Kaip nenuslysti į neliberalią diktatūrą?

Google+ Pinterest LinkedIn Tumblr +
Pasidalinkite

Šiandien labai įtakingas leidinys „Politico“ paskelbė puikų straipsnį apie tai, kaip Vengrija jau dešimtmetį bando išjudinti Europos Sąjungos pagrindus ir paneigti esmines Sąjungą formuojančias vertybes. Pastaruoju metu tuo pačiu keliu žengia dar kelios valstybės narės, tarp kurių Lenkija, Bulgarija, Slovakija…

Žmonės dažnai mėgsta papriekaištauti, kad neva rypauti apie teises ir demokratijas gali bet kas. Atskirti rypavimą nuo prasmingo kalbėjimo ir yra viena svarbiausių visuomenės užduočių. Tik taip jie gali įvertinti politikus ir aptikti tuos, kurie atstovauja jų interesams. Tarkime, vakar biudžeto komitete pagrindinis keliamas klausimas buvo būtent teisės viršenybės, o ne finansų, klausimas. Ant jo didele dalimi kabo visas ateinančių 7-nerių metų ES biudžetas. Įvertinkime mūsų poltikų ir jais save įsivaizduojančių asmenų kalbas praėjusią savaitę.

Praėjusį ketvirtadienį šalies premjeras Saulius Skvernelis drąsiai pareiškė žurnalistams, kad Lietuva rems Lenkiją jos ginče su Europos Sąjunga dėl Lenkijos teismų reformos, kuri pripažįstama pažeidžianti Sąjungos sutarties 2 straipsnį Prisiminkime, kas rašoma tame straipsnyje, kurio garbingai laikytis Lietuva stodama į Europos Sąjungą pasižadėjo?

„Sąjunga yra grindžiama šiomis vertybėmis: pagarba žmogaus orumui, laisve, demokratija, lygybe, teisine valstybe ir pagarba žmogaus teisėms, įskaitant mažumoms priklausančių asmenų teises. Šios vertybės yra bendros valstybėms narėms, gyvenančioms visuomenėje,kurioje vyrauja pliuralizmas, nediskriminavimas, tolerancija, teisingumas, solidarumas ir moterų bei vyrų lygybė.“

Nuoširdžiai abejoju, jog Lietuvos premjeras yra skaitęs sutartį ir suvokia jos esmę bei pasekmes Lietuvai, jeigu būtų suabejota tokia esmine vertybe, kaip teismų nepriklausomumas. Kaip įprasta Skverneliui, pareiškimą pagimdė jo naivokas nuoširdumas suplaktas su neišmanėlio arogancija. Bandydamas pademonstruoti savo įtaką užsienio politikoje, premjeras, deja, sėdo į balą. Jau kitą dieną Europos reikalų komiteto posėdyje tiek Užsienio reikalų viceministras, tiek Prezidentūros atstovė nuo tokio politiškai nekorektiško pareiškimo aiškiai atsiribojo Prezidentūros atstovė konstatavo, jog pareiškimas privalėjo būti suderintas su Prezidentūra, ir tai, įvertinus Lietuvos Konstituciją, neabejotinai tiesa.

Lietuvos užsienio reikalų ministerija dar kartą pakartojo labai slidžią poziciją, jog „Lietuva iš principo yra už teisės viršenybę, kuri mums svarbus pamatinis dalykas, tačiau mums svarbu nepykdyti Lenkijos, tad mes bandome savo nuostatų nedėstyti ir prieš Lenkiją nebalsuojam.“ Kitaip sakant, principai vis dėlto mums nėra svarbūs, o trumpalaikė pragmatiška nauda be didesnių abejonių tuos principus esant reikalui palaidotų. Realpolitik kaip sakoma. Labai norėčiau manyti, jog klystu, bet faktas tas, kad pamatinės žmogaus teisės, kurių pagrindu suformuota Europos Sąjunga, Lietuvai, kuri jungdamasi į Sąjungą išdidžiai pasižadėjo tų principų laikytis, nėra pirmaeilės svarbos dalykas.

Tai netiesiogiai patvirtino ir dar du šios antradienio pasisakymai. Vienas išdėstytas Seimo salėje, kur naujų – Nacionalinės šeimos tarybos pirmininkės – pareigų siekė Ramunė Jurkuvienė. Kitą padarė Prezidento žmona, Lietuvos žiniasklaidoje sekant amerikietiška tradicija vadinama pirmąja ponia.

Savo prieštaringoje ir suveltoje kalboje Ramunė Jurkuvienė akivaizdžiai demonstravo, jog darbe, į kurį kandidatuoja, ketina remtis SAVO nuomone, o ne įstatymų raide ir ekspertų tyrimais. Dar daugiau. Be jokio loginio pagrindimo ji atšaukė ir vakarietišką įstatyminę praktiką, ir elementarią logiką. Atsakydama į klausimą, ar Lietuvai reikia ratifikuoti Stambulo konvenciją, prelegentė tiesaus atsakymo taip ir nepateikė, bet demonstravo ir europinės teisės neišmanymą, ir elementarios logikos stygių. Kaip žinia, Stambulo konvencija yra nukreipta prieš bet kokį smurtą artimoje aplinkoje, tačiau poniai Jurkuvienei tai paslaptis, nes ji Konvenciją siejo su tik su smurtu prieš moteris, o pastarąjį bandė padaryti ne tokiu aktualiu, aiškindama, jog pažiūrėjus „skubios pagalbos skyrių statistiką, tai ten dominuoja vyrų prieš vyrus smurtas“.

Kaip vyrų prieš vyrus smurtas gali lemti Stambulo konvencijos ratifikavimą, suprasti keblu. Priešingai, Konvencija įpareigoja ją pasirašiusias valstybes užtikrinti rimtą, tinkamai finansuojamą pagalbą BET KOKIOMS smurto aukoms, taigi, ir vyrams. Tiesa. Paslaptį lengva įminti, išgirdus dar vieną Jurkuvienės samprotavimą apie tai, „ar tai yra vienintelė koncepcija smurto prieš moteris, tai yra lyties pagrindu, ar tai yra, pavyzdžiui, socialinio išmoktumo teorija“. Na Konvencija tikrai nėra koncepcija, ji nėra ir teorija. Tai yra praktinis dokumentas, kuris turi padėti toms ar tiems (nežiūrint jų rasės, lyties, seksualinės orientacijos ar religijos), kurie dėl to smurto kenčia.

Tarptautinių žodžių ir koncepcijų gausa, deja, nebūtinai pasakoja apie elementarų gebėjimą nuosekliai mąstyti bei rišliai dėstyti savo mintis. Tai ir vėl – jau kelintą kartą – patvirtino ir Diana Nausėdienė. Tiesa, šiuo atveju klausimas opesnis, nes, atrodo, konstituciškai niekaip neapibrėžto statuso moteris, kurios pareigos geriausiu atveju yra simbolinis reprezentavimas, demonstruoja ambicijas keisti visą Lietuvos įsipareigojimų europinėms vertybėms lauką. Galima man prieštarauti, jog kaltinti neišsilavinusią pasimetusią moterį, kalbančią itin neaiškiai, reiškia pernelyg sureikšminti tą jos nepabrėžtą statusą.

Vis dėlto ponia Nausėdienė, tikėtina trokšdama įtikti vyrui bei savo aplinkai, jau kelintą kartą bando imtis moralinio kompaso vaidmens. Ir tas jos moralinis kompasas aiškiai suka link patriarchalinių vertybių, kur moteris stumiama iš sprendimų priėmimo lauko. Pabrėžiu, patriarchalinių, kurios tikrai negali būti tapatinamos su krikščioniškomis, kaip jas apibrėžia Katalikų bažnyčios dokumentai. Vis dėlto būtent reprezentacinės prezidento žmonos pareigos ją privalomai įpareigoja viešumoje palaikyti oficialią Lietuvos politinę kryptį, kuri demokratinėje visuomenėje kuriama politinių derybų, kitaip sakant, rinkimų, keliu. Jeigu ponia Nausėdienė sumanys Lietuvoje įtvirtinti tas vertybes, kurios artimesnės jai asmeniškai, ji tiesiog privalo eiti į rinkimus ir gauti mandatą Nacionaliniame parlamente, o ten jau suburti reikiamą palaikymą.

Komiška tai, jog kaltindama prezidentę Grybauskaitę autoritarizmu, būtent ponia Nausėdienė pademonstravo, jog tai ji visiškai nesuvokia liberalios demokratijos principų. ir labai nuoširdžiai tiki autoritarizmu bei savo pačios sugalvoto posto dieviškąja verte. Tai, jog ji yra prezidento žmona, tereiškia, jog ji yra TIK žmona. Ne daugiau. Gaila, jog, kaip parodė šios dienos prezidento Nausėdos raudos Facebook‘e, mąstymą apie valstybę ir jos ateitį dabartinė prezidentūra linkusi pakeisti raudomis ir apeliavimų į žmonių jausmus dėl esą blogai suprastos ir vien gero troškusios ponios jausmų. Beje, tai dar vienas ypatingai grėsmingas simptomas, kalbantis apie aiškiai savo vertybių negebančio artikuliuoti prezidento populizmą, kuris, laiku jo neįvertinus, gali Lietuvą palenkti link pamatinių europinių vertybių atmetimo.

Kodėl tai, ką dabar kalbu, yra svarbu?

Matyt, tikrai nemažai Lietuvos žmonių matė garsų HBO serialą „Tarnaitės pasakojimas“, sukurtą pagal to paties pavadinimo Margaret Atwood diopsiją. Manau, nė vienas ir nei viena, jeigu turime laisvą širdį ir kritišką mąstymą, nenorėtume atsidurti tame pasakojime, kur moterims paliekamas tik žaisliukų vaidmuo. Beje, žaisliukais tokioje visuomenėje galiausia tampa ir vyrai, visi, kurie nėra galios ir jėgos pozicijoje.

Nuo tokio posūkio mus saugo demokratija, rinkimai bei kritiškas kalbėjimas Nuo tokio įvykių posūkio mus ir saugo jau minėtas 2 straipsnis. Nuo tokio posūkio mus saugo ir tai, jog esame Europos Sąjungos valstybė. Tad saugokime tą įstatymu įteisintą vertybes dar uoliau.

Pasidalinkite
Dalinkitės.

Palikite Atsiliepimą