcija būtų pažabota Malaizijoje buvo išskersta milijonai kiaulių. 

Tačiau istorija tuo nesibaigė. XXI a. pirmojo dešimtmečio pradžioje daugybė pasikartojančių Nipa viruso protrūkių, nusinešusių nemažai gyvybių, buvo užfiksuota Bangladeše. Tačiau šiais atvejais virusą pernešė jau nebe kiaulės — virusas tarp žmonių, sutrumpėjus perdavimo grandinei, plito tiesiai iš šikšnosparnių. Taip pat verta paminėti, jog mirtingumas nuo Nipa viruso, švelniai tariant, yra gerokai didesnis nei nuo naujojo koronaviruso sukeltos infekcijos — mirtingumas nuo jo Bangladeše siekė net apie 75 proc. Negana to, šiam virusui, kaip paaiškėjo, nėra reikalingas net joks pernešėjas — žmonės gali platinti Nipa virusą (kaip, beje, ir naująjį koronavirusą) tiesiogiai vienas kitam. Taigi, atsižvelgiant į naujojo koronaviruso visuotinį paplitimą, galima pagrįstai kelti klausimą, kas lauktų pasaulio, jei dėl kažkokio nelaimingo atsitiktinumo globaliu mastu išplistų koks nors naujas užkratas, mirtingumu prilygstantis Nipa virusui. Žinia, Vakarų pasaulyje sveikatos apsaugos sistemos yra daug geriau išvystytos, tačiau mirtingumas nuo tokio viruso sukeltos ligos, ko gero, būtų kur kas didesnis nei nuo COVID-19). 

Aplinkosauga — ne tik apie gyvosios gamtos išsaugojimą 

Kertami miškai ir Laimo liga, ardomos šikšnosparnių buveinės ir Nipa virusas, laukinių gyvūnų rinkos ir naujasis koronavirusas — visi šie pavyzdžiai aiškiai liudija, jog mus užkrečiančių ir žudančių naujų patogenų atsiradimas yra neatsiejamas nuo poveikio, kurį žmonija daro gyvajai, ir ypač laukinei gamtai. Pasaulyje vykstant neribotam ir nekontroliuojamam ekonominiam augimui, dėl kurio žmonija veržiasi į nepaliestas gyvosios gamtos buveines ir kontaktuoja su laukiniais gyvūnais, rizikuojame užsikrėsti vienu iš maždaug 1,6 mln. nežinomų virusų, gyvenančių kitose rūšyse.  

Dėl to daugiau nei 240 aplinkosauginių ir gyvūnų gynimo organizacijų paragino Pasaulio sveikatos organizaciją rekomenduoti vyriausybėms visam laikui uždrausti laukinių gyvūnų rinkas ir jų panaudojimą vadinamajai tradicinei medicinai. Laukinės gamtos apsaugos specialistai taip pat pažymi, jog norint kovoti su tikrosiomis zoonozių sukeltų pandemijų priežastimis (o ne pasekmėmis, kaip dabar), būtina visuotinai įtvirtinti naują paradigmą, kuri atsižvelgtų į žmonijos, gyvūnijos ir ekosistemų tarpusavio priklausomybę ir remtųsi ja. 

Praėjusių metų Jungtinių Tautų ataskaitoje buvo paskelbta, jog žmonija beveik išnaikino apie milijoną rūšių visame pasaulyje. Šis faktas, taip pat visa tai, kas buvo išdėstyta aukščiau, akivaizdžiai rodo, jog gyvosios gamtos apsauga yra ne tik biologinės įvairovės išsaugojimo ir apskritai aplinkosaugos, bet ir žmonijos gerovės, o galbūt ir jos išlikimo klausimas. Galiausiai ne mažiau svarbu suvokti ir tai, kad nors žmogus ir išsiskiria savo unikaliais gebėjimais ir išsivystymo lygiu iš kitų rūšių, jis taip pat yra gyvosios gamtos ir globalios ekosistemos dalis. 

Tekstas parengtas remiantis portale Huffpost publikuotu straipsniu: 

Tobias, J., D’Angelo Ch. Environmental Destruction Brought Us COVID-19. What It Brings Next Could Be Far Worse. Huffpost. 04.21.2020. 

https://www.huffpost.com/entry/emerging-disease-environmental-destruction_n_5e9db58fc5b63c5b58723afd?fbclid=IwAR1Xzi7d_CFTyyY69eVzSvR5mA6YHveWt2T1RT2bDeI3bYFtd84SpZ9k7Go
Pasidalinkite
Dalinkitės.

Palikite Atsiliepimą