Gitanas Nausėda — ubagas tapęs prezidentu

Trumpai:

Apie naująjį Europos Sąjungos biudžetą kalbėta daug, ne tik „Europos žiniose“, bet ir tradicinėje žiniasklaidoje — net Lietuvos žurnalistai, kurie nebesislepia ir atvirai demonstruoja savo indiferentiškumą žinioms iš Briuselio, net jie sukluso, kai paaiškėjo, kad Lietuva gali prarasti dalį europinio finansavimo. Lūžo nemažai iečių, kilo daug panikos dėl prarastų europinių pinigų, tačiau susizgribta kaip visada per vėlai, ir jei neturėjote progos — tai su visais europinio biudžeto dalybos Sostų karais, susipažinti galite čia ir čia. Šis tekstas nėra apie tai. Jame bus gvildenamos ne pinigų dalybų dramos, o tai, į kokias žemumas yra puolusi ir taip vargana, po Dalios Grybauskaitės valdymo gerokai degradavusi Lietuvos užsienio politika.

Išsamiai:

Yra toks posakis: gali išimti žmogų iš provincijos, bet provincijos iš žmogaus — niekada. Panašiai ir su ubago mentalitetu: prisistatyk kiek nori stiklinių namų draustiniuose, siūdinkis pačius geriausius kostiumus, nusipirk automobilį su trimis sakralinėmis raidėmis ant variklio gaubto, tapk valstybės vadovu, bet kaip buvai ubagas, taip juo ir liksi. Ubagas nėra nepasiturintis, vargingai gyvenantis žmogus, tai yra toks mentalitetas arba gyvenimo būdas, kada tau niekada nebūna gana, į visas likimo dovanas tu žiūri išimtinai su priekaištais, tiesiog patologiškai nemoki būti dėkingas ir esi iki komizmo godus. Tegu Gitanas Nausėda turėjo solidžią algą SEB banke, tegu dabar jis vadovauja šaliai, tegu vėliau turės prezidento rentą ir apsaugą iki gyvos galvos, tegu jis vaidina sofistikuotą, pasaulietišką džentelmeną, bet žagrės kišenėje nepaslėpsi, nes jis vis dar mąsto kaip statistinis ubagas, kuris lekia į priešingą miesto galą nukainuotų vištienos šlaunelių, nesusimąstydamas, kad ką sutaupė mėsai, išleis kurui.

Prieš prasidedant deryboms dėl 2021–2027 metų ES biudžeto, Europos Vadovų Tarybos pirmininkas Charles‘is Michelis įvardijo pasiūlymą, kad būtų galima skirti papildomo finansavimo valstybėms narėms, kurios labiausiai nukraujavo dėl emigracijos. Ir šit mūsų puikusis prezidentas pastatė ausis ir sustingo kaip hiperaktyvus terjeriukas, išgirdęs šlamant maišelį su šunų skaniukais. Atsimenate pirmąsias „Jamam“ akcijas? Kada į Vilniaus Akropolį eilės išsirikiuodavo per pusę Justiniškių, o iš pažiūros normalūs žmonės stodavo į mirtiną kovą dėl nukainuoto kiniško pūkų surinkėjo? Maždaug taip tarptautinėje arenoje atrodo Lietuva, derantis dėl naujojo ES biudžeto, toks jausmas, kad Gitanas Nausėda yra tiesiog žemame starte pasirengęs visus išstumdyti ir alkūnėm į veidą išvaikyti, kad Lietuva, ginkdie, neprarastų savo europinių pinigų!

Reikia pripažinti, kad reikšmingą dalį ES investicijų mes paprasčiausiai ištaškėme, pakeliui sukūrėme pašalpų turtingiesiems sistemą ir siaubingus neofeodalinius politinius monstrus rajoninėje savivaldoje, bet kažkodėl tai yra Europos problema, kaip vaikų darželyje – kaltų nėra, nes vaza pati sudužo. Galiausiai ko verti tie visi dvaro ekonomistai ir politologai, kurie ne sykį įspėti apie tai, kad parama Lietuvai mažės, išdidžiai pūtė žandus, aiškino mums, nepraustoms masėms, kad ta parama sudaro vos kelis procentus šalies BVP ir jos mažėjimas esmės nepakeis? Dabar tie patys žmonės desperatiškai bando kelti dirbtines moralines panikas ir paišo apokaliptinius peizažus, kaip Lietuvai bus blogai be tų centų, kuriuos galimai praras nauju finansavimo laikotarpiu, visiškai ignoruodami savo praeities bravadą ir įžūliais veidais aiškindami, kad jie visada taip manė, jų pozicija niekada nesikeitė ir tada jie dirbo Lietuvai.

Kaip Nausėda už korupciją kovojo?

Taip, jūs teisingai perskaitėte ne „su“, o „už“. Kur čia, atrodytų, problema — juk pinigai ant žemės nesimėto ir kas blogo, kad Lietuvos prezidentas įdėjo pastangų išsaugoti ES finansavimą? Įdomus dalykas dėl europinių pinigų — jie spalvoti, t. y. juos galima skirti tik konkrečiai sričiai, kuri numatoma jau derybose dėl naujo paramos laikotarpio. Šią akimirką Briuselis būtų linkęs mažinti paramą Lietuvos ūkininkams ir sanglaudos fondą. Apie Lietuvos ūkininkus šnekėta daugybė kartų — jie reikalauja didesnių išmokų, bet nenori leistis į jokias kalbas, kad jų mokesčiai esantys vieni mažiausių Europoje, kad jie turi tiek paramos, lengvatų ir išimčių, kiek nesisapnavo net progresyviausioms ES valstybėms, o ūkininkų paramą administruojanti Nacionalinė mokėjimo agentūra yra senas, baisus korupcijos lizdas, kur STT agentai, eilinį kartą čiupdami agentūros direktorių, ar jos darbuotoją, praktiškai gyvena tose patalpose.

Su ūkininkais viskas aišku — žmogus su didžiuliu skilandžiu po pažastimi gailiai verkia, kad neturi ko valgyti. Kitas dalykas — sanglaudos fondai. Daug kam šie žodžiai nieko nesako, bet sanglaudos fondai yra ta vieta, iš kurios pinigai yra įsisavinami, o ne investuojami. Iš ten atsiranda garsioji trinkelė, kuria išklota visa Lietuvos dykumėjanti provincija, tai yra tas dalykas, kuris ES investicijas transformuoja į kotedžus, bavariškus džipus ir atostogas Maldyvuose korumpuotiems valstybės tarnautojams ir prie biudžeto prisisiurbusiems, atkato meną įvaldžiusiems verslininkams. Daugelis iš mūsų yra girdėję apie amžinuosius merus, tačiau tai tik aisbergo viršūnė — Lietuvos provincijoje apstu savivaldybių, kurių sudėtis nesikeičia dešimtmečiais. Kai įvyksta pokyčių, neretai vieną pavardę pakeičia ta pati, t. y. daugybėje savivaldybių postai jau paveldimi, o tuose regionuose yra įsitvirtinusios ištisos dinastijos, kurios savo rankose laiko tvirtai suėmę vietos politiką, teisėsaugą, švietimą, mediciną, socialinę apsaugą, verslą ir kriminalines veiklas — jeigu minėta savivaldybė yra šalia Karaliaučiaus ar Baltarusijos sienos. Tai dvidešimt pirmojo amžiaus dvarininkystė — yra ponas, kuris savo dvare tvarkosi kaip tinkamas ir tegu kiti tik nesikiša į ne savo reikalus.

Garsioji Jurbarko istorija, kur abiturientei buvo suknežinta kaukolė, nes ji turėjo įžūlumo neduoti vienai vietinių oligarchų atžalėlei — tai tik dėl didelio atsitiktinumo išgarsinta istorija, kokių pilni visi rajonai. Daugelyje regionų teisinė valstybė yra degradavusi iki viduramžių feodalizmo: stambūs kontrabandininkai sėdi savivaldybės administracijoje, jų geri draugai vadovauja vietos policijai, jų vaikai ir giminės valdo verslus, kuriems fenomenaliai sekasi viešuose pirkimuose. Tokios rajoninių bebrų dinastijos vakuume neatsiranda — jų galios pagrindas yra sanglaudos fondai, dėl jų verda didžiulės kovos, nes kas skirsto europinius pinigus, tas — karalius. Būtent dėl šitos sistemos išsaugojimo kovoja Gitanas Nausėda.

Nacionalinių neuorozių ypatumai

Kaip kiekviena maža, jauna, nelabai pasiturinti valstybė, Lietuva turi labai daug kompleksų dėl jos įvaizdžio tarptautinėje arenoje. Kartais tai prieina iki tokio absurdo, kad opozicinis politikas, tiesiog kibirais pilantis tulžį ant kiekvieno vyriausybės sprendimo, pakalbintas „The Economist“, „Forbes“, „The New York Times“ ar kitos prestižinės užsienio žiniasklaidos priemonės, labai dažnai pakeičia melodiją ir tai pačiai vyriausybei tampa atlaidesnis, gerokai atsargiau renkasi žodžius, stengiasi kuo aptakiau šnekėti — ginkdie neparodyti užsieniečiams, kad čia pas mus kažkas gali būti blogai!

Net prezidentą rinkome tokį, kokio nebūtų gėda siųsti į užsienį, o tuometinio kandidatų į prezidentus Sauliaus Skvernelio adresu skrido kritika apie tai, kad jis nėra gražus pažiūrėti ir nemoka anglų kalbos. T. y. daug kam nebuvo svarbu, kad S. Skvernelis yra paprasčiausiai netinkamas tokiam darbui ir kad jo kompetencijų riba būtų provincijos mokyklos ūkvedžio darbas, bet vis tiek, daugiausiai nerimo buvo dėl to, kad tokį prezidentą bus gėda parodyti užsieniečiams. Tas glumino, nes ši retorika sklido ne iš „Naisių vasarą“ žiūrinčių runkelių, o iš elitu besivadinančios progresyviosios Lietuvos, iš didžiųjų miestų sėdmaišių berniukų ir mergaičių, kurie nepraleidžia nei vienos Knygų mugės, nei vienos „Scanoramos“ ir nei vieno Laisvės pikniko — jie buvo tas avangardas, kurie švaistėsi pačiais tingiausiais adhominemais S. Skvernelio adresu.

Bet štai krizės išvengta, išrinkome teisingą prezidentą, išsiuntėme jį į Briuselį ir ką matome? Gitano Nausėdos, kuris nepraleidžia progos parodyti koks jis esąs elitas su visomis savo antikvarinių knygų kolekcijomis, Vienos baliais ir inovatyviais namais, neliko nė kvapo, o jo vietą užėmė kažkoks kepurę gniaužiantis ubagėlis, šlitinėjantis tarp Europos sprendimų priėmėjų ir keliomis užsienio kalbomis bandantis paaiškinti, kad jis jau šeštą dieną kaip ir nevalgęs. Gana jau to, kad ponas Nausėda triumfuoja išmušęs Lietuvai 200 mln. eurų kompensaciją už emigrantus. Visų pirma — ne išmušęs, o tiek pasiūlė pati Europa, visų antra — 200 mln. eurų septyneriems metams yra tas pats, kas nieko — mažiau nei 30 mln. eurų per metus. Prastai išsilavinusiam ar ubago mentalitetą turinčiam žmogui 200 mln. eurų gali pasirodyti labai daug, tačiau tai yra vidutiniškų apimčių Lietuvos pašto infrastruktūrinis projektas. Šiai dienai Briuselis 2021-2027 m. paramos laikotarpiui Lietuvai siūlo 5,6 mlrd. eurų finansavimą, t. y. 28 kartus daugiau negu išsireikalavo ponas Nausėda. 200 mln. eurų — tai nedidelė, simbolinė išmalda, kuri reikalo esmės nekeičia ir dėl kurios tikrai nevertėtų sau plekšnoti per petį, ypač kai ji pati tau įkrito į glėbį.

Ko Lietuva gali pasimokyti iš Verslo nuo nulio?

Sykį pats sau netikėtai pripažinau, jog gerbiu Karolį „Verslą nuo Nulio“ Šimkų – taip, jis apgavo daug žmonių, tačiau sučiuptas, nemelavo, neišsisukinėjo, su dauguma kaltinimų sutiko ir net visiškai atvirai teismui ir visuomenei pripažino, kad išviliotus pinigus jis paprasčiausiai iššvaistė, todėl sutinka sau visomis bausmėmis, neketina nuo jų išsisukinėti ir kuo sąžiningiausiai jas atliks. Šičia reikėtų pripažinti dar vieną sukrečiantį dalyką — Karolis „Verslas nuo Nulio“ Šimkus turi daugiau moralinio integralumo negu visa Lietuvos valstybė. Juk nuo praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio vidurio, kai Lietuva buvo tik pateikusi paraišką stoti į ES, iš Briuselio labai aiškiai ir suprantamai buvo komunikuojama, kad taip, jūs, lietuviai, gausite neatlyginamos paramos, tačiau niekada nepamirškite, kad ji yra lai-ki-na. Bet tai dar ne viskas, buvo paaiškintas ne tik europinės paramos laikinumas, bet ir tas faktas, kad anksčiau ar vėliau Lietuva turės pati prisidėti prie bendro ES biudžeto. Po visais dokumentais pasirašėm, ponus iš Briuselio patikinom, jog viską kuo puikiausiai supratom, bet slaptai vylėmės, kad šita diena niekada neateis — dėl rytojaus rūpinsimės rytoj, kaip pasakytų geras, profesionalus dykaduonis.

Panašu, kad diena X atėjo, ir Lietuvos politikai, kaip stereotipiniai kelininkai, buvo užklupti netikėtai. Lietuvos atsakas į susidariusią situaciją? Įjungus visišką nesaznankę apsimetinėti, kad kažko nesupratom ir ieškoti pačių menkiausių ir pačių bukiausių priekabių, kad tik būtų galima išsaugoti savo europinius pinigus. Manęs, kaip piliečio ir mokesčių mokėtojo, tokia pozicija neatspindi. Man tokie išsisukinėjimai atrodo apgailėtinai, pigiai ir man paprasčiausiai gėda už tokią bailią, minkštakūnišką poziciją. Reikia pripažinti, kad Lietuva, ko gero, rimtai nieko nereikalaus, gal pamėgins kažką iškliančinti, bet iš esmės sutiks su viskuo, ką pasiūlys Briuselis, net ir pačias menkiausias nuolaidas šlovins kaip begalinį tautos Triumfą. Tas liūdina, nes juk buvo proga išsiskirti iš tos visos chaliavščikų ir paprašaikų minios, kurie kris ant grindų, plėšys marškinius ir isteriškai reikalaus palikti europines pašalpas ramybėje. Lietuva galėjo pasirodyti labai brandžiai, šiuolaikiškai, o svarbiausia vakarietiškai, išlaikydama dekorumą ir duodama aiškiai suprasti, kad jokių išmaldų nesivaikys ir jei Europa nuspręs mažinti finansavimą – tebūnie, nes mes įsipareigojome, o įsipareigojimus vykdyti reikia. Vietoje to — purvini spektakliai, po kurių lieka šleikštus skonis burnoje.

Realios paramos mažėjimo pasekmės

Pasiklausius kai kurių dvaro ekonomistų, pradeda rodytis, kad, sumažinus europinę paramą, Lietuva tiesiog išnyks: masiškai bankrutuos verslai, stos infrastruktūriniai projektai, pabėgs užsienio investuotojai, kils didžiulis nedarbas, kris ugnis iš dangaus, užvirs upės ir jūros, ištiks keturiasdešimt metų tamsos, žemės drebėjimai, ugnikalniai, iš kapų prisikels numirėliai, katės ir šunys gyvens santarvėje! Nepaisant visų aliarmizmų bei perspaudimų, reiktų neužsimiršti, kad paramos mažėjimas Lietuvai yra į kūdra mestas akmuo, kuris sukels ratilus vandens paviršiuje – be pasekmių tikrai nebus apsieita.

Šio teksto autorius yra sugalvojęs tokį dėsnį: euroskepticizmas yra atvirkščiai proporcingas europinei paramai. Nei vienas politikas, ypač populistinių nukrypimu, ypač Višegrade, o juo labiau Vengrijoje ir Lenkijoje, nepraleis progos apkarpyto finansavimo išnaudoti savo naudai. Bus daug retorikos dėl to, kaip mes, matote, siunčiame jiems (suprask – Šiaurės, Vakarų Europai) savo darbo jėgą, kaip mes taupome, laikomės fiskalinės drausmės, kiek mūsų algos, pašalpos ir pensijos yra gerokai mažesnės už Pietų Europos, bet jiems finansavimą palieka, o iš mūsų atima! Panašių dalykų galima tikėtis ir Lietuvoje — per daug prisirpęs ir per daug žemai kabantis tas Briuselio diktato vaisius, kad jo niekas nepanaudotų savo reikmėms. Per šių metų Seimo rinkimus tam tikros politinės jėgos valstiečių vyriausybės ir prezidento sąskaita gali rinkti karmos taškus, kritikuodami juos už neprofesionalų darbą ir dėl to prarastus pinigus. Pirmoji kregždė — Dalia Grybauskaitė. Priešingai visoms ištiso legiono kišeninių žurnalistų bei dvaro politologų prognozėms, ji negavo anei jokio posto ES, JT, ECB ir kitose prestižinėse tarptautinėse organizacijose, taigi dabar gali pamėginti laimę artėjančiuose Seimo rinkimuose — galbūt kaip tik todėl ji negailėjo kritikos Gitanui Nausėdai ir derybas Briuselyje įvardijo kaip žlugusias, leisdama suprasti, kad tai G. Nausėdos neprofesionalumo rezultatas.

Toliau – susitraukus sanglaudos fondams, mažės trinkelių ekonomika, tačiau rajoninių bebrų bastionai savo apetitų tikrai nemažins ir prasidės naujų finansavimo šaltinių paieškos, o čia jau yra daug rizikos į savo kiemą įsileisti Kinijos investicijas. Koks skirtumas – eilinę apžvalgos aikštelę statyti iš ES pinigų, ar iš Kinijos vyriausybės investicinių programų? Tas faktas, kad Lietuvos centrinė valdžia didžiąja dalimi ignoruoja, kas vyksta šalies regionuose, sudaro daug prielaidų įsisukti kinams, o kada tai bus pastebėta, bus per vėlu, nes ištisos savivaldybės sėdės Kinijos kišenėje. Galimas ir savotiškas elito karas. Jeigu ne struktūriniai fondai, tai ko gero reikšmingos dalies Lietuvos statybų sektoriaus nė nebūtų — juk valstybei statant arenas, nacionalinius stadionus, tiesiant kelius, renovuojant mokyklas, darželius, ligonines ir poliklinikas, šiuos darbus atlieka privatus sektorius. Tarp Lietuvos statybos oligarchų ne vienas ir ne du yra primityvoko mąstymo figūros, su kriminalinėmis ar pusiau kriminalinėmis praeitimis, dažnai veikiantys ir galvojantys laukinio dešimtojo dešimtmečio principais — kam taikytis su mažėjančia rinka, jeigu galima kurį nors iš savo konkurentų užverst, jo rinkos dalį pasidalyti ir toliau ramiai gyventi? Todėl yra įmanomi garsūs procesai, panašūs į „MG Baltic bylas“, kovos žiniasklaidos priemonėse — vienas ant kito užsakomi susidorojimo straipsniai, priešiški verslų perėmimai ir pan. Kitaip tariant, labiausiai ant europinių pinigų užsėdę Lietuvos ekonomikos sektoriai trauksis ir restruktūrizuosis.

Trumpuoju laikotarpiu geriau nieko gero nelaukti, tačiau ilguoju ES paramos mažėjimas galėtų būti tarsi iš dangaus siųsta apvaizda — motyvas atsisakyti tų nesibaigiančių slėnių, trinkelių ir techninių galimybių studijų po kelis šimtus tūkstančių eurų už vienetą. Narkomanas arba alkoholikas visada pyksta, kai iš jo atima švirkštą ar butelį. Džiūstant jam būna sunku – abstinencija, nemiga, bloga savijauta, tačiau ilgainiui jis apsipranta ir pradeda gyventi normalų gyvenimą, bet iki to bus daug ašarų, pykčio isterijų ir dramų. Galbūt negražu ir nepridera, tačiau pasakysiu rajoniškai: visi gudrūs ir drąsūs, kol nereikia otvečialint už bazarą, o kada prisireikia net šalies prezidentas nusižemina iki žemiausio aptarnaujančio personalo lygio — tiek verta ta bravada, tiek verti tie drąsūs pareiškimai. Kada reikia legalizuoti draustinyje pastatyta stiklainį, tu bachūras, o kalbai pasisukus apie prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų vykdymą, tavo stuburo nė su žiburiu nesurasi.