Palmių aliejus Lietuvos biodegalų rinkoje: globali vs. nacionalinė politika arba problema „dvigubu dugnu“

Google+ Pinterest LinkedIn Tumblr +
Pasidalinkite

Neseniai Seime buvo balsuojama dėl siūlymo alyvpalmių aliejaus nebelaikyti atsinaujinančiu ištekliumi ir dėl to atsisakyti jo maišymo į degalus. Iniciatyva buvo atmesta, nes už ją balsavo tik 38 Seimo nariai (25 parlamentarai jai nepritarė, o dar 22 per balsavimą susilaikė).

Ko gero, kiekvienas žaliąja politika įdėmiau besidomintis skaitytojas žino, jog palmių aliejus yra kone visuotinai pripažįstamas itin aplinkai nedraugišku produktu tiek maisto pramonėje, tiek degalų rinkoje. Tai kelia pagrįstą klausimą, kodėl šių metų sausio 5 dieną Seimas taip negailestingai atmetė siūlymą nebemaišyti į biodegalus šio produkto.

Palmių aliejaus žala

Apie palmių aliejų, kaip aplinkai itin nedraugišką produktą, diskusijos globaliu lygiu netyla jau gana seniai, ir panašu, kad šios globalaus lygmens diskusijos pastaruoju metu pamažu persikelia ir į nacionalinį diskursą tiek žiniasklaidoje, tiek politikoje, tiek pačioje visuomenėje.

Gvinėjinės palmės yra puikus būdas apsirūpinti pigiais riebalais, tačiau šis pigumas tuo pat metu reiškia ir didžiulę kainą niokojamos aplinkos atžvilgiu.

Skurdo ir nelygybės kitose valstybėse mes galime ir nematyti, tačiau tarša ir aplinkos atžvilgiu destruktyvūs veiksmai sienų nepažįsta.

Ateities kartos šiuos laikus, ko gero, vadins plastiko ar palmių aliejaus amžiumi, nes tai dvi visur esančios medžiagos.

Mes žinome apie plastiko taršą, matome, jog su tuo mėginama kovoti, bet apie palmių aliejų susimąstome retokai, nors jo visur ne ką mažiau kaip plastiko. Palmių aliejaus pilna mūsų maiste, kosmetikoje, vaistuose, drabužiuose, kure — kitaip tariant, nesama tokios pramonės šakos, kurioje nebūtų naudojamas šis produktas.

Palmių aliejus yra spaudžiamas iš gvinėjinės alyvpalmės vaisių. Savo ruožtu gvinėjinė alyvpalmė yra labai sėkmingas augalas — gajus, nepretenzingas ir labai produktyvus. Iš vieno gvinėjinės palmės hektaro galima pagaminti keliskart daugiau aliejaus nei iš bet kurio kito šios planetos aliejinio augalo. Kultivuoti palmes nėra sunku, perdirbti — taip pat, o ypač didelio masto palmių aliejaus gamyba yra fenomenaliai pelninga.

Dėl šios priežasties atsiranda ir motyvacija sparčiai stambėti alyvpalmių plantacijoms ir fabrikams (Malaizijoje ir Indonezijoje sukoncentruota apie 85 proc. pasaulio produkcijos).

Klimato kaitos eskalacija ir nugyvenimas

Alyvpalmės gali augti ir auga daug kur pasaulyje, tačiau esama priežasčių, kodėl jos nėra auginamos, tarkime, JAV, Japonijoje, Australijoje ar Europos Sąjungoje, t. y. didžiausiose palmių aliejaus vartotojose. Palmių verslas yra pelningas tik ypatingai žemų kaštų ir didelių gamybos apimčių atveju, kitaip tariant, ne per geriausiai išsivysčiusiose valstybėse, tokiose kaip Indonezija, Malaizija, Tailandas, Kolumbija ir t. t.— ten, kur vyrauja itin žemi atlyginimai, nėra aplinkosauginių standartų, vengiama mokėti mokesčius, o žemę plantacijoms galima tiesiog pasiimti.

Viso to rezultatas — klimato kaitos eskalacija (alyvpalmės sodinamos iškertant senus medžius ir nusausinant durpynus, kuriuose susikaupę milžiniški kiekiai CO2), Pietų ar Pietryčių Azijoje, Afrikoje ir Pietų Amerikoje vykdomas džiunglių ir atogrąžų miškų kirtimas, juose gyvenančių genčių vertimas vergiškomis sąlygomis kultivuoti gvinėjines palmes, bioįvairovės nykimas ir iš aplinkos, kurioje veikia šie milžiniški palmių koncernai, paliktas tiesiog nugyventas krateris.

Teisinis reguliavimas Lietuvoje ir ES

Siūlymas nenaudoti alyvpalmių aliejaus biodegalams Lietuvos parlamente buvo svarstomas jau nebe pirmą kartą. Praeitos kadencijos Seime tokį siūlymą teikė valstietė Virginija Vingrienė. Vis dėlto, atsižvelgiant į paskutinį balsavimą šiuo klausimu, kuris įvyko sausio 5 dieną, panašu, jog Seimas linksta alyvpalmių aliejų biodegalų gamybai leisti naudoti iki 2024 metų. 

Tuo tarpu europinis reguliavimas numato palmių aliejų biodegalams leisti naudoti iki 2030 metų — valstybės narės palaipsniui iki 2030 metų įsipareigojo atsisakyti šio kenksmingo produkto.

Pirmoji pasaulyje valstybė, priėmusi sprendimą neįsigyti biodegalų su palmių aliejumi viešųjų pirkimų būdu, yra Norvegija. Tiesa, Norvegija ES nepriklauso, tad pirmoji Bendrijos valstybė (beje, savo iniciatyva), priėmusi sprendimą nelaikyti alyvpalmių aliejaus biodegalais ir dėl to panaikinti jiems skirtą akcizo lengvatą, yra Prancūzija. Laipsnišką aplinkai nedraugiškų produktų naudojimo mažinimą taip pat pasirinko tokios šalys kaip Vokietija, Danija, Italija.

Tuo tarpu Ispanija, Nyderlandai ir Italija yra didžiausios ES biodyzelino gamintojos. 2019 metais jos kartu pagamino apie 81,5 proc. viso ES palmių aliejaus dyzelino [1.].

Beje, pernai Europos nevyriausybinių organizacijų tinklas „Transport & Environment“ pateikė informaciją, kad, skirtingai nei maisto pramonėje, kur pastebimos palmių aliejaus naudojimo mažėjimo tendencijos, ES biodegalų rinkoje alyvpalmių aliejaus naudojimas pernai padidėjo. Šios organizacijos duomenimis, 2018 metais net 53 proc. į ES importuojamo palmių aliejaus buvo skirta biodyzelino gamybai [2.].

Manipuliacijos ir klastotės

Europiniu reguliavimu iš esmės skatinama biodegalams naudoti kuo daugiau vietinių atliekų, tačiau jau minėto tinklo „Transport & Environment“ ataskaita rodo, kad daugiau nei pusė 2019 metais Europoje suvartoto panaudoto kepimo aliejaus (1,5 mln. iš 2,8 mln. t) biodyzelinui buvo importuota iš Kinijos (34 proc.), Malaizijos (12 proc.) ir Indonezijos (7 proc.) [3.]!

Savo ruožtu Jungtinė Karalystė ir Nyderlandai 2019 metais inicijavo tyrimus, kurių metu buvo siekiama išsiaiškinti, ar biodegalams naudojamas „vietinis“ perdirbtas aliejus nėra suklastotas, nes, remiantis įvairiais skaičiavimais, net trečdalis viso biodegalams naudojamo „vietinio“ perdirbto aliejaus Europoje gali būti klastojamas, t. y. vietoje jo naudojami importuoti produktai, kurių sudėtyje yra palmių aliejaus [4.].

Pienininkų nerimas

Be kita ko, manipuliacijų palmių aliejaus klausimu europinėje politikoje pasitaiko ir iš priešingos — antialiejininkų —  stovyklos.

Šį faktą galima iliustruoti Žaliųjų frakcijai priklausančio europarlamentaro Bronio Ropės citata: „Palmių aliejus yra grėsmė ne vien atogrąžų miškams. Palmių aliejus jau senokai naudojamas maisto pramonėje kaip „augaliniai riebalai“. Pigus palmių aliejus iš vis didesnio kiekio maisto produktų išstumia natūralų sviestą, juo pakeičiami pieno riebalai. Kai kuriuose net kūdikiams skirtuose mišiniuose jis sudaro iki ketvirčio visos produkto masės. Tai turi tiesioginį poveikį visam Europos žemės ūkiui: naudodami importuotą palmių aliejų mes ne tik skatiname atogrąžų miškų naikinimą, tačiau ir atimame pragyvenimo šaltinį iš savo ūkininkų — pieno gamintojų bei perdirbėjų. Ar to reikia mums, europiečiams, ir taip turintiems pieno ir jo produktų perteklių?“ [5.].

Iš pirmo žvilgsnio šiems samprotavimams nieko neprikiši, tačiau jei pienininkai Lietuvoje dėl ko ir nerimauja, tai dėl kitos, vietinės į biodegalus maišomos kultūros, kuri sudaro savotišką konkurenciją palmių aliejui, — rapso.

Rapsai šiuo atveju gali būti traktuojami kaip savotiška monokultūra, dominuojanti vietiniame žemės ūkyje, dėl kurios itin plataus kultivavimo blogėja dirvožemio kokybė, mažėja ganyklų plotai, Lietuvos žemės ūkis tampa vis mažiau diversifikuotas ir iš ūkininkavimo išstumiamos alternatyvios žemės ūkio veiklos.

Taigi stambieji ūkininkai, pasisakydami prieš palmių aliejų, ne (ar ne tik) rūpinasi aplinkosauga, o siekdami sumažinti konkurenciją, atstovauja savo interesams, kuriems palmių aliejus kelia tiesioginę žalą.

Ne vienintelė interesų grupė

Visgi rapsų augintojai nėra vienintelė interesų grupė, kuriai potencialią įtaką turėtų vienokie ar kitokie su palmių aliejaus naudojimu susiję sprendimai.

Todėl kitoje šio straipsnių ciklo dalyje pamėginsiu detaliau aptarti kiekvienos iš tokių grupių interesus, politikų motyvacijas bei sprendimus ir netgi tam tikrus ne itin švarius žaidimus, susijusius su Lietuvos biodegalų rinka.

Pasidalinkite
Dalinkitės.

Palikite Atsiliepimą