Palmių aliejus Lietuvos biodegalų rinkoje: globali vs. nacionalinė politika arba problema „dvigubu dugnu“

Google+ Pinterest LinkedIn Tumblr +

2 dalis

Pirmoje šio straipsnių ciklo dalyje buvo rašoma apie palmių aliejaus žalą, jam taikomą teisinį reguliavimą Lietuvoje ir Europos Sąjungoje bei tam tikras manipuliacijas, kurių griebiasi šio produkto šalininkai ir priešininkai. Šioje dalyje pamėginsiu plačiau pasigilinti į nacionalinį palmių aliejaus naudojimo reguliavimo kontekstą, argumentus „už“ ir „prieš“ jo naudojimą bei aptarti svarbiausių suinteresuotų grupių pozicijas.

Grėsmės dėl monokultūros kultivavimo ir monopolijos 

Į kiekvieną litrą dyzelino Lietuvoje privaloma įmaišyti iki 7 proc., o į benziną — 10 proc. biodegalų, į kuriuos savo ruožtu primaišomas aliejus iš vietinių kultūrų arba paprastai pigesnis palmių aliejus ir jo produktai ar liekanos. 

Palmių aliejaus žala buvo aptarta pirmoje šio straipsnių ciklo dalyje, kurioje taip pat buvo užsiminta ir apie vietinės dominuojančios kultūros — rapso — žalą žemės ūkio sektoriui, ypač diversifikacijos bei aplinkosauginiu atžvilgiu. 

Mat rapsai gali būti traktuojami kaip savotiška monokultūra, dėl kurios itin plataus kultivavimo naudojant pesticidus blogėja dirvožemio kokybė, mažėja ganyklų plotai ir iš ūkininkavimo išstumiamos alternatyvios žemės ūkio veiklos.

Savo ruožtu degalų gamybos ir prekybos kompanijos argumentuoja, jog neva skuboti sprendimai nelaikyti alyvpalmių aliejaus ir jo produktų biodegalais iškraipys konkurenciją ir sukurs monopoliją kuro rinkoje.

Maža to, išaugus kuro kainoms, pabrangs transporto ir logistikos paslaugos, o tai lems ir prekių bei paslaugų brangimą.

Visgi, atsižvelgiant į vadinamosios monopolijos argumentą, reikia paminėti, jog RME (rapsų metilo esterį) tiekia daug skirtingų gamintojų — vien „Orlen Lietuva“ konkursuose kiekvienais metais dalyvauja 10-15 konkurentų iš Lietuvos, Latvijos, Lenkijos, taip pat Vakarų Europos ir net Ukrainos bei Baltarusijos.

Neseniai Seimas balsavo dėl siūlymo nebelaikyti palmių aliejaus atsinaujinančiu ištekliumi ir atsisakyti jo maišymo į (bio)degalus. Pasiūlymas buvo atmestas.

Europinis reguliavimas ir išlygos

Tuo tarpu europinis reguliavimas numato palmių aliejų biodegalams leisti naudoti iki 2030 metų — valstybės narės palaipsniui įsipareigojo atsisakyti šio kenksmingo produkto, tačiau pastaruoju metu ES randasi vis daugiau šalių, svarstančių ir netgi jau priėmusių sprendimus atsisakyti laikyti alyvpalmių aliejų biodegalais, taigi ir jam skirtų lengvatų.

Vis dėlto, panašu, jog Seimas labiau linkęs alyvpalmių aliejų biodegalų gamybai leisti naudoti iki 2024 metų nei atsisakyti jo dabar. 

Šiuo atveju situacija yra kiek sudėtingesnė nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, nes dabar įstatyme yra palikta nuoroda į ES reglamentą 2019/807, kur alyvpalmės yra pripažintos žaliavomis, keliančiomis didelę netiesioginio žemės paskirties keitimo riziką, bet ten pat galima rasti įvairių išlygų, kai žaliavos tiekėjai gali įrodyti, kad būtent jų tiekiama žaliava yra išskirtinė ir pagaminta darniai, nekeliant rizikos atogrąžų miškams.

Be to, šiuo atveju atsiranda galimybė PFAD (Palm Fatty Acid Distilate) — plačiau ši žaliava bus aptarta toliau — traktuoti kaip ne alyvpalmių produktą, taigi labai tikėtina, kad, atsižvelgiant į dabartinę redakciją, palmių aliejaus produktai Lietuvoje galės būti naudojami ir po 2024 metų.

Tokį Seimo sprendimą (kaip, beje, ir patį siūlymą) lėmė gausybės interesų grupių motyvacijos, argumentacijos bei spaudimas. Nors dėl argumentų gausos tai padaryti nėra lengva, būtent į minėtų grupių interesus pabandysiu išsamiau pasigilinti šiame tekste.

„Už“

Už palmių aliejaus naudojimą biodegaluose pasisako degalų gamybos ir prekybos įmonės, anot kurių, alyvpalmių aliejaus atsisakymas monopolizuotų bei iškraipytų konkurenciją kuro rinkoje ir sukeltų kuro kainų kilimą — taigi žalą tuo pat metu patirtų ir kuro, prekių bei paslaugų vartotojai. 

Be to, kaip teigia šie degalų rinkos veikėjai, netgi europiniai reikalavimai nenumato tokio skubaus alyvpalmių aliejaus ir jo produktų atsisakymo, palikdami tam tikrą „pereinamąjį laikotarpį“ (iki 2030 metų). 

Dėl pateikto siūlymo nebelaikyti palmių aliejaus ir jo produktų biodegalais į Seimą kreipėsi net devyniolika Lietuvoje veikiančių degalinių tinklų, kurie paragino toliau leisti į degalus maišyti šiuos produktus ir neriboti konkurencijos (bio)degalų rinkoje (degalinių tinklas „Viada“ yra išreiškęs poziciją, jog šį pasiūlymą vertina neutraliai).

Ko gero, garsiausiai dėl minėto pasiūlymo iki šiol pasisakė kompanija „Neste“. Tuo tarpu kompanija „Orlen“ vietinę žaliavą iš rapsų aliejaus importuojamu palmių aliejaus produktu PFAD pakeitė visai neseniai — nuo 2020 metų lapkričio ši medžiaga buvo pradėta maišyti į Lietuvoje parduodamą dyzeliną. „Orlen“ teigimu, RME neatitinka kokybės reikalavimų žiemą, nors Lietuvoje gaminamas RME yra eksportuojamas į Švediją ir Norvegiją, kur žiemą sėkmingai maišomas į dyzeliną degalinėse, esančiose gerokai šiauresnėse teritorijose už Lietuvą. Tai papiktino vietos ūkininkus, kurie skundžiasi dėl šio sprendimo neteksiantys milijonus eurų pajamų. 

Palmininkų manipuliacijos

Reikėtų paminėti, jog kompanija „Orlen“ savo produkciją parduoda ir kitiems degalų tiekėjams, taigi degalai su palmių aliejaus priemaišomis Lietuvos kuro rinkoje užima nemažą dalį. Savo ruožtu kompanija „Neste“ deklaruoja, jog laikosi aukščiausių aplinkosaugos bei socialinės atsakomybės standartų, tačiau akivaizdu, jog dėl visuotinai neigiamai vertinamų palmių aliejaus produktų tai nėra tiesa. Be kita ko, šioje srityje nevengiama ir tam tikrų manipuliacijų.

Viena ryškiausių palmininkų manipuliacijų būtų galima laikyti faktą, jog šiuo metu visose Lietuvos degalinėse pilamės dyzeliną su priedu, pagamintu iš medžiagos, vadinamos PFAD — tiek „Neste“, tiek „Orlen” deklaruoja, jog tai nėra palmių aliejus, o tik palmių aliejaus gamybos liekana.

Iš tiesų PFAD išgaunamas gaminant palmių aliejų, tačiau tai yra šalutinis produktas, kurio kaina yra net aukštesnė už palmių aliejaus. Šis produktas paprastai naudojamas kosmetikoje ir neturi palmių aliejaus „etiketės“, nors realiai tai yra tokia pati iš palmių gaminama medžiaga, kuri lygiai taip pat didina palmių auginimo pelningumą ir lygiai taip pat skatina miškų kirtimą tokiose šalyse kaip Indonezija, Malaizija ar Kolumbija.

Vis dėlto ES į šį faktą dažnai žiūrima pro pirštus — PFAD naudojimas yra interpretuojamas gana laisvai ir tarsi apsimetant, jog šis produktas iš principo nėra palmių aliejus, taigi ir nesukelia aukščiau minėtų aplinkai žalingų pasekmių.

Biodegalų asociacijos iniciatyva atliktas tyrimas, beje, parodė, jog apie palmių aliejaus maišymą į biodegalus žino tik kas dešimtas lietuvis — apklausa parodė, jog dauguma gyventojų mano, kad palmių aliejaus yra maisto produktuose, t. y. kepiniuose, saldumynuose, pusfabrikačiuose, tačiau tik 9 proc. apklaustųjų žinojo, kad palmių aliejaus gali būti ir degaluose [1.].

Nešvarūs lobistiniai žaidimai?

Be kita ko, aukščiau minėtas pasiūlymas, kuriuo buvo siekiama riboti palmių aliejų bei jo produktus ir (ar) jų atliekas biodegalų gamyboje, susilaukė ir Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) dėmesio.

Biodegalų asociacijos vertinimu, STT pateikė „Neste“ naudingą išvadą su užuominomis apie konkurencijos biodegalų rinkoje iškraipymą ir galimą korupciją, kuri buvo suformuluota šiai kompanijai atstovaujančio advokato prašymu [2.]. 

Asociacijos įsitikinimu, minėtasis advokatas nors oficialiai ir nedeklaravo, tačiau faktiškai atstovavo kompanijos „Neste“ interesams, nes STT išvadoje iš esmės buvo cituojami jo raštuose pateikiami teiginiai [3.]. Be to, išvada buvo adresuota būtent minėtam advokatui, tačiau šios aplinkybės pati STT nesugebėjo paaiškinti. 

Be kita ko, STT teiginius kaipmat pasigavo žiniasklaida — pasipylė antraštės apie galimą korupciją būtent dėl „draudimo palmių aliejų naudoti biodegalams“, nors iš tiesų STT kritikavo kitas siūlymo nuostatas.

Pati STT nurodė, jog negali kontroliuoti to, ką apie tarnybos vertinimus rašo žiniasklaida (net jei tai iškraipo jos pačios teiginius). Maža to, galimybė atlikti tokį antikorupcinį vertinimą nėra numatyta jokiame įstatyme — tai pripažįsta ir pati STT, tačiau nepaaiškina, kodėl savo išvadą adresavo būtent minėtam advokatui.

Užuominos apie korupciją keistos

Biodegalų asociacija taip pat pažymėjo, jog STT užuominos apie korupciją yra keistos, ypač kai tokios nuostatos yra įtvirtintos europiniuose teisės aktuose, o panašius sprendimus dėl palmių aliejaus naudojimo ribojimo yra priėmusi visa virtinė ES valstybių — taigi abejonės dėl korupcijos faktiškai yra metamos ne Lietuvos institucijoms, o Europos Parlamentui, Europos Komisijai ir kai kurioms ES valstybėms narėms [4.]. 

Šioje vietoje svarbu paminėti dar keletą iškalbingų faktų: siūlymui dar vasarą pritarė Vyriausybė, Aplinkos ministerija, keturiolika Lietuvos organizacijų, kurios bendrai atstovauja daugiau nei tūkstančiui narių (nevyriausybiniams aplinkosaugos judėjimams, ūkininkams ir žemės ūkio bendrovėms, vietos verslo įmonėms) ir net organizacijai „Greenpeace“. Riboti palmių aliejaus naudojimą biodegalams, sekdamos Žaliuoju kursu taip pat apsisprendė nemažai Europos valstybių [5.]. 

Visgi dėl paminėtų priežasčių siūlymą riboti palmių aliejaus naudojimą biodegaluose atmetė Seimo aplinkos apsaugos komitetas (tam įtakos turėjo ir STT vertinimas), praėjusios kadencijos Ekonomikos komitetas, Energetikos ir Teisingumo ministerijos, taip pat neigiamai įvertino Konkurencijos taryba. 

Logika ir skaidrumas gali būti ginčijami

Tačiau Biodegalų asociacija taip pat pateikė ir pluoštą svarių argumentų bei faktų, kurie rodo, jog bent jau STT išvados logika ir skaidrumas mažų mažiausiai gali būti ginčijami. 

Asociacijai pateikus išaiškinimą, kaip veikia biodegalų rinka ir konkurencija joje, Konkurencijos taryba siūlymo jau nebevertino neigiamai, kaip anksčiau pateikto panašaus Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo pakeitimo projekto.

Tuo tarpu visai neseniai Malaizija — antroji pagal dydį palmių aliejaus gamintoja pasaulyje — palmių aliejaus naudojimo ribojimus numatančią ES direktyvą pavadino „diskriminaciniais veiksmais“ ir savo ruožtu siekia konsultacijų pagal Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) Ginčų sprendimo mechanizmą [6.].

Taigi, galima sakyti, kad minėtoji STT išvada šiuo atveju atspindi ne tik kompanijos „Neste“, bet ir Malaizijos, o ne ES institucijų, virtinės valstybių narių, vietos ir tarptautinių nevyriausybinių organizacijų ir net nacionalinių institucijų argumentus.

„Prieš“

Logiška, jog prieš alyvpalmių aliejaus produktų maišymą į (bio)degalus, visų pirma yra nusistatę Lietuvos biodegalų gamintojai.

Anot jų, vietinė Lietuvos biodegalų pramonė kuria pridėtinę vertę šalies žemės ūkio sektoriui, nes kiekvienais metais biodegalų gamybai nuperkama apie 500 tūkst. t grūdų ir sėklų, kurių kaina sudaro maždaug 200 mln. eurų — nes pastaraisiais metais Lietuvos ūkininkai susiduria su grūdų pertekliumi, biodegalų įmonės padeda žemdirbiams pelningai realizuoti derlių [7.].

Be kita ko, Biodegalų asociacijos teigimu, Lietuvos biodegalų gamintojai skatina regionų plėtrą, kuria darbo vietas, kasmet papildo valstybės biudžetą, o biodegalų sektoriaus plėtra suteikia postūmį ir kitiems ūkio sektoriams, tokiems kaip logistika, energetika. [8.]. 

Palmių aliejaus ir jo produktų maišymo į (bio)degalus nepalaiko ir Lietuvos atsinaujinančių išteklių energetikos konfederacija — skėtinė organizacija, kuriai priklauso ir minėta Biodegalų asociacija. 

Ne aplinkosauginiai ar socialinės atsakomybės argumentai

Konfederacijos prezidento Martyno Nagevičiaus teigimu, „palmininkai mėgsta atkreipti dėmesį į rapsų, kaip monokultūros, žalą su visomis iš jos išplaukiančiomis šalutinėmis neigiamomis pasekmėmis tam, kad nukreiptų dėmesį nuo kur kas didesnės palmių aliejaus keliamos žalos. Taip kuriama nuostata, kad čia visi vienodai blogi, išskaidant aplinkosaugininkų dėmesį ir neleidžiant jam susikoncentruoti prie daugiausiai žalos gamtai darančio produkto, gaminamo iš alyvpalmių.“

Anot jo, aplinkosauginės nevyriausybinės organizacijos Lietuvoje vis dar tebėra pernelyg silpnos, kad galėtų turėti reikšmingos įtakos priimant su palmių aliejaus ir jo produktų naudojimu susijusius politinius sprendimus. 

Tuo tarpu ūkininkų organizacijos Lietuvoje yra neabejotinai stipresnės. Visgi jis pripažįsta, jog Lietuvos ūkininkų noras riboti palmių aliejaus naudojimą remiasi daugiau ne aplinkosauginiais ar socialinės atsakomybės argumentais, o pačių Lietuvos ūkininkų bei vietinės perdirbimo pramonės ekonominiais interesais. Tad nors šiuo atveju aplinkosaugininkų bei ūkininkų interesai ir sutampa, tokio sutapimo priežastys yra labai skirtingos.

Taigi dar viena stipri interesų grupė, nusistačiusi prieš alyvpalmių aliejų ir jo produktus biodegaluose, — daugiausia rapsus auginantys Lietuvos ūkininkai. Jų teigimu, rapsai šiuo metu yra daugiausia parduodami kaip žaliava — tuo tarpu kuro gamyba iš rapsų, anot jų, sukurtų pridėtinę vertę Lietuvos rinkoje parduodant jau perdirbtą produkciją iš vietinės žaliavos. 

Dar vienas argumentas už vietinių kultūrų naudojimą biodegaluose — iš rapsų ir javų gaminami degalai pasižymi aukšta kokybe, atitinka aukščiausius ES standartus, o lyginant su mineraliniais degalais, lietuviškos kilmės biodegalai anglies dvideginio išmetimą sumažina 50-70 proc. [9.]. 

Aršus ūkininkų nusiteikimas

Gana aršų ūkininkų nusiteikimą prieš palmių aliejų demonstruoja ir faktas, jog pasiūlymą palmių aliejaus nelaikyti atsinaujinančiu ištekliumi pateikė Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijai priklausantis ūkininkas Kazys Starkevičius.

Kitas iškalbingas faktas, bylojantis apie stambiųjų ūkininkų intencijas drausti palmių aliejų yra tas, jog Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (kitaip tariant, su stambiaisiais ūkininkais siejamos partijos) frakcijai priklausantys Seimo nariai dėl palmių aliejaus naudojimo ribojimo balsavo gana vieningai (19 balsų „už“) [10.].

Tuo tarpu kitos frakcijos, greičiausiai dėl pasiūlymo kontraversijos ar tiesiog dėl istoriškai susiklosčiusios politinės konsteliacijos (tarkime, konservatoriai vs. valstiečiai) balsavo gana padrikai (pvz., Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos balsai „už“ ir „prieš“ pasiūlymą pasiskirstė beveik tolygiai) [11.]. Šioje vietoje verta priminti, jog minėtas K. Starkevičiaus siūlymas, kaip jau buvo rašyta praeitoje šio straipsnių ciklo dalyje, Seimo buvo atmestas.

Neigiamas socialinis aspektas

Naujojo žemės ūkio ministro Kęstučio Navicko teigimu, biodegalų gamyba iš maistui tinkamų produktų turi ydų: dėl rapsų ir kitų techninių žemės ūkio monokultūrų auginimo iš dirvožemio išnešamos ir vėl atpalaiduojamos organinės anglys, pastebimas jų neigiamas poveikis biologinei įvairovei, paviršiaus vandenims, dirvožemio kokybei.

Anot jo, galima išskirti net neigiamą socialinį tokio tipo kultūrų auginimo aspektą: stambėja ūkiai, reikia mažiau darbo vietų, didėja konkurencija dėl žemės panaudojimo tarp kultūrų auginamų maistui ir biodegalams — europinėms korporacijoms įsisukus į Afriką ir ten pradėjus auginti biodegalams tinkamas kultūras, nuo žemės buvo nuvaryti mažieji ir silpnieji (land grab), kilo konfliktas net dėl galimybės užsiauginti maistą, dėl ko Afrikoje jo pradėjo trūkti.

Dėl visų šių priežasčių ir yra priimtas sprendimas, kad nuo 2030 metų tokia veikla ES skatinama nebus, o valstybės narės šį procesą gali paspartinti savo iniciatyva. 

Globali vs. nacionalinė politika

Aptarus argumentus „už“ ir „prieš“ palmių aliejų ir jo produktus, gana painų suinteresuotų grupių voratinklį, taip pat atsižvelgiant į tai, jog siūlymas palmių aliejaus nelaikyti atsinaujinančiu ištekliumi buvo atmestas, galima daryti išvadą, jog problema išlieka — palmių aliejus, nepaisant jo komercinės naudos, taip pat biodegalų rinkos diversifikavimo vis dar yra laikomas vienu aplinkai nedraugiškiausių produktų, apie kurio neigiamą poveikį gamtai galima kalbėti be perstojo.

Būtent tai pastaruoju metu ir yra daroma tiek globaliu, tiek europiniu lygiu, taigi panašu, kad šioje vietoje galima užčiuopti savotišką globalios/europinės ir nacionalinės politikos tikslų sankirtą.

Teisybės dėlei taip pat reikia pasikartoti, jog europinis reguliavimas numato palmių aliejaus laipsniškai atsisakyti iki 2030 metų, tačiau įvertinus atogrąžų miškų naikinimo tempus ir kitas neigiamas šio produkto naudojimo pasekmes, galima teigti, jog toks tikslas nėra pernelyg ambicingas. Dėl to ES valstybės narės, visų pirma Prancūzija, pačios imasi iniciatyvų šioje srityje.

Naujiena dėl sintetinės kilmės alternatyvos

Jei kalbame apie palmių aliejaus atsisakymą globaliu mastu, tai portalas BBC neseniai paskelbė sensacingą naujieną, jog bent jau maisto ir kosmetikos pramonėje biotechnologijų industrija pasiūlė sintetinės kilmės alternatyvą palmių aliejui, kuri nereikalauja naikinti atogrąžų miškų ir turi potencialą ilgainiui pakeisti palmių aliejaus naudojimą įvairiuose produktuose — nuo šampūnų, muilų, ploviklių ir lūpų dažų iki maisto produktų, tokių kaip duona, sausainiai, margarinas, ledai ar šokoladas [12.].

Visgi šis sintetinis palmių aliejaus pakaitalas rizikuoja tapti nišiniu produktu, visų pirma dėl savo kainos, kuri bent jau kol kas nežada būti tokia konkurencinga kaip natūralaus palmių aliejaus, jau nekalbant apie šio pakaitalo naudojimą (bio)degaluose.

Transporto sistemos elektrifikacija

Taigi, panašu, jog kol kas vienintelė potenciali palmių aliejaus maišymo į (bio)degalus problemos sprendimo alternatyva gali būti transporto, įskaitant ir viešąjį transportą, sistemos elektrifikacija.

Tarkime, nacionaliniu lygiu siekiama, jog 2030 metais Lietuvoje važinėtų apie 230 tūkst. elektromobilių, kitaip tariant, jog elektra varomos transporto priemonės sudarytų apie šeštadalį viso automobilių parko.

Priminsime, jog šiuo metu — greičiausiai dėl aukštos įsigijimo kainos — iš 1,5 mln. šalies automobilių elektromobilių skaičius nesiekia nė 2 tūkst., o jų įkrovimo aikštelių skaičius taip pat nėra pakankamas (tiesa, turime gerokai daugiau hibridinių automobilių) [13.].

Biodujų jėgainių poreikis

Mažinant oro taršą, vienas iš Lietuvos tikslų – iki 2030 metų pasiekti, jog dešimtadalis transporto degalų būtų pagaminti iš biometano dujų, o tam savo ruožtu reikia daugiau biodujų jėgainių, kurioms paramą teikia ir ateityje teikti žada Aplinkos, Energetikos ir Žemės ūkio ministerijos [14.].Vis dėlto tiek plėtojant elektromobilių parką, tiek ir biometano gamybą Lietuva gerokai atsilieka nuo rodiklių, numatytų dar 2020 metams [15.].

Dalinkitės.

Palikite Atsiliepimą