Praeitą antradienį, kovo 23 dieną, įvyko pakoreguotų Žemųjų Šančių Nemuno krantinės gatvės rekonstrukcijos projektinių pasiūlymų svarstymas, kuriame dalyvavo patys projektuotojai, savivaldybės atstovas ir vietos bendruomenė.
Neseniai Europos žinios rašė apie prezidento Gitano Nausėdos pasiūlytą piliečių asamblėjos idėją. Kaip buvo minėta tąsyk, nepaisant menko piliečių susidomėjimo politiniais klausimais visos valstybės lygiu, smulkesnėms bendruomenėms vis tiek svarbu, su kokiomis problemomis kas dieną susiduria būtent jos pačios. Europos žinios taip pat rašė apie tai, jog būtent Žemųjų Šančių bendruomenė techniškai geriausiai atitinka piliečių asamblėjai keliamus kriterijus.
Tuo tarpu šiuo tekstu bus siekiama praktiškai pasigilinti į tai, kokios gi yra realios praktinės piliečių asamblėjos — Žemųjų Šančių bendruomenės — galimybės atstovauti savo interesus.
O buvo taip…
Jau prieš dvejus metus Žemųjų Šančių bendruomenė surengė eitynes „Nemuno kelias“, kad atkreiptų dėmesį į Kauno valdžios buldozeriu stumiamą Nemuno Žemųjų Šančių krantinės gatvės projektą.
Negana to, kad bendruomenės niekas neklausė apie šio projekto poreikį, siekiant pagrįsti naujosios gatvės reikalingumą, be kitų argumentų, buvo nurodoma ir į tai, jog tokia gatvė Nemuno krantinėje numatyta dar 1929 metais.
Su šiuo projektu nesutinkantys šančiškiai tuomet savivaldybės netgi buvo kaltinami dėl užgrobtos valstybinės žemės, tačiau Nacionalinė žemės tarnyba jokių pažeidimų neaptiko. Įvairaus plauko dezinformacijos ir Kauno valdžios provokacijų būta ir daugiau, tačiau tąkart teisėtus bendruomenės lūkesčius taip pat patvirtino ir teismas, nurodęs savivaldybei išnagrinėti galimybę pakeisti bendrąjį planą.
Antras raundas
Visai neseniai Kauno savivaldybė pristatė vienašališkai atnaujintą krantinės Žemuosiuose Šančiuose projektą, kuriame gatvė šiek tiek susiaurinta ir sutrumpinta. Projekto svarstyme nesyk buvo galima girdėti vieną ir tą patį „argumentą“, jog savivaldybė „atliepė kauniečių pasiūlymus“, „išgirdo bendruomenės pastabas“, „bando ieškoti kompromiso“ ir netgi „atsisuko į žmogų“.
Tariant paprastai, esminis bendruomenės noras ir pasiūlymas buvo aplinkos sutvarkymas, taip pat pageidavimas rekreacinėje erdvėje, t. y. upės pakrantėje, prie kurios kiekvienas kaunietis ar miesto svečias ir taip gali laisvai patekti jau esamais privažiavimais, netiesti naujos gatvės. Šiuo tikslu net buvo surinkta arti 6 tūkst. parašų.
Tačiau šis pasiūlymas išgirstas nebuvo. Savivaldybės nuomone, gatvė (kad ir siauresnė ir trumpesnė nei buvo numatyta 2019 metais) rekreacinėje erdvėje ir tiesiai gyventojams po langais vis tiek turi būti. O, kadangi ją pagal numatytą projektą reikia tiesiog, švelniai tariant, susprausti į ribotą erdvę, didžioji dauguma bendruomenės išsakytų pasiūlymų dėl šaligatvių, dviračių takų, vaikų žaidimo aikštelių ir t. t. nebeteko prasmės — tam paprasčiausiai neliko vietos.
Teisiniai niuansai
Kaip ir dauguma naujų objektų Kaune, Nemuno krantinės gatvė yra stumiama ne kaip naujas objektas, o kaip kažkokio statinio rekonstrukcija. Taip elgiamasi todėl, kad nereikėtų vykdyti daugelio Teritorijų planavimo įstatyme ir kituose teisės aktuose numatytų procedūrų, tokių kaip poveikio aplinkai vertinimas, derinimas su Kauno regionine architektūros taryba (RAT), viešųjų pristatymų visuomenei rengimas (teisybės dėlei, toks pristatymas formaliai įvyko šių metų kovo 23 dieną) ir kt.
Be to, iš apie 1,5 km planuojamos gatvės kaip statinys Registrų centre yra užregistruota ir unikalų numerį turi tik apie 400 m gatvės. Naujai tiesiama atkarpa negali būti įvardyta kaip statinio rekonstrukcija dėl labai paprastos ir logiškos priežasties — kadangi… ji yra tiesiama naujai. Kitaip tariant, neegzistuojanti gatvė negali būti ir rekonstruojama, nebent minėtose vietose būtų suformuoti sklypai, atliktas detalusis planavimas su visomis procedūromis, o gatvė pradėta projektuoti kaip naujas statinys.
Visgi panašu, jog savivaldybei tokios procedūros — nė motais, teigiant, kad nėra jokios problemos iš 400 m esamos gatvės surekonstruoti ją iki 1,5 km. Vadovaujantis tokia logika, galima būtų atlikti Kuršių nerijoje stovinčio sukrypusio skladuko rekonstrukciją iki Pentagono apimties ir „Empire State Building“ aukščio pastato, ir viskas būtų teisėta.
„Nes taip numatyta“
Projektas yra pateikiamas kaip inžinerinis, tačiau neturi privalomos architektūrinės dalies, nors pagal Statybos įstatymo nuostatas tai yra privaloma antžeminių statinių projektams, jau nekalbant apie aplinkos atžvilgiu jautrias ir intensyviai rekreacijai naudojamas teritorijas.
Pagrindinis savivaldybės argumentas tiesti Nemuno krantinės gatvei yra tiesmukas „nes taip numatyta bendrajame plane“.
Galbūt todėl svarstymo metu pristatant projektinius pasiūlymus, jų rengimo dokumentai nebuvo pernelyg detalizuojami ir apsiribojo Kauno miesto savivaldybės užduotimi, savivaldybės teritorijos bendruoju planu, topografine nuotrauka, kadastriniais matavimais ir pakankamai tuščiomis frazėmis „galiojantys teisės aktai“ bei įvairūs „normatyviniai dokumentai“.
Svarstymo dalyviams pateikus klausimus ir argumentus, jog savivaldybė ir projektuotojai pakankamai įdomiai interpretuoja teisės aktus, atsakymas skambėjo maždaug taip, kad jūs patys tokie (kaip sakė tėvas Fiodoras Ilfo ir Petrovo „Dvylikos kėdžių“ ekranizacijoje, sam durak, arba, kaip mėgsta sakyti maži vaikai, kalbėk su ranka, nes galva nesiklauso).
Kanceliaritas
Dėl to minėtųjų projektinių pasiūlymų svarstymas labiau panešėjo į iš anksto surežisuotą spektaklį, kuriame savivaldybės atstovas ir projektuotojai (patogumo dėlei toliau juos visus vadinsiu savivaldybės atstovais) turėjo užsidėti kryžiuką, jog svarstymas įvyko, o vietos bendruomenė — gauti biurokratine naujakalbe suformuluotus atsišaudymus į jai rūpimus klausimus.
Į didžiąją dalį dar iki svarstymo pateiktų klausimų buvo atsakyta chrestomatiniais kanceliarito (minėtos biurokratų naujakalbės) pavyzdžiais. Į paklodės ilgio pastabas ir pasiūlymus savivaldybės atstovai atsakė, švelniai tariant, lakoniškai — tarkime, nes taip numatyta Popierutėje XYZ.81815.
Pageidaujate platesnių dviračių takų? Norite sužinoti, kiek bus iškirsta medžių? O gal kokios bus projekto sumos ir terminai? Ar naujoji gatvė vėliau gali būti tęsiama? Kaip spręsti eismo problemas, kurias sukurs naujoji gatvė?
Atsakymus į šiuos klausimus apibendrinant galima suvesti į kelias esmines kanceliarito frazes, tokias kaip „neatitinka projekto užduoties reikalavimų“, „detalizuosis techninio projekto darbų metu“, „bus atsakyta raštu“ arba tiesiog „nenumatoma“ (tiesa, Miesto tvarkymo skyriaus vedėjas Aloyzas Pakalniškis pripažino, kad projektui skirta suma tiesiog buvo primesta iš akies, atsižvelgiant į šio skyriaus įgyvendintų projektų praktiką).
„Čia ne mano skyrius“ ir klausimai „ne į temą“
Kalbant apie skyrius, savivaldybės atstovas A. Pakalniškis minėto svarstymo metu priminė vieno statybinių medžiagų prekybos centro (pavadinkime jį „Tėvukais“) konsultantus, prie kurių priėjus kažko paklausti dažniausiai galima sulaukti gana lakoniško ir tiesaus, tačiau, deja, visiškai neinformatyvaus atsakymo „čia ne mano skyrius“.
Tarkime, bendruomenei aiškiai išsakius pageidavimą, jog ši nori dialogo ir įtraukimo į projektų rengimą nuo pat pirminės stadijos, Miesto tvarkymo skyriaus vedėjas atsakė, jog tam nėra techninių galimybių, tai esanti didelė prabanga, jis elgiasi įstatymo nustatyta tvarka, o įstatymas bendrauti su bendruomene jo atseit neįpareigoja.
Vienai svarstymo dalyvei paprieštaravus, jog tai — netiesa, nes Jungtinių Tautų Europos ekonominės komisijos konvencija dėl teisės gauti informaciją apie aplinką, dalyvauti priimant sprendimus ir teisės kreiptis į teismus aplinkos klausimais (Orhuso konvencija) būtent tai ir įpareigoja, A. Pakalniškis sureagavo gan ciniškai, jog tai nesisieja su projektiniais pasiūlymais, ir šis klausimas yra „ne į temą“.
Be to, anot jo, svarstymas su klausimais „ne į temą“ esą ir taip jau užtruko ilgai, dauguma jo dalyvių kankinasi (nors svarstymas vyko internetu, ir jo dalyviai savo „kančias“ galėjo kaip mat nutraukti tiesiog atsijungdami), o, kaip turbūt reikėtų suprasti, kalbant „į temą“, paties A. Pakalniškio vaikai jau miega.
Ką reiškia „kalbėti į temą“?
Pasiūlymais „kalbėti į temą“ iš esmės buvo raginama domėtis tik savivaldybės atstovų pateiktais vienašališkai suformuluotais projektiniais pasiūlymais — kaip teigė projektuotojų atstovas, „norėtume, kad su gatve būtų susiję klausimai“. Tai savo ruožtu reiškia, kad, savivaldybei atmetus esminį bendruomenės pasiūlymą ir pageidavimą netiesti gatvės, būtų kalbama tik apie kosmetinius projektinių pasiūlymų pakeitimus (daugumos kurių, beje, taip pat neįmanoma įgyvendinti, nes, kaip jau buvo minėta, pagal kanceliaritą šie „neatitinka projekto užduoties reikalavimų“, „detalizuosis techninio projekto darbų metu“, „bus atsakyta raštu“ arba tiesiog „nenumatomi“).
Tokia taktika, kitaip dar žinoma kaip kojos tarpdury principas, tiek viešajame, tiek privačiame gyvenime dažnai naudojama norint prastumti palaikymo nesusilaukiančius veiksmus ar idėjas. Taigi, savivaldybės atstovams pasiūlius kalbėti „į temą“ ir „apie patį projektą“, tai turėjo reikšti ne ką kita, o tai, kad svarstymo dalyviai projektinius pasiūlymus tarsi jau pripažino ir priėmė, taigi belieka aptarti kokias nors nereikšmingas kosmetines detales, tokiu būdu žaidžiant demokratiją.
Ir visai nesvarbu, kad pagrindinei projekto idėjai, t. y. gatvei rekreacinėje zonoje, iš esmės nepritarė nei vienas pasisakęs svarstymo dalyvis. Įdomumo dėlei taip pat verta užsiminti, kad Žemųjų Šančių bendruomenei 2019 metais už visuomenines urbanistines iniciatyvas ir geriausią metų urbanistinį kūrinį buvo įteiktas Aplinkos ministerijos apdovanojimas „Genius Loci“. Bendruomenė Kauno miesto savivaldybei ir projekto vadovei taip pat yra pateikusi 76 punktų raštą, kuriame pateikė 13 motyvuotų pasiūlymų.
Kur dingo „kita pusė“?
Kaip skelbė portalas „Kas vyksta Kaune“ (iš kurio, beje, kaip iš subtiekėjo, Kauno savivaldybė perka viešinimo paslaugas pagal 2020 metų balandžio 29 dienos sutartį SR-257 su UAB „Point media“), neįvardintas vienas šančiškis (nei vardo, nei pavardės, nei inicialų) skundėsi, jog Žemųjų Šančių bendruomenė dėl minėto projekto atstovauja tik vienai pusei.
Tačiau pačiame projektinių pasiūlymų svarstyme kažkodėl nedalyvavo nei tas vienas šančiškis, nei toji kita pusė. Už tai svarstymo transliacijos komentaruose (ir apskritai viešojoje erdvėje) aktyviai sklaidėsi viešai demaskuota trolė Lina Lukšaitė, gan liguistai agituojanti už gatvę. Beje, žinant Kauno mero nuostatas, jog valią ar nuomonę galima tiesiog nusipirkti, kas galėtų paneigti, kad kituose svarstymuose aktyviai nepradės dalyvauti ir ta „kita“, piarščikų ir teisininkų ištreniruota, pusė?
Teisybės dėlei reikia paminėti, jog už projektinius pasiūlymus pasisakė prof. habil. dr. Jurgis Vanagas, kurio pozicijai svarstymo metu buvo skirtas išskirtinis savivaldybės atstovų dėmesys (Kauno miesto savivaldybė Profesoriaus poziciją net paviešino savo tinklapyje). Už Vilniaus metropoliteno projektą prieš dešimtmetį agitavusio Profesoriaus, pristatyto ilgamečiu šančiškiu, teigimu, „[u]rbanistine, gatvių tinklo prasme, tokia didelė teritorija negali būti pasiekiama vienintele esama gatve — A. Juozapavičiaus prospektu.“ Tačiau, bent jau šio teksto autorei kyla pagrįstas klausimas, kaip, būnant šančiškiu, galima nežinoti fakto, kad lygiagrečiai A. Juozapavičiaus prospekto, dar eina Vokiečių gatvė ir Kranto alėja (neskaitant mažesnių gatvių).
Kuo čia dėta „Kauno energija“?
Labai įdomu ir tai, kad projektinių pasiūlymų svarstymo metu buvo iškeltos abejonės dėl dezinformacijos arba mažų mažiausiai dėl keistų savivaldybės ir AB „Kauno energija“ veiksmų. Kovo 5 dieną Kauno savivaldybė paskelbė pranešimą, pavadinimu „Pokyčiai Kranto alėjos prieigose: pigesnė šiluma, patogus susisiekimas ir kokybiška laisvalaikio infrastruktūra“, kuriuo, beje, buvo ypatingai gausiai dalijamasi žiniasklaidoje ir kuriame buvo teigiama, jog „dalis daugiabučių gyventojų prieš kelerius metus kreipėsi į bendrovę „Kauno energija“ dėl galimybės prisijungti prie centralizuoto šilumos tiekimo tinklo. Kiti kol kas tokią galimybę dar svarsto.“
Pakrantėje iš tiesų yra daugiabučių, kurių daugumą šildo vietinės katilinės, o dalis gyventojų turi autonominį dujinį šildymą. Svarstymo metu paaiškėjo, jog iki aukščiau minėtos kovo 5 dienos dalis daugiabučių gyventojų net nebuvo informuoti apie galimybę jungtis prie centralizuoto šilumos tiekimo tinklo, ir jokių pageidavimų nereiškė, taigi teiginys „kiti tokią galimybę dar svarsto“ neatitinka tikrovės.
Taip pat paaiškėjo, jog kai kurie daugiabučių gyventojai buvo sulaukę gana keistų AB „Kauno energija“ darbuotojų laiškų su informacija, jog tik jūsų namas nėra sutikęs prisijungti prie centralizuoto šilumos tiekimo, o visų kitų namų sutikimai atseit jau gauti, bet minėtų daugiabučių gyventojai išsiaiškino, jog ši informacija taip pat neatitinka tikrovės.
Kas leidžiama Jupiteriui, neleidžiama jaučiui?
Paklaustas apie šią situaciją, Miesto tvarkymo skyriaus vedėjas A. Pakalniškis vartėsi „ne į temą“, t. y. vengė tiesiogiai atsakyti į užduotus klausimus, tačiau galiausiai prisiminė, kad kartu su „Kauno energijos“ atstovais buvo susitikęs su kažkuo iš minėtų daugiabučių pirmininkų, ir kažkur kažkas kažkada su kažkuo buvo galbūt kalbėta.
Paprašytas patikslinti atsakymą, A. Pakalniškis to padaryti nesugebėjo ir tradiciškai pažadėjo atsakyti raštu. Be kita ko, jis taip pat bandė konstatuoti, kad toks klausimas nėra susijęs su projektu (kitaip tariant, esąs „ne į temą“), dėl ko susidarė įspūdis, kad centralizuoto šilumos tiekimo klausimas su projektu nėra susijęs.
Visgi šioje vietoje galima prisiminti garsųjį lotynišką posakį „kas leidžiama Jupiteriui, neleidžiama jaučiui“, nes savivaldybė aukščiau minėtame pranešime centralizuoto šilumos tiekimo ir pigesnės šilumos klausimus su krantinės gatvės projektu susiejo labai aiškiai, mat, prisidengus šiluminės trasos tiesimu, būtų lengviau prastumti ir gatvės tiesimą.
Iš bomžų tiesiai į elitą
Kaip Šančiuose gimusią ir augusią, šio teksto autorę taip pat, galima sakyti, iš koto verčia komentarai viešojoje erdvėje, jog šančiškiai nūnai esą aukščiausios prabos elitas, ir jiems niekaip neįtinka valdžios „dovana” — palei upę ir tiesiai po langais išasfaltuota gatvė (beje, susirūpinusi bendruomenė gyvai pamatavo numatomos gatvės ribas realioje erdvėje ir įsitikino, kad vadinamuosius „projektinius sprendinius“ sugrūsti, švelniai tariant, gana ribotame plote bus iš tiesų nelengva, jei ne neįmanoma).
Taigi reikia konstatuoti, kad daugelį metų pravardžiuoti kone bomžais ir šiaip varguoliais iš darbininkiško rajono, šančiškiai nūnai, anot vox populi (vox dei), tapo elitu.
Tačiau šioje vietoje raginčiau stabtelėti ir pastarąją idėją permąstyti — juk, kaip savo laiku dainavo Andrius Mamontovas su grupe „Fojė“, „o jeigu viskas yra ne taip, ir tu pasaulį regi atvirkščiai?“ Galbūt šančiškiai yra visai ne elitas, o būtent dabartinio laikinosios sostinės elito, norinčio prievarta kone viską savo kelyje gentrifikuoti, trinkelizuoti ir išasfaltuoti, įkaitai?
Kam taip smarkiai reikia gatvės?
Panašu, kad savivaldybės atstovams nerūpi net ir tai, jog svarstymo metu Žemųjų Šančių bendruomenės pirmininkė Vita Gelūnienė užsiminė, kad bendruomenė, de facto įtraukus ją į diskusijas dėl urbanistinės aplinkos, prie projekto be gatvės galėtų prisidėti netgi finansiškai.
Kita vertus, mieste yra begalė vietų, kur verkiant reikia tiesti naujas gatves ar bent jau atnaujinti esamas gruntines, įrengti šaligatvius ar sutvarkyti sunkiai pravažiuojamus ruožus. Kitų mikrorajonų gyventojams kone maldaujant savivaldybės dėmesio jų gatvėms, Kauno savivaldybei kažkodėl verkiant prireikė pakankamai greitai nutiesti būtent Nemuno krantinės gatvę, nes ji Bendrajame plane buvo numatyta dar 1929 metais.
Bent šiek tiek pasigilinus į savivaldybės atstovų planus, tampa aišku, kad argumentas dėl gatvės yra trauktas iš kampo ir net ne(be)juokingas. Taipogi, remiantis dedukciniais samprotavimais, nėra sunku suvokti, kad tikrasis krantinės gatvės stūmimo motyvas yra susijęs su statomais vadinamaisiais stiklainiais prie Čiurlionio tilto ir kvartaliuku prie Panemunės tilto.
Asfaltinė dešra
Ko gero, dėl to šis projektas yra toks padrikas ir niekaip nederantis prie unikalaus Šančių Nemuno pakrantės bei ten suformuoto skvero aplinkosauginio ir rekreacinio potencialo. Savivaldybės poreikis bet kokia kaina belekaip, kaip papuola, prastumti gatvę aiškiai demonstruoja, kad infrastruktūros projektai neturi būti kaišiojami pagal naujųjų laikų kunigaikščių norus.
Tam pirmiausia turi būti paruoštas ir patvirtintas teritorijos urbanistinio ir architektūrinio formavimo idėjinis projektas ir tik pagal jį planuojami bei statomi atskiri objektai.
Tuo tarpu tai, ką mėginama buldozeriu stumti dabar, projektinių pasiūlymų svarstymo metu puikiai apibūdino architektas Gediminas Šinkūnas. Jo nuomone, tai — ne urbanistinis projektas, o tiktai asfaltinė dešra.
Vieningi Šančiai
Apibendrinant visą asfaltinės dešros epopėją, galima drąsiai teigti, jog ši Dovydo kova prieš Galijotą stipriai suvienijo Žemųjų Šančių bendruomenę. Tikrai verta ir teisinga, jog ši bendruomenė pasekė Kauno mero kadaise suburtos ir kuruojamos organizacijos „Vieningas Kaunas“, kurios deklaruojamos vertybės yra pilietiškumas, profesionalumas, atsakomybė, atvirumas ir unikalumas, o vienas iš strateginių tikslų — „miestiečių aktyvumo ir bendruomeniškumo skatinimas“, pavyzdžiu.
Vis dėlto drąsiai galima teigti, jog tokia vienybė Kauno valdžiai nėra paranki. Jei prie visos šios asfaltinės dešros istorijos prisidėjo dar ir vadinamieji piarščikai (o panašu, kad ir prisidėjo, nes irgi panašu, kad be jų joks reikalas Kaune nejuda), tai jiems už prastai vykdomą darbą reikėtų, liaudiškai tariant, nukapoti pirštus. Juk užuot pasitelkę Kauno miesto savivaldybei itin palankią strategiją „skaldyk ir valdyk“, jie šiuo atveju plūkėsi už „vienyk ir ugdyk bendruomeniškumą“.
„Vieningo Kauno“ tinklapyje taip pat galime išvysti aukščiau matomą mero poziciją, jog Kaunas turi tapti naujuoju Niujorku. Kalbant apie Niujorką, galima prisiminti ir garsiąją Niujorko modernizavimo istoriją, kai praktiškai vienos moters — Jane Jacobs — pastangomis nuo didžiulio greitkelio buvo išgelbėtas Niujorko Grinič Vilidžo (Greenwich Village) rajonas ir dalis Žemutinio Manhatano (Lower Manhattan) (plačiau apie šią istoriją galima paskaityti portalo „BBC“ straipsnyje „Moteris, kuri išgelbėjo senąjį Niujorką“). Nors šiai istorijai jau daugiau nei pusė amžiaus, panašu, jog Kauno valdžia, nesugebėdama suvokti, jog jos urbanistinė vizija šviesmečiais atsilieka nuo pasaulinių tendencijų, panašias klaidas yra linkusi kartoti jau įžengus į XXI amžių.
Šio teksto autorė yra ketvirtos kartos šančiškė ir Žemųjų Šančių patriotė. Šančiuose gyveno jos Anapilin išėję Seneliai ir Proseneliai, o šiuo metu gyvena jos Tėvas.
