Nors įvairių sričių ekspertai, politikai ir investuotojai apie perėjimą nuo ekonomikos, grįstos iškastiniu kuru, prie klimato atžvilgiu neutralios ekonomikos diskutuoja jau seniai, praeitą savaitę paskelbtos Oksfordo universiteto studijos tikslas buvo įvertinti šiuos pasiūlymus, remiantis naujausiais duomenimis. Studijos išvadose skelbiama, kad ekonomikos atsigavimas po koronaviruso krizės turi būti susietas su klimato politikos tikslais. Kokiais duomenimis remiasi ši studija, kokia yra jos metodologija, kokias konkrečias politikos priemones ji siūlo ir ką apie tai mano aukščiausio rango Europos politikai — į visus šiuos klausimus mėginsiu pasigilinti šiame straipsnyje.
„Žalios“, „rudos“ ir „bespalvės“ ekonomikos gaivinimo priemonės
Oksfordo universiteto studija (Hepburn, C., O’Callaghan, B., Stern, N., Stiglitz, J., Zenghelis, D. Will COVID-19 fiscal recovery packages accelerate or retard progress on climate change? Smith School Working Paper 20-02, 2020) atskleidė, jog vadinamasis žaliasis ekonomikos atsigavimas, vystant išmetamų teršalų kiekį mažinančius projektus ir tuo pat metu stimuliuojant ekonomikos augimą, užtikrintų didesnę trumpalaikę ir ilgalaikę viešųjų investicijų grąžą nei tradicinės trumpalaikės fiskalinės paskatos. Studijoje skelbiama, kad švarios energijos infrastruktūros plėtojimas sukurtų dvigubai daugiau darbo vietų nei iškastinio kuro projektai, o ilgainiui taip pat sumažintų perėjimo prie švarios energijos kaštus — anot studijos autorių, žalieji fiskaliniai ekonomikos atkūrimo paketai ne tik gali atsieti ekonominį augimą nuo šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijų, bet ir sumažinti socialinę nelygybę, kurią paskatins pandemija trumpuoju laikotarpiu bei klimato kaita ilgalaikėje perspektyvoje [1.].
Studijoje, kurios vienas iš bendraautorių yra Nobelio premijos laureatas ekonomistas Josephas Stiglitzas, buvo išanalizuota apie septyni šimtai vadinamųjų ekonomikos gaivinimo priemonių, kurios G20 valstybėse buvo taikomos nuo pat 2008-ųjų metų finansinės krizės, ir nustatyta, kad didžioji jų dalis buvo nukreipta į likvidumo didinimą pasaulinėse rinkose, dažniausiai neįtraukiant vadinamųjų žalinimo iniciatyvų. Tik 4 proc. minėtų politikos priemonių buvo nukreiptos į aplinkosaugą, siekiant mažinti išmetamų teršalų kiekį ilguoju laikotarpiu (vadinamosios žaliosios priemonės), dar 4 proc. tokių priemonių iš esmės buvo nukreiptos į išmetamųjų teršalų kiekio didinimą (vadinamosios rudosios priemonės), o likę 92 proc. politikos priemonių yra „bespalvės“ arba neutralios, kas iš esmės reiškia, jog jomis viso labo siekiama išlaikyti status quo [2.].
Visgi pasaulio mokslininkų bendruomenė jau ne kartą yra įspėjusi politikus, kad laikantis „įprasto“ (business as usual) politikos kurso, globali temperatūra neišvengiamai pakils daugiau nei trimis laipsniais, o tai ateityje sukels ekonominį nestabilumą ir klimato katastrofas. Ko gero, dėl šios priežasties Oksfordo universiteto studijoje atkreipiamas dėmesys į tai, jog valstybės pagalbos ir ekonomikos gaivinimo priemonėms, nukreiptoms į didelį kiekį išmetamųjų teršalų generuojantį verslą (tarkime, į oro linijas), turi būti taikomos aiškios sąlygos, kurios ateityje įgalintų pasiekti neutralumą klimato atžvilgiu [3.].
Vienu šūviu — keli zuikiai
Nors dėl pandemijos nulemto ekonominio sąstingio šiais metais teršalų emisijos į aplinką rekordiškai sumažėjo, pagrindinio studijos autoriaus Camerono Hepburno teigimu, šis taršos sumažėjimas gali būti trumpalaikis [4.]. Be kita ko, studijos rezultatai rodo, jog šiuo metu tikslinga rinktis vadinamąsias žaliąsias ekonomikos gaivinimo priemones, vyriausybėms įsipareigojant siekti neutralumo klimato atžvilgiu, užuot toliau besisukant užburtame iškastinio kuro rate, iš kurio ilgainiui bus „beveik neįmanoma ištrūkti“ [5.].
Studijoje pažymima, jog dėl pandemijos nulemto visiško ar dalinio ekonomikos sustabdymo, nukentėjo net 81 proc. pasaulio darbuotojų, dėl ko pasaulio vyriausybės pastaruoju metu koncentravosi į neatidėliotiną ekonominę pagalbą [6.] Visgi, vyriausybėms palaipsniui pereinant nuo ekonomikos gelbėjimo prie jos atkūrimo, anot studijos autorių, joms ypatingai pravartu būtų koncentruotis į tam tikrus ekonomikos sektorius bei priemones, kurios galėtų duoti ypač daug naudos savotiškai perkraunant ekonomiką, kuriant darbo vietas ir, be kita ko, įgyvendinant klimato politikos tikslus. Žodžiu, kaip dabar madinga sakyti, pasiekti tam tikrą sinergiją, ar, paprasčiau tariant, vienu šūviu nušauti net kelis zuikius.
Atsižvelgus į tai, kad vadinamosios žaliosios politikos apibrėžimas yra labai platus, studijoje dėmesys telkiamas į konkrečias politikos priemones, orientuotas į šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijų mažinimą, be kita ko, prieinant, prie išvados, kad šios politikos priemonės pasižymi didele investicijų grąža, gali būti greitai įgyvendinamos ir turi stiprų teigiamą poveikį klimatui [7.]. Industrializuotos šalys, kaip teigiama studijoje, turėtų sutelkti dėmesį į aplinkai draugišką infrastruktūrą, tokią kaip saulės ar vėjo energetikos projektai, elektros tinklų modernizavimą, vandenilio technologijų panaudojimo skatinimą, pastatų renovaciją, siekiant pagerinti energetinio efektyvumo rodiklius, taip pat vykdyti į švarias technologijas nukreiptus tyrimus ir kt. Tuo tarpu mažiau išsivysčiusioms skurdesnėms valstybėms rekomenduojama remti ūkininkus, skatinant investicijas į aplinkai draugišką žemės ūkį [8.].
Ką apie tai mano bankininkai bei pasaulio politikai, ir kas apskritai iš to?
Studijoje pateikiamos apklausos, per kurią buvo apklausta daugiau nei 200 centrinių bankų bankininkų, G20 šalių finansų ministrų ir aukščiausio rango akademikų, rezultatai rodo, jog daugeliu atvejų šie ekspertai mano, kad klimatui draugiškos politikos priemonės taip pat gali nešti ekonominę naudą, o tai savo ruožtu atliepia pastaruoju metu vis garsiau skambančius pasiūlymus (tarkime, balandžio viduryje 180 Europos politikų, verslo lyderių ir asociacijų, Europos Parlamento narių, Europos profesinių sąjungų konfederacijos ir aplinkosaugos nevyriausybinių organizacijų aljansas paskelbė viešą laišką, kuriame agituojama už žaliąjį ekonomikos atsigavimą). Remdamiesi minėtos apklausos rezultatais ir 2008 m. finansų krizės patirtimi, studijos autoriai nustatė, kad aplinkai draugiškos politikos priemonės sukuria daugiau darbo vietų, duoda didesnę trumpalaikę grąžą ir lemia didesnį ilgalaikį išlaidų taupymą, palyginti su tradicinėmis fiskalinėmis paskatomis [9.].
Vokietijos kanclerė Angela Merkel ir Tarptautinio valiutos fondo generalinė direktorė Kristalina Georgijeva neseniai pareiškė, kad ekonominis atsigavimas po pandemijos turi būti žalias (green recovery). Kaip jau buvo rašyta Europos žiniose, Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen taip pat palaiko žaliojo ekonominio atsigavimo idėją. Anot jos Naujasis žaliasis kursas turėtų būti Europos atsigavimo šerdimi ir tapti savotišku kompasu, pagal kurį orientuodamasi Europa pandemijos sukeltą krizę galėtų paversti puikia galimybe, atkurdama visiškai kitokią, panašioms krizėms atsparesnę ekonomiką [10.]. Be kita ko, Komisijos pirmininkė yra pažadėjusi svarstyti naujas finansines priemones europiniam biudžetui, o Europos aplinkos politikos instituto ekspertų grupė tuo tarpu paskelbė, jog, siekiant paremti Europos ekonominį atsigavimą, iš vadinamųjų taršos dividendų (tokių, kaip pajamos iš prekybos taršos leidimais, plastiko mokestis ir kt.) būtų galima papildomai gauti 381 mlrd. eurų įplaukų [11.]. O štai Europos Parlamento pirmininkas Davidas Sassoli neseniai paragino europines institucijas nepamiršti ilgalaikių investicijų ir strateginių tikslų, greičiausiai turėdamas galvoje siekį iki 2050 m. Europai tapti pirmuoju klimato atžvilgiu neutraliu kontinentu.
Tačiau, neatsižvelgiant į politikų ir net pačių europiečių entuziastingą nusiteikimą žaliųjų iniciatyvų atžvilgiu ir nepaisant ekspertų rekomendacijų, jog valstybės pagalbos ir ekonomikos gaivinimo priemonės visų pirma turi derėti su klimato politikos tikslais, Europos Komisija neseniai paskelbė atnaujintas valstybės pagalbos taisykles, pagal kurias didelės kompanijos, gavusios vyriausybių paramą, kuria siekiama padėti joms atsigauti po koronaviruso sukeltos krizės, visgi neprivalės investuoti į savo veiklos žalinimą — šiuo atveju joms galios tiktai prievolė informuoti apie tai, kaip yra naudojami joms skirti viešieji pinigai ir keletas kitų įpareigojimų [12.]. Vis dėlto, nors europinio lygmens žalinimo įpareigojimai paramą gaunančioms kompanijoms nėra nustatyti, kai kurios valstybės narės juos taiko savanoriškai (tarkime, pagal Prancūzijos vyriausybės ir „Air France“ sudarytą pagalbos teikimo sutartį, ši kompanija buvo įpareigota atšaukti vietinius skrydžius, konkuruojančius su kur kas mažiau taršos generuojančiu susisiekimu geležinkeliais [13.]).
