Bandant reformuoti Europos Sąjungą: ką reikštų veto teisės panaikinimas priimant europinius sprendimus?

Google+ Pinterest LinkedIn Tumblr +

Gegužės 9-ąją, Europos dieną, pasibaigusį plataus masto konsultacijų dėl Europos Sąjungos reformų procesą, kitaip žinomą kaip Konferencija dėl Europos ateities, vainikavo europiečių pasiūlytos įžvalgos ir rekomendacijos dėl Europai kylančių iššūkių bei europinės darbotvarkės prioritetų, kurias bloko institucijos įsipareigojo išklausyti ir pagal kompetencijas vykdyti.

Konferencijos metu buvo pateikti 49 plataus masto pasiūlymai su daugiau nei 300 rekomendacijų, iš esmės skatinančių ES judėti federalizmo linkme, taip suteikiant blokui įgyti daugiau galių priimti svarbius bendrus europinius sprendimus. 

Vienas svarbiausių Konferencijos dėl Europos ateities aspektų ir konsultacijų metu suformuluotų pasiūlymų, pastaruoju metu taip pat sulaukęs nemažai dėmesio ir diskusijų – poreikis keisti europines sutartis, taip reformuojant ir supaprastinant europinių sprendimų priėmimo tvarką.

Atsižvelgdamas į Konferencijos dėl Europos ateities pasiūlymus, birželio 9 dieną Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją, kuria paragino Europos Vadovų Tarybą pradėti europinių sutarčių peržiūros procesą, o Europos Komisija kiek vėliau atitinkamai įsipareigojo atlikti savo institucinį vaidmenį šiame procese.

Už europinių sprendimų priėmimo tvarkos reformą ir ES sutarčių keitimą iš esmės pasisako ir didžiosios valstybės narės, tačiau birželio 23 -24 dienomis Briuselyje susirinkę valstybių lyderiai šį klausimą iš esmės paliesti vengė. Visgi europinių sutarčių keitimas, kuris savo ruožtu leistų supaprastinti ES sprendimų priėmimo tvarką, yra gerokai reikšmingesnis klausimas nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, nes nuo jo priklauso fundamentalios svarbos geopolitiniai procesai ir tolesnė pačios ES raida.

Tenka laidoti svarbius sprendimus

Konkrečiai europinių sutarčių keitimo klausimas yra susijęs su valstybių narių veto teisės panaikinimu balsuojant dėl sprendimų tam tikrose reikšmingose ir dėl to jautriose politikos srityse, tokiose kaip užsienio politika, saugumas ir gynyba, naujų narių priėmimas į ES ir kt., kas šiuo metu, Rusijai užpuolus Ukrainą, neabejotinai yra ypatingai aktualu. 

Panaikinus veto teisę, tokius sprendimus priimti būtų galima jau nebe vienbalsiai, dėl ko daugeliu atveju tikrai reikalingus europinius sprendimus tenka tiesiog palaidoti, o jei už juos balsuotų 15 iš 27 valstybių narių ir jei jų gyventojai sudarytų daugiau nei 65 proc. nuo 450 mln. ES gyventojų. 

Sprendimas naikinti vienbalsiškumą arba, kitaip tariant, veto teisę, iš esmės leistų ES judėti federalizmo linkme, stiprinti bloką kaip savarankišką politinį subjektą ar tarptautinės sistemos veikėją bei išvengti fundamentalios svarbos europinių sprendimų blokavimo iš tokių valstybių narių kaip Vengrija, kuri, regis, kone visais įmanomais klausimais – nuo klimato politikos iki bloko sankcijų Rusijai – ES turi savo atskirąją nuomonę. 

Anot portalo Politico, nuo tada, kai Rusija pradėjo bombarduoti Ukrainą, ES buvo aiškiai pastebėta, kaip viena šalis (galvoje turima Vengrija) gali vilkinti svarbius sprendimus ištisas savaites, kaip tai atsitiko su sankcijomis rusiškai naftai. Be to, gana iškalbingai atrodė ir premjero Viktoro Orbano protestas dėl sankcijų atvirai už Rusijos agresiją prieš Ukrainą pasisakančiam Rusijos stačiatikių patriarchui Kirilui, jau nekalbant apie seniau paskelbtą ginklų Ukrainai tiekimo tranzito per Vengrijos teritoriją draudimą ir kt.

Taigi tokie svarbūs europiniai sprendimai kaip sankcijų taikymas dabar reikalauja valstybių narių vienbalsiškumo, todėl šiuo atveju ES dažnai tenka kliautis tik jų solidarumu, sveiku protu (common sense) ir gera valia, o šioms to pristingus – arba pasiūlymus tiesiog palaidoti, arba neribotam laikui atidėti, arba įtikinėti jiems prieštaraujančias valstybes nares, bandant derėtis, siūlant joms įvairias išimtis bei nuolaidas ar dar ką nors mainais.

Daugiau narių – daugiau veto ateityje

Kita vertus, šiuo atveju svarbu atsižvelgti ir į numatomą ES plėtrą, kuri taip pat gali būti blokuojama kad ir viso labo vienos iš jau esamų valstybių narių šiai pasinaudojant veto teise. Be to, kaip taikliai pastebi portalas Politico, daugiau ES valstybių narių taip pat reiškia ir daugiau galimų veto ateityje, taigi, blokui toliau besiplečiant, sprendimų priėmimas jame potencialiai – o greičiausiai ir praktiškai – taptų dar labiau komplikuotas.

Kaip portalui sakė neįvardytas pareigūnas iš Prancūzijos Eliziejaus rūmų, būsimos ES narystės įpareigoja kelti klausimus ne tik apie šalių kandidačių poreikius, bet ir apie pačios ES poreikius ir jos galimybes veikti jau po plėtros, kas savo ruožtu pareikalaus europinių sprendimų priėmimo tvarkos reformos. 

Atsižvelgiant į tai, kad šiuo metu ES plėtrai reikalingas visų valstybių narių pritarimas, vienbalsiai pritarus Ukrainos ir Moldovos potencialiai narystei, sunkumų vis dar kyla dėl Šiaurės Makedonijos ir kitų Vakarų Balkanų šalių, nes jų narystę dėl istorinių nuoskaudų ilgą laiką blokavo Bulgarija.

Po birželio 23-24 dienomis Briuselyje vykusio ES valstybių narių lyderių susitikimo Vokietijos kancleris Olafas Scholzas sakė nemanantis, jog kas nors dar abejoja, kad ES plėtra tiesiog „neveiks be institucinių reformų“ ir pabrėžė, kad dabar „turime galimybę tai padaryti“, omenyje turėdamas būtent europinių sutarčių keitimą, kuriuo būtų galima įteisinti naują sprendimų priėmimo tvarką, panaikinant veto teisę.

Jis pabrėžė, kad ES privalo reformuotis dar iki tol, kol bus priimtos naujos narės, ir atkreipė dėmesį į sutarimą, reikalingą bet kokiems užsienio politikos sprendimams, kurie šiuo metu dažnai būna blokuojami atskirų valstybių narių.

Taigi, norint pakeisti dabartinę sprendimų priėmimo tvarką ir siekiant lengviau susitarti dėl svarbių klausimų, reikėtų inicijuoti europinių sutarčių peržiūrėjimą bei keitimą, ir jei būtų nuspręsta pradėti šį procesą, tai būtų pirmas toks mėginimas keisti ES sutartis nuo Lisabonos sutarties, kitaip dar žinomos Reformų sutarties pavadinimu, įsigaliojimo 2009 metais, kai ES kaip subjektui iš esmės taip pat buvo suteikta daugiau galių.

Naujausios iniciatyvos

Atsižvelgdami į daugybę besitęsiančių ir pastarojo meto krizių, Europos Parlamento nariai birželio 9 dienos rezoliucijojebe kitų svarbių europinių reformų, taip pat pabrėžė būtinybę keisti europines sutartis, visų pirma, reformuojant balsavimo procedūras ir tokiu įgalinant ES veikti ryžtingiau tokiose srityse kaip sankcijos, taip pat krizių ir kritinių situacijų metu, pereinant nuo vienbalsio prie kvalifikuotos daugumos balsavimo – kitaip tariant, panaikinant veto teisę. 

Pagal šią Parlamento rezoliuciją ES valstybių narių ar jų vyriausybių vadovai Europos Vadovų Taryboje turėtų balsuoti dėl procedūros, kuria – jei sprendimas būtų priimtas paprasta balsų dauguma, t. y. 14 iš 27 valstybių narių balsuotų „už“ – būtų pradėtos derybos dėl galimų europinių sutarčių pakeitimų. Tokiu atveju Taryba turėtų nuspręsti dėl vadinamojo Konvento, kurį sudarytų europinių institucijų ir valstybių narių atstovai, suformavimo.

Be kita ko, Europos Parlamentas netgi turi formalią galimybę paduoti ES vadovus į Europos Teisingumo Teismą, jei šie atsisakytų oficialiai reaguoti į rezoliucijos siūlymą sušaukti Konventą. Euractiv konsultavusio buvusio europarlamentaro, sutarčių ir konstitucinės reformos eksperto Andrew Duffo teigimu, rugpjūčio 9 dieną, t. y. praėjus dviem mėnesiams po rezoliucijos paskelbimo, Parlamentas gali oficialiai paraginti Tarybą imtis veiksmų, o spalio 9 dieną galėtų paduoti ją į Teismą, jei ši jų ir toliau nesiimtų.

Savo ruožtu Europos Komisija šių metų birželio 17 dieną paskelbė komunikatą su pirmąją pasiūlymų, pateiktų Konferencijoje dėl Europos ateities, analize, kuriame išdėstė, kaip šiuos pasiūlymus būtų galima paversti konkrečiais veiksmais. Komunikate Komisija pabrėžė, kad, nors neišnaudotų galimybių reformoms, kurios padėtų ES veikti efektyviau, esama ir jau egzistuojančiose europinėse sutartyse, kai kurie Konferencijoje išdėstyti pasiūlymai reikalauja sutarčių keitimo, ypač tokiose srityse kaip sveikatos apsauga ar gynyba.

Minėtame komunikate Komisija taip pat savotiškai įsipareigojo visada „būti pusėje tų, kurie nori reformuoti ES, kad ji veiktų efektyviau, taip pat ir per [europinių] sutarčių pakeitimus, kai to gali prireikti“, ir pažymėjo, jog džiaugiasi Europos Parlamento iniciatyva pasinaudoti Lisabonos sutartimi jam suteiktais įgaliojimais siūlyti sutarčių pakeitimus.

Savo žodį dėl europinių sprendimų priėmimo supaprastinimo ir ES sutarčių keitimo tarus Europos Parlamentui ir Europos Komisijai, kamuolys dabar yra valstybių narių pusėje. Taigi kitame straipsnyje Europos žinios rašys apie toli gražu nevieningas valstybių narių pozicijas šiuo klausimu ir praktines europinių sprendimų priėmimo tvarkos reformavimo galimybes.

Dalinkitės.

Palikite Atsiliepimą