Kinija tarp mūsų (II): Kas jums leido ginti žmonių teises?

Google+ Pinterest LinkedIn Tumblr +

Prasidėjus 2020 metų Pasaulio ekonomikos forumo susitikimui Davose, Kinijos naujienų agentūra „Xinhua“ savo skaitytojams piešė didelio pasisekimo paveikslą: „Praėjus trejiems metams po to, kai Kinijos prezidentas Xi Jinpingas metiniame Pasaulio ekonomikos forumo (WEF) susitikime pasakė kalbą, jo energinga lyderystė už globalizaciją ir iškilmingi pažadai dėl tolesnio atsivėrimo vis dar skamba Šveicarijos slidinėjimo kurorte Davose.“ Be abejo, Kinijos atstovai buvo pristatyti pagarbiai, nepamirštant pasakyti komplimentų už pasiekimus. Ir 2017 metų Xi kalba išties buvo reikšminga — ji ženklino naujas Kinijos komunistų partijos (KKP) ambicijas tarptautinėje arenoje.

Ilgai laukta proga veikti

Nuo Deng Xiaopingo laikų Kinija laikėsi vadinamojo taoguang yanghui, arba, kitaip tariant, laukimo, principo. Visas posakis išverstas daugmaž pažodžiui skamba taip: paslėpkime savo šviesą ir laukime progos, nesiimkime lyderystės, būkime „biedni bet teisingiׅ“, darbuokimės. Daugelis tokią laikyseną klaidingai aiškino kaip pasyvią, o Xi Jinpingo tarptautinės politikos liniją — kaip radikalią permainą. Iš tikrųjų KLR tris dešimtmečius vykdė veiklaus laukimo, tiksliau ruošimosi veikimui politiką, o naujasis lyderis tiesiog nutarė, kad jau atėjo laikas. Kinija pasijuto pakankamai sustiprėjusi, kai jos ekonomika išaugo ir pagal dydį prisivijo Ameriką, kai Kinija tapo neatsiejama tarptautinių tiekimo grandinių dalimi ir Pasaulio prekybos organizacijos nare, ASEAN (Pietryčių Azijos valstybių asociacijos) partnere. Tad nusprendė, jog jai irgi priklauso vieta po Saule ir ji turi dalyvauti nustatant bendrąsias taisykles. Pasikeitė ir tarptautinė situacija, tapo aišku, kad senoji Breton Vudso sistema yra reformuotina. Kinai pamatė, kad čia jiems atsiveria erdvė veikti.

Tiesa, reikia pažymėti, kad jų įsivaizdavimas dėl to, kaip jie atrodo pasauliui, yra gerokai deformuotas. 2017 metų generalinio sekretoriaus Xi kalba daug kam patiko, nes praėjus vos metams po Donaldo Trumpo išrinkimo JAV prezidentu, žodžiai apie įsipareigojimą globalizacijai ir laisvajai prekybai, glostė liberalaus elito ausis. Be to, tai buvo pirmas kartas, kai KLR aukščiausias vadovas kalbėjo Davose. Visgi nė vienas sveiko proto žmogus negalvoja, kad Xi atstovauja liberaliai tradicijai ar kad jo pažadais galima rimtai tikėti. Juk tuo pat metu, kai Davose jis sakė savo istorinę kalbą apie laisvąją prekybą, Kinija taikė vienus didžiausių tarifų importui ir subsidijavo savo valstybines įmones, iškreipdama rinką. Tuo pat metu šalyje visu pajėgumu buvo pradėta vykdyti „Pagaminta Kinijoje 2025“ (Made in China 2025) programa, kurios esmė daugelį importuojamų aukštųjų technologijų gaminių pakeisti vietine produkcija.

„Išminties kupinas“ modelis pasauliui

Kinijos komunistai yra pasiryžę pasisiūlyti pasauliui kaip „amerikietiškos tvarkos“ alternatyva. 2018 metais kalboje, pasakytoje minint „reformų ir atsivėrimo“ keturiasdešimtmetį, Xi Naujojo šilko kelio projektą pristatė kaip „Rytų išminties kupiną bendro klestėjimo ir vystymosi planą“. Kai sakoma, kad jų pasiūlytas kelias yra autokratinis, komunistai atkerta, kad vakarietiška demokratija kinams nėra tinkama. Nuolat pabrėžiama, kad neegzistuoja jokios universalios vertybės ir Azija turinti rasti sau tinkamą kelią. Kai jiems priekaištaujama, kad jie bendradarbiauja su totalitariniais, nusikalstamais režimais, jie atsako, kad užsiima tik ekonominiu bendradarbiavimu. KLR oficialiai deklaruoja besilaikanti nesikišimo į kitų šalių vidaus reikalus principo.

Kaip gi tas „nesikišimas“ atrodo praktikoje? Štai vienas aktualus mums ir labai iškalbingas pavyzdys. 2018 metais KLR vyriausybė paskelbė dokumentą, pavadintą „Kinijos politika ES atžvilgiu“. Gilesnio bendradarbiavimo pageidavimus lydi nemažai instrukcijų mums: ES turi aiškiai pasisakyti prieš bet kokios formos Taivano nepriklausomybę; mainai tarp ES ir Taivano turi būti griežtai apriboti neoficialiomis privačių asmenų veiklomis; ES turi susilaikyti nuo bet kokių oficialių ar suverenumą implikuojančių susitarimų su Taivanu pasirašymo; ES neturi palaikyti Taivano narystės tarptautinėse organizacijose; neturi parduoti Taivanui ginklų; kadangi Honkongas ir Makao yra Kinijos dalis, ES niekaip neturi kištis į jų reikalus; ES turi neleisti judėjimo už Tibeto nepriklausomybę nariams lankytis ES ar šalyse narėse, palaikyti ryšius su ES pareigūnais; būtina, kad ES nepalaikytų Rytų Turkestano islamo judėjimo ar kitų separatistinių veiklų, terorizmo ar religinio ekstremizmo; ES turi objektyviai ir sąžiningai vertinti žmogaus teisių būklę Kinijoje ir žmogaus teisių vardan nesikišti į Kinijos vidaus reikalus ir nepažeidinėti jos teisinio suverenumo.

Čia verta prisiminti, kad žmogaus teisės yra vienas iš Europos prioritetų. Tačiau niekur, kur tik Kinija mato savo interesą, europiečiai neturi net bandyti tas teises ginti. Ir netgi neturi sakyti, ką galvoja apie teisių būklę KLR. Maža to, ES turi susilpninti aukštųjų technologijų importo iš Kinijos kontrolę ir nediskriminuoti „kai kurių Pasaulio prekybos organizacijos narių“. Štai taip Kinijos komunistinė valdžia rengia savo politikos planus, kuriuose smulkiai išrašyta, ką turi ir ko neturi daryti kitos valstybės. Beje, už nepaklusimą yra atitinkamai atlyginama.

Šantažo karaliai

2010 metais Nobelio taikos premija buvo skirta žymiam Kinijos disidentui Liu Xiaobo. KLR užsienio reikalų ministerijos atstovas spaudai Ma Zhaoxu pareiškė, kad taip buvo parodyta nepagarba Kinijos teisinei sistemai ir kad tai pakenkė abiejų šalių santykiams. Kinija atšaukė net du ministerijų lygio oficialius susitikimus ir vieną norvegų menininkų koncertą turėjusį įvykti Pekine. Norvegijos užsienio reikalų ministerija pranešė, kad įvairūs darbiniai susitikimai vyksta, tačiau visi politiniai vizitai sustabdyti. Iš 65 šalių, tais metais pakviestų į Nobelio premijų įteikimo ceremoniją, 15 atsisakė atvykti, kai kurios tik dėl to, kad buvo Kinijos papirktos.

Pats laureatas tuo metu jau sėdėjo kalėjime, o jo žmonai buvo paskirtas namų areštas. Tą pačią dieną, kai Liu Xiaobo buvo nuteistas 11 metų kalėti už „antivalstybinę veiklą“, jau minėtas atstovas spaudai naujienų agentūrai AFP pareiškė: „Kinijoje nėra disidentų. Jūs patys galite įvertinti, ar Kinijoje egzistuoja tokia grupė. Aš manau, kad šio termino vartojimas Kinijoje kvestionuotinas.“ Vėliau žymus kinų disidentas ir menininkas Ai Weiwei savo tviterio paskyroje taip išaiškino Ma pareiškimą: „Disidentai yra nusikaltėliai. Tik nusikaltėliai nesutinka su valdžia. Nusikaltėliai nuo nenusikaltėlių tuo ir skiriasi, kad jie nesutinka su valdžia. Jei galvojate, kad Kinijoje yra disidentų, esate nusikaltėlis. Kinija tik todėl neturi disidentų, kad jie iš tikrųjų jau yra nusikaltėliai. Ar kas nors nesutinka su mano teiginiu?“

Galiausiai 2017 metais Liu Xiaobo mirė būdamas kaliniu. Paskutines dienas jis praleido jau ne kalėjime, o ligoninėje, į kurią Liu Xiaobo buvo perkeltas, kai gydytojai jam diagnozavo paskutinę kepenų vėžio stadiją… Kai jau buvo gerokai per vėlu. Bet formaliai pasaulio bendrijai buvo galima sakyti, kad žmogus buvo išleistas gydytis.

Tuo tarpu norvegų bandymai pasakyti, kad visos šalys, priklausančios Jungtinėms Tautoms, turi laikytis žmogaus teisių principų ar kad Norvegijos vyriausybė nekontroliuoja Nobelio premijos komiteto veiklos, buvo bergždi. KKP, regis, atsisako suprasti, kad kitose valstybėse vyriausybės sprendžia toli gražu ne viską, kad jos nekontroliuoja įvairių organizacijų ar atskirų asmenų veiksmų ir kalbų. Komunistai daro spaudimą valstybėms, kad priverstų jas daryti spaudimą savo piliečiams. Tai vienas iš vadinamosios narcizinės manipuliacijos bruožų: bandymas savo auką padaryti panašią į save, priversti funkcionuoti tuo pačiu manipuliaciniu būdu.

2018 metų gruodį Kinijoje buvo suimti du kanadiečiai, apkaltinti šnipinėjimu: verslininkas Michaelas Spavoras ir buvęs diplomatas Michaelas Kovrigas. Tai buvo visuotinai suprasta kaip atsakas į „Huawei“ finansų direktorės Meng Wanzhou suėmimą Kanadoje. Ji buvo sulaikyta JAV prašymu, kaltinama sankcijų Iranui pažeidimais. Abu vyriškiai laikomi labai blogomis sąlygomis, jiems neleidžiama susisiekti su šeimos nariais ar advokatais. Politinį šių suėmimų pobūdį patvirtino kito kanadiečio likimas. Robertas Lloydas Schellenbergas buvo jau nuteistas Kinijoje už narkotikus, tačiau netrukus po ponios Meng suėmimo Pekinas pareikalavo peržiūrėti teismo sprendimą ir skirti griežtesnę bausmę. Kanadietis nuteistas myriop. Neįprasta tai, kad į šį pakartotinį teismą buvo pakviesti užsienio žurnalistai, ir teismo epizodai buvo viešai išplatinti.

Jau kelis metus KKP daro spaudimą Švedijos institucijoms ir žiniasklaidai dėl Gui Minhai, kinų kilmės Švedijos piliečio sulaikyto KLR. Šis mokslininkas ir leidėjas buvo suimtas už knygas apie Kinijos politiką ir politikus. Švedija daug kartų reikalavo jį paleisti. Po to kai 2019 metais Švedijos kultūros ministerija jam skyrė žmogaus teisių premiją, Kinija ėmė kerštauti. Dvi verslo delegacijos į Stokholmą buvo atšauktos. Viename interviu švedų televizijai Kinijos ambasadorius Gui Congyou taip įvertino švedų žiniasklaidos kritiškus reportažus apie Kiniją: „Tai primena situaciją, kai 48 kilogramų lengvasvoris boksininkas nori kautis su 86 sunkiasvoriu, o anas jam iš mandagumo ir geranoriškumo pataria nesikišti į ne savo reikalus.“

Tai tik keli pavyzdžiai iš daugelio. Kai kurie atvejai sulaukia daugiau medijų dėmesio, kai kurie mažiau. Kinija dažnai sustabdo projektų finansavimus ar atšaukia delegacijas į kokią nors šalį, jeigu joje apsilanko Dalai Lama. Arba jeigu tos šalies spaudoje kritiškai nušviečiama situacija Kinijoje, paviešinama KKP reputacijai nepalanki informacija. Spaudimas, kartu su papirkinėjimais taip pat daromas įvairioms Afrikos ar Pietų Amerikos šalims, kad jos tarptautinėse institucijose palaikytų KLR pozicijas. Deja, daugelis šalių, matydamos, kokia Kinija kerštinga, užsiima savicenzūra — žmonės patys nusprendžia ko nors nedaryti, nes numano pasekmes.

Pasaulį seną išardysim, Iš pačių pamatų ir tuo
Naujai pasaulį atstatysim – Kas buvo nieks, tas bus viskuo

KKP kartais yra nuosekliai komunistiška ir elgiasi pagal šiuos „Internacionalo“ žodžius. Ji nedviprasmiškai žada naują epochą, savo pasiryžimą perdaryti pasaulio sutvarkymą, išlaisvinti jį iš „baltųjų dominavimo“… ir pajungti savo interesams, be abejo. KKP savo sukurtą politinę sistemą pateikia kaip sektiną pavyzdį. Jei nepavyksta papirkti ar įtikinti, nevengiama imtis spaudimo ir šantažo. Tuo pat metu KLR stiprina savo karinę galią, modernizuoja Liaudies išlaisvinimo armiją. Tačiau už kovingos išorės slypi didelė įtampa. Kinijos vadai sunkiai priima kitų valstybių pasipriešinimą savo ambicijoms, todėl stiprina kontrolę šalies viduje, bandydami „laimėti ideologinį karą“ prieš vakarietiškąją demokratiją.

Jau minėjau narcizinę manipuliaciją. Psichoanalizė yra nustačiusi tokius jos požymius: tuščio įvaizdžio kūrimas, tikrovės neigimas, moralinis šantažas peraugantis į atvirą agresiją, jei susiduriama su pasipriešinimu, skausminga reakcija į ironiją, pasirinktos aukos savivertės ir savitos tapatybės neigimas, nepagarba kito privatumui. Tiesiog gyvas KKP portretas. Nesu tikra, ar būtų smagu gyventi pasaulyje, kuriame didelę įtaką turėtų tokia valstybė. Betgi pirmoji šio režimo auka yra pati kinų tauta. P. C. Racamier, pirmasis nuosekliai tyręs narcizinę perversiją, kalba apie perversijos branduolius. Tai yra grupės žmonių, kurios veikia šeimoje, įmonėje, bendruomenėje ar valstybėje ir naudojasi jos ištekliais, kad išlaikytų savo valdžią. Toks organizmas ir yra KKP. Paprastai tokie manipuliatoriai didelę dalį savo veiklos slepia. Ne išimtis ir Kinijos komunistai. Siekdami savo tikslų jie pasitelkia vadinamąjį Vieningo fronto darbą. Pačioje Kinijoje veikia Vieningo fronto darbo departamentas, turintis keletą poskyrių ir daugybę filialų užsienyje. Ką būtent šis Vieningas frontas dirba, papasakosiu kitame straipsnyje.

Dalinkitės.

Palikite Atsiliepimą