Šių metų balandžio 22 dieną paskelbtą atvirą laišką prezidentui dėl Taivano pasirašiau ir aš. Mėginau kalbinti kai kuriuos pažįstamus, kad prisidėtų. Nesėkmingai. Tačiau atsisakymų registras pats savaime įdomus politikos mokslo požiūriu. Du aspektai ypač verti dėmesio.
Asmeniškai palaikau, bet…
Išaiškėjo, kad nemažai žmonių net nežino, kad Taivanas realiai nepriklauso Kinijos Liaudies Respublikai. Primenu, KLR niekada nekontroliavo tos teritorijos. Taivanas turi savo vyriausybę, savus įstatymus ir netgi diplomatinius ryšius su keliolika valstybių. Tuo tarpu Lietuvoje yra žmonių, netgi su akademiniais laipsniais, žinančių tik oficialią Kinijos komunistų versiją, kad Taivanas esąs Kinijos dalis. Šitas akmuo pirmiausia į žiniasklaidos daržą, kad visuomenė neinformuota.
Antras akmuo tikriausiai turi lėkti į akademinės bendruomenės pusę. Tiesa, nemažai mokslininkų prisidėjo prie laiško. Ačiū jiems. Bet buvo ir tokių, kurie sakė: „Asmeniškai palaikau, bet kaip akademikas nenoriu užimti politinės pozicijos.“ Kaip gali būti, kad nepriklausomos Lietuvos pilietis savo nuosavoje šalyje negali viešai išsakyti savo nuomonės? Atsiprašau už nuvalkiotą šūkį, bet ar už tai kovojom!? Kitaip tariant, ar dabar turim daugiau ką prarasti nei tolimais 1990-aisiais? Faktas, kad komunistinio Kinijos režimo įtaka universitetuose jau yra tapusi pasaulinio masto problema.
Akademinės laisvės ir duomenų apsaugos klausimai jau pasiekė tokį laipsnį, kad ES rekomenduoja universitetams bendradarbiauti su saugumo tarnybomis. Bet galiausiai viskas atsiremia į mūsų pačių prioritetus. Ką labiausiai vertiname? Ką prarasime, jeigu kalbėsime, ką iš tikrųjų galvojame, ir bendradarbiausime su tais, su kuriais norime? Pinigus? Vizą į Kiniją? O galbūt nieko neprarasim, tiesiog pasiduodame tendencijai — darome kaip visi.
Kai prezidentas — rimtai atrodantis politikas
Ką reikia daryti, kad atrodytum rimtas politikas? Kalbėti taip, kaip kalba kiti rimtai atrodantys politikai. G. Nausėdos atsakymas į mūsų laišką, deja, nė kiek nenustebino. Bet ką gi reiškia palaikyti praktinį bendradarbiavimą, bet ne diplomatinius santykius, ne Taivano narystę PSO? Realiai bendraujam su Taivanu kaip su bet kuria kita valstybe, bet apsimetam, kad nepripažįstam jo kaip valstybės. Žaidžiam dvigubą žaidimą ir manom, kad tai normalu, nes visi taip žaidžia.
Kinija savo norą, kad Taivanas jai priklausytų, pateikia kaip jau įvykusį faktą ir reikalauja, kad kitos valstybės tam pritartų. Dėl KLR politinio ir ekonominio dydžio, jos svorio pasaulyje, dauguma šalių priima tokias žaidimo taisykles. Netgi JAV, kurios ypatingai palaiko Taivaną, užima gan dviprasmišką poziciją. Diplomatiniai ryšiai palaikomi su KLR, bet Kongreso priimti aktai įteisina visokeriopą bendradarbiavimą su Taivanu ir netgi karinę paramą. Šiemet įsigaliojusiame Taipėjaus akte JAV parama Taivanui dar labiau pabrėžiama, pasisakoma už Taivano narystę tarptautinėse organizacijose. Bet pati Amerika dar nežengia paskutinio žingsnio — diplomatinių santykių atkūrimo. Galbūt prie to artėjama.
Atvirai sakant, visa tai primena derybas su įkaitus pagrobusiu teroristu. Norint išvengti aukų, su juo deramasi, policija apsimeta, kad jam pritaria, ir laukia progos, kada galės išplėšti įkaitus iš jo rankų. Tenka susitaikyti su mintimi, kad mūsų prezidentas nėra nei gabus derybininkas tarptautinės krizės procese, nei žmogus, kuris galėtų imtis drąsių iniciatyvų ir siūlyti radikalias permainas. Jis lauks. O kai dauguma valstybių pradės remti Taivaną, entuziastingai prisidės, tarsi visada ir būtų to norėjęs.
Nutraukti santykius Kinijai nenaudinga
Ko labiausiai bijoma? Ką KLR darytų, jeigu, tarkim, ES imtų ir pripažintų Taivaną? Karo tikriausiai nepaskelbtų. Bet gal nutrauktų santykius? Jeigu Lietuva vienašališkai užmegztų diplomatinius santykius su Taivanu, gal taip ir būtų. Bet jeigu keletas ES valstybių susitarusios tai padarytų?
ES yra viena pagrindinių Kinijos prekybos partnerių. Eurostato duomenimis, 2019 metais ES į Kiniją eksportavo prekių už 198 milijardų eurų, ir įvežė iš Kinijos už 362 milijardus. Bendrai imant, Kinijos ekonomika tampa vis labiau priklausoma nuo kitų šalių. Ji nebėra grįsta išskirtinai eksportu, pamažu stiprina vidaus paklausą, tačiau prekyba vis dar sudaro apie 40% jos BVP. Be to, Kinija vis labiau priklauso nuo kuro ir žaliavų importo.
Kita KLR problema — finansai. 2009 metų krizę Kinija išgyveno santykinai neblogai, nes vyriausybė ėmėsi itin dosnių priemonių ir netgi tęsė įvairių savo ūkio šakų bei tarptautinių projektų rėmimą jau krizei praėjus. Naujojo šilko kelio programa ir subsidijos valstybinėms įmonėms taip pat prarijo nemažai lėšų. Trumpai tariant, jie gerokai persistengė ir išsėmė savo rezervus.
Alternatyva: atvirumas arba nuosmukis
Dabartinė Kinijos situacija yra blogesnė nei buvo prieš dešimtmetį, o rezervų ekonomikos gelbėjimui ji dabar turi kur kas mažiau. Be to, bankrutavo nemažai bankų. Šis procesas prasidėjo jau pernai, bet pandemijos metu dar labiau sustiprėjo. Nors pati Kinija jau grįžta prie normalaus funkcionavimo. Tačiau Europoje ir Amerikoje besitęsiantis karantinas reiškia, kad tiek paklausa, tiek tiekimas yra sumažėję. Jeigu 2020 metų pradžioje Pasaulio bankas prognozavo Kinijos BVP augimą apie 5,9%, tai dabar jau kalbama apie 2 ar 3%.
Ką visa tai reiškia? Ogi tai, kad Kinijai nutraukti santykius su Vakarais būtų labai nuostolinga. Žinoma, ji galėtų užsidaryti ir grįžti prie Mao laikų „savipakankamumo“ politikos. Tačiau tai galėtų blogai baigtis valdančiajam režimui. Ne paslaptis, kad komunizmo ideologija daugumai Kinijos gyventojų mažai terūpi. Pagrindinis valdžios legitimumo ramstis — ekonominė gerovė ir valstybės didybė. Užsidarymas visa tai sužlugdytų. Šimtai milijonų žmonių, jau pripratusių prie santykinės laisvės ir komforto, vargu ar susitaikytų su drastišku savo galimybių apribojimu.
Ironiška tai, kad dar Hu Jintao prezidentavimo laikais buvo suformuluotas Kinijos valstybės siekis tapti „nuosaikiai klestinčia“ valstybe. Tai iš konfucianizmo pasiskolintas terminas, kuris iš esmės reiškia, kad pagrindinę visuomenės dalį sudaro stipri vidurinioji klasė. Buvo numatyta, kad šis tikslas bus įgyvendintas 2020 metais. Prabudę šių metų sausio 1 dieną Kinijos piliečiai turėjo pasijusti pasiekę užtikrintą gerovę. Virusas ir vis stiprėjantis priešiškumas Vakaruose, regis, nusprendė kitaip.
Kur yra Tuvalu salos?
Ramiojo vandenyno platybėse ant kelių koralinių atolų yra įsikūrus mažutė valstybėlė — Tuvalu. Tai viena iš keliolikos valstybių pasaulyje, vis dar palaikančių diplomatinius ryšius su Taivanu (oficialiai vadinamu Kinijos Respublika). Visi Taivanui likę sąjungininkai yra mažos, beveik jokio svorio tarptautinėje arenoje neturinčios valstybėlės. Dauguma jų yra Okeanijoje arba Lotynų Amerikoje ir Karibų jūroje. Ko gero, įtakingiausias iš visų šių sąjungininkų yra Vatikanas.
Be abejo, galima argumentuoti, kad šios šalys tiesiog neturi ką prarasti. Na Vatikanas, pavyzdžiui, turi apie 12 milijonų katalikų Kinijoje, kurie yra persekiojami. Ar jis turėtų atmesti Taivaną ir užmegzti diplomatinius ryšius su KLR įsivaizduodamas, kad jiems nuo to bus lengviau? Ne, turbūt niekas rimtai nesvarsto tokios galimybės.
Dar galima argumentuoti, kad Kinija tų valstybėlių pasirinkimą tik todėl ir toleruoja, kad jos mažos ir niekam nerūpi. Jeigu Europa pripažintų Taivaną, reakcija būtų kur kas aštresnė. Taip, išties yra didesnės konfrontacijos rizika. Todėl niekas ir nesiima drastiškų veiksmų. Lygiai kaip policija neskuba įsiveržti į teroristų užimtą pastatą, galvodama apie įkaitų gyvybę. Tačiau tai nereiškia, kad turime tiesiog susitaikyti su esama situacija ir nieko nedaryti.
Kiek mes europiečiai?
Taivano klausimas yra ir testas mūsų europietiškumui. Neretai, prakalbus apie santykius su Kinija, griebiamasi preteksto, esą mes maži ir nieko negalime. Betgi esame ES dalis ir, beje, kaip tik todėl, kad patys esame maži, turime visose ES institucijose pabrėžtinai reikalauti vieningos užsienio politikos. Skaldyk ir valdyk principas yra senas kaip pasaulis. Kinija būtent tuo ir naudojasi.
Galų gale, kaip buvo pabrėžta Atvirame laiške prezidentui, jeigu mes nuolat nusileidžiame ir meluojame sau ir visam pasauliui tik dėl to, kad to reikalauja KLR, mes leidžiamės manipuliuojami. Importuojame Kinijos komunistų melą. Apsimetame, kad neturime santykių su Taivanu. Apribojame savo pačių akademinės minties laisvę. Žodžiu, sutinkame su nelygiaverčiais santykiais, paklūstame komunistinio naratyvo diktatui. O juk tai ne tas atvejis, kai susitarus dėl keleto sąlygų toliau galima normaliai bendradarbiauti. Tai tas atvejis, kai kuo daugiau nusileidi, tuo daugiau reikalavimų tau keliama. Europos Sąjungos nusilpimas (tuo labiau subyrėjimas) Lietuvai būtų pražūtingas. Nes mes ne tik maži, bet ir gyvename geopolitiškai pavojingoje zonoje Europos pakraštyje Rytų despotijų pasienyje. Todėl Europos vienybė ir jos gebėjimas pasipriešinti autoritarinių režimų spaudimui mums yra gyvybiškai svarbus.
Pripažindami Taivano laisvę, mes kaupiam laisvės kapitalą ir sau.
