Kas mūsų nenužudo, padaro mus stipresniais — taip galima pasakyti apie pandemijos sukeltą krizę, po kurios Europos Sąjunga, regis, pamažu atsigauna. Tačiau reikia pripažinti, jog drastiškai išaugusios energijos kainos, pandemijai dar net nespėjus pasibaigti, daugeliui valstybių buvo smūgis žemiau juostos.
Pastaruoju metu galima stebėti daug įvairių spekuliacijų apie dujų brangimo priežastis — kai kurios valstybės narės dėl energijos kainų augimo ES yra linkę kaltinti… pačią ES, visų pirma dėl žaliojo kurso. Europiniai pareigūnai su tokiais kaltinimais nesutinka ir suka galvas, kaip būtų galima sušvelninti šio rekordus viršijančio energijos kainų augimo pasekmes.
Tuo tarpu valstybės narės bendrų europinių sprendimų dėl atsako į kainų šoką nelaukia ir linksta gelbėtis pavieniui, kaip kas gali, priiminėdamos vienašališkus sprendimus. Kai kuriais atvejais čia ir vėl galima įžvelgti europinio solidarumo stoką.
Ekonominiai energijos kainų šoko padariniai yra gana aiškūs — sukrėtimas palies kone kiekvieną ekonominės veiklos ir net europiečių buitinio gyvenimo aspektą, daugiausia per kainų augimą. O štai valstybių narių veiksmų, kovojant su kainų augimu, pasekmės bendram europiniam ekonominiam modeliui, įgavusiam žaliojo kurso pavadinimą, yra kur kas mažiau akivaizdžios.
Taigi šiame tekste į energijos kainų šoką bus mėginama žvelgti iš bendros europinės perspektyvos, atsakant į klausimus, kaip išaugusios kainos paveiks bendrą europinę politiką, ką valstybės narės šio sukrėtimo akivaizdoje galėtų nuveikti kartu ir kokios gali būti jų vienašališkų sprendimų pasekmės.
Gelbėjasi kaip kas gali
Kai kurios ES valstybės narės, kurių lyderė neabejotinai yra Lenkija, galima sakyti, sistemingai ir nuolatos besipriešinanti bet kokioms energetikos sektoriaus žalinimo iniciatyvoms, energijos kainų šuolį iš karto susiejo su ES žaliuoju kursu ir visų pirma su taršą apmokestinančia klimato politika — ministras pirmininkas Mateuszas Morawieckis netruko pareikšti, kad Lenkijos energijos kainos atspindi ES klimato politiką.
Tokių ir panašių pareiškimų bei atitinkamų juos lydėjusių politinių sprendimų Europoje būta ir daugiau. Nepaisant jau metų metus kartojamų deklaracijų apie europinį solidarumą (kuris dažnu atveju ES yra greičiau išimtis nei normali praktika) ir europinę energetikos sąjungą (kuri tarsi turi paskatinti valstybes nares energetikos klausimais kalbėti vienu balsu bei veikti vieningai), energijos kainų augimo akivaizdoje, panašiai kaip ir pačioje pandemijos pradžioje, valstybės narės puolė gelbėtis ne bendrai, o kas sau ir kas kaip gali.
Tarkime, ta pati Lenkija neseniai pareiškė, kad pasienyje su Čekija ir toliau vykdys anglių — paties taršiausio energijos šaltinio – kasybą, nepaisydama Europos Teisingumo Teismo nurodymo šį procesą sustabdyti ir įpareigojimo sumokėti po 500 tūkst. eurų už kiekvieną uždelstą dieną.
Tokie vienašališki sprendimai iš esmės reiškia tai, jog energetikos sektoriaus reguliavimas, nepaisant visų bandymų bei pastangų plėtoti bendrą koordinuotą europinę energetikos politiką, vis dar tebėra valstybių narių prerogatyva, ypač krizių akivaizdoje.
Kita vertus, tai reiškia nukrypimą nuo europinio žaliojo kurso, kuris buvo pripažintas naujuoju ES vystymosi modeliu, apimančiu kone kiekvieną europinės politikos sritį ir apjungiančiu šias sritis tarpusavyje. Tarkime, atsižvelgiant į tai, kad energetikos politika yra viena iš klimato politikos įgyvendinimo priemonių, visų pirma per atsinaujinančių išteklių energetikos plėtojimą, energijos kainų augimas ir su juo susiję vienašališki valstybių narių sprendimai (pvz., kaip ankščiau minėtas Lenkijos atsisakymas vykdyti Teisingumo Teismo įpareigojimus) gali pakenkti europinių klimato įsipareigojimų vykdymui, stabdyti atsinaujinančių išteklių energetikos vystymąsi ir t. t.
Priklausomybė nuo nepatikimo tiekėjo
Kitaip tariant, valstybės narės, tokios, kaip, tarkime, Lenkija ar Ispanija (ko gero, jų bus ir daugiau) krizės akivaizdoje metė kelią dėl takelio, t. y. nusisuko nuo žaliojo kurso — ilgalaikio ES ekonominio vystymosi modelio, dėl kurio buvo sutarta bendrai — ir ėmėsi vienašališkų veiksmų, kurie žaliajam kursui prieštarauja iš esmės.
Visgi, nepaisant tokių ir panašių vienašališkų valstybių narių sprendimų, situaciją bando valdyti europiniai pareigūnai. Už energetiką atsakinga komisarė Kadri Simson neseniai pareiškė, kad ES kuo greičiau turi sumažinti priklausomybę nuo importuoto iškastinio kuro, maždaug pusė kurio yra iš Rusijos. Toks žingsnis, atsižvelgiant į naująjį žaliąjį kursą, taip pat stebint dabartines dujų kainas ir pagrindinio tiekėjo, t. y. Rusijos, polinkį į manipuliacijas bei nešvarius geoenergetinius žaidimus, atrodo visiškai logiškas.
Tačiau viskas priklausys nuo to, ar energetinę priklausomybę nuo Rusijos bus pasirengę mažinti pačios valstybės narės. Dujotiekis „Nord Stream 2″, neseniai Vengrijos su „Gazprom“ pasirašyta ilgalaikė dujų tiekimo sutartis ir kiti pavyzdžiai rodo, kad bent jau kol kas tai yra sunkiai įmanoma, juolab kad dujos valstybėms narėms reikalingos kaip vadinamasis „pereinamasis kuras“, palaipsniui transformuojant energetikos sektorius ir pereinant prie žaliosios energetikos.
Be to, daug kas priklausys ir nuo to, ar su Rusija valstybės narės ir toliau bus linkusios derėtis vienašališkai, ar kalbėtis vienu balsu (nedidelis pastarojo meto žingsnis šia linkme yra tai, kad Europos Komisija sulaukė pasiūlymo kurti centralizuotą dujų pirkimo platformą).
Europos energetikos politiką ir antimonopolines taisykles kuruojančios komisarės taip pat yra sulaukusios 42 Europos Parlamento narių raginimo ištirti galimai neskaidrią „Gazprom“ veiklą. Anot jų, „Gazprom“ atsisakė garantuoti papildomas dujų tiekimo apimtis, nors koncernas turi tam pakankamai pajėgumų. Kreipimesi taip pat išreikšti nuogąstavimai, kad „Gazprom“ tokiu būdu spaudžia Europą dėl dujotiekio „Nord Stream 2“ paleidimo, nepaisydamas ES energetikos rinkos taisyklių pažeidimų.
Vienašališkų sprendimų priežastys
Taigi kodėl, neatsižvelgiant į bendrą europinį politikos kursą pasukti žaliosios ekonomikos/energetikos link, kai kurios valstybės narės meta kelią dėl takelio ir priiminėja vienašališkus, žaliajam kursui iš esmės prieštaraujančius sprendimus? Ir kodėl valstybių narių reakcijos į energijos kainų šoką ir apskritai jų energetikos politikos vizijos yra tokios skirtingos?
Verta pasikartoti, jog energetikos politikos sritis (kaip, beje, ir užsienio ar saugumo politika) yra ypatingai nedėkinga, kai kalbama apie koordinuotus bendrus valstybių narių veiksmus. Tai lemia tiek skirtinga jų energetikos sektorių specifika (vyraujantys energijos ištekliai, importo — vietinės gamybos balansas, gamtinės sąlygos ir net tokie nematerialūs faktoriai kaip geopolitinės draugystės ar priešiškumas ir vartojimo įpročiai), tiek ir griežtesnio valstybinio reguliavimo (tarkime, siekiant apsaugoti vartotojus) būtinybė, kurią kaip tik ir patvirtino ši energijos kainų krizė.
Žinoma, valstybių narių energetikos infrastruktūrą bei rinkas galima apjungti, taip pat koordinuoti nacionalines energijos kainas (kas šiuo metu tarsi yra vykdoma kuriant vadinamąją Europos energetikos sąjungą), o reguliuotojo funkciją patikėti europinio lygmens institucijoms (kas irgi vyksta, tačiau tik tam tikrais atvejais). Toks reguliuotojas galėtų padėti valstybėms narėms koordinuoti savo veiksmus, tarkime, bendro atsako į krizes atvejais.
Tačiau toks bendras atsakas (jei jį iš viso galima pavadinti bendru — panašiai kaip ir pačioje pandemijos pradžioje, reaguojant į COVID-19 krizę) bent jau kol kas nėra nei sklandus, nei efektyvus. Tai savo ruožtu lemia objektyvios ir subjektyvios priežastys. Objektyvios priežastys — tai jau minėta energetikos sektorių specifika (kol žaliasis kursas dar tik įgyvendinamas, o tikslas pereiti prie klimato atžvilgiu neutralios ekonomikos/energetikos dar nepasiektas, valstybių narių energetikos sektoriai išlieka pakankamai skirtingi). Tuo tarpu subjektyvios priežastys apima tokius nematerialius faktorius, kaip jau minėtos geopolitinės draugystės/priešiškumas, vartojimo įpročiai ir netgi išsiskiriantys požiūriai į, tarkime, dabartinio kainų šoko priežastis.
Ko gero, nereikia nei sakyti, kad objektyvios ir subjektyvios priežastys yra tarpusavyje susijusios. Tarkime, Lenkijos energetikos sektorius didžiąja dalimi remiasi anglimis (objektyvios priežastys), ir bent jau dabartinė Lenkijos valdžia nėra linkusi šios situacijos keisti bei yra priešiškai nusiteikusi žaliojo kurso atžvilgiu (subjektyvios priežastys). Lenkija netgi mano, kad dabartinį energijos kainų šoką iš esmės sukėlė pati ES ir kad tai įvyko būtent dėl žaliojo kurso. Kiek realaus pagrindo turi tokia nuomonė, pabandysime išaiškinti kitoje šio straipsnių ciklo dalyje.
