Kokius pokyčius globali pandemija gali atnešti kapitalistinei sistemai?

Google+ Pinterest LinkedIn Tumblr +
Pasidalinkite

Niūriais karantino vakarais sėdėdami namuose mes, ko gero, bent jau esame pavartę chrestomatiniu tapusį Albert’o Camus romaną „Maras“, kuris šiuo metu nušvito naujomis spalvomis. Ko gero, jau ne kartą įsitikinome, kad kai kurios šio kūrinio citatos, deja, idealiai atspindi niūrią siurrealistinę pastarojo meto realybę. Visgi nereikia pamiršti, kad „Maras“, kad ir kaip ten būtų, yra grožinės literatūros kūrinys ir Albert‘o Camus fantazijos vaisius, todėl norėtųsi palyginti koronaviruso pandemiją su realiais istoriniais įvykiais, atsižvelgiant visų pirma į universaliai dominuojančios sistemos ar tam tikros pasaulio tvarkos kontekstą.

Kapitalizmo maro momentas

Pandemija prasidėjo Azijoje, tada ji prasinešė per Europos sostines ir pakeliui sunaikino bent trečdalį populiacijos. Pandemijai atslūgus, prasidėjo maištai, griuvo institucijos, ir visa ekonomikos sistema galiausiai turėjo būti pertvarkyta iš esmės. Gali pasirodyti, kad tai viena iš koronaviruso pandemijos ir galimų jos pasekmių prognozių, tačiau tai yra ne kas kita, kaip trumpa Juodosios mirties arba buboninio maro, 1340 m. atkeliavusio iš Mongolijos į Vakarų Europą, istorija.

Kadangi tuometinė ekonomika rėmėsi vietos žemės ūkiu ir amatais, įprastas gyvenimas gana greitai grįžo į senas vėžes — kita vertus, radikaliai sumažinusi dirbančių žmonių skaičių, pandemijos sukelta krizė išgyvenusiesiems marą paliko ir naujų galimybių, o tai savo ruožtu paskatino ekonominių pokyčių procesą, kurį vainikavo feodalinės sistemos griuvimas, buržuazinės revoliucijos, o galiausiai — ir kapitalizmo pradžia.

Skamba gana ironiškai, tačiau šiandien kapitalizmas išgyvena savo maro momentą. Nors koronavirusas gali sunaikinti tik nuo 1 iki 4 proc. ar kiek daugiau juo sergančių žmonių, pandemija turės kur kas sudėtingesnį poveikį kur kas sudėtingesnei ekonominei sistemai nei ta, kuri egzistavo 1340-aisiais, — sistemai, kurios ekonominiai saitai ir geopolitinė konsteliacija yra kur kas trapesnė.

Istorija kartojasi?

Apie dabartinės sistemos trapumą kalbėti leidžia net keletas priežasčių. Pirma, pasaulis šiuo metu susiduria su beprecedenčiais viešojo gyvenimo apribojimais. Antra, padaryta didelė žala vyriausybių ir politinio elito reputacijai — jie arba kurį laiką ignoravo krizės rimtumą, arba pradiniu jos etapu pasirodė nepajėgūs sukonsoliduoti sveikatos priežiūros sistemų. Trečia, neišvengiamai tenka kalbėti apie staigų vartotojų išlaidų sumažėjimą visose didžiosiose ekonomikose, kuris neabejotinai išprovokuos tokį gilų nuosmukį, kokio neprisimena gyvoji žmonijos atmintis.

Šiuo metu pasaulis užsidaro ir tampa vis mažiau globalus, taip pat yra tikimybė, kad daugiau ar mažiaus toks jis išliks ir krizei atslūgus (apie tai Europos žiniose jau esu rašiusi). Pažvelgę į istoriją, pamatytume, kad tam tikra deglobalizacija taip pat jau yra vykusi ir anksčiau — praeito amžiaus ketvirtojo dešimtmečio pradžioje. Ją žymėjo bankų krizės, tarifų karai ir didėjanti pasaulio izoliacija, tik dar labiau pagilinusi Didžiąją depresiją.

Nors šiandienos krizės akivaizdoje veikia kur kas stipresnės institucijos, tokios kaip Jungtinės Tautos, Tarptautinis valiutos fondas ar Pasaulio sveikatos organizacija, pasaulis iš tiesų susiduria su ta pačia problema, kaip ir praėjusio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje — nėra vienos galingos šalies, pasirengusios imtis iniciatyvos, nustatyti bendrus elgesio standartus ir galinčios veikti kaip paskutinės išeities skolintoja (panašu, kad JAV nusiplovus rankas, be jokios abejonės tokia būti mėgins Kinija, bet netrukus atsimuš į savo pačios apribojimų stiklines lubas).

Ko galime pasimokyti iš maro ir 2008 m. krizės?

Jei į krizinę situaciją bus žvelgiama taip kaip per 2008 m. krizę, tai, pandemijai atslūgus, politinis elitas pareikalaus didesnio taupymo — bus siekiama mažinti atlyginimus ir didinti mokesčius, kad būtų galima sumažinti vyriausybių išlaidas ir panaikinti krūvas skolų. Tai ne kas kita kaip laisvosios rinkos logika, tačiau daugeliui žmonių visos šios priemonės gali ir vėl reikšti finansinį krachą.

Būtent tai XIV amžiuje, kai baigėsi masinis mirties nuo maro etapas, pabandė daryti ir feodalinis elitas — senąsias savo privilegijas, tradicijas bei ekonominę logiką jie siekė primesti eiliniams žmonėms, kurie ką tik išgyveno, be jokios abejonės, labiausiai traumavusį įvykį per savo tuo metu ir taip ne per ilgiausią gyvenimą.

Tokie tuometinio elito veiksmai, beje, sukėlė virtinę kruvinų sukilimų, ir, nors visi jie žlugo, istorikas Samuelis Kline’as Cohnas savo knygoje „Laisvės geismas“ iškėlė mintį, kad šie sukilimai lėmė fundamentalius masių mąstymo pokyčius „nuo visiško paniekinimo ir baimės iki naujo pasitikėjimo savimi“, mat jie suprato, kad irgi gali keisti pasaulį, esmingai reformuodami socialines ir politines gyvenimo sąlygas. Visa tai savo ruožtu vėliau atvėrė kelius buržuazinėms revoliucijoms, kurios kaip tik ir vedė į kapitalizmą.

Kur iš tiesų slypi problema?

Norint suprasti, ką turime daryti šiandieninės krizės akivaizdoje, mums reikalingas daug platesnis pasaulėvaizdis nei tas, kuris egzistuoja daugumos politikų galvose. Tiek į koronaviruso pandemiją, tiek į klimato krizę, tiek į kitas fundamentalios svarbos globalias problemas politikai iš esmės žvelgia kaip į asteroidus, atskriejančius Žemėn. Kitaip tariant, į visa tai politikai žvelgia kaip į išorės sukrėtimus, kuriems reikalingas viso labo laikinas atsakas (pvz., kad ir šiuo metu dauguma politikų teigia, kad pandemijos sukelta krizė viso labo bus „V formos nuosmukis“, t. y. staigiai smukusi ekonomika, pritaikius laikinąsias priemones, iš esmės turės atšokti atgal).

Kad ir kaip būtų, visi šie sukrėtimai visgi yra ne kas kita kaip pačios kapitalizmo sistemos kuriamos vidinės (ir tikrai ne išorinės) problemos, kurių sprendimas reikalauja ne laikino atsako, o labai gilių, esminių reformų, kurios keistų dabar egzistuojančią sistemą iš esmės.

Žmonija nežino, kaip atrodytų pramoninis kapitalizmas be anglies, naftos ir dujų, nes visos mūsų institucijos, praktika ir kultūra iš esmės remiasi iškastinio kuro gavyba ir vartojimu. Lygiai taip pat mes nežinome, kaip atrodytų globalizacija be skurdo ir milijardo lūšnynuose gyvenančių žmonių, be oro taršos, miškų naikinimo ir t. t. — vėlgi tik todėl, kad visa tai tapo neatsiejamais kapitalizmo elementais, t. y. ne išorinėmis, o vidinėmis kapitalistinės sistemos problemomis.

Tai ką gi daryti?

Žmonija iš tikrųjų sukūrė tokią sistemą, kurios pamatas krizių akivaizdoje laikosi ant plauko, todėl kiekvieno sukrėtimo metu reikalingos milžiniškos pastangos (ir ne be daugybės šalutinių neigiamų pasekmių), kad ši sistema paprasčiausiai nesubyrėtų. Tai demonstruoja ir globali 2008 metų krizė, po kurios dalis pasaulio net nesugebėjo galutinai atsigauti, tai neabejotinai parodys ir krizė, kurią sukėlė dabartinė koronaviruso pandemija. Štai kodėl šiuo metu dar pagrįsčiau galima tvirtinti, kad kapitalizmas ilguoju laikotarpiu greičiausiai neišgyventų, o trumpuoju laikotarpiu jis gali išgyventi tik įgijęs tam tikrų postkapitalizmo bruožų.

Kol pasaulis net baisiausiuose sapnuose nesapnavo apie koronavirusą ir visas su juo susijusias pasekmes, tokios ir panašios idėjos atrodė kaip šauksmas tyruose — rinkėjai atmesdavo net gana švelnias valstybės intervencijos programas, palaikomas kairiosios pakraipos politikų. Tuo tarpu šiuo metu vis dažniau iš pačių gryniausios formos kapitalizmo apologetų jau galime išgirsti idėjas apie tai, kad įprastinis kapitalizmas miršta arba bent jau transformuojasi į kažką kitką.

Panašu, kad šie naujosios pasaulio tvarkos pionieriai pamažu suvokia, jog globalios krizės suvaldymui prireiks ne tik valstybių intervencijos, bet ir tai, kad visuomenės prioritetai pamažu krypsta nuo rinkos prie teisingumo ir gerovės sąvokų. Taigi, jei didysis XIV a. maras pasaulį palaipsniui atvedė prie postfeodalinės sistemos, tai visai įmanoma — ir pageidautina — kad koronaviruso krizė pasaulį vestų į postkapitalistinę sistemą. Kuo greičiau tai suvoks pasaulio politikai ir kuo greičiau įvyks transformacija, tuo sausesni iš balos išlipsime ne tik šįsyk, bet ir kitais kartais.

Tekstas parengtas pagal:
Mason, P. Will coronavirus signal the end of capitalism? Al Jazeera. 3 April, 2020.

https://www.aljazeera.com/indepth/opinion/coronavirus-signal-capitalism-200330092216678.html?fbclid=IwAR36vUSszkwhHSbCZsh69MIr6cSEYjg6s765lnBqP4PS2OuuuZt925l9HXM
Pasidalinkite
Dalinkitės.

Palikite Atsiliepimą