Naujos pradžios našta: perkraunant santykius su JAV

Google+ Pinterest LinkedIn Tumblr +
Pasidalinkite

Šią vadinamąją Strasbūro savaitę (net jeigu virusas tą Strasbūrą sugebėjo perkelti į Briuselį) Europos Parlamente buvo diskutuojama ir balsuojama dėl visos virtinės labai svarbių klausimų. 

Tai ir klausimai apie Europos Sąjungos užsienio ir saugumo politiką, apie jos prekybos ryšių strategijas, ir, atsižvelgiant į Lietuvos kontekstą, tikrai įdomios ir svarbios diskusijos dėl aktualių lyčių lygybės klausimų pandemijos fone, ir net itin daug kontraversiškų vertinimų sukėlęs klausimas dėl galimybės visiems turėti prieigą prie deramo būsto už prieinamą kainą. 

Vienijo optimizmas dėl naujo starto

Vis dėlto kalbėsiu apie, mano galva, esminį šios savaitės pasaulinės politikos įvykį ir tai, akivaizdu, 46-ojo JAV prezidento inauguracija. 

Šio įvykio nepamiršo ir ES lyderiai, trečiadienį parlamento salėje išdėstę savo lūkesčius dėl tolesnių JAV ir Sąjungos ryšių. Kad ir kaip vertintum, jų kalbų turinį vienijo optimizmas. 

Europos Vadovų Tarybos pirmininkas Charles‘is Michelis kalbėjo apie „galimybę atnaujinti transatlantinius ryšius, kurie per pastaruosius ketvertą metų buvo gerokai pažeisti“.

Šią mintį aidu atkartojo ir Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen, anot kurios, „Europa yra pasiruošusi naujam startui su savo seniausiu ir labiausiai patikimu partneriu“. 

Iš karto pasakysiu, jog priklausau tiems politikams, kuriems ne tik priimtina, bet ir maloni pokyčių JAV administracijoje kryptis.

Euforinis džiaugsmas nekyla

Vakar beveik susigraudinusi žiūrėjau ir į Joe Bideną, prisiekiantį virš 127 metų senumo savo šeimos Biblijos, ir į naująją JAV viceprezidentę. Kryptis man patinka, vis dėlto euforinio džiaugsmo nekelia. Priešingai, kelia daug įvairių klausimų, kurių švenčiant girdėti nesinori, nors ir vertėtų. 

Pirma, ir tai labai jautėsi klausant diskusijų parlamento salėje, Europos politikų galvose — bent jau viešumoje — tvyro įsitikinimas, jog Trumpas buvo kažkoks išskirtinis atsitiktinumas.

Tiesiai ir užuolankomis kurpiama istorija, kad visas tas pastarųjų ketverių metų neprognozuojamas politinis chaosas baigsis kitą dieną po to, kai sosto (būtent sosto, o ne demokratinės valstybės lyderio kėdės) netekęs Trumpas sugrįš į savo golfo laukus. Perfrazuojant poetą, išnyks kaip dūmas, neblaškomas vėjo, ir niekas jau jo neminės. 

Ne tiek priežastis, kiek pasekmė 

Labai abejočiau ir tokia perspektyva, ir tuo, jog Trumpas tėra atsitiktinių aplinkybių į aukščiausią postą pakylėtas žmogus. 

JAV sociologai ir filosofai jau seniai ieško giluminių populistinių jėgų patekimo į valdžios ešelonus šaknų. Ir dauguma jų — tiek liberalesnių, tiek dešinesnių — sutinka, jog Trumpas yra ne tiek priežastis, kiek pasekmė. 

JAV — o ir kitos liberalios demokratijos — per ilgainiui nusistovėjusius politinius mechanizmus palaipsniui tampa politinio elito ir stambaus verslo įkaitais. 

Kad nebūčiau kaltinama pernelyg kairiomis pažiūromis, pacituosiu neabejotinai dešinįjį mąstytoją Francisą Fukuyamą, kuris, komentuodamas paskutinius JAV politikos pokyčius, konstatuoja perdėm tiesiai: „JAV vyriausybė vis dar yra užvaldyta galingų elito grupių, kurios politiką kreipia savo naudai ir taip kenkia visam valdymo legitimumui.“ Ir tęsia: „Ir ta sistema yra pernelyg sustabarėjusi, kad sugebėtų reformuotis pati.“ 

Vietoje atsako siūloma tyla

Ar Bideno patekimas į aukščiausią politinį JAV postą keičia šią situaciją? Manau teigiamai atsakys tik nepataisomas optimistas, o aš tokia, deja ar laimei, nesu. 

Pramonės transformacijų ir globalizacijos sukelti pokyčiai, kurie atėmė įprastą gyvenimo būdą iš šimtų tūkstančių amerikiečių, ir pagilino nelygybės bei neteisingumo jausmą, ir taip nulėmė Trumpo iškilimą, Europos Parlamento salėje buvo nutylėti. 

Galime sakyti, jog taip atsitiko dėl labai riboto kalbėjimo laiko. Vis dėlto manyčiau rimtesnės kitos dvi priežastys. 

Lygiai kaip Trumpas graso JAV demokratijai, taip Europos populistai grasina pakirsti ir mūsų liberaliąją demokratiją, ir tai kelia baimę veikiančiam elitui.

Kita vertus, mes vis dar nežinome, kaip kovoti su šiomis tendencijoms, tad vietoje atsako siūloma tyla, kuri savo ruožtu priežasties nepanaikina.

Bideno inauguracinės kalbos pažadas, dirbsime kartu, irgi nėra atsakas. Ir ji nėra atsakas jau vien todėl, kad dirbti kartu galima tik tuo atveju, kai to nori abi pusės.

Vis dėlto jei minėtos ekonominės giluminės Trumpo atsiradimo išskirtiniame poste priežastys ir buvo tyliai apeitos, apie kitas kalbėta. Vieną jų — naująsias komunikacijų technologijas — politikai ir biurokratai minėjo ypač dažnai. 

Lūkesčiai dėl skaitmeninių gigantų

Klausant tiek rytinių kalbų parlamento salėje, tiek popietinės (Lietuvos laiku, žinoma) Bideno inauguracines kalbos jautėsi, kad politinį neapibrėžtumą norima susieti su išskirtine modernių socialinių tinklų pagimdyta mąstymo revoliucija. 

Šiek tiek suprimityvinant kalbų logiką, buvo bandoma pasiųsti žinutę, kad, sutvarkius komunikavimą socialinėse platformose, vėl grįš ramūs geri laikai.  

Europos politikos lyderių eskaluojama skaitmeninės darbotvarkės tema ir didžiųjų pasaulio skaitmeninių gigantų suvaldymas nustatant jiems aiškias jų elgseną ribojančias taisykles, manęs [bent kol kas]neįtikina.

Pasakysiu dar daugiau. Net ir labai norėdama, negaliu įsivaizduoti, kaip vadinamosios neapykantos kalbos atviroje erdvėje suvaldymas gali panaikinti patį reiškinį, kuris tą neapykantą sukelia? O jeigu jau yra realus reiškinys, gimdantis neteisingumo jausmą, tai neįmanoma panaikinti ir tokios politikos, kuri tuo jausmu pasinaudoja. 

Dar kartą grįžtu prie to, jog Trumpas yra ne priežastis. Jis tik pasekmė. 

Ar galėjo tviterio vadai pašalinti Trumpą iš savo tinklo? Galėjo, ir jie tai padarė. Ar jie taip sustabdys politines kovas socialinėje erdvėje? Be abejo, ne. Priešingai, manau, jog „nutildytas“ Trumpas daugeliui jo sekėjų kalba tik dar garsiau. Kalba tiesiai į širdis. 

Kasdienybė visada rūstesnė 

Bideno pažadas — tikiu, jog labai nuoširdus — suvienyti visus bendram darbui, yra itin mielas politinis šūkis, tačiau kasdienybė visada pasirodo esanti rūstesnė. 

Peršasi liūdna išvada, kad naujosios skaitmeninės komunikacinės platformos panaikino ilgus dešimtmečius vyravusį išskirtiniai svarbų, jeigu ne esminį, demokratinio svarstymo pamatą. Kalbu apie faktus.

Dabar faktus, — net apie ligas! — kuria moteriškės pūstomis lūpomis, feisbukuose platinančios mistiniu būdu chemijai nepalytėjus atsiradusius grožio produktus, ir jų guru su struktūrizuoto vandens buteliukais. Vis dėlto demokratiniame procese šie žmonės yra toks pat politinio proceso žaidėjas, kaip ir išskirtinio intelekto akademikas. 

Trumpo pasitraukimas nepanaikina ir dar vieno giluminio dabartinio politinio skilimo priežasties. Kalbu apie kultūrinio identiteto dilemą. 

Prieš ketverius metus miniai, susirinkusiais stebėti fejerverkų jo prezidentavimo pradžios proga, Trumpas pažadėjo Amerikai grąžinti jos didybę. Ir pridūrė: „O aš dar pažadu, jog ji bus stipresnė nei bet kada anksčiau“. O dabar pagalvokime, ar jam pavyko? 

Naujas prezidentas — tai ne nauja Amerika

Priklausomai nuo komentuojančiojo požiūrio, atsakymą nuspėti nesudėtinga. Kairesniesiems jis esąs velnias, pasikėsinęs į Amerikos demokratijos pamatus. Liberalusis New Yorker net savo šios savaitės redakcinę skiltį pavadino vienareikšmiškai: „Nekrologas nevykusiam prezidentavimui“. 

Trumpa to vedamojo ištrauka: „ Amerikos demagogas, jis skatino susiskaldymą ir rasinę nesantaiką,[…], šlovino autokratus ir puolė sąjungininkus, politizavo teisinę administraciją, savo ir savo vaikų labui monetizavo Prezidento instituciją, o savo audrų blaškomai nuolat kintančiai administracijai pirmininkavo impulsyviomis tviterio žinutėmis“.

Na, ginčytis sunku. Konstatuojama tiesa. Bet ar tai visa apimanti tiesa, jeigu dešiniesiems, priešingai, jis buvo ir vis dar yra gelbėtojas, atėjęs atkurti Amerikos savasties. 

Pastarosiomis savaitėmis, o ir anksčiau, skaitydama daugybę įžvalgų rimčiausiuose politikos leidiniuose, pastebėjau vieną iš pirmo žvilgsnio keistą dalyką: bemaž visada, kai svarstoma, ar potrampinė Amerika gali būti vadinama galingesne, kalbama ne apie Ameriką, kalbama apie Trumpą. 

Šiandien Amerika turi naują prezidentą. Bet naujas prezidentas nereiškia, jog Amerika pasikeitė. 

Saugumo iššūkiai kintant interesams

Džiugu, kad dabar gan pamatuotai galima tikėtis, jog kalbėtis su JAV administracija ES bus lengviau. 

Tačiau labai abejočiau, atsakydama į kitą klausimą, o ar ES sulauks iš JAV administracijos vien tokių atsakymų, kokių ji laukia. 

Jau pirmomis dienomis JAV grįš į Paryžiaus susitarimą dėl klimato kaitos, atkurs narystę Pasaulinėje sveikatos organizacijoje, bet tikrai labai abejotina, jog bandys susigrąžinti pasaulinę lyderystę. 

Menkstančios JAV ambicijos daugelyje pasaulio regionų rodo, kad Amerikoje norima susitelkti į vidines šalies problemas.

Ir nors politinis elitas transatlantinius santykius vis dar laiko išskirtinai svarbiais, bet tiek Europoje, tiek JAV stiprėja ir kitoks požiūris.

Amerika vis dažniau primena (ir nemanau, jog tendencija silpnės) apie saugumo finansavimo iššūkius, europiečiai vis dažniau kalba apie savo saugumo sistemos kūrimą bei stiprinimą, pradėdami suvokti, kad negali amžiais vaikščioti po svetimu skėčiu. 

Tad pasveikinkime naująjį JAV prezidentą, bet prisiminkime, kad politikoje nėra amžinų draugų. Kinta interesai, kinta ir politikos laukas.

Pasidalinkite
Dalinkitės.

Palikite Atsiliepimą