Liepos 21 dieną, antradienį po intensyvių derybų Europos Vadovų Taryba pagaliau susitarė dėl 750 mlrd. eurų vertės Europos Sąjungos ekonomikos gelbėjimo plano ir daugiamečio europinio biudžeto 2021-2027 metams. Dėl ko buvo tartasi, nesutarta, pagaliau susitarta, kas liko neišspręsta ir ką visa tai reikš Europai, pabandysiu apžvelgti šiame tekste.
Amžini nesutarimai: dėl ko buvo tartasi?
Kaip jau rašė Europos žinios, šių metų gegužės pabaigoje, atsižvelgiant į ES netikėtai užklupusią pandemiją, Europos Komisija pristatė laikinąjį atsigavimo po koronaviruso sukeltos krizės paketą „Kitos kartos ES“ ir atnaujintą daugiamečio europinio biudžeto pasiūlymą 2021-2027 metams. Europos ekonomikai, kuri šiuo metu patiria giliausią nuosmukį ES istorijoje, gaivinti šiuose pasiūlymuose buvo numatyta rinkose pasiskolinti iki 750 mlrd. eurų, o naujajai daugiametei finansinei perspektyvai skirti 1,1 trln. eurų [1.].
Dėl šių pasiūlymų ES lyderiai jau kuris laikas intensyviai diskutavo, o šį antradienį paryčiais pagaliau buvo pasiektas į istoriją, ko gero, įeisiantis susitarimas, visų pirma dėl to, jog tai buvo vienos ilgiausių derybų ES istorijoje, nes ir taip prie kaskart mūšio lauku virstančių derybų dėl daugiamečių europinių biudžetų šį kartą prisidėjo ir vadinamosios Brexito spragos (Brexit gap) klausimas, ir karštos diskusijos dėl jau minėto pandemijos nusiaubtos Europos ekonomikos gaivinimo paketo. Atsižvelgiant į valstybių narių nesutarimus, skirtingas preferencijas bei nacionalinius charakterius, derybų rezultatą, t. y. naująją ES daugiametę finansinę perspektyvą ir ES ekonomikos gaivinimo planą iš esmės galima apibūdinti lietuvių liaudies posakiu kaip pusiau skustą, pusiau luptą. Mat galutinis susitarimas (kaip, beje, paprastai nutinka ES praktikoje) gerokai skiriasi nuo pirminių pasiūlymų, kurie iš tiesų galima sakyti buvo jau ne kartą skusti, lupti ir karpyti.
Kaip pademonstravo derybų eiga, nesutariama buvo ne tik dėl pagalbos formų (dotacijos ir/ar paskolos), bet ir kaip apskritai skirstyti ES ekonomikos gaivinimui skirtas lėšas (kam, kiek, kokiomis sąlygomis, iš ko grąžinti skolas ir t. t.). Negrąžintinoms dotacijoms iš esmės nepritarė vadinamasis taupusis ketvertas — Austrija, Nyderlandai, Danija ir Švedija. Šios šalys taip pat pasisakė už mažesnį daugiametį europinį biudžetą.
Kalbant apie naująjį daugiametį europinį biudžetą, nesutarimai, kaip paprastai, kilo dėl jo dydžio ir paskirstymo įvairioms sritims — vertinant gan abstrakčiai, vadinamosios taupiosios (ir turtingesnės) valstybės narės pasisakė už mažesnį biudžetą, taip pat skaitmenizacijos ir žalinimo prioritetus (Naująjį žaliąjį kursą), o dauguma vadinamųjų naujųjų, po 2004 m. ES plėtros bangos įstojusių valstybių narių, neišskiriant ir Lietuvos, bei jų sąjungininkių tikėjosi didesnio biudžeto ir kaip prioritetus ypatingai akcentavo sanglaudą bei bendrąją žemės ūkio politiką. Nesutarimų taip pat kilo dėl teisės viršenybės principo nesilaikymo susiejimo su europinėmis išmokomis, vadinamųjų naujų nuosavų ES išteklių ir kt.
Dėl ko pagaliau susitarta?
Galiausiai buvo susitarta dėl paskutinio Europos Vadovų Tarybos pirmininko Charles’io Michelio 1,074 mlrd. eurų diaugiamečio europinio biudžeto pasiūlymo, nors pirminiai Europos Komisijos pasiūlymai buvo šiek tiek didesni ir siekė (per) 1,1 mlrd. eurų (kaip keitėsi europinio biudžeto pasiūlymai ir biudžeto lėšų paskirstymas galima pamatyti čia).
Į naująjį daugiametį europinį biudžetą verta pažvelgti per vadinamojo europinio solidarumo prizmę, nes, kaip jau buvo rašyta Europos žiniose, atskiroms valstybėms narėms išlygų, nuolaidų, išimčių ir kitų mažų dovanėlių pagalba derybose, kaip paprastai nutinka, laimint kažką sau (čia turiu galvoje išskirtinai nacionalinius interesus), paprastai nukenčia bendri europiniai, valstybių narių sienas ir jų nacionalinius interesus peržengiantys projektai, tikslai ir prioritetai, tokie kaip Naujasis žaliasis kursas, mokslas, inovacijos ir kt. [2.].
Europos ekonomikos gelbėjimo paketui „Kitos kartos ES“ tuo tarpu buvo skirta 750 mlrd. eurų. Ši bendra suma nuo pirminio pasiūlymo, beje, nesiskyrė, t. y. nesumažėjo, tačiau taupiųjų šalių naudai pasikeitė dotacijų ir paskolų santykis — iš pradžių Komisija siūlė 500 mlrd. eurų skirti dotacijoms, o likusius 250 mlrd. paskoloms, visą šią 750 mlrd. eurų sumą pasiskolinus ir numatant grąžinti iš būsimųjų daugiamečių ES finansinių perspektyvų, tačiau derybų metu buvo nuspręsta dotacijas ir paskolas perskirstyti santykiu atitinkamai po 390 ir 360 mlrd. eurų. Be to, siekdamas, ko gero, įtikti Nyderlandams, reikalavusiems griežtesnės lėšų panaudojimo kontrolės, Ch. Michelis pasiūlė instrumentą, žiniasklaidos ir politikų jau spėtą praminti avariniu stabdžiu, kuris bet kuriai valstybei narei, manančiai, kad kita šalis nukrypsta nuo savo įsipareigojimų, suteiktų galimybę tokius nukrypimus apskųsti — šiuo atveju išmokos tokiai šaliai būtų iššaldytos iki galutinio sprendimo priėmimo.
Nors Europos ekonomikos gaivinimo paketas ir buvo skirtas kovoti su precedento neturinčia pandemija, lėšos, skirtos sveikatos apsaugai, visgi buvo smarkiai sumažintos, taip pat drastiškai apkarpytos ES ekonomikos gelbėjimo pakete numatytos lėšos svarbaus europinio prioriteto — mokslo, tyrimų ir inovacijų skatinimo — įgyvendinimo programai „Europos horizontas“ (Horizon Europe) [3.]. (Kaip keitėsi „Europos horizonto“ finansavimas galima pamatyti čia). Dar viena drastiškai apkarpyta sritis yra vadinamasis Teisingos transformacijos fondas (Just transition fund), skirtas perėjimui prie žaliosios energetikos ir Naujojo žaliojo kurso įgyvendinimui, kuriam numatytos lėšos sumažintos nuo Komisijos siūlytų 40 mlrd. iki vos 17,5 mlrd. eurų [4.], tokiu būdu savotiškai demonstruojant, kad ir šis fundamentalios svarbos europinis prioritetas eilinį kartą tapo valstybių narių nacionalinių interesų įkaitu.
Kas liko neišspręsta?
Kaip jau ne kartą rašė Europos žinios, šį sykį derybos dėl naujojo daugiamečio europinio biudžeto buvo ypatingai sunkios ne tik dėl išaugusio europinių prioritetų skaičiaus, bet ir dėl Brexito ES biudžete paliktos didžiulės skylės bei staiga užklupusios pandemijos. Šioms problemoms spręsti ir biudžetui papildyti preliminariai buvo sutarta dėl vadinamųjų naujų nuosavų europinių išteklių, t. y. daugiausia su aplinkosauga susijusių europinio lygmens mokesčių. Tačiau šis klausimas derybų metu taip ir liko iki galo neišspręstas, o tai savo ruožtu reiškia, kad klausimas, kaip grąžinti 750 mlrd. eurų dydžio skolą, skirtą ES ekonomikos gelbėjimui, kol kas taip pat lyg ir kabo ore. Visgi neperdirbto plastiko mokestis ES bus įvestas jau nuo kitų metų, o Komisija taip pat pažadėjo kuo greičiau detalizuoti pasiūlymus dėl kitų naujų europinių mokesčių, tačiau dėl jų taip pat turės susitarti pačios valstybės narės, o tai, kaip dažniausiai nutinka, tikrai nebus lengva ir paprasta.
Po derybų gana neaiškus liko ir teisės viršenybės principo nesilaikymo susiejimo su europinėmis išmokomis klausimas — galutinė formuluotė, kuri iš esmės turėjo apsaugoti europinį biudžetą, griežčiau prižiūrint jo paskirstymą valstybėms narėms, ignoruojančioms teisės viršenybės principą, yra gerokai išplaukusi ir pakankamai abstrakti. Taigi, ko gero, tokia formuluotė taip pat gali būti interpretuojama gana laisvai ir abstrakčiai, kas iš esmės yra palanku tokioms teisės viršenybės principą nuolatos pažeidinėjančioms valstybėms narėms kaip Vengrija ar Lenkija.
Kaip jau minėta, panašu, kad tam tikrai stagnacijai šiuo atveju buvo pasmerktas ir Naujasis žaliasis kursas. Nors tiek Europos Vadovų Tarybos, tiek Europos Komisijos pirmininkai po susitarimo džiaugėsi, kad Europos atsigavimas po krizės ir naujasis europinis biudžetas bus žalias, greičiausiai vadinamuosius žaliuosius klausimus ir toliau blokuos tokios nuo iškastinių išteklių priklausomos šalys kaip Lenkija — drastiškai sumažinus Teisingos transformacijos fondą, skirtą kompensuoti dėl perėjimo prie žaliosios energetikos/ekonomikos patirtas išlaidas, šios šalys tiesiog nebus linkusios atsisakyti savo senojo politikos kurso.
Be kita ko, antradienį pasiektam ES lyderių susitarimui dar turi pritarti Europos Parlamentas, kuris šio pusiau skusto, pusiau lupto susitarimo atžvilgiu iš esmės yra nusiteikęs gana skeptiškai, nes naujasis kompromisinis europinis biudžetas stokoja ambicijos ir iš esmės nesudaro realių galimybių įgyvendinti svarbiausiųjų ES prioritetų ir tikslų, tokių kaip klimato politika, mokslas, tyrimai ir inovacijos, sveikatos apsauga. O juk būtent jie ir turėtų demonstruoti tikrąjį, o ne tariamą europinį solidarumą.
