Jau trečias mėnuo, kaip rinkas ir politikus jaudina klausimas, ar dabar fiksuojama išskirtinai aukšta infliacija yra ilgalaikė tendencija, ar trumpalaikis šuolis.
Nors intuicija man ir sakytų, jog pradedame naują infliacijos ciklą, vis dėlto kol kas tai tik spėjimas, bet tikrai ne faktas.
Grįš į normalią būseną
Priešingai, dauguma pasaulio ekspertų ganėtinai vieningai tikina, jog jau kitais metais dabartinius infliacijos įverčius būsime pamiršę, o padėtis grįš į normalią būseną.
Tiesa, jeigu rugsėjį ta kainų stabilizacija buvo numatoma ankstyvą 2022 metų pavasarį, tai spalį laikotarpis pasislinko vasaros link, o dabar jau kalbama, jog stabilizacija įvyks antroje metų pusėje.
Teigiama, kad kainas šiuo metu spartina po pandemijos atsigaunanti ekonomika, augančios energetinių išteklių ir nestabilios žaliavų kainos, taip pat trūkinėjančios tiekimo grandinės. Šie veiksniai augina pramonės gaminių kainas, o tai savo ruožtu vėliau aukštyn stumia ir vartojimo prekių kainas. Lapkričio mėnesį eurozonoje jau buvo fiksuota nuo euro įvedimo dar neregėta beveik 5 proc. infliacija.
Vis dėlto vieningo sutarimo, kokie reiškiniai iš tiesų lemia tokį daugeliui netikėtą ir jau 3 procentiniais punktais tikslinę 2 proc. infliaciją viršijantį kainų augimą, nėra. Nesutarus, kokios priežastys nulėmė staigų šuolį, labai sudėtinga kalbėti ir apie veiksmus, kurių reikėtų ar vertėtų imtis.
Stumia kainas į viršų
Jeigu kalbėsime apie Lietuvą, kur infliacija visai priartėjo prie dviženklės žymės, būtina įvertinti ir sparčiai augančių darbo užmokesčių poveikį. Kitaip nei eurozonoje, kur algų augimas labai nedidelis, 2020 metais Lietuvoje atlyginimai augo vidutiniškai dešimtadaliu (10,2 proc.).
Dėl darbuotojams palankios situacijos darbo rinkoje, toliau augančių atlygių panaši tendencija išlieka ir šiemet. Ši tendencija bei augantys pagalbos mažiau pasiturintiems namų ūkiams paketai toliau stumia kainas į viršų, ir, manau, jau galime kalbėti apie tikėtiną kainų-darbo užmokesčio spiralės galimybę.
Nors Europos centrinis bankas laikosi pozicijos, jog dabartinė infliacija yra laikinas padarinys ir turėtų atslūgti kažkada kitais metais, vis dėlto neatmetama galimybė, jog pinigų politikos pokyčiai bus priimti jau kitą ketvirtadienį. Tądien, gruodžio 16-ąją, dieną numatytas šio banko valdybos posėdis, po kurio ir paaiškės, ar bus imtasi stabdančios pinigų politikos, kuri įprastai taikoma, kai manoma, jog ekonomikos augimas pernelyg spartus ir pernelyg sparčiai didina kainas.
Nuomonės skirtingos
Nuomonės šio banko vadovų tarpe skirtingos. Ateities nežino niekas, ir nors paprastai manoma, jog ateities spėjimas yra tik būrėjų, bet ne ekonomikos ekspertų darbas, vis dėlto, numatant ekonominės politikos pokyčius, kiekvienas yra priverstas imtis šio nedėkingo darbo.
Optimistų, kurie neįžvelgia rimtos ilgalaikės infliacijos gretose rasime, pavyzdžiui, Europos centrinio banko viceprezidentą Luisą De Guindosą, kuris lapkričio 30 dieną pripažino esant rizikos, jog infliacija neatskurs taip greitai, kaip manyta.
Tiesa, tuomet jis ir toliau laikėsi pozicijos, kad kitais metais infliacija sugrįš prie tikslinės 2 proc. žymės. L. De Guindosas pabrėžė, kad privalu toliau stebėti atlyginimų pokyčius darbo rinkoje, bet neužsiminė apie artimiausiu metu galimus drastiškus pinigų politikos pokyčius.
Yra ir manančių kitaip. Vokietijos centrinio banko — Bundesbanko — prezidentas Jensas Weidmannas tvirtino, kad infliacijos augimo rizika dabar jau yra opiausias klausimas, o istoriškai didelė lapkričio mėnesį fiksuotas infliacija tai patvirtino dar kartą.
Jis taip pat atkreipė dėmesį į darbo rinką, ir akcentavo, jog darbuotojų trūkumas stebimas daugelyje sektorių gali paskatinti atlyginimus augti dar labiau.
Svarbus žodis — lūkesčiai
Europos centrinio banko prezidentė Christine Lagarde, kaip ir keletas kitų jos kolegų banko vadovų, išlieka atsargūs, ir aiškina, jog esamomis labai neapibrėžtomis aplinkybėmis privalu išlikti lankstiems ir atsargiai imtis bet kokių ilgalaikių sprendimų.
Infliacijos klausimas aštrėja ne tik dėl toliau augančios jos skaičių, bet ir dėl to, kad kitos šalys, tarp jų ir JAV bei Jungtinė Karalystė, rimtai galvoja apie intervencijas, kurios mažintų infliaciją. Matyt čia verta paminėti dar vieną žodį, kuris labai svarbus, kai kalbame apie infliaciją ir jos suvaldymą. Tas žodis — lūkesčiai.
Kalbant bendrai, infliacijos augimą gali sukelti vienas iš trijų veiksnių, kurie gali veikti ir kaip kažkokia jų kombinacija.
Tarp infliacijos veiksnių paprastai pirmiausia yra paminima auganti produktų/paslaugų ir darbuotojų paklausa. Jei verslas mato, kad žmonėms stinga restoranų, kur pavalgyti, verslas nevengs investuoti į plėtrą, kad galėtų aptarnauti kuo daugiau klientų ir taip daugiau uždirbti. Tam verslas turėtų pasitelkti ir daugiau žmonių, o esant darbuotojų stygiui arba žemiems atlyginimams — tai reiškia didesnius atlyginimus siekiant įtikinti žmones įsidarbinti.
Didesnė pasiūla verslui leis padidinti ir paslaugų kainas, todėl restoranas tikrai nebijos pabranginti savo patiekalų taip padengdamas išaugusius atlyginimų kaštus.
Kainų-darbo užmokesčio spiralės grėsmė
Antra. Žaliavų kainos. Jei pagaminti ir tiekti produkciją pasidaro brangiau, tai natūralu, kad ir galutinė produkto kaina išauga.
Trečias ir daugelio ekonomistų nuomone svarbiausias veiksnys yra lūkesčiai. Jei visuomenės didžioji dalis tiki, jog kainos augs, tai tos kainos neišvengiamai ims augti. Ir čia nėra nieko itin paslaptinga. Jeigu žmonės galvoja, kad kainos augs, tai bijodami pinigų nuvertėjimo jie, tikėtina, energingiau pirks. Siekdami išsaugoti savo perkamąją galią, darbuotojai reikalaus didesnių atlygių.
Paslaugas ir prekes teikiantys verslai, įvertinę darbo užmokesčio augimą, nori nenori bus priversti didinti savo paslaugų kainas. Tai gali lemti net labai grėsmingą dalyką — kainų-darbo užmokesčio spiralę, kai augančius atlygius suvalgo dėl tų pačių augančių atlygių kylančios kainos.
Būtent dėl lūkesčių suvaldymo centriniams bankams daug labiau rūpi ilgalaikės infliacijos tendencijos. Ir būtent bandydami suvaldyti rinkų lūkesčius Europos centrinio banko atstovai nuolatos kartoja, kad nerimauti priežasčių nėra, nes dabartinis kainų šuolis laikinas.
Juos galime suprasti: infliacijos lūkesčiai gali pagimdyti dar didesnę infliaciją. Norint įvertinti, kiek realus šis procesas turime stebėti atlyginimus.
Užburto rato rizika
Bendrai imant dabar didžiausios pasaulio ekonomikos — JAV ir Kinija — patiria ir darbo jėgos stygių, ir augančias kainas. Amerikoje, pavyzdžiui, lyginant šių ir praeitų metų spalio mėnesius, kainos išaugo 6.2%, o atlyginimai — 4,9%.
„Financial Times“ rašė, jog gamybos sąnaudos Kinijos fabrikuose auga sparčiausiai per 26-erius metus.
Analogiška padėtis ir Europos Sąjungoje.
Jei ši tendencija tęsis, didėja rizika, jog ekonomikos pateks į jau aptartą užburtą ratą: augančios kainos augins atlyginimus, o jos savo ruožtu augins kainas. Jei tokia situacija bus stebima visose didžiosiose rinkose, tai augs ir vietinių prekių bei paslaugų kainos, ir importinių prekių kainos.
