Iš žmogaus emocijų, gėda, ko gero, yra labiausiai visų nuvertinta. Šlovės spinduliuose maudosi pyktis, baimė, džiaugsmas ar pavydas, tačiau psichologai teigia, jog gėda yra ypatingai galingas jausmas, kuris dažnu atveju būna disfunkcinio elgesio šakninė priežastis. Gėda yra neurocheminis instrumentas, kuris leidžia žmonių grupėms reguliuoti savo kolektyvinius veiksmus. Jis nėra toks ryškus ir stiprus kaip pyktis ar baimė, bet jis gali įsimesti greitai ir pasilikti ilgam, labai subtiliai koreguodamas žmogaus elgesį. Dėl COVID-19 pandemijos, visuotinio karantino ir neapibrėžtumo dėl ateities, Lietuvoje, kaip ir likusiame pasaulyje, kilo pilietinis kultūrinis karas. Šis karas turi įvairių pavidalų: visuotinės kontraversijos dėl Lukiškių pliažo, JAV rinkimų, Stambulo konvencijos, ir yra labai problemiškas. Ne, ne dėl susikiršinusios tautos — kiršinasi tik keletas smulkių radikalų grupių — tauta jų nemato, jie nemato tautos ir kultūrinis karas už socialinių tinklų ribų paprasčiausiai neegzistuoja. Šios kovos yra problemiškos dėl to, jog visuomenės dėmesys nukreipiamas nuo dviejų labai Lietuvai kenkiančių problemų:
1) Lietuva vis dar yra Europos Sąjungos mini-Bangladešas;
2) pastaraisiais metais Lietuvoje jaučiamas klaikus gėdos deficitas. Pirmąją problemą palikime ateičiai ir pasikalbėkime apie antrąją.
Kaip Karbauskis ir Uspaskichas tradicines vertybes gynė?
Štai labai aktualus pavyzdys — kultūrinis karas dėl Stambulo konvencijos. Iš įtakingų politikų labiausiai prieš ją pasisakė Ramūnas Karbauskis ir Viktoras Uspaskichas, motyvuodami tuo, jog vadovaujasi šeimos beigi tradicinėmis vertybėmis. Nejaugi? Ramūnas Karbauskis, kurio meilužę pažįsta visa Lietuva, kuris kaži kiek laiko negyvena su savo antrąja žmona — šitos vertybės yra tradicinės nebent Osmanų imperijos šeicho hareme. Toliau, Viktoras Uspaskichas — taip pat dukart išsiskyręs, nuo pat savo politinės karjeros pradžios neišlendantis iš skandalų dėl galimų meilužių, žurnalisto (jei šį žmogų galima būtų tokiu pavadinti) Rimvydo Valatkos viešai apkaltintas smarkiai prisidedąs prie Kolumbijos BVP kėlimo ir dėl to per smarkiai nesigynęs, nors būtų pakakę vieno šlapimo testo, kad visi klausimai būtų uždaryti, — šitas žmogus su tradicinėmis vertybėmis turi tiek pat bendro kiek denatūratą geriantis valkata su sveika gyvensena.
R. Karbauskis su V.Uspaskichu, kai reikalai pasisuka link progresyvesnės mokesčių sistemos ir lengvatų turtingiesiems mažinimo, niekuomet nepraleidžia progos iš krokodilo ašarų priverkti olimpinį baseiną dėl vargšų smulkių verslininkų. Tų pačių, kuriuos uždusina R. Karbauskio ir V. Uspaskicho itin stambaus kapitalo įmonių holdingai, kurių veikla smulkiesiems verslininkams palieka tik išdegintą žemę. Nei vienam, nei kitam visiškai ne gėda. Tiek vienas, tiek kitas, ramiai išeina į viešus eterius ir pasakoja, įsistatę kiaules akis, kaip jie kovoja už „apačias“, paprastus žmones bei tradicines vertybes, kurias jie patys labai aktyviai niekina. Net ne privačiai, už uždarų durų, o čia pat, net nemėgindami slėptis, kartais tai padarydami tame pačiame sakinyje, kuriame narsiai gina tas savo, pavadinkime, vertybes.
Demagogija ir chaltūra už mokesčių mokėtojų pinigus
Kalbant apie tuos, kurie nesislepia — Justas Mundeikis, akademikas ir ekonomistas, padarė puikų komentarą apie situaciją, kilusią viename pasitarime. Šio teksto autorius labai rekomenduoja pasižiūrėti visą J. Mundeikio sukurtą filmuką, bet esmė trumpai drūtai būtų tokia: dėl COVID-19 pandemijos Kaišiadorių paukštynui pakrito pajamos, šį paukštyną, kartu su jo savininku „KG Group“ rengiasi įsigyti „Linas Agro Group“, nukritusios pajamos yra pagrindas persiderėti dėl sandorio, paukštyno administracijai tas nepatiko, todėl, pasitelkdami Lietuvos profesinę sąjungą „Solidarumas“, jie ėmė reikalauti 10 mln. eurų subsidijos iš valstybės. Kontraversija ne ta, jog stambus kapitalas nori lengvai prasisukti iš mokesčių mokėtojų pinigų, kontraversijos yra kitokios ir jų ne viena:
1) šiuo atveju nemokšiškai dangstantis darbuotojų gerove, stambaus kapitalo interesams atstovauja profesinė sąjunga — Molotovo ir Ribbentropo pakto verta cinizmo viršūnė;
2) iš profsąjungos ir paukštyno pateikti labai skysti, J. Mundeikio ir Vyriausybės atstovų manymu, manipuliatyvūs argumentai, kurių kokybė liaudyje būtų įvardinta kaip chaltūra;
3) paukštyno direktorius Darius Gudačiauskas kalba ir elgiasi taip, tarsi čia jam visa Vyriausybė būtų atskaitinga, šio teksto autorius nė kiek nenustebtų, jei, gyvai vykstant pokalbiui, jis būtų ant stalo kojas užsikėlęs`, ar šiaip ant jo ką nors kito atsikišusio pasidėjęs;
4) gavęs iš finansų viceministro Gedimino Norkūno neigiamą atsakymą ir pylos už klaidinančią retoriką D. Gudačiauskas, nei sekundę nesudvejojęs, tiesiai į eterį prieš tautą ir tėvynę paprašo G. Norkūno telefono numerio, matote, gal jie vienas kitą ne taip suprato — galbūt reikėtų pasikalbėti ir išsiaiškinti?
Vėlgi tas pats algoritmas: profesinės sąjungos atstovams nėra gėda labai akivaizdžiai atstovauti stambiems darbdaviams, o šiems nėra gėda šokdinti Vyriausybės dėl korporatyvinio socializmo, o abiem kartu visiškai ne gėda į viešą svarstymą ateiti su argumentais ir duomenimis, kurie iš tolo trenkia paskutinės nakties studentiška chaltūra.
Laisvė nuo gėdos!
Chaltūra yra neblogas žodis, kuriuo galima apibūdinti Laisvės partijos veiklą. Neseniai šios partijos frakcija Seime pateikė siūlymą už neapykantos kalbą taikyti administracines bausmes. Čia irgi kilo visokiausių diskusijų, tačiau bemaž tik vienintelės „LNK Žinios“ savo reportaže atkreipė dėmesį į tai, jog įstatymo projektas buvo parašytas itin prastai — palikta labai daug vietos interpretacijoms ir neaiškumų. Tame pačiame reportaže kalbinta Laisvės partijos frakcijos seniūnė Ieva Pakarklytė į provokatyvius klausimus apie prastą įstatymo projekto tekstą atsakė iškalbingu mykimu ir atvažiuojančio automobilio šviesų apakintos stirnos akių klapsėjimu. Nebuvo gėda paleisti į gyvenimą chaltūrną teisės aktą, nebuvo gėda apsijuokti prieš Lietuvą, akivaizdžiai parodant, jog frakcijos seniūnė, ko gero, nei skaitė, nei nagrinėjo jos partijos teikiamų pasiūlymų, ir nėra gėda šį įstatymo projektą atsiimti motyvuojant tuo, jog reikia diskusijos. Dievaži, jeigu ne Morgana Danielė ir jos puikiai kuruojama narkotikų bei priklausomybės politika, Laisvės partija Seime būtų visiškai tuščias erdvės ir oro švaistymas.
Gėdos trūksta ir Kauno miesto savivaldybei, kuri, įsitvirtinant merui Visvaldui Matijošaičiui, po truputėlį virsta Vičiūnų įmonių grupės filialu. Visame mieste staiga pasipylė projektų, kuriems irgi tiktų liaudyje vartojami epitetai — varkės. Savivaldybės sprendimai yra įgyvendinami ciniškai ignoruojant bet kokius kauniečių norus, prieštaravimus arba tokias smulkmenas kaip galiojantys teisės aktai. Kažkam prisireikė kelio Šančių rajone, kad jų stiklainių projektėlių vertė pakiltų, žinoma, už mokesčių mokėtojų pinigus. Kokios problemos — viskas bus padaryta kreivais, šleivais projektais, su niekuo nesitariant, meluojant, užpilant viešą erdvę demagogija ir visiškai ignoruojant pačių šančiškių norus. Ne gėda nei merui, nei savivaldos tarybai, o svarbiausia – savivaldybės darbuotojams, kurie visu savo elgesiu telegrafuoja, jog patys netiki tomis nesąmonėmis, kurias skleidžia, bet tai daro be jokios sąžinės graužaties ir teisingai — atspėjote — be jokio gėdos jausmo.
Gėdos neturėjimas, kaip visuotinis būvis
Visuotinės gėdos deficitas nėra būdingas tik politikams ir stambiajam verslui. Šita problema yra labai toli išsivaikščiojusi po visą plačiąją visuomenę. Štai žmonės skundžiasi, jog COVID-19 karantinas per ilgai užsitęsė — jie, matote, pavargo. Čia tie patys, kurie prieš Kalėdas sulėkė į prekybos centrus ir taip epidemiją išsiūbavo, kad Lietuva pagal sergamumą COVID-19 kurį laiką pirmavo Europoje. Tie, kas drausmingai laikėsi karantino reikalavimų, tyli ir ramiai laukia jo pabaigos. Tiems, kam neužteko smegenų per globalinę pandemiją, kokios pasaulis nematė pastaruosius 100 metų, susigrūsti į greito maisto restoranų tinklo „Burger King“ atidarymą, dabar rodo, jog jiems neužtenka ir gėdos garsiai siautėti prieš karantino apribojimus. Lygiai kaip neužteko smegenų bei gėdos instagramo berniukams ir mergaitėms žmonės kviesti į minėtą atidarymą, o po to garsiai aimanuoti, jog juos čia dabar kažkodėl viešai smerkia!
Ne gėda prirūkytose virtuvėse vapėti kaip valdžia vagia, kaip nesirūpina paprastu žmogumi ir kaip Seimo ponai tarpsta už jų pinigus — tarsi čia ministrė pirmininkė Ingrida Šimonytė su likusiais 140 parlamento narių, kiekvienoje pamiškėje primėtė šiukšlių, naudotų padangų, prezervatyvų ir asmeniškai šlapinasi daugumoje Lietuvos laiptinių bei liftų. Ne gėda ir žiniasklaidai viena ranka imti iš valstybės pinigus, o kita kiršinti tautą ir kelti tą susipriešinimą gilinančias moralines panikas. Ne gėda ir žurnalistams, parašiusiems paiką savo vasaros nuotykių knygelę, pristatinėti ją kaip publicistikos aukso standartą, kuri su profesionalia, vakarietiška tiriamąja žurnalistika turi tiek pat bendro kaip dėdė Antanas, kuris iš metalo laužo savo garaže bando susivirinti amžiną variklį, su „Siemens AG“ energetikos inovacijomis.
Toks jausmas, kad pastarosiomis dienomis bemaž tik gydytojas profesorius Vytautas Kasiulevičius turėjo gėdos. Kilus diskusijomis, jog V. Kasiulevičiaus žmona COVID-19 vakcina buvo paskiepyta be eilės, jo paties paliepimu, jis mėgino nevykusiai gintis, tačiau ne ilgai mąstęs, savo klaidą pripažino ir iš Santaros klinikų atsistatydino pats. Tai pamačius norisi ploti atsistojus, nes V. Kasiulevičius pasielgė labai drąsiai ir vakarietiškai – padarė klaidą, ją pripažino ir prisiėmė visą atsakomybę. Bet mažai kas tai pastebėjo, nes kai neturi gėdos, tų, kas ją turi, elgesys, tau rodosi mažų mažiausiai keistas. Galbūt todėl pagrindinis Lietuvos savukynologas Ričardas Savukynas, socialiniuose tinkluose neužtruko drėbtelėti savo neabejotinai svarbaus ir itin aktualaus vertinimo, esą už V. Kasiulevičių yra daugiau prisidirbusių ir tiesiog dantim į savo kėdes įsikabinusių personų, tai kodėl jam vienam reikia atsistatydinti? Kažkur giliai skamba „vagia, bet padaro“ atgarsiai… Gaila, kad vakcinas nuo COVID-19 ir nuo kitų ligų turime, tačiau gėdos taip pat lengvai įskiepyti negalima.
