Žurnalistė savo dieną pradėjo kaip įprasta: kasdienės rutinos darbai, namų ruoša, kelionė į banką. Tačiau banko ji taip ir nepasiekė: nenuvažiavus nė šimto metrų nuo namų, jos automobilis sprogo. Sūnus, pirmas atbėgęs į įvykio vietą, vėliau sakė: „Aš pažvelgiau žemyn, o ten — mano motinos kūno dalys, išsimėčiusios aplink“. Jau trečiosios šiemet sprogdinimų aukos vardas Daphne Caruana Galizia — ji taip pat pateko į mirtininkų sąrašą, kuriame jau figūruoja Ana Politkovskaja, Borisas Nemcovas ir Jamalas Khashoggi. Tai žurnalistai ar visuomenės veikėjai, nužudyti už atsisakymą tylėti, išdrįsę tirti valdžios nusikaltimus ir nepabijoję viešai skelbti savo tyrimų rezultatus.
Bėdos rojuje
Iš pažiūros, Malta atrodo puikiai — Europos Sąjungos ir eurozonos narė, Tarptautinio valiutos fondo pripažinta kaip pažengusi ekonomika, išgyvenanti nuo prieškrizinių laikų nematytą pakilimą bei neserganti Pietų Europos finansinėmis ligomis (milžiniškos skolos, didžiulis nedarbas, merdėjantys bankai). Energingas turizmo sektorius, minkštas Viduržemio klimatas, jaukūs, įvairaus architektūrinio paveldo perpildyti miestukai su žavingomis ir nebrangiomis kavinaitėmis — tikras rojus žemėje. Tačiau visa tai tėra tik kruopščiai išpuoselėtas fasadas užsienio investuotojams ir turistams, slepiantis socialinę nelygybę, skurdą, korupciją, nepotizmą, finansinius nusikaltimus, išvešėjusią mafiją, kleptokratinį valdantįjį elitą ir politines žmogžudystes.
Nepaisant ekonominio pakilimo, 15 proc. maltiečių gyvena žemiau skurdo ribos, ir vis daugiau žmonių rizikuoja iškristi iš viduriniosios klasės. Malta yra brangi valstybė, visų pirma dėl to, kad beveik visa elektros energija yra gaminama iš iškastinio kuro (iki 2017 m. tai buvo beveik išimtinai nafta, vėliau pradėtos naudoti gamtinės dujos). Visas kuras Maltoje importuojamas ir, nepaisant itin puikių sąlygų vystyti saulės ir vėjo energijos projektus, šių alternatyvių šaltinių eilutės šalies energetiniame balanse yra niekingai mažos, nes visa Maltos energetika tiesiogiai ar netiesiogiai yra valdoma grupės oligarchų, kurie tarpsta gamindami ir pardavinėdami vieną brangiausių Europoje elektros energiją.
Antra, Malta yra mokesčių rojus, kuriame praktiškai bet kas gali ne tik paslėpti savo pinigus, bet ir juos legalizuoti. Jei koks ponas pageidautų, tai Maltos vyriausybė be problemų už labai racionalius pinigus parduotų jam pilietybę, o kartu su ja — Europos Sąjungos pasą, suteikiantį praktiškai neribotas galimybes keliauti, dirbti ir gyventi Europoje. Mokesčių rojų klientai nenoriai atsitraukia nuo savo pinigų, todėl dažnai ten lankosi, o jų plačiai atvertoms, rodos, stačiai bedugnėms piniginėms aptarnauti yra sukurta ištisa infrastruktūra: molai ir pirsai jachtoms, privatūs nusileidimo takai asmeniniams lėktuvams, elitinis nekilnojamas turtas viešnagėms ir personalas, pasirengęs patenkinti visas jų užgaidas. Oligarchų infrastruktūra savo ruožtu kelia prekių ir paslaugų kainas — tuo tarpu realios daugumos maltiečių pajamos jau kone dešimtmetį stagnuoja.
Nuo pat nepriklausomybės paskelbimo 1964 metais Maltą valdė dvi partijos: leiboristai (Labour Party), įsitvirtinę kairėje, ir dešinei atstovaujantys nacionalistai (Nationalist Party). Tačiau pastaraisiais dešimtmečiais abi šios partijos absurdiškai supanašėjo – tai jau nebe konservatyvūs ar socialdemokratiniai judėjimai, o centro partijos, kurios skiriasi tik požiūriais į religiją ir abortus. Tiek nacionalistai, tiek leiboristai turi ilgą ir „šlovingą“ korupcinę ir nepotistinę praeitį. Šiedvi jėgos yra ne tik galingos, turtingos ir įtakingos, bet ir operuoja nuosavomis žiniasklaidos priemonėmis bei didžiuliais finansiniais ir kilnojamo ar nekilnojamo turto ištekliais.
Drąsiai galima teigti, kad abi partijos yra ne tiek politinės jėgos, kiek didžiuliai konglomeratai ar holdingo korporacijos. Tiek nacionalistai, tiek leiboristai į savo šalį žiūri kaip į resursą — iš pradžių jį reikia užsigrobti, paskui kaip įmanoma ilgiau išlaikyti, o tada imti juo aktyviai prekiauti, visiškai nepaisant to, kas bus pirkėjas. Europos ir Šiaurės Afrikos gangsteriai, Rusijos oligarchai, tamsūs Kinijos įtakos agentai, Irano sankcijų apeidinėtojai — jei tik turite užtektinai pinigų ir ryšių su vietos isteblišmentu, visada esate laukiami Maltoje! Būtent šiuos dalykus narpliojo Daphne Caruana Galizia, būtent dėl to ji buvo nužudyta ir būtent todėl Maltos žurnalistai ar aktyvistai, stoję į antikorupcinę kovą, pagrįstai baiminasi dėl savo gyvybės ir yra priversti aktyviai rūpintis asmeniniu saugumu.
Ką Daphne žinojo?
Daphne Caruana Galizia gyveno jusdama nuolatinę grėsmę — ji kone kasdien sulaukdavo grasinimų ir bauginimų, ne kartą buvo padegtos jos namų durys, vienas jos šuo buvo rastas perpjauta gerkle ant namų slenksčio, kitas — nunuodytas, o trečią teko užmigdyti, nes jis buvo sunkiai pašautas. Bylų dėl šmeižto jai buvo iškelta net 48. Tačiau net puikiai žinodama, jog gyvena šalyje, kurioje blogi dalykai nutinka geriems žmonėms, o už daugybės grasinimų slepiasi realūs ketinimai, ji nė negalvojo sustoti.
Žurnalistės pastangomis buvo išviešinta daugybė rezonansinių istorijų Maltoje. „ElectroGas“ – kompanija, laimėjusi gamtinių dujų elektrinės statybos konkursą, neatitiko net menkiausių reikalavimų, ir buvo tiek finansiškai paliegusi, jog salos valdžia turėjo patyliukais suteikti lengvatinę 360 mln. eurų paskolą jos gyvybei palaikyti. Trečdalis valstybinės energetikos įmonės „Enemalta“ buvo parduota Kinijos vyriausybės valdomai kompanijai, o sandorio detalės – įslaptintos. Maltos nacionalistų partijos lyderis galimai padėjo paslėpti ir legalizuoti Londono prostitucijos gaujos pinigus. Tai viso labo tik keli politiniai skandalai, kuriuos sukėlė šios žurnalistės tekstai.
Tirdama 2016 m. nutekintus Panamos dokumentus, Daphne Caruana Galizia užčiuopė giją, kuri ją nuvedė iki Yorgeno Fenecho – itin įtakingo, ko gero, įtakingiausio Maltos verslininko, kuris galimai per įvairias ofšorines kompanijas dviem aukštiems leiboristų politikams — Konradui Mizzi ir Keithui Schembri — sumokėjo iki 2 mln. JAV dolerių kyšių. Ji taip pat buvo iškėlusi pagrįstų kaltinimų, jog leiboristų lyderio ir tuometinio Maltos ministro pirmininko Josepho Muscato žmonai priklausė Panamoje registruota įmonė, per kurią galėjo būti perkoštos milžiniško sumos neaiškios kilmės pinigų (tiesa, vėliau šie kaltinimai teisminio tyrimo metu buvo paneigti, tačiau tyrimo duomenys nebuvo paviešinti, o Maltos teismai nėra tokie nepriklausomi, kad būtų išsklaidytos visos abejonės.
Kad ir kaip būtų, grynai chronologiškai galima pagrįstai spręsti, jog Daphne būtent šioje vietoje „peržengė“ savotišką ribą, nes jos automobilis sprogo netrukus po Panamos dokumentų tyrimų paviešinimo.
Kibirkštis, kuri sudegino pasaulį
Daphne tapo tautos didvyre, tačiau žmonės nėra monolitas – būta ir tokių, kurie ją laikė paskalų nešiotoja, nesąžiningai nebūtais dalykais apkaltinusią puikų ministrą pirmininką. Leiboristai tik neseniai, po beveik 15 metų pertraukos, grįžo į valdžią. Muscatas buvo vienas populiaresnių politikų – žavus, charizmatiškas, virtuoziškas diplomatas ir politinis operatorius. Po 2007-2008 m. didžiosios recesijos, Maltos ekonomika stagnavo, pragyvenimo išlaidos augo, žmonės buvo pavargę nuo nepertraukiamos beveik pusantro dešimtmečio trukusios nacionalistų hegemonijos, ir Muscatas daugelio akyse buvo tas herojus, kuris išvengė eurozonos skolų krizės ir, rodos, pavertė Maltą vienintele stabilumo sala neišbrendamame Pietų Europos ekonominiame liūne. Tačiau net ir jam sunkiai sekėsi atremti kaltinimus korupcija, nepotizmu, taip pat įtarimus, kad jis irgi prikišo ranką prie Daphne mirties. Galiausiai ilgai kaupęsis visuomenės nusivylimas ir pyktis prasiveržė — 2019 m. lapkričio 20 dieną Maltos policija areštavo minėtą Yorgeną Fenechą kaip įtariamąjį Daphne nužudymo byloje. Kitą dieną į Valetos gatves išėjo tūkstančiai protestuotojų, kurie reikalavo ministro pirmininko atsistatydinimo ir teisingumo.
Nors jį stipriai palaikė dalis visuomenės, Muscatui, kuris per daug aktyviai dangstė savo kolegas, nepavyko išsaugoti savo valdžios. Jis stabdė bet kokias iniciatyvas pradėti viešą ir nepriklausomą Daphne Caruanos Galizios mirties tyrimą, atleido Finansinės žvalgybos ir analizės skyriaus pareigūną, tyrusį jo artimų kolegų — K. Mizzi ir K. Schembri — veiklą, ilgą laiką nenorėjo susitaikyti su mintimi, kad juos būtina atstatydinti, ir net galbūt informavo potencialius įtariamuosius apie vykstančių tyrimų eigą. Po devynias dienas trūkusių protesto mitingų, per kuriuos jis buvo raginimas atsistatydinti, visiškos Maltos parlamento pastato apgulties ir centnerių į orą paleistų daržovių bei kiaušinių, Muscatas nutarė trauktis ir pažadėjo palikti premjero postą 2020 m. sausį — po to, kai leiboristai išsirinks naują partijos lyderį.
Šiandien daugelis maltiečių drįsta būti atsargūs optimistai. Malta nėra ta valstybė, kurioje įprasti masiniai protestai — dažnu atveju yra skundžiamasi virtuvėse, socialiniuose tinkluose, rūkyklose ar bet kur, tačiau ne gatvėse. Pasigirsta kalbų apie trečiąsias politines jėgas, kurios atsvertų vienas kito „vertų“ nacionalistų ir leiboristų valdžios oligopoliją, be to, patyliukais kalbama, kad senųjų partijų laukia rimtos vidinės reformos, taigi iš esmės perspektyvos atrodo gana neblogai.
Tarptautinės bendruomenės reakcija
Neverta net aiškinti, kad pastarųjų poros metų įvykių eiga Maltoje po Daphne Caruanos Galizios mirties tiesiog sukrėtė tarptautinę bendruomenę, ir ypač — Europos Sąjungą. Periodiškai iš Maltos prasprūsdavo informacija apie pandeminius korupcijos mastus, apie žurnalistų bei aktyvistų persekiojimus ir ne visai švarią šalies politikų reputaciją, tačiau vietos valdantysis elitas labai meistriškai šią informaciją maskuodavo ir slėpdavo nuo smalsių žvilgsnių iš išorės. Prie šito nemenka dalimi prisidėjo pats Muscatas – jo karjera labiausiai įsisiūbavo per nepilną kadenciją Europos Parlamente 2004-2008 m., kur jis įgijo labai aktyvaus, efektyvaus ir ultracharizmatiško politiko reputaciją. Galima teigti, kad Muscatas turi Dievo dovaną apžavėti žmones ir jiems tiesiog įpiršti savo tiesas. Tačiau net ir su smarkiai apribota žiniasklaida bei puikiai veikiančiais viešaisiais ryšiais užsienyje, Maltos isteblišmentui nepavyko nuslėpti groteskiškų paslapčių, kurios buvo saugomos ištisus dešimtmečius.
Europos Komisijos vadovė Ursula von der Leyen yra nurodžiusi, jog itin atidžiai seka situaciją Valetoje, o Europos Parlamentas ir Komisija jau pradėjo nepriklausomus tyrimus dėl teisės viršenybės Maltoje. Europarlamentarai taip pat pritarė rezoliucijai dėl Maltos, kurioje išsakomi rimti įspėjimai ir užuominos dėl vadinamojo branduolinio varianto — ES sutarties 7-ojo straipsnio, kuris numato valstybės narės balsavimo teisės įšaldymo galimybę. Reikia pažymėti, jog Europos Sąjunga gana retai grasina 7-uoju straipsniu. Vis dėlto įspėjimai keliami ne be pagrindo, nes Malta jau yra pradedama vadinti mafijine valstybe: saloje reguliariai kėsinamasi sprogdinti žurnalistus, dingsta žmonės, o pareigūnai, kuriems yra pareikšti rimti korupciniai kaltinimai, lyg niekur nieko dirba toliau. Taigi negalima nė kalbėti apie europietišką valstybę. Tai greičiau praėjusios amžiaus dešimtojo dešimtmečio Rytų Europos Slavistano parodija, kurios Europos Sąjunga toleruoti neturėtų.
Pozityvi naujiena ta, jog gali būti, kad branduolinio varianto neprireiks — nepaisant labai rimtų kaltinimų dėl demokratijos bei spaudos laisvės erozijos ir sistemingų žmogaus teisių pažeidinėjimų, Maltos valdžia gana neblogai bendradarbiauja su Europos Sąjunga ir nesielgia taip įžūliai kaip Lenkija ar Vengrija, kurioms po daugybės įspėjimų ir siūlymų draugiškai spręsti konfliktus buvo vienintelėms pritaikytas, kaip nesukalbamoms paralelinės klasės chuliganėms, 7-asis straipsnis. Įvykiai tebesirutulioja, ir iki galo neaišku, kuo baigsis ši Maltos istorija — ar bus žengta rimtų, giluminių reformų keliu, o galbūt tiesiog viskas bus pamiršta ir sugrįžta prie įprastos rutinos. Prognozuoti akivaizdžiai dar gerokai per anksti, tačiau tai, kad Maltos problemos buvo garsiai įvardytos, ir iš to kilo daugybė vidinių ir išorinių paskatų imtis reformų, reiškia itin reikšmingą postūmį teisinga linkme.
