Kovo 30 dieną Vengrija priėmė įstatymą, kuriuo ministrui pirmininkui Viktorui Orbánui suteikiamos naujos galios valdyti valstybę neribotą laiką.
Europa grįžta į autoritarizmą?
Priėmusi tokį sprendimą Vengrija tapo pirmąja Europos Sąjungos valstybe nare, valdoma specialiais dekretais tol, kol vyriausybė manys tai esant reikalinga. Pasiūlymas buvo priimtas pirmadienį 199 narių Vengrijos parlamente 137 balsais prieš 53.
Vyriausybė, kontroliuojanti du trečdalius parlamento narių, tvirtina, kad naujos galios reikalingos kovai su koronaviruso pandemija, tačiau naujosios Vengrijos vyriausybės galios apima ne tik su krize susijusių įstatymų leidybą ar suspendavimą, bet ir atriša V. Orbánui rankas vykdyti autoritarinę šalies kontrolę.
Specialiosios galios sudaro galimybę V. Orbáno vyriausybei sustabdyti tam tikrų įstatymų taikymą, nukrypti nuo teisinių nuostatų ir imtis ypatingų priemonių siekiant užtikrinti piliečių gyvybės, sveikatos, asmeninio ir materialinio saugumo bei ekonomikos stabilumą [1.].
Vengrijoje taip pat numatomas rinkimų ir referendumų suspendavimas neribotam laikui, o tai savo ruožtu kelia tiesioginę grėsmę demokratijai, piliečių dalyvavimui politiniame šalies gyvenime bei teisės viršenybei, t. y. kertinėms Europos Sąjungos vertybėms bei principams. Be kita ko, tokia valdymo forma taip pat kelia pavojų ir laisvai žiniasklaidai, nes numato laisvės atėmimo bausmes už „neteisingos ar iškraipytos informacijos sklaidą“.
Kritikos ilgai laukti neteko
Opozicinės partijos, besibaimindamos vyriausybės įgaliojimų viršijimo, sprendimą dėl naujosios valdymo tvarkos sukritikavo kaip perteklinį ir nereikalingą, o V. Orbáno vyriausybė mainais apkaltino jas sabotuojant kovai su koronavirusu skirtas pastangas ir nekreipiant dėmesio į vengrų gyvybes, kurios gali būti prarastos.
Jungtinės Tautos, Europos Taryba, Europos Parlamentas ir nevyriausybinės organizacijos taip pat netruko sureaguoti į tokį sprendimą, išreikšdami susirūpinimą, kad V. Orbánas, realiai pratęsdamas savo galias neribotam laikui, žengė dar vieną žingsnį autoritarinės savo šalies kontrolės link ir pareiškė, kad piktnaudžiavimas valdžia sukels atitinkamas pasekmes ir kad europinės institucijos, ypač Europos Komisija, šiuo metu turi akylai stebėti europinės teisės įgyvendinimo praktiką [2.].
ES teisingumo komisaras Didier Reyndersas pirmadienį socialiniame tinkle „Twitterׅ“ paskelbė, kad ES vykdomoji valdžia įvertins Vengrijos patvirtintas skubias priemones, ypač laisvės atėmimo sankcijas už melagingos informacijos skelbimą, nes dar praėjusią savaitę Europos Komisija buvo pareiškusi poziciją, jog „krizės metu kaip niekad svarbu, kad žurnalistai galėtų tinkamai atlikti savo darbą“ ir kad „visos skubios priemonės turėtų būti laikino pobūdžio ir nukreiptos spręsti būtent konkrečiai krizinei situacijai“ [3.].
Vertindamas situaciją Vengrijoje, Jungtinių Valstijų Vokietijos Marshallo fondo (German Marshall Fund of the United States) bendradarbis Danielis Hegedüsas iškėlė klausimą, kodėl Vengrijos vyriausybė taip nori turėti papildomų galių krizei įveikti, kai ji ir taip naudojasi dviejų trečdalių balsų dauguma parlamente ir kontroliuoja visas svarbiausias institucijas — anot jo, tai, kas Vengrijoje įsigalioja įvedus naująją tvarką, yra ne kas kita, kaip autoritarinis valdymas [3.]. Analitinio centro bendradarbis taip pat pridūrė, kad naujosios priemonės turėtų būti laikinos ir taikomos tik ekstremalios situacijos metu, taigi, krizei atslūgus ir kitoms šalims pradėjus atšaukinėti specialiąsias priemones, į Vengrijos vyriausybę turės būti atkreiptas dėmesys tam, kad būtų užtikrinta, jog naujosios jos galios būtų atšauktos [4.].
Europos galvos skausmas
Europos žinios jau rašė apie teisės viršenybės principų nesilaikymą Vengrijoje ir Lenkijoje ir šių šalių demaršus ES. Belieka priminti, kad tebesitęsiantis šių Višegrado šalių europinės teisės normų ir principų pažeidinėjimas tampa nuolatiniu Europos galvos skausmu [5.]. Taip pat verta priminti, kad V. Orbáno vyriausybei šiuo metu taikoma ES taisyklių (septintojo straipsnio) pažeidimo procedūra.
2010 m. atėjus į valdžią V. Orbánui (kurį buvęs Europos Komisijos pirmininkas Jeanas Claude’as Juncker’is net yra pavadinęs diktatoriumi) ir jo vadovaujamai „Fidesz“ partijai, prasidėjo nuolatinis konstitucijos ir rinkimų sistemos kaitaliojimas paties V. Orbáno naudai, sistemingas piliečių, nevyriausybinių organizacijų, migrantų ir pabėgėlių, žiniasklaidos bei akademijos teisių ir laisvių varžymas, lydimas naujosios partinės nomenklatūros korupcijos atvejų ir įtarimą keliančios draugystės su Rusija [6.].
V. Orbánas jau pabandė atremti kritiką dėl naujosios valdymo tvarkos, teigdamas, kad vyriausybės kritikai kelia pavojų Vengrijos kovai prieš pandemiją. Tuo tarpu teisingumo ministrė Judit Varga praeitą penktadienį žurnalistams sakė, kad įstatymo projekto kritikai „kovoja su įsivaizduojamais demonais ir nedraugauja su realybe“ [7.].
Vyriausybė taip pat teigia, kad naująsias skubias priemones parlamentas gali bet kada atšaukti, tačiau ironiška tai, kad vykdomoji valdžia Vengrijoje naudojasi dviejų trečdalių parlamento narių balsų dauguma [8.]. Be kita ko, naujuoju įstatymu taip pat buvo panaikintas iki šiol egzistavęs reikalavimas parlamentarams patvirtinti bet kokį nepaprastosios padėties pratęsimą [9.].
Koronaviruso šalutinės pasekmės
Ironiška, tačiau koronavirusas, be tiesioginių jo pasekmių, suteikia ir naujų galimybių nedemokratiškoms populistinėms jėgoms. Tai vyksta ne tik dėl to, kad šios jėgos gali veikti laisviau krizės akivaizdoje tuo metu, kai viso pasaulio dėmesys nukreiptas kitur, bet ir todėl, kad tokie veikėjai žino, jog net veiksmai, kurie susilaukia tam tikro dėmesio, krizės metu greičiausiai bus ignoruojami ar bent jau vertinami atlaidžiau.
Kai kurios ES valstybės narės pareikalavo Europos liaudies partijos (European People’s Party) lyderio Donaldo Tusko pašalinti „Fidesz“ partiją iš frakcijos Europos Parlamente (kurios narystė ir taip yra suspenduota), o buvęs Italijos ministras pirmininkas Matteo Renzi ir buvusi JAV patarėja nacionalinio saugumo klausimais Susan Rice paragino apskritai Vengriją išmesti iš ES. Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen tuo tarpu (tiesa, tiesiogiai neminėdama Vengrijos atvejo) užsiminė, kad Komisija atidžiai stebės, kaip valstybėse narėse taikomos skubios priemonės, kad nebūtų pažeistos žmogaus teisės ir kitos europinės vertybės bei principai. Tačiau, nepaisant to, bent jau šiuo metu tikėtis, kad realiai bus imtasi konkrečių priemonių prieš tokias valstybes kaip Vengrija, yra gana naivu.
Taip teigti leidžia ir faktas, jog Vengrijos demokratijos erozija vyksta jau daugiau nei dešimtmetį. Taigi nors pastarasis V. Orbáno vyriausybės demaršas ir šiek tiek šokiruoja, tačiau nei kiek nestebina — „Fidesz“ partija jau kuris laikas sistemingai užsiima teisių ir laisvių, užtikrinančių efektyvų nepriklausomos teismų sistemos, laisvos žiniasklaidos, nevyriausybinių organizacijų ir net pilietinės visuomenės funkcionavimą, pažeidinėjimu, be kita ko, naudodama visa tai savo politinių galių už(si)tikrinimui ir išlaikymui.
Todėl V. Orbáno vyriausybės veiksmai iš tiesų ne tiek atspindi pandemijos sukeltą chaosą bei norą jį suvaldyti, kiek įvairių tarptautinių ir viršvalstybinių institucijų kolektyvinį neveiksnumą užkertant kelią antidemokratiškiems Vengrijos veiksmams per pastaruosius 10 metų.
Kodėl taip ilgai buvo leista lipti ant galvos?
Europos žinios jau rašė, kad ES institucinė struktūra ir sprendimų priėmimo mechanizmas nesuteikia galimybių efektyviai, greitai ir visiems laikams susitvarkyti su valstybėmis narėmis maištininkėmis, nesilaikančiomis kertinių europinių vertybių bei principų, kurių laikytis, beje, jos įsipareigojo stodamos į ES. Šio teksto autorės nuomone, kalbant apie europinių normų, taisyklių ir kriterijų nesilaikymą, ES valstybių narių atžvilgiu bent jau iki šiol buvo bedantė, nors pažeidimų atvejams yra numatytas (o, žvelgiant į ateitį, ir toliau numatomas) didžiulis įvairiausių priemonių ir sankcijų arsenalas [10.].
Kodėl Vengrijai taip ilgai buvo leista sistemingai laipioti ant galvos visai ES, galima paaiškinti tuo, kad tiek europinės institucijos, tiek tarptautinė bendruomenė — ir visų pirma pačios valstybės narės — ilgą laiką nebuvo linkusios konfrontuoti su V. Orbánu iš dalies todėl, kad partija „Fidesz“ iš esmės buvo suvokiama kaip priimtinesnė dešiniojo populizmo Vengrijoje versija [11.]. Kitaip tariant, ši partija buvo suvokiama kaip mažesnis blogis, lyginant ją su neonacių partija „Jobbik“, kurią V. Orbánui pavyko savotiškai sukontroliuoti ir netgi išnaudoti siekiant savo tikslų tiek šalies vidaus, tiek tarptautiniu mastu (beje, kiti dešinieji Europos lyderiai taip pat yra bandę naudoti panašias strategijas, išnaudodami kraštutinius dešiniuosiuos populistus, bet nė vienam iš jų nepavyko to atlikti taip šauniai ir efektyviai kaip V. Orbánui) [12.].
Būtent dėl to šiuo metu Europoje galime stebėti situaciją, kai tariamai labiau priimtinas dešiniųjų pažiūrų populistas atvirai naikina Vengrijos konstitucinę demokratiją. Taigi žvelgdami į kitas sunkumus patiriančias Europos ir pasaulio demokratijas ir juo labiau beprecedentės krizės akivaizdoje, negalime naiviai tikėtis, kad mažesnės iš dviejų blogybių pasirinkimas gali būti pateisinamas ar iš tiesų reikšti mažesnę blogybę — Vengrijos demokratijos vėžys atsirado dar prieš koronavirusą, o Europa padarė per mažai, kad jis būtų sustabdytas [13.].
