Gruodžio 16-ąją per Europos Vadovų Tarybos susitikimą valstybių narių lyderiai taip ir nerado sprendimo dėl bendros Europos Sąjungos reakcijos į beprecedentį energijos (išteklių) kainų augimą. Tiek ES pramonei, tiek verslui, tiek patiems europiečiams ši naujiena išties nėra gera, tačiau, lyg to būtų maža, šalia jos egzistuoja ištisa virtinė nepalankių aplinkybių.
Visų pirma, gamtinių dujų kainos ir toliau kyla, pirmiausia dėl susirūpinimo, kad potenciali Rusijos invazija į Ukrainą, Maskvos ultimatyvus tonas ir ilgametės vadinamosios „energetinės diplomatijos“ tradicijos, kai dujų tiekimas naudojamas kaip geopolitinis ginklas, gali dar labiau apsunkinti ir taip jau komplikuotą situaciją.
Nerimą kelia ir tai, kad maždaug trečdalis gamtinių dujų į ES importuojamos būtent iš Rusijos. Dar labiau neramu, kad „Gazprom“ dujas tiekia per geopolitiškai problematiškas valstybes — Ukrainą, prie kurios sienos jau kuris laikas Rusija žvangina ginklais, per batkos užgrobtą Baltarusiją ir per „Nord Stream 1“, dėl kurio savo laiku buvo kilusios panašios aistros ir konfliktai, kaip ir dėl šio dujotiekio giminaičio „Nord Stream 2“, pastaruoju metu.
Dar viena nepalanki aplinkybė šiuo atveju yra sezoninė — žiemą energijos (išteklių) poreikis natūraliai kyla, ypač esant itin žemai temperatūrai. Prie viso to kartais prisideda ir ramūs orai, kurie mažina vėjo elektros gamybą.
Žodžiu, bent jau kol kas kovos su energijos kainų krize fronte nieko naujo, ir tai išties kelia nerimą. Todėl verta aptarti, kodėl ES šiomis sudėtingomis aplinkybėmis taip nesiseka, taip pat tai, ką pati ES ir valstybės narės jau yra nuveikę (arba nenuveikę) šioje srityje tam, kad būtų galima pasimokyti iš praeities klaidų, ir galiausiai įvardyti tai, ką dar būtų galima padaryti ir kokių veiksmų vengti šios beprecedentės krizės akivaizdoje.
Aplinkybės kinta, bet ne į gera
Europos žinios apie energijos (išteklių) kainų pasiutpolkę jau rašė ne kartą, tačiau ši tema yra tokia svarbi, tokia kompleksiška ir priklausanti nuo tokios gausybės vienas su kitu susijusių faktorių, kad situacijos aplinkybės kinta kone kasdien, ir kinta, deja, ne į gera. Tarkime, pastaruoju metu situaciją apsunkino pasyviai agresyvūs santykiai su pagrindine gamtinių dujų tiekėja Rusija dėl jos nerimą keliančių manevrų prie Ukrainos. Dujų kaina dar labiau išaugo, Vokietijos energetikos reguliatoriui pareiškus, kad dujotiekis „Nord Stream 2“ bent jau artimiausiu metu nebus sertifikuotas.
Labai tikėtina, jog ateityje pažeidžiamumas energijos (išteklių) kainų svyravimams išliks tol, kol energijos rinkos stabilumo neužtikrins žalioji ES transformacija. Tačiau, kaip skelbia Tarptautinė energetikos agentūra (International Energy Agency), šiuo metu, deja, yra greičiau atvirkščiai, nes dabartinės krizės sąlygomis netgi globaliu mastu smarkiai išaugo pigesnio, tačiau itin taršaus ištekliaus — anglių — vartojimas.
ES, preliminariais duomenimis, šiais metais anglių energijos gamyba turėjo padidėti apie 20 proc. Žvelgiant iš žaliojo kurso perspektyvos, tai irgi nėra gera naujiena. Tačiau blogiausia naujiena ta, jog valstybės narės gali pasiduoti pagundai mesti kelią dėl takelio, pasirinkdamos pigumą, o ne tvarumą, ir, deja, kalbant ne tik apie anglis, kurios vartojimas, pasibaigus šiai krizei, turėtų kristi.
Panašios dilemos kyla ir daliai valstybių narių, užsibrėžusių tikslą paskelbti dujų ir atominę energiją žalia ir tvaria europiniu lygiu. Dujas jos traktuoja kaip tam tikrą „pereinamąjį kurą“, kuris bus reikalingas tol, kol bus galutinai pereita prie žaliosios energetikos, o atominę energetiką tiesiog kaip „švarią“ (nors, vertinant visą atominį ciklą, tai toli gražu nėra tiesa).
Nesileidžiant į gilias analizes, verta paminėti, jog šie sprendimai yra mažų mažiausiai abejotini, visų pirma dėl to, jog gamtinių dujų paklauso/pasiūlos problemos, anot minėtos Tarptautinės energetikos agentūros, būtent ir sukėlė pastarojo meto energijos kainų krizę. Be to, Vokietijos patirtis su „Nord Stream 1“ (o vėliau neabejotinai ir su „Nord Stream 2“) — tai puikūs pavyzdžiai, kaip Rusija prie savęs vis stipriau pririša ir taip nuo jos gana pavojingai asimetriškai priklausomą ES, ir šitaip elgiasi tikrai ne iš altruizmo ir gerų ketinimų. Jau neminint savotiško Putino pažo batkos, perėmusio „geriausias“ manipuliavimo dujų (tranzito) korta tradicijas.
Nieko gero neišėjo
Galima sakyti, kad energijos kainų krizę sukėlė force majeure, t. y. globali pandemija, dėl kurios sumažėjo dujų paklausa, kuri, pandemijai atslūgus, staiga išaugo, taigi sutriko dujų tiekimas. Prie viso to taip pat prisidėjo šalta praeitų metų žiema ir keletas kitų mažiau reikšmingų aspektų. Tačiau, turint tokį nepatikimą dujų tiekėją kaip Rusija, vargu ar ES galėjo nenumatyti dujų tiekimo sutrikimų ar kainų augimo, jau nekalbat apie šaltą orą.
Visgi akivaizdu, kad krizei tinkamai pasiruošta nebuvo, todėl spręsti problemą pradėta jau post factum, bet, galbūt dėl didelės skubos, gal dėl skirtingų valstybių narių interesų energetikos politikoje, o gal dėl abiejų šių priežasčių, bent jau iki šiol, iš to, tiesą pasakius, nieko gero neišėjo.
Rugsėjo pabaigoje keletas valstybių narių išreiškė susirūpinimą dėl kylančių energijos kainų ir paragino Europos Komisiją išnagrinėti dujų ir elektros kainų augimo priežastis bei pateikti rekomendacijas. Komisija tą ir padarė, ir spalio viduryje išleido Komunikatą dėl energijos kainų (Communication on Energy Prices), tačiau, reikia pripažinti, kad tokie ir panašūs paskubomis suregzti dokumentai į kompleksinį energijos (išteklių) kainų, energinio efektyvumo, klimato ir kitų problemų sprendimą žvelgia gana siaurai, stokoja sisteminio požiūrio ir orientuojasi į pakankamai ribotus trumpalaikius rezultatus.
Spalio pabaigoje Europos Vadovų Tarybos susitikime ES lyderiai paragino Komisiją ištirti dujų ir elektros bei prekybos apyvartiniais taršos leidimais rinkas, o valstybes nares — skubiai pasinaudoti priemonių rinkiniu, skirtu labiausiai pažeidžiamiems vartotojams ir įmonėms remti, užfiksuotu minėtame Komisijos komunikate.
O štai praeitą savaitę Komisija pasiūlė didinti dujų sistemos atsparumą ir stiprinti jų tiekimo saugumą. Svarbus ir iš tiesų naudingas pasiūlymo aspektas yra galimybė valstybėms narėms bendrai pirkti strategines dujų atsargas pagal ES konkurencijos taisykles. Taip pat bus reikalaujama, kad valstybės narės savo rizikos vertinimuose atsižvelgtų į dujų saugojimo aspektus. Šie pasiūlymai svarbūs net dviem — energetinio saugumo ir valstybių narių solidarumo bei sugebėjimo su išorės tiekėjais kalbėti vienu balsu — aspektais.
Pritrūko energijos
Tuo tarpu ES lyderiai, praeitą savaitę ir vėl susirinkę aptarti energijos kainų augimo poveikio ES piliečiams, verslui ir pramonei, bendro sutarimo šiuo klausimu taip ir nepasiekė dėl skirtingų požiūrių į pačias energijos kainų augimo priežastis. Į tai netruko sureaguoti žiniasklaida, o portalas Politico netgi leido sau ironiškai pastebėti, jog susitikime dėl energijos kainų Europos lyderiai pritrūko energijos — keli diplomatai Politico minėjo, kad užsitęsusios derybos galiausiai žlugo, nepriėjus jokio kompromiso. Europinėje praktikoje tai nutinka gana retai.
O kaip nutinka gana dažnai, atskirąją (ir gana aršią) nuomonę susitikime išdėstė ES liūdnai pagarsėjusios Lenkija ir Vengrija, kritikavusios ES klimato politiką ir konkrečiai apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemą. Tiesą sakant, tai jau nieko nebestebina, nes šitaip pastarosios valstybės narės, ir ypač Lenkija, elgiasi beveik visada.
Lenkijos ministras pirmininkas kritikavo svyruojančias taršos leidimų kainas, kurios, anot jo, labiausiai naudingos spekuliantams. Vengrijos premjeras tuo tarpu pareiškė, kad energijos kainų krizę sukėlė „blogas reguliavimas Briuselyje“. O štai Bulgarijos prezidentas Komisijos pareikalavo išsamesnės elektros kainų kilimo priežasčių analizės, teigdamas, kad dabartinė analizė nėra pakankamai išsami, nes joje spekuliacijų taršos leidimais aptikta nebuvo. Tiesa, tiek pati Komisija, tiek Europos vertybinių popierių ir rinkų institucija (European Securities and Markets Authority), tiek valstybės narės, tokios kaip Vokietija, šias spekuliacijas dėl spekuliacijų atmetė.
Dar vienas svarbus nesutarimų šaltinis praeitos savaitės Europos Vadovų Tarybos susitikime buvo dujų ir atominės energetikos įtraukimas į europinius tvarumo kriterijus, nustatančius, kurios investicijos gali būti laikomos žaliomis, o kurios ne. Už atominės energetikos įtraukimą pasisako Prancūzija, vadovaujanti atominės energetikos šalininkių grupei — tuo tarpu įtraukimo didžiausia priešininkė yra Austrija, kartu su Danija, Liuksemburgu, Portugalija ir Vokietija sudaranti vadinamąjį antiatominį aljansą. Savo ruožtu valstybės narės iš Vidurio ir Rytų Europos į tvarumo kriterijus siekia įtraukti gamtines dujas.
Taigi galima teigti, jog prieštaravimai dėl būdų energijos (išteklių) kainų krizei įveikti ir dėl pačios europinės energetikos politikos apskritai kyla būtent dėl skirtingų valstybių narių požiūrių į žaliąją ir dujų/atominę energetiką — nepaisant Europos pasirinkto žaliojo kurso, jam vis dar iškyla nemažai opozicijos, ypač iš Vidurio ir Rytų Europos šalių.
Greičiau pradėsim — greičiau baigsim
Tai reiškia, jog energetikos sektoriaus reguliavimas, nepaisant bandymų plėtoti bendrą ES energetikos politiką ir skatinti kalbėjimą vienu balsu energetikos klausimais, vis dar tebėra valstybių narių prerogatyva. Tačiau veikti pavieniui nėra itin geras planas tebegilėjančios krizės akivaizdoje.
Todėl atsakant į klausimą, kaip bendromis pastangomis kovoti su krize, tenka dar kartą pripažinti, kad valstybėms narėms nederėtų iškrypti iš žaliojo kurso, juolab kad ne tik Europos Komisija, bet ir Tarptautinė energetikos agentūra, ir įvairios ekspertų grupės (think tanks), ir atskiri energetikos ekspertai vieningai sutaria, kad kainų šuolį pirmiausia lėmė dėl ekonomikos atsigavimo po pandemijos išaugusi dujų paklausa, šalti orai ir geopolitiniai, su Rusija susiję faktoriai, o taršos leidimų kainos tik nežymiai prisidėjo prie elektros kainų augimo.
Kitaip tariant, žaliasis kursas yra ne krizės priežastis, o greičiau išeitis iš jos, mažinant priklausomybę nuo rusiškų dujų ir nuo dujų apskritai. Žvelgiant iš energetinio saugumo perspektyvos, finansiškai stabiliausia ir technologiškai saugiausia yra būtent vietinė decentralizuota atsinaujinančių išteklių energetika.
Visų pirma, atsinaujinančių išteklių energetika leidžia mažinti priklausomybę tiek nuo kainų svyravimams jautrių ir iš esmės netvarių išteklių, tokių, kaip gamtinės dujos, tiek nuo sunkiai prognozuojamų jų tiekėjų, tokių kaip Rusija. Antra, infrastruktūra ilgainiui pinga ir sparčiai tobulėja (įskaitant ir energijos saugojimo įrenginius). Trečia, investicijos į infrastruktūrą lieka pačioje ES, o joms atsipirkus, vėjas pučia ar saulė šviečia nemokamai. Be to, infrastruktūrai aptarnauti kuriamos papildomos darbo vietos.
Europos Komisijos pirmininkės vykdomasis pavaduotojas Fransas Timmermansas yra pareiškęs, jog jei ES būtų pasukusi link žaliojo kurso prieš penkerius metus, šiuo metu nebūtume patekę į tokią keblią padėtį, nes būtume gerokai mažiau priklausomi, visų pirma nuo gamtinių dujų.
Kitaip tariant, jei apie žaliąją energetiką ES būtų pradėjusi rimtai galvoti anksčiau, dabartinės krizės padariniai nebūtų tokie skaudūs. Taigi ši krizinė situacija reikalauja ryžtingų sprendimų ir nesidairymo atgal. Kaip sako lietuvių liaudis, greičiau pradėsim — greičiau baigsim.
