Praeitą savaitę Europos Komisija kartu su vyriausiuoju įgaliotiniu užsienio reikalams ir saugumo politikai pristatė 300 mlrd. eurų vertės investicinę „Vartų į pasaulį“ (Global Gateway) programą 2021-2027 metams, pagal kurią Europos Sąjungos institucijos kartu su valstybėmis narėmis sieks remti globalų atsigavimą po pandemijos, sutelkiant investicijas į skaitmeninius, žaliosios energetikos ir švaraus transporto tinklus, sveikatos ir švietimo sistemų tobulinimą bei mokslinius tyrimus visame pasaulyje.
Ši programa svarbi geopolitiniu aspektu, nes ją pirmiausia reikėtų suvokti kaip atsvarą Kinijos „Vienos juostos, vieno kelio“ iniciatyvai (Belt and Road Initiative, BRI), kitaip dar vadinamai „Naujuoju šilko keliu“, kuria siekiama su Kinija glaudžiau integruoti, visų pirma, Eurazijos žemyno valstybes, Afriką, Australiją ir net dalį Pietų Amerikos, teikiant ekonominę pagalbą ir vystant naują infrastruktūrą skurdžiausiose ekonomikose.
„Vienos juostos, vieno kelio“ iniciatyvos pirminis tikslas — stiprinti Kinijos strateginį ir ekonominį dominavimą ištisoje virtinėje pasaulio valstybių. Tai savo ruožtu kelia labai didelį nerimą tiek JAV, tiek ir ES bei verčia jas imtis atsakomųjų veiksmų, tokiu būdu įsipainiojant į globalųjį galios žaidimą. Vienu šio žaidimo strateginių ėjimų būtent ir galima laikyti „Pasaulio vartų“ investicijų programą.
Keista ir apmaudu, tačiau žinia apie šią svarbią globalaus masto europinę iniciatyvą bent jau Lietuvos žiniasklaidoje, švelniai tariant, nebuvo paskleista itin plačiai. Dar keisčiau ir apmaudžiau tai atrodo turint galvoje pastarojo meto gan komplikuotų Lietuvos ir Kinijos santykių kontekstą.
Kaip mūsuose paprastai nutinka, vietoje žinių apie vartus į pasaulį vadinamiesiems žurnalistams įdomesnės pasirodė labiau geltonajai spaudai pritinkančios naujienos apie Europos Komisijos neva uždraustas Kalėdas arba apie tai, kokios dainos skambėjo per Angelos Merkel atsisveikinimo paradą. Todėl Europos žinios skuba plačiau papasakoti apie tai, ko galima tikėtis iš šio naujausio ES bandymo padidinti savo svarbą tarptautinėje arenoje, tikintis atsverti augančią Kinijos galią ir įtaką.
Kurti ryšius, o ne priklausomybes
„Naujojo šilko kelio“ iniciatyva demokratiniame pasaulyje vertinama, švelniai tariant, nevienareikšmiškai. Didžiausia grėsmė yra ta, kad, siekdama savo tikslų ir apskritai dominavimo tarptautinėje sistemoje, Kinija nori kiek įmanoma stipriau supančioti iniciatyvoje dalyvaujančias valstybes. Paprastai tai atliekama per vadinamąją skolų spąstų (debt-trap) diplomatiją, per kurią iš įsiskolinusių šalių siekiama įvairių koncesijų ir nuolaidų, tarkime, kad ir užmerkti akis dėl Kinijoje vykdomų žmogaus teisių pažeidimų.
Todėl, tarsi pirštu besdama į savanaudiškus Kinijos galios projektavimo manevrus, kuriais siekiama ekonominiais ryšiais kuo stipriau pririšti prie savęs kuo daugiau valstybių, Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen, pristatydama „Pasaulio vartų“ investicijų programą, pareiškė, jog ji kurs „ryšius, o ne priklausomybes“. Beje, ši skambi frazė turi ir grynai praktinį pagrindimą, nes Kinijos finansavimas, kaip jau minėta, daugiausia vykdomas per paskolas — tuo tarpu ES programa bus pagrįsta viešojo ir privataus sektoriaus investicijomis.
Tiek ES, tiek Didysis septynetas su JAV priešakyje, neseniai paskelbęs apie naują „Atkurkime geresnį pasaulį“ (Build Back a Better World, B3W) iniciatyvą, tiesiogiai neakcentuoja, jog siekia varžytis su Kinija ir apie savo investicijas besivystančiose šalyse kalba gana abstrakčiai, duodami suprasti, kad jų pirminis tikslas yra vedinas altruizmo kurti geresnį pasaulį, o ne galios projektavimo ir globalios konkurencijos aspiracijų.
Tačiau iš kalbėjimo tono (kad ir iš kiek aukščiau minėtos Europos Komisijos pirmininkės frazės, kuria neakivaizdžiai nurodoma į per skolas kuriamą asimetrinę besivystančių valstybių priklausomybę nuo Kinijos) tampa gana aišku, kad Vakarų pasaulis siekia abiejų šių tikslų arba, kaip sakoma, vienu šūviu nušauti iškart du zuikius: kurti pasaulį pagal savo taisykles bei vertybes ir atsverti Kinijos galią bei įtaką.
Visgi reikia pripažinti, jog naujieji ES vartai į pasaulį bent jau finansiniu aspektu yra gerokai siauresni už Kinijos šilko kelią, taigi ši Kinijos įtakai atsverti skirta programa primena smulkučio Dovydo kovą prieš milžiną Galijotą. Tačiau, skirtingai nuo Dovydo ir Galijoto kovos, Europos (ir apskritai Vakarų pasaulio) konfrontacijos su Kinija baigtis, bent jau šiuo momentu, yra neaiški.
Kai du pešasi, trečias laimi
Nors skirtingų organizacijų pateikiami duomenys gerokai skiriasi, be to, Kinija kai kurias investicijas ir statybas vykdo ne tik „Naujojo šilko kelio“ formatu, gana apytiksliai galima sakyti, jog vien su šia iniciatyva susiję projektai viršija 3 trln. eurų, ir juos jau galima skaičiuoti tūkstančiais. Taigi finansiniu aspektu vien tik „Vienos juostos, vieno kelio“ iniciatyvą lyginant su naująja ES „Vartų į pasaulį“ investicijų programa, kuriai numatyta skirti apie 300 mln. eurų, pastaroji atrodo išties kukliai.
Tačiau prie „Vartų į pasaulį“ pridėjus JAV inicijuotą panašios paskirties Didžiojo septyneto iniciatyvą „Atkurkime geresnį pasaulį“, kuria siekiama į besivystančių šalių ekonomikas investuoti net 40 trln. (per 35 trln. eurų), svarstyklių lėkštė iškart nukrypsta demokratiško Vakarų pasaulio pusėn.
Be to, tiek ES, tiek ir Didžiojo septyneto pinigai bus nukreipti į šiuo metu aktualiausius ir labiausiai reikalingus — vadinamuosius minkštuosius (soft) — projektus, būtinus geriau prisitaikyti prie šiuolaikinių iššūkių, tokius kaip žaliųjų technologijų vystymas, skaitmenizacijos plėtra ar sveikatos apsaugos sistemų tobulinimas. Tuo tarpu Kinijos finansuojami projektai bent jau iki šiol, vaizdžiai tariant, buvo kiek senamadiški ir daugiau susiję su vadinamosios kietosios (hard) infrastruktūros plėtra (tarkime, kelių ir geležinkelių tiesimas, uostų statyba ir t. t.).
Čia taip pat reikia paminėti, kad, nekalbant apie pinigus, abi pusės globaliose galios varžytuvėse turi savo konkurencinių pranašumų. Kinijos „Naujasis šilko kelias“ išlieka patrauklus dėl konkurencingo finansavimo, patirties statybų srityje, darbo jėgos pasiūlos, biurokratinio efektyvumo, pigesnio statybinių medžiagų tiekimo ir pan. Tuo tarpu Vakarai gali pasigirti didesniu projektų skaidrumu, platesniu privataus sektoriaus įsitraukimu, lyginant su Kinijos valstybės valdomomis įmonėmis, demokratijos principais ir teisės viršenybe grįstu (potencialių) projektų įgyvendinimu, ir galiausiai novatoriškumu bei pačia investicijų kokybe, t. y. šiuolaikinio pasaulio diktuojamų iššūkių atliepimu ir platesnėmis galimybėmis prie jų prisitaikyti.
Iš tokios situacijos, kuomet konkuruoja dvi skirtingus konkurencinius pranašumus turinčios stovyklos, neabejotinai daugiausiai išloš paramą gaunančios besivystančios šalys, kurioms bus pasiūlyta tiek senoji geroji susisiekimo infrastruktūra, tiek investicijos į modernias technologijas, ekonomikos ir energetikos žalinimą, sveikatos apsaugą ir t. t. Juk ne veltui sakoma: kai du pešasi, trečias laimi.
Kas po to?
Tačiau kokia iš naujosios „Pasaulio vartų“ investicijų programos nauda pačiai ES? Ir ar ši Kinijos galiai bei įtakai atsverti skirta programa atsirado ne per vėlai, turint galvoje tai, kad Kinija su savo „Vienos juostos, vieno kelio“ iniciatyva, lyginant su Europa, jau yra gerokai pažengusi į priekį, nes naujasis šilko kelias buvo atidarytas dar 2013 metais ir veikia, analitikų žodžiais tariant, kaip gerai suteptas mechanizmas? Ir kokios apskritai yra „Vartų į pasaulį“ ateities perspektyvos?
Ko gero, gana akivaizdu, jog prisivyti, o juo labiau pralenkti Kinijos šiose — metaforiškai pavadinkime jas naujuoju kolonializmu — galios varžybose pati viena ES nepajėgs, visų pirma todėl, kad į jas įstojo gerokai pavėluotai (galima sakyti, tik šios, geopolitine vadinamos, Europos Komisijos kadencijos laikotarpiu). Be to, kaip jau buvo minėta, lyginant su „Vienos juostos, vieno kelio“ iniciatyva, „Pasaulio vartų“ investicijų programa pasižymi gerokai kuklesniu biudžetu. Prie to pridėjus dar ir europinio nevieningumo ir dažno negebėjimo susitarti klausimus, ES perspektyvos atrodo miglotos.
Kaip EUobserver portale rašo tarptautinės politikos ekspertas Jonathanas Holslagas, su „Vartų į pasaulį“ programa ES smarkiai pavėlavo. Jis taip pat svarsto apie tai, jog galbūt nemažai besivystančių valstybių net ir nelaukia demokratinės ir šiuolaikiškos šios programos darbotvarkės, o vietoje to naujojoje pasaulio tvarkoje visų pirma nori autonomijos — netgi jei šios besivystančios šalys ir atsisuktų į Europą, tuo pat metu jos gali būti atviros pasiūlymams ir iš kitų valstybių, tokių kaip toji pati Kinija, JAV, Rusija ar Turkija. Kitaip tariant, tokios valstybės gali priimti europinius pinigus, tačiau visiškai nebūtinai perimti europietiškas vertybes ir politinės darbotvarkės prioritetus.
Tačiau ES konkurenciniu pranašumu šiose galios ir dviejų vertybinių sistemų varžybose gali tapti būtent „Pasaulio vartų“ programos kokybė arba jos novatoriškumas ir prioritetų aktualumas. ES, kaip minkštoji galia, besivystančiam pasauliui siūlo ir vadinamuosius minkštuosius žaliosios ir skaitmeninės transformacijos, sveikatos apsaugos, socialinės lygybės projektus — šiuo aspektu ateitis neabejotinai priklauso Europai. Tačiau šioje srityje nesnaudžia ir Kinija, pastaruoju metu siekianti pritaikyti „Vienos juostos, vieno kelio“ iniciatyvos projektus prie naujų Xi Jinpingo prioritetų atsinaujinančių išteklių energetikos, skaitmenizacijos ir kitose šiuo metu aktualiausiose srityse.
Kaip jau buvo minėta, dar vienas ES konkurencinis pranašumas varžybose su Kinija yra skaidrumas — Europa nesiekia nieko supančioti vadinamaisiais skolų spąstais. Besivystančiomis valstybėms šie vartai į pasaulį gali pasiūlyti daugiau alternatyvų ir manevro laisvės derantis su Kinija, tarkime, dėl geresnių paskolų sąlygų, o tai, žvelgiant iš europinės perspektyvos, visiems — tik į naudą. Tačiau kol kas dar labai sunku pasakyti, kaip ES po šios investicijų programos starto seksis konkuruoti su Kinija. Tai priklausys ir nuo potencialių paramos gavėjų, ir nuo pačios ES, ir net nuo ES santykių su JAV.Kad ir kaip būtų, apie „Pasaulio vartų“ investicijų programos prioritetus ir tai, kaip bus vykdomos investicijos, Europos žinios neabejotinai dar rašys