Šio teksto atsiradimą inspiravo tai, kad maždaug per savaitę žiniasklaidoje išvydau net kelias „fundamentalios svarbos“ naujienas apie piliečius, vienoje ar kitoje viešoje vietoje mojavusius lytiniais organais.
Atslūgus nerviniam tikui, pradėjau kontempliuoti, kokia gi yra tikroji žiniasklaidos paskirtis ir ar tokios naujienos iš tiesų yra svarbesnės už, tarkime, europinę politiką, apie kurią naujienos Lietuvos žiniasklaidoje pateikiamos, švelniai tariant, labai dozuotai. Trikdo ir tai, jog mūsų žiniasklaidoje tiesiog pilna chaltūros, kuri nūnai jau tapo norma, o tai savo ruožtu signalizuoja apie lietuviškosios žiniasklaidos dekadansą.
Žemai nuleista kartelė
Kartelė kokybiškai žiniasklaidai šiuo metu nuleista tiek žemai, kad žurnalisto darbas nebereikalauja nei faktų ar korektūros klaidų tikrinimo, nei argumentų, nei rimtos ekspertizės, jau nekalbant apie užsakomuosius straipsnius be numerių.
Paminėti galima ir vadinamųjų žurnalistų politinį angažuotumą (savaime tai nėra nieko bloga, tik tada nereikia dėtis objektyviu autoriumi ir tiesiog prisiduoti, kaip tai įprasta Vakarų žiniasklaidoje), jų kritinio mąstymo stoką ir pamėgtus manipuliavimo viešąja nuomone metodus, tokius kaip reikšmingų faktų nutylėjimas ar klaidinanti retorika.
Blogiausia tai, kad minėtoji chaltūra jau seniai nebėra tik pavieniai atvejai. Leiskite pasikartoti, jog lietuviškoje žiniasklaidoje ji jau tapo norma — juk retam skaitytojui bepakyla antakis, perskaičius klaidinančią antraštę ar joje išvydus korektūros klaidą. Antraštėje, Karlai (kaip dabar madinga sakyti)!
Rašydama Europos žinioms, kurių auditorija, lyginant su didžiaisiais portalais, yra, švelniai tariant, labai nedidelė, kas kartą baiminuosi savo tekstuose palikti netikslumų ar korektūros klaidų, jaudinuosi dėl kiekvieno galbūt praleisto kablelio ir netgi to, kad po kurio laiko mano aptariamos naujienos taps nebeaktualios, nes šiandienos situacija ateityje gali kisti, ir viskas tiesiog apvirsti aukštyn kojomis.
Todėl nuoširdžiai neįsivaizduoju, kaip vadinamieji žurnalistai gali ramiai miegoti, palikę klaidas net ne straipsnių tekste, o pačiose antraštėse.
Be kita ko, pripažįstu, kad klysti — žmogiška, todėl kiekvienas iš mūsų tiek asmeniniame gyvenime, tiek profesinėje veikloje tam tikrais atvejais tiesiog negalime išvengti klaidų ar nesusipratimų. Vis dėlto tai jokiu būdu nereiškia, jog neturime vengti klaidų ar stengtis, jog nesusipratimų, ypač profesinėje veikloje, būtų kuo mažiau.
Po kiek klikbeitas liaudžiai?
Tačiau, pažvelgus į lietuviškąją žiniasklaidą — į tiesiog milžiniškus jos chaltūros mastus, — darosi aišku, jog šioje sferoje išvengti minėtų klaidų ir nesusipratimų net ir nebandoma.
Tokia žiniasklaidos veikimo strategija, paremta chaltūra, ne tik demonstruoja elementarios darbo etikos stygių, bet ir didžiulę nepagarbą skaitytojams ir/ar žiūrovams, kurie, nepabijokime to įvardyti aiškiai, ir turėtų būti žiniasklaidos raison d’être.
Deja, tikroji žiniasklaidos raison d’être jau kuris laikas yra pigios sensacijos ir iš dėmesio joms generuojami eurai. Šioje vietoje galima tik apmaudžiai skėsčioti rankomis ir retoriškai paklausti, po kiek klikbeitas liaudžiai, mieli žurnalistai?
Labai svarbu pažymėti, jog rašydama apie bendrąsias tendencijas, jokiu būdu neteigiu, kad Lietuvoje nėra kokybiškos žiniasklaidos ar kritiškai mąstančių objektyvių žurnalistų. Tiesiog — liūdna pripažinti — jų dalis yra tarsi mažytė salelė bekraščiame chaltūros vandenyne.
Šiuo tekstu taip pat nepretenduoju ir į tiriamąją žurnalistiką, nors mano nekuklia asmenine subjektyvia nuomone, jis bus gerokai kokybiškesnis už didelės dalies Lietuvoje pagarsėjusių tiriamosios žurnalistikos korifėjų tyrimus.
Skaitytojus taip pat pravartu iš anksto įspėti, jog kadangi nekokybiškos žiniasklaidos pavyzdžių Lietuvoje yra daugybė, šiame tekste ruošiuosi pateikti tik po vieną ar kelis chaltūros pavyzdžius, nes, norint visa galva pasinerti į šį bekraštį chaltūros vandenyną, tam reikėtų skirti beprotiškai daug laiko ir pastangų. Net neabejoju, kad iš to išeitų ištisas solidžios apimties traktatas.
Faktų tikrinimas? Negirdėjom!
Panašu, kad žiniasklaidos darbas, bent jau Lietuvoje, yra gana lengvas, nes dažnu atveju nereikalauja gaišti brangų laiką ir švaistyti energiją tikrinant bei grindžiant faktus. Taigi neretai būna, pasitaiko, jog žiniasklaidoje aptinkami faktai būna ne tik tikri, bet ir išgalvoti (išgalvoti faktai, beje, yra toks pat oksimoronas kaip ir plastmasinė stiklinė, juodi baltiniai ar kojų rankšluostis).
Bene naujausiu išgalvotų faktų, kitaip dar vadinamų antimis, pavyzdžiu galėtų būti socialinės apsaugos ir darbo ministrės Monikos Navickienės komentaras apie Užimtumo tarnybos teikiamas paslaugas. Virtualiame susitikime su ministre, kurį šių metų vasario 18 dieną Seime organizavo socialdemokratų frakcija, ji svarstė, ar visos paslaugos, kurias šiuo metu teikia Užimtumo tarnyba, įskaitant ir privalomąjį sveikatos draudimą, turi būti teikiamos būtent šios institucijos.
Netrukus po šio pasvarstymo žiniasklaidoje (ne tik portale „Delfi.lt“) pasirodo naujienų tarnybos BNS iškraipyta ir vadinamųjų žurnalistų nepatikrinta žinutė su antrašte:
Tiesa, šios antraštės išvysti skaitytojai jau nebegalės, mat greičiausiai pačiai ministrei informavus, jog žiniasklaida iškraipo jos išsakytas mintis, antraštės buvo pakeistos į maždaug tokias:
Visgi reikia pažymėti, kad vadinamasis „tikslinimas“ šiuo atveju visiškai nebuvo pačios ministrės problema, nes minėtame virtualiame susitikime jos išsakytos mintys netiksliai galėjo nuskambėti tik labai menkų intelektinių gebėjimų klausytojui.
Teisybės dėlei pateikiu ministrės išsakyto komentaro stenogramą: „[…] socialinė parama yra socialinė parama, o Užimtumo tarnyba yra Užimtumo tarnyba. Ir aš taip pat keliu klausimą, ar tikrai privalomasis sveikatos draudimo mokestis turėtų būti susietas su užsiregistravimo Užimtumo tarnyboje faktu“.
Šioje vietoje taip pat verta prisiminti ir prieš 2020 metų Seimo rinkimus komiko Olego Šurajevo atliktą socialinį eksperimentą „Kaip prastumti netikrą žmogų į Seimą“, kai sukūrus netikrą žmogų, pavadintą Valdu Kazlausku, netikrą „Darnios Lietuvos“ partiją, netikrą jos programą ir netikrą rinkiminę atributiką, dalis žiniasklaidos priemonių (tarp jų ir vienas didžiųjų Lietuvos portalų „Delfi.lt“ ir, kad ir kaip būtų ironiška, „Žinių (!!!???) radiju“ besivadinanti radijo stotis) sutiko pareklamuoti šį neegzistuojantį kandidatą.
Kam tie faktai, jei esama žodelio „esą“?
Štai, tarkim, mokslo žmonės tyrinėja įvairius reiškinius, turi atsakingai pasirinkti ir įvertinti duomenų šaltinius, jais grindžia savo atradimus, kiekvieną įžvalgą ramsto argumentais, gaišta laiką, knibinėjasi prie kiekvienos detalės, grįsdami šias nuorodomis ir t. t., bet veik niekas vis tiek su jais nesitaria, nei jų klauso (supraskite, tokia nuo valdžios ir visuomenės nutolusi, pati dėl savęs egzistuojanti bendruomenė).
O štai žurnalistas, pavyzdžiui, iš esmės gali postringauti, ką tik nori ir kas tik užeina ant seilės, neretai savo įžvalgas grįsdamas paprasčiausiai iš lubų. Viso labo užtenka į straipsnį ar reportažą įterpti stebuklingų žodelių, tokių kaip „esą“, „neva“, „galimai“, „manoma“, „teigiama“, „susidaro įspūdis“, „X lemia Y“ ir t. t., ir visai nesvarbu, kad esą visai priešingai, kas čia taip mano ar teigia, nes pastarieji žodeliai dažniausiai to nenurodo, ir kad koreliacijos tarp X ir Y visai nėra (arba ji esti labai silpna).
Aukščiau matote ištrauką iš šių metų vasario 20 dieną portale „Delfi.lt“ publikuoto Brigitos Sabaliauskaitės, Daivos Bartkienės ir Jurgitos Naglienės straipsnio „AstraZenecos“ vakcina – mokytojų baubas: kodėl šimtai pedagogų atsisakė skiepytis?“. Straipsnis skelbiamas su prierašu, jog „[š]is tyrimas — „Media4Change“ projekto „The Future Investigative Story Lab“ dalis. Projektu siekiama skatinti nepriklausomą, grįstą bendradarbiavimu regioninių žiniasklaidos priemonių analitinę ir tiriamąją žurnalistiką. [išskirta mano]“
Visgi kyla pagrįstas klausimas, kaip nepriklausomos (!!!???) tiriamosios (!!!???) žurnalistikos (!!!???) atstovės, t. y. šio straipsnio autorės, sugebėjo pražiūrėti, švelniai tariant, gana svarbų faktą, jog tiek Europos vaistų agentūra, tiek Valstybinė vaistų kontrolės tarnyba yra pripažinusios, jog dauguma šios vakcinos klinikinių tyrimų dalyvių „buvo nuo 18 iki 55 metų“ ir kad „[k]ol kas dar nėra pakankamai rezultatų, kad [Europos vaistų agentūra — pastaba mano] galėtų pateikti tikslų skaičių, koks yra vakcinos veiksmingumas vyresnio amžiaus žmonių populiacijoje“ ir kad „[a]rtimiausiu metu tikimasi gauti daugiau informacijos iš vykdomų klinikinių tyrimų, kuriuose dalyvauja daugiau vyresnio amžiaus asmenų.“
Teisybės dėlei (t. y. nesivadovaujant minėtų žurnalisčių praktika) reikia pridurti, kad čia pat pažymima, jog minėtų institucijų teigimu, „ […] tikimasi, kad vakcina bus veiksminga ir šioje [vyresnio amžiaus žmonių — pastaba mano] populiacijoje“, todėl Europos vaistų tarnybos ekspertai nusprendė, „kad vakciną galima naudoti ir vyresnio amžiaus žmonėms.“
Taigi iš kiek ankščiau pateiktų oficialių duomenų aiškiai matyti, kad minėtos vakcinos poveikis vyresnių žmonių populiacijoje nepakankamai ištirtas visai ne esą, kaip teigia vadinamosios žurnalistės, o iš tiesų, ir ne 65-erių, o 55 metų ir vyresniems žmonėms.
Faktų nutylėjimas ir manipuliacijos
Čia taip pat svarbu paminėti, jog minėto straipsnio autorės patogiai nutylėjo ir tai, kad skiepyti „AstraZeneca“ vakcina vyresnius nei 55–65 metų žmones bent jau straipsnio pasirodymo metu buvo atsisakiusios tokios šalys kaip Pietų Korėja, didelė dalis ES valstybių narių (tarp jų ir didžiosios), o JAV ir Šveicarija šios vakcinos nebuvo autorizavusios apskritai, kaip ir tai, kad vakcina nepasitikima ne tik Lietuvoje ir ne tik tarp pedagogų, o netgi ir tarp medikų.
Jei ši svarbi informacija straipsnio autorėms buvo nežinoma, vadinasi, jos arba a) nesiekė maksimaliai objektyviai atspindėti situacijos, įvertindamos ir platesnį kontekstą, arba b) tiesiog tingėjo dirbti savo darbą.
Užtat minėtame straipsnyje pilna nuorodų į propagandines grupes socialiniuose tinkluose ir vadinamąsias melagienas, taip tarsi susiejant jas su pedagogų bendruomene.
Prisiminkime, jog straipsnio antraštė yra „AstraZenecos“ vakcina – mokytojų baubas: kodėl šimtai pedagogų atsisakė skiepytis?“, taigi, atsižvelgiant į straipsnio pavadinimą ir minėtą turinį, tarp eilučių jo tekstą reikėtų skaityti maždaug taip: „Pedagogų bendruomenė yra propagandinių feisbuko grupių gerbėjai ir antivakcinatoriai.“
Lyriniai juodojo piaro intarpai
Dar vienas manipuliacijos pavyzdys šiame straipsnyje — iš karto po vieno informanto komentaro, kad „mūsų pedagogų auginamas „baimės barjeras“ vis didėja ir jį perlipti bus vis sunkiau“, eina kitos informantės komentaras, jog „negalime ignoruoti žemesnio intelekto žmonių“.
Kadangi straipsnio pavadinimas yra apie mokytojus, aukščiau cituojamas informantas irgi kalbėjo apie mokytojus, skaitytojui leidžiama suprasti, kad ir replika apie žemesnio išsilavinimo žmones taip pat yra skirta mokytojams, nes jie, kaip jau išsiaiškinome, a) yra propagandinių socialinių tinklų grupių gerbėjai ir b) nepagrįstai bijo skiepų.
Kad ši žinia atrodytų dar įtikinamesnė, straipsnio autorės netgi pakalbino, kaip pačios teigia, „Vasario 16-ąją už teisę į laisvę ir prieš vakcinas Lukiškių aikštėje ugningą kalbą išrėžusią Vilniaus „Juventus“ gimnazijos lietuvių kalbos mokytoją Astrą Genovaitę Astrauskaitę“, kuri COVID-19 testo neatliko, nes yra „įsitikinusi, kad testas galėtų pakenkti smegenims“.
Tokie lyriniai intarpai įspūdžiui sustiprinti ir kitos nuomonės paveikos priemonės yra ne kas kita, kaip gana seniai žinomi manipuliacijos metodai, dažnai naudojami vadinamajam juodajam piarui.
Nemažai tokių metodų buvo pasitelkta visuomenės nuomonei formuoti prieš referendumą dėl Visagino atominės elektrinės (VAE). Tai pripažino ir tuometinis Lietuvos žurnalistų sąjungos Etikos komisijos pirmininkas. Jo teigimu, reklamuodamas VAE, žurnalistas Algimantas Čekuolis parodė nepagarbą nuomonių įvairovei ir nusižengė profesinės etikos principams. Tačiau, reikia pripažinti, jog toli gražu ne kiekvienas žiūrovas ar skaitytojas tokias manipuliacijas gali identifikuoti.
Vadinamieji ekspertai
Taip pat visiškai nesvarbu, ar tam tikras faktas yra pripažįstamas visuotinai, ar taip mano, teigia ar pripažįsta pats žurnalistas, ar, tarkim, koks, švelniai tariant, ne itin patikimas šaltinis, ar Anglijos karalienė (kuri, tiesą sakant, apie įvykius Lietuvoje taip pat nėra informuota pakankamai išsamiai).
Tiesa, tam, kad argumentai būtų solidesni, galima pasikviesti dar vieną kitą viešojoje erdvėje besisklaidantį ir vien dėl to garsų neišmanėlį, save tituluojantį ekspertu, analitiku, nuomonės formuotoju ir t. t.
Juk diplomų ar kitų dokumentų, pažyminčių pasiekimus nuomonės formavime, — bent jau kol kas ir, ačiū Dievui, — tiesiog nebūna, o kita vertus, jei tą nuomonę formuoti ir sekasi, tai nebūtinai reiškia, kad jinai objektyviai atspindi realią situaciją (šiuo atveju taip pat gana pravartu prisiminti vieną anglosaksišką posakį, lyginantį nuomones su viena kūno dalimi, kurią turi visi).
Kita vertus, kaip jau minėta, ekspertais ir/ar analitikais galima apsiskelbti ir patiems, kad ir, tarkim, surinkus tam tikrą skaičių sekėjų socialiniuose tinkluose. Tai tarsi turėtų pagrįsti „eksperto“ kompetenciją, tačiau ši koreliacija niekuo nesiskiria nuo to, kaip koreliuoja religinės sektos lyderio kompetencija dieviškaisiais klausimais ir jos sekėjų skaičius (jei apie sektos lyderį buriasi solidus kiekis sekėjų, vadinasi, žmogus byloja tiesą).
Kad neįkyrėtų pavyzdžiai iš vieno ir to paties straipsnio apie skiepus, šį kartą pateiksiu pavyzdį iš visai kitos serijos. Kaip žinia (o gal kai kam ir nežinia, todėl bus puiki proga sužinoti), vienu iš minėtų pseudoekspertų gana ilgą laikotarpį buvo tituluojamas Gitanas Nausėda, kuris iki tapimo prezidentu viešojoje erdvėje buvo pristatomas kaip „ekonomistas“, „SEB banko analitikas“, tačiau iš tikrųjų tik ėjo minėto banko piarščiko pareigas.
Žemiau galite susipažinti su jo prognozėmis dėl nekilnojamojo turto rinkos, ekonominės ir finansinės krizės akivaizdoje pateiktomis „Lietuvos ryto“ portalo 2007 metų gruodžio 27 dienos straipsnyje „Kainų burbulas nesprogs, bet oras bus nuleistas” (straipsnis kažkodėl atnaujintas 2018 metais) ir „Verslo žinių“ portalo 2008 metų kovo 28 dienos straipsnyje „SEB prognozuoja palankų metą NT įsigijimui“.
Kaip atrodo „oro išleidimas iš smarkiai pripūsto kamuolio“ galite pamatyti Registrų centro grafikuose. ¯\_(ツ)_/¯
Tačiau šį paminėtą vadinamąjį ekspertą, ko gero, šviesmečiais lenkia kitas, ne tokios siauros specializacijos „ekspertas“, o tiesiog visų pasaulio reikalų „didis žinovas ir išmanytojas“, koldūniada liūdnai pagarsėjęs Andrius Užkalnis, savo ekspertizę Stambulo konvencijos ir klimato kaitos susitarimo klausimais ramstantis argumentu, jog… kadaise dirbo batų fabrike.
Ketvirtoji valdžia
Be kita ko, žiniasklaida, neretai vadinama ketvirtąja valdžia, yra ir pakankamai įtakinga formuojant visuomenės nuomonę. Ne paslaptis, jog įvairios valstybės institucijos yra bene didžiausi vadinamosios žiniasklaidos reklamdaviai.
Ir ne tik. Kaip savo laiku bylojo anglų filosofas Francisas Baconas, melas kuria nuomones, o nuomonės suteikia esmę (laisvas vertimas iš „lies are sufficient to breed opinion, and opinion brings on substance“).
Tarkime, jau minėtas A. Čekuolis VAE reklamoje (kurią Vyriausioji rinkimų komisija kažkodėl pripažino ne reklama) aiškino, kad šis projektas mokesčių mokėtojams nieko nekainuos ir per tokios trumpos trukmės klipą prišnekėjo dar daug visokio briedo. Nors buvo bandoma vartytis, kad tai — A. Čekuolio visuomeninės pozicijos reiškimas, VAE buvo reklamuojama naudojant LRT laidos dekoraciją, klipe imituojant LRT laidos formą.
Tačiau net ir A. Čekuolio sapalionės pasirodė visiški niekai, lyginant su „vienintelio teisingo“ Lietuvos žurnalo „Valstybė“ redaktoriaus Eduardo Eigirdo, beje, labai prijaučiančio „vienintelei teisingai“ Lietuvos partijai, kliedesiais apie VAE, kuriais jis, galima sakyti, pranoko pats save ir apskritai šių Vasiukų statybos kontekste pasirodė nepralenkiamas ir net nepavejamas (sąmoningai nesidalinu šio politinio kurtizano citatomis, nes tiesiog neįsivaizduoju, nuo ko reikėtų pradėti — jo fenomenas, mano giliu įsitikinimu, yra vertas atskiros išsamios analizės).
Noras kiršinti visuomenę
Rašydama, kad žiniasklaidos veikla yra pakankamai įtakinga, galvoje turėjau ir garsiąją Drąsiaus Kedžio istoriją, kurioje buvo galima pakankamai aiškiai stebėti žiniasklaidos norą ir galimybes kiršinti visuomenę.
Iš pradžių beveik visa žiniasklaida stojo į D. Kedžio pusę — neva jis esąs narsus kovotojas su viską užvaldžiusiu vadinamuoju pedofilų klanu.
Vėliau labai didelė dalis Lietuvos žurnalistų apsisuko ant kulno ir pradėjo skelbti atvirkščiai — jog D. Kedys yra padugnė ir nusikaltėlis, o tie, kas jį palaiko, — ne ką geresni. Tuo metu net ir tos pačios žiniasklaidos priemonės strategiškai leido turinį, kurio viena dalis erzino D. Kedžio palaikytojus, kita — jo oponentus.
Viso to rezultatas — susipykę giminės, špygom apsibadę artimieji ir legendomis bei padavimais apipinta istorija, apie kurią, siekiant išvengti eilinio konflikto, net praėjus beveik dešimtmečiui nuo jos atomazgos, vis dar vengiama kalbėti daugelyje Lietuvos šeimų.
Legendos ir padavimai taip pat byloja, jok kai kurie ypatingai šioje rezonansinėje istorijoje atsižymėję žurnalistai privačiai Garliavos įvykius atsimena kaip reitingų aukso Klondaiką, kai Viduržemio jūros pakrantėje buvo pastatytas ne vienas vasarnamis.
Panikos sėjimas
Bet žiniasklaida Lietuvoje mėgsta ne tik manipuliuoti ir skaldyti visuomenę. Dar ji mėgsta sėti paniką. Štai bene naujausias panikos kurstymo pavyzdys yra vasario 22 dienos skambios antraštės apie tai, jog Statistikos departamentas paskelbė, kad pradedame trečiąją pandemijos bangą.
Tiesa, šį kartą pats Statistikos departamentas pripažino, jog su tokiu pareiškimu kiek perlenkė lazdą ir viso labo tenorėjo atkreipti dėmesį į nerimą keliančias tendencijas dėl augančios teigiamų testų dalies.
Kad apie trečiąją bangą kalbėti dar anksti tąsyk bylojo ir mokslininkai, tačiau tai nesutrukdė tos pačios dienos vakare „LRT forumo“ eteryje laidos vedėjai Nemirai Pumprickaitei pakartoti šią bauginančią „žinią“.
Sveikas protas tyliai rūko kamputyje
Na o dabar nusileiskime į dugnų dugną (ką ten į dugną — tiesiog į Marianų įdubą) ir aptarkime ryškiausią deimantą lietuviškosios žiniasklaidos absurdo karūnoje — antraštes, net ir jose paliekamas korektūros klaidas ir akis badantį vadinamųjų žurnalistų bukumą, kai jau pradeda atrodyti, jog sveikas protas ir elementari darbo etika tyliai rūko kamputyje.
Ties šiuo žiniasklaidos aspektu daug neišsiplėsiu — antraščių pasiutpolkė Lietuvą drebina jau gana seniai, tad tegu tos antraštės pačios už save ir kalba. Tiesa, reikia pasakyti, kad pastaruoju metu antraštės tampa vis išradingesnės.
„Kiauras rėtis“ iš tiesų džiugina, bet pasigendu senų gerų klišių, tokių kaip „orai nelepins“, „jau X kartą iš eilės Y mieste šurmuliuos Z šventė“ ar „laikas atverti pinigines“ — skamba kažkaip solidžiau. …Ir vis tiek, vadinkit mane tamsuole, bet tokio dyvo kaip nekiauras rėtis, nesu gyvenime mačiusi. O mačiau tikrai daug.
Žiniasklaida informuoja, kad atėjo sunkus metas Lenkijai. Bet o kam dabar lengva?
Kaip dabar madinga sakyti, veri žiniasklaida, mač žurnalizm.
Mažai „fundamentalios svarbos“ naujienų? Imkit daugiau!
Ir dar.
Lukašenkos treningai
Taigi, tarkime, apie europinę politiką mes nežinome beveik nieko — už tai esame labai gerai informuoti, kas, kur ir kada Lietuvoje mojavo b*%iais!
O štai žemiau yra tai, ką vadinu rimta tiriamąja žurnalistika! Lukašenkos treningai — išties prioritetinės svarbos ir gilaus įsižvalgymo reikalaujanti tema.
Na bet, kaip sakoma, gerai, kas gerai baigiasi, — internautai gali nebesipiktinti, nes atstovė užtikrino, taigi notos Lukašenkai dėl treningų Lietuva nesiųs. Pasigedau tik „ekspertų“ (pavyzdžiui, Lauryno Kasčiūno ar Mariaus Laurinavičiaus) komentaro.
Galiausiai leiskite pateikti pavyzdį iš asmeninės šio straipsnio autorės patirties. Prieš kurį laiką teko darbuotis, prisidedant prie atsinaujinančiųjų išteklių energetikos politikos Lietuvoje formavimo.
Sulaukusi skambučio iš visuomeniniam transliuotojui dirbusios žurnalistės, kaip dabar menu, pateikiau statistiką apie vėjo elektrinių instaliuotą galią, tačiau, jau išvydus reportažą, švelniai tariant, teko pakraupti, nes mano minėti instaliuotos galios megavatai jame kažkodėl virto megavatvalandėmis!
Nemokamas turinys
Ko gero, viena didžiausių problemų žiniasklaidoje, ir ne tik Lietuvoje, yra vadinamasis nemokamas turinys.
Žodis „nemokama“ įprastai reiškia, jog už prekę ar paslaugą sumokėjo kažkas kitas. Daugybė žiniasklaidos priemonių, ypač naujienų portalai, šio amžiaus pirmajame dešimtmetyje pradėjo lenktynes į dugną — visas turinys internete buvo nemokamas, o jo kūrimo kaštus apmokėjo reklamdaviai.
Šis modelis, kaip parodė laikas, yra ydingas, nes gimdo skaitytojų dėmesio komercializaciją, kuri savo ruožtu įsuka užburtą ratą — kuo daugiau dėmesio, tuo daugiau reklamos peržiūrų, tuo daugiau reklamdavių. Kokybiškas informacijos pateikimas šiame užburtame rate tiesiog praranda prasmę, nes labiausiai apsimoka pigios ir greitos sensacijos.
Būtent todėl Lietuvoje beveik pranyko kokybiška tiriamoji žurnalistika, kuri, reikia pripažinti, yra brangi ir praktiškai neatsiperkanti. Ilgos darbo valandos ir teisingas atlygis profesionaliems žurnalistams neša žymiai mažiau dividendų nei už tuos pačius pinigus pasamdyta armija pigių, nepatyrusių chaltūrščikų, rašinėjančių greitus, primityvius, sensacingus paskvilius.
Metas pamąstyti apie žiniasklaidos apmokestinimą
Iš to peršasi išvada, kad mokamas turinys gali būti kokybiškas turinys. Prenumeratos reiškia pastovias nuspėjamas pajamas, už kurias galima samdyti profesionalius patyrusius žurnalistus, — tuo tarpu „nemokamas“ modelis reiškia svyruojančias nepastovias pajamas, o atitinkamai — ir atlyginimus, už kuriuos profesionalai tiesiog nedirbs.
Tiesa, mokamos prenumeratos visgi nėra panacėja, tačiau jos gali suteikti stabilų pamatą, ant kurio galima kurti kokybišką turinį. Tuo tarpu „nemokama“ žiniasklaida yra smėlis, ant kurio, kaip byloja liaudies išmintis, tvirtos pilies nepastatysi.
Šiuo tekstu norėčiau paskatinti diskusijas šia tema ir iškelti klausimą, kuris skambėtų maždaug taip: jeigu žiniasklaidoje tiek daug tyčia ar netyčia generuojamo nekokybiško turinio, galbūt atėjo metas pamąstyti apie jo apmokestinimą?
Pabaigai leiskite priminti sceną iš Michailo Bulgakovo „Šuns širdies“, kurioje profesorius Preobraženskis savo kolegai daktarui Bormentaliui iki pietų rekomenduoja neskaityti sovietinių laikraščių, o šiam pareiškus, kad kitokių nėra, profesorius pataria neskaityti jokių. Galbūt bent jau kol kas taip derėtų elgtis ir su lietuviška žiniasklaida?
Jei šis mano tekstas neįtikino jūsų dėl apverktinos lietuviškos žiniasklaidos būklės, tai įsijunkite šiandienos naujienas.
