Kaip Kinija Jungtinėse Tautose žmogaus teises gynė

Google+ Pinterest LinkedIn Tumblr +
Pasidalinkite

Dabar, kai pusę pasaulio namuose uždarė COVID-19, daugelio akys ne be reikalo krypsta į Kiniją. Kalbama apie iškreiptus aukų skaičius, toli siekiančią dezinformacijos kampaniją tarptautiniam įvaizdžiui pagerinti ir groteskišką tarptautinių institucijų pataikavimą. Tedrosas Adhanomas Ghebreyesusas, Pasaulio sveikatos organizacijos vadovas, liaupsino gremėzdišką Kinijos atsaką į krizę. Jo pavaduotojas Bruce‘as Aylwardas vieno internetinio interviu metu tiesiog apsimetė neišgirdęs klausimo apie Taivaną. Vyšnaite tortą padabino žinia, kad Kinija paskirta į Jungtinių Tautų (JT) Žmogaus teisių tarybos (ŽTT) Konsultacinę grupę, kurioje turės įtaką skiriant ekspertus dirbti žodžio laisvės, sveikatos, savavališko sulaikymo ir kitomis temomis. Kol Donaldas Trumpas traukiasi nuo daugiašalių institucijų, Xi Jinpingas Jungtinų Tautų agentūras artina prie Kinijos. Ir nors COVID-19 kontekste daugiausia dėmesio sulaukia Pasaulio sveikatos organizacija, ne ką mažiau iškalbingas Žmogaus teisių tarybos, užsiimančios globalia advokacija ir teisių apsaugos užtikrinimu, pavyzdys. Šioje vienintelėje žmogaus teisėms ginti skirtoje tarpvyriausybinėje institucijoje, triskart per metus ieškančioje priemonių skaudžiausioms pasaulio problemoms spręsti, Kinija vis agresyviau slopina tarptautinę kritiką ir, kurdama alternatyvius žmogaus teisių naratyvus, silpnina egzistuojančias normas.

Vasaris, 2020

„Visi uigūrai Sindziange jau sėkmingai baigė profesinio švietimo kursus, valstybei padedant rado darbus ir sėkmingai reintegravosi į visuomenę“, — skelbė Kinijos ambasadorius prasidėjus pirmajai iš trijų šių metų Žmogaus teisių tarybos sesijų. Ant delegatų, tankiai apsėdusių Žmogaus teisių ir civilizacijų aljanso salę Tautų rūmuose Ženevoje, sviro lubas puošiantys šiuolaikinio menininko Miquelio Barcelo kurti spalvoti stalaktitai. Šiai, menininko žodžiais, pasaulio metaforai damokliškai kabant virš galvų, Kinijos ambasadorius visus norinčius kvietė atvykti į Sindziangą, kuriame neva klesti pažanga, taip gėdingai iškreiptai vaizduojama Vakarų žiniasklaidoje. Kvietimas iš anksto parengtos Pekino choreografijos pažiūrėti skriejo ir Michelle Bachelet, JT vyriausiajai žmogaus teisių komisarei. Kol ištikimų autokratų būrelis žėrė vienbalsę panegiriką Kinijai, koridoriuje gerai surepetuotus brėžinius demonstravo Kinijos žmogaus teisių studijų draugija, prisistatanti kaip nevyriausybinė organizacija. Į kairę ir į dešinę buvo dalijama vaizdo medžiaga, kurioje tarsi nuo dantų pastos reklamos nužengę uigūrai pristatė Sindziango „gerąsias praktikas“.

I. Slopinama kritika

Nors uigūrų ir kitų etninių mažumų Sindziange atvejis tik „vienas iš“ įvairiame Kinijos žmogaus teisių pažeidimų meniu, jis pateikia ne vieną pavyzdį, kaip ŽTT ima dominuoti šios šalies naratyvas. Kai praeitų metų liepą Didžiosios Britanijos iniciatyva 25 šalys, tarp jų ir Lietuva, susivienijo retam pasisakymui, smerkiančiam neteisėtus sulaikymus, masines sekimo priemones ir judėjimo ribojimą Sindziange, nė viena šalis nesiryžo šių žodžių, kaip įprasta, perskaityti garsiai. Negana to, po keleto dienų grupė šalių susibūrė atsakomajai iniciatyvai Kinijai palaikyti. Buvo kviečiama įvertinti „nepaprastus Kinijos pasiekimus žmogaus teisėms ir vystymui“ bei raginama nepolitizuoti ŽTT. Laišką pasirašė ne tik tokie usual suspects kaip Rusija, Venesuela ar Mianmaras, tačiau ir musulmoniškos valstybės iš Islamo bendradarbiavimo organizacijos — Bahreinas, Omanas ar Egiptas, kurioms ryšiai su Kinija visgi yra svarbesni nei kitais atvejais pabrėžiama religija grįsta brolystė. Nors daugumą sudaro represyvūs režimai, siekiantys patys išvengti kritikos ateityje, jų skaičius — penkiasdešimt keturi — liudija paramos Kinijai mastą.

Tie, kurie vis dėlto pasisako prieš Kinijos politiką, kaip anksčiau ŽTT besigrūmusi JAV, išsyk sulaukia atkirčio. Štai praeito pavasario sesijos metu diskusiją Sindziango tema rėmė Baltųjų rūmų atstovai. Kinija netruko ambasadoriams Jungtinėms Tautoms Ženevoje išplatinti  laišką, patariantį „dėl dvišalių santykių ir daugiašalio bendradarbiavimo tąsos“ tokio renginio „neremti, jame nedalyvauti ir nebūti“. Tokiais, pasak Kinijos ambasadoriaus, „niekuo nepagrįstais kaltinimais“ apie veiksmus Sindziange, kuriuos po nutekintų Kinijos komunistų partijos dokumentų neigti tapo sunkiau, JAV ir partneriai siekia „išprovokuoti konfrontacijas“. „Globaliųjų Pietų“ šalių atstovai, ypač ekonomiškai priklausantys nuo Kinijos šilko kelio iniciatyvos (Belt and Road Initiative), sulaukė ir asmeninio spaudimo. Šis jau gerai pažįstamas JT ekspertams ar nevyriausybinių organizacijų atstovams. Prieštaraudami taisyklėms, Kinijos delegatai pasižymi bandymais paveikti sutartis įgyvendinančius ekspertus, su ŽTT bendradarbiaujantiems aktyvistams atseikėja grasinimais, sulaikymais, bauginimais ar turto konfiskavimu.

II. Alternatyvūs naratyvai

Kartais veikiama ir subtilesniais būdais. Štai 2018 metais Kinija įtikino ŽTT pritarti Trojos arkliu pramintai rezoliucijai, skatinančiai „abipusiai naudingą bendradarbiavimą“ žmogaus teisių srityje (Promoting mutually-beneficial cooperation in the field of human rights). Iš pirmo žvilgsnio nekaltai skambanti iniciatyva akcentuoja tarpvalstybinį bendradarbiavimą, o štai apie pilietinę visuomenę, JT specialiuosius pranešėjus ir kitus mechanizmus, neatsiejamus nuo žmogaus teisių įgyvendinimo ir stebėjimo, atsiliepiama kukliau. Miglota rezoliucija neįvardija ir pasekmių tokiam „dialogui“ ar „bendradarbiavimui“ pasirodžius bergždiems, tačiau puikiai iliustruoja iš gynybinės pozicijos į aktyvią perėjusios Kinijos strategiją ŽTT. Palaikomos minkštesnės priemonės, tokios kaip institucijų stiprinimas ar techninė pagalba, tačiau atmetami griežtesni veiksmai — kad ir pasipriešinimo sulaukusios pastangos reaguoti į šiurpias situacijas Burundyje ar Mianmare. Tad kol svarstoma, kaip stiprinti atskaitingumą JT mechanizmams, ši Kinijos „abipusiai naudingo bendradarbiavimo“ iniciatyva, prieš kurią balsavo tik JAV, o Europos Sąjungos šalys, turinčios balsavimo teisę, susilaikė, turi priešingą poveikį.

Čia svarbu priminti, kad nors rezoliucijos nėra teisiškai įpareigojančios, jos nėra tik bedantės iniciatyvos, nugulančios biurokratų stalčiuose. Kol „veto“ teisės supančiota Saugumo Taryba nesiėmė jokių veiksmų Sirijoje, ŽTT rezoliucijos įkurta komisija nuo 2011 kruopščiai dokumentavo šalyje vykstančius nusikaltimus ir bendradarbiavo su Europos teismais. Be to, net jei ne visos rezoliucijos sukuria tarptautines misijas į karščiausius pasaulio taškus ar įsteigia naujo specialiojo pranešėjo mandatą, jos tiesiogiai formuoja tarptautinį žmogaus teisių diskursą ir JT kryptį. Šios Kinijos „abipusiai naudingo bendradarbiavimo“ rezoliucijos kryptis — tolyn nuo principingo atkirčio nebaudžiamiems žmogaus teisių antiherojams. Kitaip tariant, Kinijos ŽTT versijoje, kurią aktyviai bandoma konstruoti, tyrimų komisija dėl teisių padėties Sirijoje atsiradusi nebūtų.

…Kas toliau?

Kaip ir skaitytoja(s), ES diplomatai šį klausimą užduoda vis nekantriau. Atsakymų paieškas apsunkina ir tai, kad prieš dvejus metus iš ŽTT pasitraukė Jungtinės Valstijos. Tokį žingsnį Vašingtonas žengė, nes, kaip pareiškė JAV ambasadorė Jungtinėse Tautose Nikki Haley, ši JT institucija yra „chroniškai šališka Izraelio atžvilgiu“ (Izraelio veiksmai okupuotose palestiniečių teritorijose yra nuolatinis tarybos darbotvarkės punktas). Nors JAV 47 balso teisę turinčių šalių klube tuomet pakeitė Islandija, lyderystės vakuumas liko. Stiprią partnerę prarado ir ES, tad svarbu savo pusėn patraukti daugiau balsų, ypač besivystančių šalių. Daugumai jų Kinijos žmogaus teisių naratyvas, kuriame ekonominės, socialinės ir kultūrinės teises iškeliamos virš politinių, iki šiol buvo artimesnis. Tvaraus vystymo tikslai irgi patrauklesni nei šnekos apie skaidrių rinkimų ar susirinkimų laisvės užtikrinimą, kuriuos pabrėžia dauguma ES šalių lyderių. Galų gale vardais kreipdamasi į žmogaus teisių pažeidėjus, Europa neretai sutinkama kaip sau pačiai moralės monopolį priskirianti žaidėja, tėviškai baksnojanti į išmėtytus žaislus smėlio dėžėje. Atskiros diskusijos nusipelno ir klausimas, kaip efektyvinti patį ŽTT, kuriame šiuo metu balsuoja ir tokia teisių čempionė kaip Venesuela.

Turbūt svarstyti apie ateities strategijas Europa turėtų žvelgdama į veidrodį. Nors 2007 metų Lisabonos sutartis numato, kad žmogaus teisių principus Europos Sąjunga turėtų palaikyti ir savo užsienio politikoje, bendrą narių poziciją šiuo klausimu iki šiol rasti nelengva. Prieš vieningą kritišką EU laikyseną spyriojasi Graikija ir Vengrija, kurioms pastarieji metai atnešė solidžias kiniškas investicijas. Savo pozicijas šalis nares permąstyti verčia ir nuogąstavimas, kad jos irgi gali susidurti su tokiu pat spaudimu, kurį Norvegija patyrė po to, kai kinų disidentui Liu Xiaobo skyrė Nobelio taikos premiją. Net Prancūzijos, save vadinančios „žmogaus teisių tėvyne“, vizito į Kiniją metu, šalies prezidentas Emmanuelis Macronas viešai žmogaus teisių temos nelietė. Norint pasipriešinti augančiai Kinijos įtakai ir užtikrinti, kad ŽTT ne tik imituotų, tačiau ir efektyviai vykdytų savo užduotį „spręsti žmogaus teisių pažeidimų situacijas“, principinga, nuosekli ir vieninga ES pozicija yra privaloma. Tik susibūrę jos nariai gali sukurti apčiuopiamą politinį spaudimą ir atsverti Pekino žaidimus Ženevoje. Bet ar kada buvo kitaip?

Pasidalinkite
Dalinkitės.

Palikite Atsiliepimą