Ko bijo Saulius Skvernelis?

Google+ Pinterest LinkedIn Tumblr +
Pasidalinkite

Aušra Maldeikienė

Europos Sąjungoje aštrėjant diskusijoms dėl įstatymo viršenybės ir būsimo ES biudžeto formavimo, tikrovė pradeda skęsti dezinformacijos liūne. Tad šiandien pabandysiu paaiškinti, dėl ko vis dėlto iš tiesų yra ginčijimąsi. 

Net Lietuvos žiniasklaidoje jau mačiau kalbų, jog ES problema yra abortų klausimas Lenkijoje. Problemos šaknys tikrai ne čia. Arba tiksliau, ta problema yra gerokai gilesnė ir platesnė. 

Beje, jei jau kalbama apie abortų draudimą, tai tikrai šis klausimas pagal subsidiarumo principą yra paliktas šalių jurisdikcijoms. Europos Sąjungos sutartys šį klausimą palieka šalių narių kompetencijai. Niekas to nekvestionuoja.

Tarkime, kelis kartus šią savaitę Lietuvoje viešai keltas argumentas, jog va Airijai niekas nedraudžia turėti griežtą abortų draudimo įstatymą, o Lenkiją dėl to neva norima žiauriai bausti, yra niekinis.

Kaip ir niekinis yra argumentas, jog Airijos nebaudžia todėl, nes ji esą priklausanti privilegijuotų senųjų ES narių klubui. Vis dėlto jeigu ir rastume kur nors dvejopus standartus, tai nebent Višegrado šalių reikalavime turėti privilegiją nesilaikyti sutarčių. 

Dabartinis ginčas susijęs su kitu įstatymo viršenybės klausimo aspektu. Labai trumpa ginčo istorija būtų tokia. Liepos viduryje ES valstybių vadovai susitarė dėl septynerių metų bloko biudžeto projekto, ir, be kita ko, džiugiai pranešė, kad sprendžiant išmokų klausimą bus atsižvelgiama, ar šalis laikosi teisės viršenybės principo.

Tiesa, nebuvo jokio aiškumo, kaip konkrečiai tas sąlygotumo principas turėtų veikti. Lenkija ir Vengrija jau tą pačią dieną surengė bendrą spaudos konferenciją ir paskelbė apie savo pergalę. 

Vis dėlto Europos Parlamentas jau kitą savaitę po ano Europos Vadovų Tarybos posėdžio priėmė rezoliuciją, kurioje, be kitų finansavimo klausimų, pareikalavo aiškiau apibrėžti sąsają tarp europinio biudžeto išmokų ir įstatymo viršenybės. 

Rezoliucija buvo priimta didele dauguma: iš balsavime dalyvavusių 682 parlamento narių už pasisakė 465. 

Parlamento nuomonę palaikė devyni iš vienuolikos Lietuvos europarlamentarų. Nepalaikė Valdemaras Tomaševskis ir Stasys Jakeliūnas, kuris susilaikė. Beje, Jakeliūnas buvo vienintelis savo Žaliųjų frakcijoje/Europos laisvajame aljanse (Žalieji/ELA) nepalaikęs iniciatyvos. 

Tai, jog beveik 70 proc. europarlamentarų pasisakė už rezoliuciją, kuri reikalauja laikytis įstatymo viršenybės principo, neišvengiamai reiškė, jog Europos Vadovų Taryba, nori ji to ar nenori, yra priversta reaguoti ir ieškoti kompromiso. 

Beje, atkreipiu dėmesį, jog Europos Vadovų Taryba vienija ES valstybių lyderius, kurie tam tikromis aplinkybėmis išties gali trokšti privilegijos, kuri leistų su europiniais pinigais elgtis pagal savo supratimą ir norus. Prisiminkite ir ne vieną panašų atvejį Lietuvoje. 

Po ilgo ir ganėtinai nervingo darbo (apie tai daug kalbėta ir Europos Parlamento koridoriuose, ir rašyta Briuselio spaudoje) lapkričio 5 dieną kompromisas galiausiai buvo pasiektas.

Dėl ko buvo sutarta ir ką dabar bando kvestionuoti Lenkija ir Vengrija, taip pat vakar prie jų prisišliejusi Slovėnija? 

Kompromisinis sutarimas akcentavo, jog europinės lėšos turi būti skirstomos gerbiant įstatymo viršenybę, kuri konkrečiu atveju kalba apie skaidrų ir teisingą finansų valdymą. 

Pabrėžtina ir tai, jog europiniai ištekliai šiame dokumente apima ne tik valstybių narių įnašais sudarytą biudžetą, bet ir pandemijos metu atsiradusius fondus, kurie formuojami iš Sąjungos vardu pasiskolintų lėšų.  

Beje, Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 317-ajame straipsnyje nurodoma, jog europiniai pinigai turi būti valdomi skaidriai. Demokratinėje visuomenėje tokiu skaidrumo arbitru yra nepriklausomi teismai. Ryšys čia tiesioginis. 

Valstybės narės tik tokiu atveju gali garantuoti, jog europiniai finansai valdomi skaidriai, kai tų šalių vadovai savo veikloje remiasi įstatymu ir kai veikia nepriklausomos institucijos, kurios gali tai patvirtinti. 

Kitaip sakant, ypatingai svarbu, jog esant įtarimams dėl lėšų vagysčių, mokestinių sukčiavimų, mokesčių vengimo, korupcijos, interesų konfliktų ar kitų įstatymo pažeidimų, veiktų nepriklausoma prokuratūra ir teismai, kurie tuos įtarimus arba patvirtintų, arba paneigtų.

Svarbu ir tai, jog įstatymo galiai bei nepriklausomų teismų jurisdikcijai paklustų valstybės valdžios institucijos, tarp jų ir tos, kurios formuoja įstatymų bazę.

Teismų nešališkumas ir jų nepriklausomybė turi būti visada užtikrinama, o visos valdžios institucijos, kurios užtikrina teisingumą (teismai, prokuratūra ar STT) turi turėti galimybes tinkamai dirbti savo darbą. Jie privalo būti adekvačiai finansuojami, jiems turi užtekti žmogiškųjų išteklių, o galutiniai sprendimai turi būti nedelsiant ir tinkamai vykdomi.

Ir tai yra tik tas minimumas reikalavimų, kuris būtinas, kad valstybė galėtų tinkamai pasipriešinti nelegaliems arba savavališkiems šalies vadovų sprendimams, kurie gali padaryti žalą ES finansiniams interesams. 

Beje, dokumente priminta ir senų seniausiai politinėje ekonomijoje aiški tiesa, jog įstatymo viršenybė būtina ne tik piliečiams ir jų laisvei.

Įstatymo viršenybė ir tie jos momentai, kuriuos čia paminėjau ir kurie pabrėžti sutarimo tekste, yra ypatingai svarbūs verslui. 

Puikiai žinoma, jog nesant adekvačios ir efektyvios teisinės sistemos gali būti sužlugdytos visos verslo iniciatyvos ir jo inovacijos, strigti investicijos, ekonominė, socialinė bei teritorinė sanglauda ir tinkamas vidaus rinkos veikimas. 

Dažnai mūsų žmonės klausia, o kodėl Lietuvos regionai merdi? Va jums ir atsakymas, kuris gali paaiškinti daugybę atvejų.

Šiuo metu, kai darau šį įrašą, prasideda dar vienas ES valstybių vadovų pasitarimų raundas. 

Lenkija ir Vengrija, kurios dabar tiesiog šantažuoja ES, matyt, vėl aiškins, kad (pirma) jie nuosekliai laikosi teisės viršenybės principo, bet (antra) tą principą turi teisę dėlioti taip, kaip jiems patogu ir esamu momentu naudinga.

Tikėtina, jog Varšuva ir Budapeštas nuoširdžiai tiki, jog Europos Vadovų Taryba, nenorėdama itin sunkiu ES momentu stabdyti paramos savo narėms, kažkaip privers Europos Parlamentą užsimerkti ir nekreipti dėmesio į tai, kas daroma su mūsų visų pinigais. 

Šią savaitę buvo baisu išgirsti ir nueinančio premjero (beje, turinčio ir teisės magistro laipsnį, tegul ir gautą Riomerio universitete) žodžius, jog įstatymo viršenybė ir demokratija tėra „propagandinė klišė“.

Kodėl jis taip pasakė? Asmeniškai man kyla vis daugiau abejonių, ar čia ne tas atvejis, kai vagiui dega kepurė. 

Kas sveiko proto žmogų, žmogų, kuris lyg ir turi išsilavinimą, žmogų, kuris seniai yra politikoje, vadovavo vyriausybei, o ir dabar dirba Seime, gali priversti taip nusikalbėti, jei ne baimė? 

Ko bijo Saulius Skvernelis?

Gal bijo, kad paaiškės, kad jo patarėjas išvengė kratos dėl įtarimų (beje, įtarimai atsirado būtent dėl neskaidriai skirstytų europinių lėšų), nes tai jis, Skvernelis, nesilaikydamas įstatymų davė parėdymą tos kratos nedaryti? 

https://www.lrt.lt/naujienos/lrt-tyrimai/5/1241112/lrt-tyrimas-ko-nenori-prisiminti-lukas-savickas-brangu-pirkini-lydi-keisti-sutapimai https://www.lrt.lt/naujienos/lrt-tyrimai/5/1217763/lrt-tyrimas-greitieji-testai-uz-6-milijonus-uz-skandalingo-pirkimo-smezuoja-skvernelio-komanda

O gal jis bijo, kad jo kabineto narys protegavo savo buvusius kolegas ir leido jiems grobti europinius pinigus, 24 kartus padidinus paslaugų kainą?

https://www.lrt.lt/naujienos/lrt-tyrimai/5/1243435/lrt-tyrimas-verygos-uzsakymas-uz-gydytoju-mokymus-sumokejo-24-kartus-brangiau

O gal bijo, kad tas asfaltuotas kelelis prie jo namų nuves ne namo, o į teismo salę? 

Kartoju, kas gali taip žiauriai atimti protą politikui, kad jis nebegalvotų, ką kalba. Norėčiau manyti, kad tai lėmė tiesiog paprastas neišmanymas, bet ir šiuo atveju gėda už Lietuvą. 

Įstatymo viršenybė ir besąlygiškas teismų nepriklausomumas kuria pasitikėjimą valdžia. Net 77 proc. europiečių patvirtino, kad europinių lėšų paskirstymas turi sietis su įstatymo viršenybe.

Balsuodama asmeniškai reikalausiu, jog Daugiametės finansinės perspektyvos ir Atsigavimo fondo lėšos atitektų tik tiems, kurie gerbia Europos Sąjungos ir demokratijos vertybes. 

Ir taip pasakysiu, jog man, priešingai nei visokio plauko skvernų ereliams, demokratija nėra tik propagandinė klišė. 

Pasidalinkite
Dalinkitės.

Palikite Atsiliepimą