Europiniai pinigai valstybių narių ekonomikos gaivinimui: kas, kaip, kada. 1 dalis.

Google+ Pinterest LinkedIn Tumblr +

Europos Sąjungos valstybėms narėms pradėjus gauti lėšas ir vykdyti investicijas pagal Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo priemonę (Recovery and Resilience Facility), verta aptarti, kaip ši paramos sistema veikia ir kokie yra būtent Lietuvos nacionalinio Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo plano „Naujos kartos Lietuva“ prioritetai, juolab kad informacija Lietuvos žiniasklaidoje apie Planą pateikiama ganėtinai glaustai, viso labo nurodant sumas, be platesnių analitinių komentarų.

ES Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo priemonė yra centrinis Europos ekonomikos gaivinimo plano „Kitos kartos ES“ (‘Next Generation EU‘) ramstis, skirtas sušvelninti socialinį ir ekonominį COVID-19 krizės poveikį, teikiant paramą valstybėms narėms. Lėšos išmokamos remiantis valstybių narių nacionaliniais ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo planais, kurie apima reformas ir viešąsias investicijas. 

Finansavimui gauti keliamos kelios pagrindinės sąlygos, tokios kaip suderinamumas su ES prioritetais, konkrečioms valstybėms narėms skirtų rekomendacijų atliepimas, vadinamosios žaliosios ir skaitmeninės transformacijos (žaliojo kurso) skatinimas, žalos aplinkai nedarymas ir kt.

Planų pateikimas, vertinimas ir įgyvendinimas vyksta etapais: iš pradžių valstybės narės Europos Komisijai teikė ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo planų projektus, o galutinės jų versijos turėjo būti pateiktos iki šių metų balandžio 30 dienos. Įvertinus planus, Komisija juos teikė Parlamentui ir Tarybai, kuri juos turėjo patvirtinti, jei šie atitiko aukščiau minėtas sąlygas. 

Po šių procedūrų valstybės narės jau galėjo pradėti gauti lėšas (išankstinis finansavimas sudaro iki 13 proc. dotacijų ir iki 13 proc. paskolų). Vėliau valstybės narės teiks pažangos ataskaitas įvertinimui dukart per metus Europos semestrų metu. Parama valstybėms narėms gali būti skiriama iki 2023 metų pabaigos. Reformos ir investicijos turi būti įvykdytos ne vėliau kaip 2026 metais.

Dvejopa transformacija

Lietuva pagal Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo priemonę paprašė daugiau kaip 2 mlrd. eurų negrąžintinos paramos. Skirstant paramą ir vertinant nacionalinius valstybių narių ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo planus, iš anksto buvo numatyta, kad vadinamajai žaliajai transformacijai ir klimato tikslams turėtų būti skirta ne mažiau nei 37 proc., o skaitmenizacijai — ne mažiau 20 proc. paramos. Lietuva šioms sritims Europos Komisijos duomenimis atitinkamai skyrė 37,8 ir 31,5 proc

Naujausiose Lietuvai skirtose rekomendacijose nustatyti penkių plačių politikos sričių (fiskalinės, sveikatos, socialinės įtraukties, švietimo, taip pat inovacijų ir mokslo politikos) bei dvejopos transformacijos uždaviniai. Taigi pagrindinės investicijų sritys pagal nacionalinį Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo planą yra dvejopa — žalioji ir skaitmeninė — transformacija, sveikatos priežiūros, švietimo infrastruktūra, aktyvios darbo rinkos priemonės, taip pat moksliniai tyrimai ir inovacijos. 

Investicijomis į energijos vartojimo efektyvumą, netaršų transportą ir žiedinę ekonomiką, taip pat atsinaujinančiųjų išteklių energetikos reformomis tikimasi spręsti su klimato kaita susijusias problemas. Tokiu būdu žalinant Lietuvos ekonomiką būtų siekiama energetikos ir klimato srities tikslų. Konkrečios priemonės siekiant šių tikslų apima atsinaujinančių išteklių energijos gamybą ir kaupimą, transporto sektoriaus žalinimą, keičiant taršias transporto priemones netaršiomis, pastatų renovacijos spartinimą, žiedinės ekonomikos skatinimą. Tikimasi, kad šios investicijos padės pasiekti Lietuvos 2030 ir 2050 metų energetikos ir klimato srities tikslus. 

Skaitmeninės pertvarkos srityje pagrindinėmis priemonėmis siekiama spręsti skaitmeninio sujungtumo uždavinius, įskaitant miesto ir kaimo skaitmeninės takoskyros mažinimą, viešojo ir privačiojo sektorių skaitmeninimą ir menkų skaitmeninių įgūdžių problemas. Į Planą įtrauktomis priemonėmis numatoma toliau plėtoti itin didelio pralaidumo tinklus ir 5G ryšio infrastruktūrą už miestų ribų. Be to, svarbios reformos ir investicijos skiriamos viešajam sektoriui skaitmeninti. Planuojamos investicijos į vaikų, darbuotojų ir vyresnio amžiaus žmonių skaitmeninius įgūdžius, taip pat numatytos priemonės, kuriomis siekiama spręsti IT darbuotojų trūkumo darbo rinkoje problemą. 

Plane taip pat siūlomos su mokesčiais, sveikata, socialine įtrauktimi, švietimu, įgūdžiais, inovacijomis ir mokslu susijusios reformos, kurios, tikimasi, prisidės prie Lietuvos ekonominės ir socialinės sanglaudos. Socialinė sanglauda bus remiama pagrindinėmis reformomis, susijusiomis su sveikata, ilgalaike priežiūra, ankstyvojo ir mokyklinio ugdymo bei profesinio mokymo kokybės gerinimu, aukštojo mokslo finansavimo sistema, socialinės apsaugos sistemos tobulinimu, mokesčių sistemos pokyčiais, mokestinių prievolių vykdymo, biudžeto sistemos ir viešojo administravimo gerinimu. 

A reitingas už madingų terminų kratinį?

Vertinant nacionalinį Planą, visų pirma į akis krenta tai, kad bent jau tekstinė dokumento versija atrodo kaip — deja, dabar jau tampa įprasta — naujosios kartos biurokratų žargonu surašytų madingų šiuolaikinių terminų (buzzwords) kratinys. Visgi formos problemos dar būtų pusė bėdos, tačiau į konkrečias Plano priemones žvelgiant iš grynai praktinės perspektyvos ir lyginant jas su dabartiniu valstybės politikos kursu, kai kurios jų atrodo kaip iš fantastikos srities, t. y., švelniai tariant, pernelyg ambicingos (tarkime, kad ir transporto sektoriaus žalinimo srityje). 

Kai kurios iniciatyvos ir priemonės prie žaliosios ar skaitmeninės transformacijos sričių atrodo tarsi „pritemptos”, praktikoje sunkiai įgyvendinamos ar tiesiog nereikalaujančios (tiek) investicijų (vietoje jų, tarkime, užtektų teisės aktų pakeitimų). Dar kitos priemonės, gerai pažįstant nacionalinį kontekstą, tiesiog kelia klausimų dėl jų tikslingumo, ar tai iš tiesų yra optimalūs Lietuvai sprendiniai (pavyzdžiui, vėjo energetikos plėtros jūroje tyrimui numatyta skirti apie 10 mln. eurų, nors toks tyrimas jau buvo atliktas).

Visgi dokumentą vertinusiai Europos Komisijai taip toli gražu nepasirodė. Visose (išskyrus vieną, bet apie tai — vėliau) vertinimo kategorijose pastaroji Planui suteikė aukščiausią — A — reitingą. Tiesa, čia svarbu paminėti, kad A reitingus šešiose kategorijose (t. y. vertinant subalansuoto atsako, rekomendacijų atliepimo, socialinio, ekonominio ir institucinio atsparumo, žalos aplinkai nedarymo, žaliosios ir skaitmeninės transformacijų aspektus) gavo visos ES valstybės, išskyrus Bulgariją ir Nyderlandus, kurie kažkodėl savųjų planų iki šiol dar nepateikė, taip pat Lenkiją, Vengriją ir Švediją, kurių planai dėl vienokių ar kitokių priežasčių dar neįvertinti. Tokius įvertinimus galėjo nulemti tai, kad Komisija, vertindama įvairiausius valstybių narių planus bei ataskaitas, didžiąja dalimi yra priklausoma nuo pačių valstybių narių ta prasme, kad ne koks nors kitas nepriklausomas veikėjas, o jos pačios ir teikia minėtus dokumentus. Tai savo ruožtu suteikia joms galimybes pateikiamus duomenis šiek tiek „pritempti” prie europinių institucijų suformuluotų sąlygų ir kriterijų. 

Kita vertus, Komisija tiesiog neturi tiek žmogiškųjų, analitinių ir kitų resursų, o kartais paprasčiausiai laiko tam, kad galėtų pastebėti visus netikslumus ar neatitikimus būtinoms sąlygoms. Tai patvirtina ir nevyriausybinių organizacijų įspėjimai, jog kai kurių valstybių narių nacionaliniai planai neatitiko, tarkime, kad ir žalos aplinkai nedarymo principo, kuris šiuo atveju yra viena iš paramos gavimo sąlygų (nevyriausybinių organizacijų tinklas „Green10“ pažymi, jog kai kurių valstybių narių atlikti žalos aplinkai vertinimai buvo prastos kokybės, tik labai retais atvejais tokios žalos vertinimui jos pasitelkė nepriklausomus ekspertus, o patį žalos vertinimo procesą dažnu atveju galima traktuoti tik kaip „varnelių padėjimą“ reikiamoje dokumento vietoje). 

O štai, tarkime, organizacija „Bankwatch“ vien Rumunijai išleido dešimties puslapių studiją/rekomendacijas (Investments and reforms conflicting with the decarbonisation process of the energy sector), kurioje konkrečiais pavyzdžiais pagrindžia, kaip Rumunijos Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo plano priemonės prieštarauja energetikos sektoriaus dekarbonizacijai. Tiesa, Komisija kritikavo kai kuriuos Rumunijos Plano aspektus, o jos pirmininkė Ursula von der Leyen dėl to net lankėsi Bukarešte. Tai rodo, kad vertindama įvairiausius valstybių narių planus, pažangos ataskaitas bei rodiklius, Komisija iš tiesų kruopščiai atlieka tam tikrus tikrinamuosius veiksmus. Visgi praktinė jų reikšmė, kaip rodo nevyriausybinių organizacijų pateikiami pavyzdžiai, kai kuriais atvejais gali būti ginčijama.

Išlaidų pagrindime Lietuva — ne išskirtinė

Nepaisant puikaus Lietuvos Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo plano įvertinimo pagal paminėtus šešis kriterijus, Komisija, vertindama Plano įgyvendinimui reikalingų išlaidų pagrindimą, Lietuvai suteikė tik reitingą B (pagal 2021 metų vasario 12 dienos Europos Parlamento ir Tarybos reglamento, kuriuo nustatoma ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo priemonė, V priedo 2.9 punktą. Tai reiškia, kad numatomos išlaidos yra pagrįstos vidutiniu mastu, už kurį blogiau yra tik pagrindimas menku mastu, t. y. reitingas C). 

Komisijos vertinime konstatuojama, kad „[f]inansuoti siūlomos sumos laikomos tinkamomis ir vertinamos kaip vidutiniškai įrodančios išlaidų sąmatų patikimumą“, tačiau taip pat pažymima, jog „[n]ors standartiniame šablone pasiūlytos lentelės buvo tinkamai užpildytos ir pateiktos, Lietuva nepriklausomo pasiūlytų išlaidų sąmatų patvirtinimo nepateikė“, „[p]atvirtinamųjų įrodymų analizė nėra nuosekli visame plane. Nors didžiąja dalimi skaičiavimai buvo aiškiai paaiškinti ir galima aiškiai nustatyti naudotą metodiką, kai kurių pagalbinių investicijų  informacija atrodė ne tokia aiški“, „[m]aždaug trečdalio priemonių atveju nuspręsta, kad išlaidos yra gana didelės, palyginti su panašių investicijų išlaidomis, ir priskirtas vidutinio tikėtinumo reitingas“.

Visgi atidžiau pažvelgus į kitų ES valstybių narių nacionalinius ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo planus, paaiškėjo, kad už išlaidų pagrindimą visoms joms (išskyrus ir Bulgariją ir Nyderlandus, kurie savo planų dar nepateikė, taip pat minėtas Švediją ir Lenkiją su Vengrija,) taip pat buvo suteikti reitingai B. Tai reiškia, kad išlaidos paramai gauti visose jose buvo pagrįstos tik vidutiniškai. Tai norom nenorom verčia kelti klausimą, ar valstybių narių išlaidų įsivertinimas europinei paramai gauti nėra sisteminė problema.

Be kita ko, šalia išlaidų pagrindimo taip pat galima fiksuoti ir tam tikras ES Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo priemonės lėšų įsisavinimo skaidrumo problemas. Šių metų vasarą Atvirų viešųjų pirkimų ES koalicijos (Open Procurement EU Coalition) atlikta Komisijai pateiktų 22 valstybių narių nacionalinių planų analizė parodė, kad net 20 iš jų neketino skelbti informacijos apie lėšų gavėjus, o ES kovos su sukčiavimu tarnybos OLAF (Office européen de lutte antifraude) vadovas įspėjo, kad ES susiduria su didele piktnaudžiavimo rizika, naudojant Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo priemonės lėšas, nes ne visos valstybės narės planuoja pranešti apie naudos gavėjus.

Kitoje šio straipsnių ciklo dalyje daugiau dėmesio bus skiriama konkretiems Lietuvos nacionalinio Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo plano aspektams žaliosios ir skaitmeninės transformacijos srityse, Plano kritikai ir pozityviems jo aspektams.

Dalinkitės.

Palikite Atsiliepimą