Praeitą ketvirtadienį, balandžio 29 dieną, Europos Parlamentas priėmė derybinę poziciją dėl vadinamųjų Europos Sąjungos COVID-19 pažymėjimų. Pasiūlymas dėl pažymėjimų ES piliečiams buvo patvirtintas 540 balsų prieš 119 (susilaikė 31 europarlamentaras), o pasiūlymas dėl trečiųjų šalių piliečių — 540 balsų prieš 80 (susilaikė 70). Po šios pozicijos priėmimo prasidės derybos ir tolesnis darbas su kitomis ES institucijomis. Tikimasi, jog sprendimas dėl ES COVID-19 pažymėjimų bus priimtas dar iki vasaros turizmo sezono.
Diskusijos Europos Parlamente: nuo „žaliųjų“ prie „COVID-19“ pažymėjimų
Nors klausimas iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti gana paprastas, praeitą savaitę vykusiame Parlamento plenariniame posėdyje jis susilaukė nemažai diskusijų.
Už (tuomet dar vadinamuosius žaliuosius) pažymėjimus pasisakantys europarlamentarai jų reikalingumą argumentavo tuo, kad jie leis grįžti prie tam tikro „normalaus gyvenimo“, suvienodins kelionių po ES taisykles ir suteiks galimybę atsigauti Europos ekonomikai, o ypač — turizmo sektoriui [1.].
Tuo tarpu kiti ES asamblėjos nariai nuogąstavo, kad COVID-19 testai gali būti pakankamai brangūs, ypač dažnai keliaujantiems, svetur dirbantiems ar studijuojantiems žmonėms. Dar kiti priminė, jog kol kas nepakanka mokslinių tyrimų, kad būtų iki galo aišku, kiek laiko imunitetas išlieka persirgus COVID-19 infekcija ar pasiskiepijus, o treti nuogąstavo, kad žaliųjų pažymėjimų (Digital Green Certificates) pavadinimas, kokį pasiūlė Europos Komisija, yra tiesiog klaidinantis [2.].
Kaip jau minėta, praeitą ketvirtadienį Europos Parlamentas patvirtino savo derybinę poziciją dėl ES COVID-19 pažymėjimų (EU COVID-19 Certificates). Šiuo atveju atkreiptinas dėmesys, kad ES parlamentarai atsisakė Komisijos siūlytos formuluotės „Skaitmeninis žaliasis pažymėjimas“ (Digital Green Certificate). Nyderlandų atstovo Europos Parlamente Jeroeno Lenaerso teigimu, „pažymėjimas niekada nebuvo žalias ir yra tik iš dalies skaitmeninis“, o žodžiai pavadinime yra svarbūs [3.].
Pozicijoje pažymėta, jog ES COVID-19 pažymėjimai turėtų galioti 12 mėnesių ir ne ilgiau, o patys dokumentai galėtų būti skaitmeniniai arba popieriniai. Jie turėtų patvirtinti, kad asmenys buvo paskiepyti nuo COVID-19, yra persirgę šia infekcija arba turi neigiamą testo rezultatą. Parlamentas pažymėjo, kad ES COVID-19 pažymėjimai neturėtų būti naudojami kaip kelionės dokumentai ir netapti prielaida naudotis laisvo judėjimo teise.
Kontraversijos ir pavojai
Parlamento pozicijoje pažymima, jog ES COVID-19 pažymėjimų turėtojams neturėtų būti taikomi papildomi kelionių apribojimai, tokie kaip karantinas, izoliacija ar testavimas. Siekiant išvengti neskiepytų asmenų diskriminacijos ir dėl ekonominių priežasčių, ES šalys taip pat turėtų „užtikrinti visuotinį, prieinamą, savalaikį ir nemokamą testavimą“ [4.].
Didžiausią kontraversiją dėl ES COVID-19 pažymėjimų kol kas kelia klausimas, ar galima leisti ES naudoti Europos vaistų agentūros (European Medicines Agency) nepatvirtintas vakcinas. Apie tai turės spręsti valstybės narės. Keletui jų, ir ypač naudojančioms rusiškas „Sputnik V“ vakcinas, šis klausimas derybose turėtų būti esminis.
Parlamento pozicijoje pažymima, jog valstybės narės turi priimti kitose valstybėse narėse išduotus pažymėjimus asmenims, paskiepytiems būtent Europos vaistų agentūros patvirtintomis vakcinomis (šiuo metu tai — „Pfizer-BioNTech“, „Moderna“, „AstraZeneca“ ir „Janssen“ vakcinos). Valstybės narės taip pat turės nuspręsti, ar pripažinti kitas Pasaulio sveikatos organizacijos (World Health Organisation) patvirtintas vakcinas (jų sąrašą galima rasti čia).
Dar viena kontraversija dėl ES COVID-19 pažymėjimų, apie kurią rašo Briuselyje leidžiamas portalas „EUobserver“, yra ta, jog iš Europos vaistų agentūros ir Pasaulio sveikatos organizacijos turimų duomenų nėra įrodymų, jog vakcinacija sustabdytų COVID-19 infekcijos plitimą [5.]. Tai balandį patvirtino Prancūzijos vyriausiasis administracinis teismas — Valstybės Taryba (Conseil d’État), kuri išaiškino, jog tam, kad būtų sulaikytas viruso plitimas, karantino taisyklių turi laikytis visi, nepriklausomai nuo to, ar yra paskiepyti, ir kad „nors vakcinos yra veiksmingos, jos visiškai nepanaikina galimybės, jog paskiepyti žmonės gali tapti viruso nešiotojais“ [6.].
Tiesa, šie duomenys, bent jau kol kas yra pakankamai kontraversiški, nes žiniasklaidoje buvo pasirodę ir priešingos informacijos.
Kadangi COVID-19 pažymėjimai yra visiškai nauja idėja, negalima atmesti ir kitų kontraversijų, apie kurias šiuo metu galbūt net nėra pagalvota. Tarkime, tai galėtų būti korupcijos faktorius, įvairūs teisiniai niuansai, įskaitant duomenų apsaugą, ir t. t.
Laukti negalima veikti
Kaip jau yra rašę Europos žinios, laisvas žmonių, prekių, paslaugų ir kapitalo judėjimas yra svarbiausi ES veikimo principai, kuriuos netgi galima vadinti visos Sąjungos pagrindu. Taigi šiuo atveju taip pat galima drąsiai sakyti, jog pandemija sudavė rimtą smūgį pačiai Sąjungos raison d’être.
Šiame kontekste europinės institucijos privalo veikti, kad būtų galima bent minimaliai priartėti prie ankstesnio „normalaus gyvenimo“. Nors COVID-19 pažymėjimai ir nėra panacėja, bent jau minėtų keturių ES veikimo principų, ir ypač žmonių judėjimo, kontekste jų įvedimas yra svarbus.
Visgi aukščiau minėtos kontraversijos kelia klausimą (ar bent jau palieka vietos abejonėms), ar išties būtina veikti jau dabar, o galbūt vertėtų palaukti išsamesnių mokslinių tyrimų, kurie aiškiau apibrėžtų skiepijimo ir imuniteto klausimus.
ES teisingumo komisaras Didier Reyndersas, praeitą savaitę kalbėdamas Europos Parlamento plenarinės sesijos metu, pabrėžė, jog nors mokslas kol kas dar neturi galutinių išsamių atsakymų apie skiepijimo ar atsigavimo po viruso poveikį ir jog žinios šioje srityje nuolat kinta, vis dėlto veikti greitai yra būtina. Jis pridūrė, jog veikti reikia ne tik greitai, bet ir pakankamai lanksčiai tam, kad, atsiradus daugiau mokslinių duomenų, būtų galima atsižvelgti į šiuos pokyčius [7.].
Turint omenyje tai, kad valstybės narės taip ir nesugebėjo priimti bendrų karantino priemonių ar vakcinavimo strategijų, o įvesti europinius COVID-19 pažymėjimus yra vėluojama, eilinį kartą gali kilti ir eilinio susiskaldymo pavojus — komisaras pabrėžė, jog, nežengus šio žingsnio, yra potencialas atsirasti daugybei galimai nesuderinamų nacionalinių sprendimų ir įvairių dokumentų, kurių negalima perskaityti ir/ar patikrinti kitose valstybėse narėse [8.].
Velnias slypi detalėse
Visgi net ir europinių COVID-19 pažymėjimų klausimu tarp ES valstybių narių esama tam tikro susiskaldymo. Kuo greitesnį jų įvedimą, savaime aišku, palaiko pietinės, prie Viduržemio jūros įsikūrusios šalys, turinčios plačiai išvystytus turizmo sektorius. Tuo tarpu kitos į COVID-19 pažymėjimus žiūri rezervuotai, baimindamosi galimos nelygybės tarp paskiepytų ir nepaskiepytų žmonių.
Nerimas dėl neskiepytųjų diskriminacijos, nacionaliniai skirtumai dėl neigiamų antikūnų ir PGR (polimerazinės grandininės reakcijos) testų pripažinimo, techniniai sunkumai kuriant vieningą sistemą, duomenų privatumo klausimai ir panašios smulkios detalės, diplomatų teigimu, kelyje į „normalų gyvenimą“ dar gali sukelti sumaišties [9.].
Taigi visai tikėtina, kad europiniai COVID-19 pažymėjimai bus įvesti kaip savotiškas „bendras vardiklis“, tačiau kiekvienai šaliai bus palikta kažkiek erdvės pačioms reguliuoti aukščiau minėtas detales, juolab kad sveikatos priežiūros klausimai ES visuomet priklausė valstybių narių kompetencijoms, o kai kurios iš jų netgi nėra ypatingai linkę šių savo nacionalinių kompetencijų atsisakyti [10.].
Kad ir kaip būtų, derybos dėl ES COVID-19 pažymėjimų prasidės jau netrukus, o jų baigties laukiama maždaug vasaros pradžioje.
Tikimasi, jog ši priemonė ne tik leis laisviau dirbti ir keliauti ES, bet ir padės išvengti painiavos dėl skirtingų valstybių narių nacionalinių sienų kontrolės politikų ir iš to kylančių įvairių judėjimo bei ekonominių sutrikimų.
