Lietuvoje pasidarė labai madinga ir svarbu sekti Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Tu tiesiog neturi teisės egzistuoti socialinių tinklų erdvėje, kol nepasidalijai savo išvedžiojimais apie tai, kokia yra balsuojančių valstijų dinamika ir kas istoriškai kokiai partijai yra paranku?
Komentaruose kasami apkasai, brėžiamos demarkacinės linijos, vyksta intensyvios penktosios kolonos paieškos tarp savų ir su kurtinančiu traškesiu lūžta ietys.
Sezoninius paūmėjimus ypatingai sustiprino ilgokai užsitęsusi JAV rinkimų drama — balsai buvo skaičiuojami ir perskaičiuojami, abiejų kandidatų rezultatai ėjo šnervė šnervėn, visi pasiskelbė nugalėtojais ir apkaltino oponentus sukčiavimu.
Tuo tarpu Marijos žemės socialiniuose tinkluose vyksta tai, kas vyktų, jeigu kažkas pradėtu maišyti pramoninius kiekius metamfetamino į psichiatrinės ligoninės pacientų maistą.
Ypač smagu viešojoje erdvėje stebėti visus mažuosius politikos mylėtojus, sakančius, kaip Lietuvos santykiai keisis su JAV, jei rinkimus laimės vienas ar kitas prezidentas. Tarsi mes čia turėtume kažkokių alternatyvų ir pasirinkimų, tarsi nuo mūsų kažkas labai priklausytų.
Vieni žmonės žiūri Lotynų Amerikos melodramas, kiti ištisomis naktis geimina kompiuterinius žaidimus, treti feisbukuose kažką influencina, o ketvirti žaidžia sofos geostrategus ir jaučiasi daug reikšmingo padarę, nes jų kandidatas — pats geriausias ir, be jų galutinės bei neginčijamos nuomonės, tiesiog pražus.
Nors iš esmės tai tas pats, kas stikliniu žvilgsniu ir atvėpusia burna kiurksoti priešais TV ekraną ir mikliai maigyti žaidimų kompiuterio pultelį, — nors, rodos, tu kažką ir įtakoji, bet vis tiek keliauji tais bėgiais, ant kurių tave pastatė programuotojai.
Nuo mūsų kažkas priklausys tik tada, kada mūsų Užsienio reikalų ministerija ir Prezidentūros kanceliarija su JAV valstybės departamentu ir prezidento administracija bus „ant tu“, kada institucijos susikalbės nepaisant valdžioje esančio prezidento arba tiesiog kada po 10 metų labai aktyviai Dalios Grybauskaitės naikintos užsienio politikos kažkas prisimins, kad Lietuvai tokios reikėtų, o ne tada, kada Andrius Užkalnis tars savo lemiamą žodį.
Lietuviai nuo seno turėjo polinkį greitai susiorganizuoti ir šokti pro duris pirmiems, bet užbaigti darbą — tai jau didelė problema.
Formuojasi tautinis bruožas — būti aktyviam, nuoširdžiam, tačiau be jokios kantrybės ir su labai ribota dėmesio trukme. Štai mes atlėksim, ant Gedimino kalno paliksime Donaldą Trumpą palaikančias žinutes, bet kada reikės padaryti tai, kas išties svarbu, — užsiimti ilgamečiu diplomatiniu darbu, megzti tarptautinius kontaktus ar galų gale paprasčiausiai palaikyti kad ir vieną tiesioginį skrydį iš Niujorko ar Los Andželo (juk bandant suartėti su kažkokia valstybe, būtų gerai, kad jos žmonėms nereikėtų šokinėti su persėdimais po pusę Europos), tuomet jėgos blėsta, motyvacijos nebepakanka ir atsiranda daugybė pasiteisinimų. Bet užtat kaip smagu daryti piu piu piu su lazeriais!
Realybė paprasta — pigūs performansai yra smagu ir faina, nes tai ne taip nuobodu kaip didžiulių sutarčių sudarinėjimas, nesibaigiančios analitikos skaitymas ir nuolatinis kontaktų palaikymas. „Ehehej!“ visada atneša daugiau džiaugsmo, bet pilkas ir sunkus darbas institucijų kabinetuose yra tai, kur gimsta realūs veiklos rezultatai.
Juolab kad tais performansais tikrąja to žodžio prasme užsiiminėja pusė pasaulio — per pastaruosius ketverius metus kaip iš gausybės rago pasipylė Trumpo gatvės, skverai, parkai, alėjos, fortai, net futbolo komandos — jeigu kažkas turi vilčių nepaskęsti šitame baltame triukšme, jis yra visomis prasmėmis aršus idiotas.
Jeigu pigios ir greitos viešųjų ryšių akcijos būtų tokios efektyvios, kodėl pasaulyje vis dar egzistuoja diplomatinės tarnybos ar tarptautinių santykių institucijos? O svarbiausias klausimas, kuriuo reikėtų užsiduoti, kodėl šitais pigiais triukais taip žavisi labiausiai atsilikęs pasaulis, o išsivysčiusioms, brandžioms, pasiturinčioms Vakarų demokratijoms tokių minčių nė nekyla?
Yra toks didaktinis pasakojimas apie du brolius dvynius — vieną alkoholiką, o kitą – abstinentą. Kai alkoholiko klausia, kodėl jis geria, tai šis atsako, kad jo tėvai gėrė, jo visa aplinka gėrė, todėl ir jis dabar geriąs; o to paties paklaustas brolis abstinentas atsako, jog jis negeria, nes jo tėvai gėrė, jo visa aplinka gėrė, todėl jis nutarė, jog šitas siaubingas ciklas turįs sustoti ties juo. Du identiški žmonės, su tomis pačiomis patirtimis, tačiau padarę dvi visiškai skirtingas išvadas. Žinia, tai tiesiog pasakojimas, bet pasakojimai mums leidžia gerai iliustruoti mintis — viena ir ta pati problema gali būti interpretuojama begale būdų.
Šiuo metu Jungtinėse Valstijose matome ypatingai įdomų vaizdą — dvi stambios, stipriai angažuotos žmonių grupės sako, jog jų kandidatas vienareikšmiškai nugalėjo rinkimuose, o jų priešininkas ne tik kad pralaimėjo, bet dar ir sukčiauja!
Abiejų falangų retorika, jos forma ir loginės konstrukcijos yra identiškos, tačiau skiriasi turinys. Jei paprasčiau — abidvi grupės yra visiški vienas kito veidrodiniai atvaizdai. Du siaubingai susipriešinę broliai dvyniai, su tomis pačiomis patirtimis ir radikaliai skirtingais požiūriais į gyvenimą.
Problema yra ne skirtumai, o tai, kad panašumai nesukelia klausimų. Akivaizdžiausias panašumas yra tas, jog tos dvi įtūžusios minios, kuriuos šiuo metu yra pasirengusios deginti, siaubti ir naikinti viską, kas pasitaikys jų kelyje, buvo skausmingai išduotos. Vienus išdavė žiniasklaida, kitus — valdžia, o trečius — biurokratija. Iš esmės nė itin ir svarbu, kas ką išdavė, svarbiausia tai, jog žmonėms skauda taip, kad jie pasiduoda destruktyviam įniršiui.
Pastarojo meto Lietuvoje yra įsivyravęs tiesiog maniakiškas domėjimasis Amerikos prezidento rinkimais, ir po to einančios ilgos savaitės peštynių yra vis apie tą patį.
Mums nėra įdomios Lietuvos partijų ar vyriausybių programos, Valstybės kontrolės auditai ir tiesiog daugybė egzistencinių mūsų šalies problemų, nes tiesiog per sunku apie tai galvoti. Niekas nenori eiti miegoti ir keltis su mintimis, kad jau 2024 m. Lietuvoje prasidės tiesiog luošinanti demografinė krizė: dirbančiųjų mažės, mokesčių surenkamumas kris, pensininkų daugės, valstybės įsipareigojimai brangs, universitetai toliau štampuos teisininkus bei vadybininkus, o skalbyklių ar indaplovių nebebus kam remontuoti.
Gerokai smagiau susirieti ir ginti savo sakralines tiesas. Bet gyvenime galioja dėsnis — viskas turi savo kainą, ir jeigu įsivaizduosi tiesiogiai sudalyvavęs JAV prezidento rinkimuose, jeigu mokysi nenaudėlius „mąstyti teisingai“, tai tu nebeturėsi energijos keisti savo gyvenimo.
Yra priežasčių, kodėl patys aktyviausi, labiausiai politiškai angažuoti, smarkiausiai socialiniuose tinkluose besisklaidantys žmonės realiame gyvenime gana dažnai yra giliai giliai nelaimingi — aiškinti daugiaaukštes sąmokslo teorijas paprasta, o išsivalyti savo kambarėlį kur kas sunkiau.
Iš šio teksto gali pasirodyti, kad jo autorius smerkia tuos virtualius strateginius žaidimus, anaiptol. Lygiai kaip valkata, kuris savo metu negavo deramos pagalbos, iškrito iš gyvenimo ir užsiima savigyda, gesindamas savo skausmą nesibaigiančias kiekiais svaigalų, taip ir šie nelaimingi žmonės negali patikėti savimi, nemato jokių išeičių iš savo gyvenimo problemų ir tiesiog neranda drąsos pamatyti visą savo gyvenimo groteskiškumą, priimti tą skausmą, su juo susigyventi ir pasikelti nuo dugno. Daugybė tų žmonių tyliai kenčia ir, pasiskirstę vaidmenimis, žaidžia savo rolinius žaidimus.
Tai, jog šitiek tūkstančių lietuvių visiškai nuoširdžiai tiki kariaujantys gerąją kovą ir tiesiogiai darantys įtaką Jungtinių Valstijų politikai, bet nepasivargina atsiversti nors vieną Valstybės kontrolės audito išvadą, kur dažnai galima rasti ne tik labai profesionaliai aprašytas Lietuvos problemas, bet ir galimus jų sprendimus, byloja, kad šitoje šalyje yra kraupių problemų.
Tokių, nuo kurių žmonės supanikuoja, išeina į virtualios realybės rezignaciją ir nustoja matyti tai, kas vyksta savo namuose, savo kieme, savo mieste ir savo valstybėje — kartais vaizdas veidrodyje gali būti toks baisus, kad tu jį iškeisi į ekraną, kuris transliuos tai, ką nori matyti.
