Minimalaus atlygio politinė ekonomija

Google+ Pinterest LinkedIn Tumblr +
Pasidalinkite

Aušra Maldeikienė 

2017 metų lapkričio 17 diena man įsiminė ne todėl, kad tądien aukščiausiojo lygio susitikime Geteborge Europos Parlamentas, Europos Vadovų Taryba ir Europos Komisija pasirašė Europos socialinių teisių ramsčio tekstą.  

Ta diena man įstrigo dėl tuometinės Lietuvos prezidentės Dalios Grybauskaitės reakcijos, kurią sukėlė pamatuotas švedų žurnalistės klausimas, kaip ji vertinanti tai, kad darbuotojai iš Lietuvos Švedijoje neturi tokių pat teisių kaip švedai.  

Pažadėjo pasiaiškinti 

Pradžioje pabandžiusi klausimą nuleisti juokais — „keista […]‚ manau, kad jie turi tokias pačias teises“ — vėliau, žurnalistei primygtinai akcentuojant, kad „[j]ie dirba už labai mažus atlyginimus, jie paprastai dirba daug daugiau valandų nei švedai“, prezidentė paskubėjo pokalbį užbaigti.  

Ir nusijuokusi (taip, nusijuokusi!) pažadėjo pasiaiškinti, ar tai tiesa.  

Niekada vėliau bent jau viešai nebuvo skelbiama, ar prezidentė tam skyrė laiko ir koks gi buvo jos atsakymas. Asmeniškai man tas atsakymas ir tada, o ir dabar yra labai įdomus.  

Jis mums papasakotų ne tiek apie tai, ar samdiniai iš Lietuvos yra skriaudžiami stipria socialine politika garsėjančioje Švedijoje, kiek apie tai, ar šalies politinės partijos suvokia, jog tie mūsų tautiečiai paliko Lietuvą todėl, kad jiems čia buvo dar mažiau saldu.  

Kita vertus, ir tai svarbiau, atsakymas taip pat leistų suprasti, kaip Lietuvos politinės partijos ir politikai vertina esamą Lietuvos darbo rinką ir jos vystymosi kryptį.  

Deramas minimalusis darbo užmokestis 

Šiuos, atrodytų, senus įvykius šiandien Briuselyje prisiminiau neatsitiktinai.  

Pernai spalio pabaigoje konkretizuodama anuomet Švedijoje pasirašytą tekstą, dar konkrečiau, jo šeštąjį principą dėl minimalaus atlygio dydžio, Europos Komisija pateikė atitinkamos direktyvos pasiūlymą.  

Labai trumpai referuojant dokumentą, numatoma valstybes nares skatinti taip sutvarkyti savo šalių įstatyminę ir stebėsenos bazę, kad joje samdomi darbuotojai būtų apsaugoti deramu (pasak Komisijos pirmininkės, fair — sąžiningu) minimaliuoju darbo užmokesčiu bei/ir stiprinti kolektyvines derybines samdomų darbuotojų galias. Šiandien sustosiu ties pirmuoju aspektu.  

Taigi, koks minimalus atlygis gali būti laikomas deramu?  

Socialinio ramsčio tekstas nurodo, jog jo dydis turėtų būti toks, kuris „leidžia patenkinti darbuotojo ir jo šeimos poreikius, atsižvelgiant į nacionalines ir ekonomines sąlygas, ir tuo pat metu išsaugo galimybes įsidarbinti ir paskatas ieškoti darbo“.  

Keturi kriterijai 

Dabar Europos Komisijos pateiktame Direktyvos pasiūlyme konkretizuojama, kad valstybės narės, atnaujindamos minimalią algą, privalėtų vadovautis keturiais aiškiais ir stabiliais kriterijais: 1) perkamąja galia; 2) bruto darbo užmokesčiu; 3) darbo užmokesčio augimo tempu; 4) darbo našumu.  

Grįžtame į Lietuvą. Žiūrim, ką turim. Dabar Lietuva taiko tris iš minėtų keturių kriterijų. Nenaudojama perkamoji galia. Kartoju. Nustatant minimalią algą, dabar Lietuvoje nebūtina atsižvelgti, ar tai pajamos, kurios leidžia tegul ir kukliai išgyventi.  

Politika visada prasideda nuo tikslo, kurio vedamas imiesi šio tikrai labai sudėtingo darbo. Tikslas nepalikti žmogaus, dirbančio apibrėžtą valandų kiekį, skurde tiesiogiai ar tarp eilučių deklaruojamas visų partijų programose.  

Siūloma direktyva nepaneigia valstybių narių teisės pačioms reguliuoti minimalaus darbo užmokesčio, tačiau siūlo instrumentus, kurie leistų adekvačiau vertinti (paprastai) nekvalifikuotą darbą dirbančių žmonių atlygį.  

Išorės jėgos negali dalyti patarimų 

Dabar pažiūrėkime, kaip į tai reaguoja Lietuvos politikai. 

Nuėjusi Valstiečių vyriausybė, kalbėdama apie šią direktyvą, akcentavo subsidiarumą. Kitaip sakant, kadangi minimalios algos nustatymas yra išimtinai valstybės narės reikalas, tai jokia išorės jėga esą negalinti dalyti jokių patarimų. Nesvarbu, kad tie patarimai gali padėti mažinti dirbančių žmonių skurdą. 

Dabartinė Vyriausybė, vertindama Europos Komisijos siūlymą, sausio pradžioje rašo, jog nemato jokios praktinės naudos, kad nustatant minimalią algą būtų vertinami kažkokie kriterijai; nesupranta, kodėl pasirinkti keturi kriterijai; nesupranta, kodėl esama prievolės taikyti visus keturis kriterijus.  

Taigi apibendrinama: Lietuva sieks, kad kriterijų taikymą nustatytų pačios valstybės narės ir nereikėtų laikytis visų kriterijų. Kitaip sakant, ryšio tarp minimalios algos ir perkamosios galios Lietuvoje nereikėtų ieškoti ir toliau.  

Rinkėjai yra priversti sutikti su mažesnėmis pajamomis 

Nereikia didelės išminties, kad suprastum, jog gaminio ar paslaugos kainoje — jeigu jau kalbame apie rinkos ekonomiką — turi atsispindėti visi pagaminimo kaštai. Taigi ir darbo jėgos dėmuo. 

Vis dėlto, jeigu verslas nereikalauja, kad jo prekybos partneriai, pateikiantys jam komponentus (nuo staklių iki šampūnų), nuolat dirbtinai sumažintų kainas, tai kalbant apie darbo užmokestį, kitaip sakant, prekės darbo jėga kainą, toks reikalavimas nuolat išlenda.  

Va čia jau matome šalies socialinio modelio struktūrą: ten, kur verslo įtaka valdžios struktūroms viršija rinkėjų pasipriešinimą, dauguma rinkėjų galiausiai yra priversti sutikti su mažesnėmis pajamomis. Kartais — ypatingai mažai kvalifikuoto darbo atveju — tai lemia, jog jų pajamos net nepadengia itin kuklaus pragyvenimo kaštų. Tai ekonomika.  

Politika slypi atsakyme, o kodėl, atsisakant perkamosios galios kriterijaus, verslui leidžiama dalį savo sąnaudų permesti mokesčių mokėtojams?  

Šoki su tuo, kuris pirmas sugriebia 

Žiūrim akyliau. Nors šūkis mažinti skurdą raudona linija eina per visų partijų rinkimų programas, tačiau toks abstraktus šūkis tereiškia, jog partijos neįsipareigoja nė vienai skirtingus interesus turinčiai gyventojų grupei. Arba — tiksliau — rinkėjai renkasi katę maiše. 

Kasdienybė parodo, kad tokia politika, kai šoki su visais, tereiškia, jog išties šoki su tuo, kuris pirmas sugriebia. Arba su tuo, kuris turi daugiau pinigų pirkti dėmesį ir kurti savo pasakojimą, taip suviliodamas potencialia galimybe laimėti ateinančius rinkimus.  

Sakysite esu per griežta. Kaip pažiūrėsi.  

Šiuo metu minimali alga Lietuvoje konstruojama Trišalėje taryboje pagal labai gudrią ir klampią formulęi. Pasirinktas minimalios algos nustatymo procesas vadinamas depolitizuotu.  

O dabar apie tai, ką reiškia depolitizuota formulė, kurią nustato politikai ir interesų grupės.  

Depolitizavimo veiksmas visada yra politizavimas 

Vienintelė galimybė išspręsti problemą yra atsakyti į klausimą, kas išlošia iš tokios situacijos ir kas už ją moka. Taigi imtis politinės ekonomijos. 

Pirma, jau pats depolitizavimo veiksmas visada yra politizavimas, nes jį atlieka politikai. Jo politinis turinys labai paprastas: kiek galima ilgiau (taip pat ir po kitų rinkimų) išsaugoti sutarimą, kuris palankus dabar galios pozicijoje esančiai politinei jėgai.  

Kita vertus, gal ir galima pasitelkus ekspertus depolitizuoti Lietuvos Seimo narių atlygių sistemą, nes esamoji vis labiau palanki tiems, kurie tikruosius savo pajamų srautus generuoja anapus Seimo, o Seime sėdi tik tam, kad kurtų arba saugotų jiems palankius įstatymus (klasikinis pavyzdys būtų stambieji ūkininkai).  

Neeliminuoja stipriausių politinių įtakos grupių 

Tačiau kai bandoma depolitizuoti minimalaus darbo užmokesčio dydžio nustatymą, tiesiog paskelbiama, jog vienas pagrindinių politinės kovos įrankių perleidžiamas į nerinktų politinio lauko žaidėjų rankas. Lietuvos atveju — atiduodamas įtakingoms verslo grupuotėms.  

Lietuvos rinkėjai vis dar labai sunkiai suvokia, kad pasirinkdami jiems labiausiai priimtiną politinę jėgą, jie iš žaidimo lauko kol kas nesugeba eliminuoti stipriausių politinių įtakos grupių — visokių pramoninkų, vežėjų, ūkininkų ir panašių konfederacijų bei susivienijimų.  

Pastarosios nuolat savo poziciją pateikia kaip išimtinai ekonominę, nors faktiškai jie aiškiai žaidžia politinius žaidimus, o šalyje sukurto bendrojo vidaus produkto perskirstymą pakreipia savo naudai, taip pat ir per vadinamąjį depolitizuotą minimalaus darbo užmokesčio nustatymo mechanizmą.  

Svarsto, prie ko prisikabinti 

Įdomi detalė. „Valstiečiai“ pozicijos dėl minimalios algos ruošimą buvo pavedę tuometinei darbo ir socialinės apsaugos viceministrei Eglei Radišauskienei (mano galva, išskirtinai odiozinis asmuo), kuri dabar jau tarnauja savo tikrajam ir pagrindiniam viršininkui — stambiajam verslui.  

Ko siekiama direktyvoje? Atsisakyti tokios praktikos, kuri leidžia įsigalėti žemos pridėtinės vertės arba labai godiems verslams. Ir nesvarbu, ar tai vyksta išnaudojant žmones per labai mažus atlyginimus, ar politiškai išsireikalaujant sau vis didesnio pigios darbo jėgos srauto.  

Vis dėlto Vyriausybė (beje, Trišalėje taryboje lyg ir turinti užimti neutralią poziciją), vertindama minimalaus atlygio direktyvos siūlymą, piktinasi Europos Komisijos idėjomis ir labai rimtai svarsto, prie ko galėtų prikibti.  

Status quo išlaikymas 

Apibendriname. Tylios, visuomenės ausų nepasisekančios derybos dėl minimalios algos direktyvos, dabar sutraukiamos tik į bandymą išlaikyti status quo.  

Ir tai reiškia, kad rinkimus Lietuvoje vis dar laimi stambus ir/arba neefektyvus verslas.  

Pasidalinkite
Dalinkitės.

Palikite Atsiliepimą