Įgalinkime vyrus šeimai

Google+ Pinterest LinkedIn Tumblr +

Šį pirmadienį Europos parlamento salėje pirmąkart kalbėjau kaip šešėlinė pranešėja. 

Politika nėra kaprizų laukas. Normali daugmaž suvaldyta politika yra griežtas reglamentų laikymasis, pačiomis taisyklėmis kiek įmanoma apribojant atskirų grupių, ideologijų viršenybę ar emocijų inspiruotą savivalę. 

Europos parlamente visi rengiami ir svarstomi dokumentai praeina ilgą diskusijų, pataisų teikimo ir jų atmetimo bei kompromisų tarp atskirų politinių grupių paieškos lauką. Iš esmės joks dokumentas negali atsirasti, kol dar iki balsavimo parlamento salėje didžiosios politinės grupės nesuranda kompromisinių sprendimų. Tai gali trukti ne vienerius metus.

Pirmas toks kompromisų paieškos etapas įvyksta tada, kai svarstomas dokumentas gauna pagrindinį pranešėją, kuris tam tikru mastu yra atsakingas už viso svarstymo eigą. Pranešėjus skiria politinės grupės, o kaip dažnai politinė grupė  turi tokią galimybę priklauso nuo to, kiek ta politinė jėga surinko balsų per Europos parlamento rinkimus ir kiek parlamentarų dirba tos politinės jėgos frakcijoje. 

Dabar konkrečiai apie pranešimą. 

Pranešimas dėl moterų ir vyrų lygybės Europos Sąjungoje 2018-2020 metais buvo tvirtinamas Moterų teisių ir lyčių lygybės komitete, į kurį mane delegavo Europos liaudies frakcija, kuriai priklausau. 

Pagrindine pranešėja šį kartą buvo Portugalijos komunistų partijos narė Sandra Pereira , priklausanti Europos vieningųjų kairiųjų/Šiaurės šalių žaliųjų frakcijai. Mano politinė grupė mane delegavo stebėti ir bandyti švelninti ar eliminuoti dalykus, kurie nepriimtini centristinėms Europos krikščioniškoms jėgoms. 

Mūsų politinėje grupėje, kuri nuosekliai palaiko moterų  teises, vis dėlto yra vidinių nesutarimų, kaip vertinti moterų teisę į savo kūną, abortų draudimus ar lytinio švietimo mokyklose klausimus. Šiais klausimais frakcijos nariams paprastai suteikiama  laisvo balsavimo galimybė. 

Galutiniame balsavime už suderintą pranešimo tekstą balsavo 500 Europos parlamento narių, 105 buvo prieš tokį dokumento tekstą, o 87 susilaikė. 

Balsavime dalyvavo 10 Europos parlamento narių rinktų Lietuvoje, nebalsavo Viktor Uspaskich. Prieš dokumentą pasisakė  Valdemar Tomaševski, o Bronis Ropė susilaikė. Kiti balsavime dalyvavę nariai iš Lietuvos balsavo už. 

Manyčiau, kad jums gali būti įdomi ir mano frakcijos  pozicija. Absoliuti dauguma— per 100 — Europos liaudies partijos narių, kaip ir reikėjo tikėtis, pranešimą palaikė, 6 frakcijos kolegos balsavo prieš, o 30 — susilaikė. 

Prikabinu savo kalbos tekstą. Kaip šešėlinė pranešėja turėjau galimybę kalbėti 2 minutes (tai — jau ilgas laikas, dažniausiai skiriama po minutę). Beje, rengiant kalbos tekstą būtent prievolė, kaip įmanoma aiškiau argumentuotai išdėstyti savo poziciją per nurodytą laiką, ir yra sunkiausia. Su chronometru tekstą skaičiau tikrai daug kartų.    

Taigi, toliau kalbos tekstas lietuviškai ir angliškai. 

Angliškai prikabinu tiems, kurie nebemoka gimtosios kalbos, tad socialiniuose tinkluose nuolat  širsta, kad lietuvė Europos parlamente kalba lietuviškai. Gal nustebs maršistai nekenčiantys globalizacijos, etc., bet Briuselyje ir ypač Strasbūre geras tonas kalbėti savo gimtąja kalba, taip demonstruojant, jog esame lygių valstybių ir vienodai svarbių kalbų sąjunga. Ir tai radikaliai kitaip, nei sovietiniuose suvažiavimuose, kur visi kalbėjo rusiškai. 

Šiek tiek ironizuodama pasakysiu, jog suprantu, kas išties slypi anapus pasibaisėjimo, kad kalbu lietuviškai. Supranti ir žinau, kad taip vadinamieji heiteriai tiesiog dar kartą bando sau ir kitiems įrodyti, jog esu neverta savo pozicijos, nes nekalbu angliškai. 

Pirma, čia Europos parlamente ne provincijos balius, kur svarbiausia, ką apie tave pagalvos kaimyno dėdės teta. Čia žmonės ne kalbų išmanymu puikuojasi. Jie čia kovoja, siekdami, kaip įmanoma geriau atstovauti SAVO rinkėjams. (Tarkime, man tikrai nėra įdomu, juolab svarbu, ką apie mano darbą galvoja kokie socdemai ar valstiečiai). Taigi, jokios kalbos išskyrus gimtąją nemokančių parlamentarų klausoma vienodai pagarbiai, o komunkuoti jiems padeda vertėjai. 

Antra, nuraminu. Angliškai kalbu, iš anglų kalbos net esu išvertusi 7 sudėtingas ekonomines ir finansines knygas. 

Toliau mano kalba lietuviškai ir angliškai.

Prieš kelerius metus dabartinė mano šalies premjerė atsakydama į žurnalisto klausimą, ar ji kaip moteris jaučianti diskriminaciją, labai taikliai atrėžė: jau pats jūsų klausimas akivaizdžiai demonstruoja, kaip giliai ši diskriminacija įsišaknijusi.

Pastarieji pora pandemijos metų laiką, kurio reikia lyčių nelygybei panaikinti, pailgino daugiau nei 36 metais. Kitaip sakant, pandemija nubraukė visos kartos moterų viltį nebūti vertinamoms visų pirma per  lyties prizmę.

Ieškant sprendimo, ko imtis, kad įveiktume kai kuriuose valstybėse fiksuojamą vis dar lėtą lyčių lygybės pažangą ar net jos regresiją, būtina griežtai kovoti su socialinės lyties priešinimu vadinamajai tradicinei šeimai. 

Toji  šeima, kurią kraštutinės dešinės politikai išveda iš drausminamosios religijos sampratos, piešia fikcinį modernaus pasaulio vaizdą. Čia tėvelis su gilia meile globoja savo vaikučius ir juos namie auginančią mamytę. Toje šeimoje nėra nelaimių, mirčių ar  socialinių įtampų. Ten niekas neprivargsta, o maitintojo— tai visada vyras —  pajamų užtenka visiems šeimos poreikiams. 

Aišku, kad tai yra pigi ideologinė klišė. Ją sugriauna vienas elementarus klausimas. Kuri yra ta tinkama tradicinė šeima, ar ta, kur vyro palikta moteris viena bando išgyventi su vaikais, ar naujoji vyro šeima, kur buvęs moters sutuoktinis džiaugiasi naujomis atžalomis? Atsakymo nesu girdėjusi. 

Kalbant apie tai, kokiu būdu galime įtvirtinti vyrų ir moterų lygybę, akcentuojamas didesnis moterų įgalinimas darbo rinkoje ir galios struktūrose, laisvalaikio ir darbo balansavimą, viešųjų priežiūros paslaugų plėtra.  Tai labai svarbu.

Vis dėlto manau, jog atėjo laikas keisti lyčių lygybės siekio akcentus.  Vietoje to, kad nuolat būtų pabrėžiamas moterų įgalinimas, pradėkime akcentuoti vyrų įgalinimą šeimos gyvenime. Vyrai, lygiai taip pat kaip moterys, tikrai intelektualiai ir emociškai pajėgūs ir vaikus auginti, ir dalyvauti namų ruošoje, ir globoti priežiūros reikalaujančius šeimos narius. 

Tikrovę keičia ne įstatymai. Tikrovę keičia gyvenimas ir vyraujantys naratyvai.

A few years ago, the current prime minister of my home country Lithuania was publicly asked if she, as a woman, felt being discriminated. Her reply was succinct: the very question itself demonstrates what a deeply rooted problem discrimination is. 

Pandemic has extended the time needed to reduce gender inequality by more than 36 years. In other words, pandemic has shattered the hopes of an entire generation of women to be more than their gender. 

In order to improve stagnating or in some cases even worsening gender equality situation, it is imperative to put a stop to the ridiculous notion that social gender is somehow a threat to the so called traditional family values. 

This new and twisted idea of the so called traditional family values has been largely derived from very subjugating and narrow-minded religious interpretations that paint an entirely unrealistic picture of modern world. In this world, the father shelters his children and his wife who looks after the children with deep affection and love. Family does not experience any calamities and social tensions. Nobody suffers in this imaginary family and the father always able to provide financially. 

This world is fiction. When confronted with reality, fans of this fantasy struggle even with most basic questions of reality, for example: if the loving father abandons his wife and children, and starts a new family – which of these two families is now the so-called traditional family? 

When discussing gender equality usually the emphasis is on the situation in the labour market, life-work balance and access to public care facilities. It is indeed very important. However, I doubt we can achieve real change if gender stereotypes remain the deciding responsibility-sharing factor in the household, at schools, the entire education sector and work in general.

We are overdue for a narrative about gender equality change. Rather than focusing on women empowerment in the job market and higher tier positions, we should switch our gaze to empowering men. Men are capable, both intellectually and emotionally, to raise children, take on more household responsibilities and provide general care for family members in need.

Laws do not shape the reality. There are plenty of great laws. The reality itself and the narratives that live in it change reality. 

Dalinkitės.

Palikite Atsiliepimą