Atominis ginklas ir klimato kaita: kas tarp jų bendro?

Google+ Pinterest LinkedIn Tumblr +
Pasidalinkite

Istorikas, filosofas ir knygų autorius Y. N. Harari dažname savo tekste ar interviu kelia idėją, jog trys didžiausios globalaus masto problemos, su kuriomis šiuo metu susiduria žmonija, — tai atominis ginklas, klimato kaita ir technologiniai iššūkiai [1.]. Panašu, kad technologinių iššūkių pasekmes žmonija dar pajus, kai dirbtinis intelektas pradės keisti žmones darbo rinkoje ar ateityje užklups bioinžinerijos keliamos problemos — tuo tarpu atominio ginklo ir klimato kaitos keliami pavojai mums jau kuris laikas gerai pažįstami. Maršalo Salų Respublika yra chrestomatinis pavyzdys, kaip atominis ginklas kartu su klimato kaita gali tapti valstybės išlikimo klausimu tiesiogine šio žodžio prasme. 

Šaltasis karas ir šylantis klimatas 

Maršalo Salose, išsibarsčiusiose Ramiojo vandenyno Mikronezijos regione, 1946-1958 m. JAV vykdė branduolinių bandymų programą, kurios metu buvo susprogdintos 67 branduolinės bombos, taip pat atlikta keliolika biologinio ginklo bandymų [2.]. Betoninis kupolas, esantis Runito salelėje Enivetoko atole, dengia maždaug trisdešimt penkių olimpinio dydžio baseinų dydžio plotą, kuriame palaidota 87 tūkst. m3 radioaktyvių Šaltojo karo laikų bandymų atliekų.  

Runito kupolas, dar vadinamas „Kaktuso“ kupolu iš paukščio skrydžio. 
https://commons.wikimedia.org/wiki/File:Runit_Dome_001.jpg 

Dėl kylančio vandenyno lygio, taip pat sparčiai tirpstant ledynams, pastaruoju metu šiam kupolui, kurį vietiniai gyventojai vadina tiesiog kapu, gresia griūtis, galinti sukelti neregėto masto ekologinę ir socialinę katastrofą.  

Tačiau ir šiuo metu Maršalo Salose netrūksta ekologinių problemų, iš kurių didžiausia — realus pavojus vietos gyventojams netekti namų, nes, kaip prognozuojama, iki šio šimtmečio pabaigos didžioji dalis salyno dėl klimato kaitos tiesiog atsidurs po vandeniu. 

Per pastaruosius metus dienraščio The Los Angeles Times ir Kolumbijos universiteto Žurnalistikos aukštosios mokyklos reporterių komanda surengė kelias ekspedicijas į Maršalo Salas, kuriose dokumentavo spartų koralų blukimą, žūstančias žuvis, dumblių žydėjimą, taip pat ligų protrūkius, įskaitant didžiausią kada nors Maršalo Salose registruotą dengės karštligės epidemiją. Jie taip pat apklausė vėžiu sergančius vietos gyventojus, ilgą laiką gyvenusius Arkanzase, Vašingtone ir Oregone — būtent į šiuos JAV regionus emigravo dešimtys tūkstančių Maršalo salų gyventojų. 

Karinėvaržybos svarbiau už sveikatą  

JAV veiksmai, vykdyti Maršalo Salose per Šaltąjį karą, labai primena Sovietų Sąjungos cinišką ir neapdairų elgesį — įsitraukusios į karines varžybas abi priešininkės nepaisė žmonių sveikatos, intensyviai niokojo aplinką ir slėpė informaciją apie savo destruktyvius veiksmus. Neseniai publikuotame tyrime The Los Angeles Times atskleidė, jog JAV administracija nutylėjo dalį esminės informacijos apie radioaktyvias atliekas, palaidotas po Runito salos kupolu, taip pat apie branduolinių bandymų programą. Kaip nurodoma, JAV neinformavo, kad 1958 m. iš branduolinių bandymų vietų Nevadoje į Maršalo Salas buvo išvežta apie 130 t radioaktyvaus dirvožemio. JAV taip pat nesiteikė informuoti Enivetoko salyno gyventojų apie radioaktyvių atliekų palaidojimo vietą ir apie tai, kad Maršalo Salose dar buvo atlikta ir keliolika biologinio ginklo bandymų, įskaitant eksperimentus su aerozolinėmis bakterijomis, kurios paprastai būna skirtos žudyti priešo kariams. 

Šaltojo karo bandymų programos padariniai akivaizdžiausi būtent Enivetoko atole, kur nuo 1948 iki 1958 metų JAV susprogdino 43 atomines bombas. 1958 m., kai buvo paskelbtas branduolinių bandymų moratoriumas, JAV pradėjo naudoti atolą kaip konvencinių ir biologinių ginklų bandymo vietą — per kitus 18 metų iš Kalifornijos į atolą buvo leidžiamos balistinės raketos, salose buvo testuojamos užkrečiamos bakterijos, o vandenyne detonuota visa virtinė didelio galingumo konvencinių bombų. 1972 m., kai kariniai interesai šiame regione JAV tapo nebe tokie svarbūs, į Enivetoko atolą pirmą kartą nuo 1946 m. buvo pakviesti jo lyderiai. Vaizdas, kurį jie pamatė buvo šokiruojantis — salos buvo visiškai nuniokotos.  

Kas bendro tarp Černobylio ir Maršalo salų? 

Runito salos kupolas, po kuriuo palaidotos 43 Enivetoko atole susprogdintų atominių bombų radioaktyvios atliekos, akivaizdžiai ỹra. Praėjus keliems dešimtmečiams nuo betoninio kupolo pastatymo, jį raižo voratinklio tipo įtrūkiai, o fasade matomos ištrupėjusios betono vietos. Kupolo pagrindą skalauja sūrus vanduo, aplink jį raizgosi piktžolės. 

Tiek kupolo vaizdas, tiek jo statybų istorija primena Černobylio katastrofą. Vienas iš kupolo statytojų prisiminė, kad statybininkams nebuvo suteiktos jokios specialios apsaugos priemonės, kaukės ar kostiumai. Be to, kadangi samdyti rangovus tokiam pavojingam darbui pasirodė per brangu, statyti kupolą buvo paliepta kariuomenei. Sprendimas statyti kupolą taip pat buvo priimtas kaip pigiausia alternatyva siekiant palaidoti toksiškas atliekas. Maža to, baigiant statyti kupolą buvo aptikta dar daugiau tokių atliekų, kurios buvo laidojamos aplaidžiai. 

JAV karinių pareigūnų susitikime 1975 m. iškėlus klausimą, kas būtų atsakingas, jei kupolas imtų irti, vienas iš Pentagono darbuotojų pažymėjo, kad spręsti tokio pobūdžio problemas būtų JAV pareiga. Tačiau 1981 m. JAV branduolinės gynybos agentūros ataskaitoje teigiama, kad kupolas buvo skirtas atliekoms uždengti ir užkirsti kelią erozijai, o ne tam, kad veiktų kaip radiacinis skydas. Tą patį JAV pareigūnai tvirtina ir dabar — tuo tarpu Maršalo Salų gyventojai jaučiasi apgauti, nes buvo tikri, jog kupolas yra skirtas apsaugoti juos nuo radiacijos.  

Nesaugu iki šiol 

JAV energetikos departamento ekspertai ragina Maršalo Salų gyventojus, kurie pradėjus branduolinius bandymus buvo evakuoti į JAV, grįžti į kitas Enivetoko atolo dalis, tačiau daugelis Maršalo Salų Respublikos lyderių nebepasitiki JAV saugumo garantijomis, nes JAV valdžios institucijos yra ne kartą nutylėjusios informaciją apie Šaltojo karo laikų bandymų mastą ir tikruosius padarinius. Maršalo Salų politikai teigia esantys apgauti, nes nesitikėjo, kad Runito salos kupolas gali pradėti skilinėti ir skleisti radiaciją, o, kita vertus, negalėjo numatyti drastiškų klimato kaitos padarinių. 

Kad grįžti į salyną — nesaugu, verčia manyti nemažai aplinkybių. Kad ir tokia, kad, nepavykus vienam iš bandymų, 1958 m. radioaktyvus plutonis pasklido Runito saloje, o likviduojant šios nesėkmės padarinius radioaktyvus gruntas buvo nustumtas į vandenyną ar tiesiog paliktas likimo valiai (JAV parengtos ataskaitos pateikia skirtingą informaciją). Kolumbijos universiteto mokslininkai taip pat yra atlikę tyrimą, kuriame skelbiama, kad radiacijos lygis kai kuriose Enivetoko atolo vietose ir kitose Maršalo salų dalyse panašus į radiaciją netoli Černobylio ir Fukušimos. 

Teks palikti namus 

Situaciją dar labiau apsunkina klimato kaita. Tyrimai rodo, kad vakarinėje Ramiojo vandenyno dalyje jūros lygis kyla dvigubai greičiau nei kitur. Šiuo metu klimatologai beveik vienbalsiai tvirtina, kad vandens lygis Maršalo Salų regione kyla, o jo temperatūra šiltėja.  

Nuo 1993 m. Maršalo Salose vandenyno lygis kasmet pakyla daug daugiau nei pasaulio vidurkis. Remiantis Tarpvyriausybinės klimato kaitos komisijos (Intergovernmental Panel on Climate Change) prognozėmis, iki amžiaus pabaigos bus užlieta didžioji dalis Maršalo Salų, taigi jų gyventojams paprasčiausiai teks palikti namus ir ieškotis kitos tėvynės. Net jei jūros lygis pakiltų tik perpus mažiau, saloms iškiltų rimtų infrastruktūros problemų, taip pat būtų užteršta didžioji dalis salų požeminio vandens atsargų. 

Ligų protrūkių Ramiojo vandenyno salose taip pat negalima atsieti nuo klimato kaitos. Maršalo Salų Respublika kovoja su didžiausiu dengės karštligės protrūkiu per visą savo istoriją — infekuota daugiau nei tūkstantis žmonių, tuo tarpu išoriniuose atoluose paskelbtas karantinas.  

Geopolitiniai pokyčiai dėl klimato kaitos 

Branduolinių ieškinių tribunolas — nepriklausomas arbitras, kurį įsteigė JAV kartu su Maršalo Salomis —  priėmė sprendimą priteisti Maršalo Saloms daugiau kaip 2 mlrd. dolerių žalą. Tačiau formalaus mechanizmo, kuris padėtų užtikrinti sprendimo vykdymą, neegzistuoja, todėl JAV išmokėjo tik menką dalį šios sumos. Visgi per pastaruosius kelerius metus Maršalo Salų balsas vis garsiau yra girdimas tarptautinėje arenoje, o archipelago prezidentė H. Heine tarptautinio lygmens renginiuose įgijo beveik įžymybės statusą. Neseniai Maršalo Salų Respublika gavo vietą Jungtinių Tautų Žmogaus Teisių Taryboje, suteikiančią galimybę kelti ir raginti spręsti šaliai aktualias problemas.  

Pastarojo metu globalūs geopolitiniai poslinkiai saloms taip pat suteikė naujų svertų. Kinijai plečiant savo įtaką Ramiojo vandenyno centrinėje dalyje ir teikiant pagalbą bei paskolas kelioms dešimtims tautų, ji pranoko JAV kaip didžiausią regiono prekybos partnerę (šių metų rugsėjį net dvi ištikimos JAV sąjungininkės Ramiojo vandenyno regione  — Kiribatis ir Saliamono Salos — nutraukė diplomatinius ryšius su Taivanu, pasirinkdamos bendradarbiavimą su Kinija).  

Tokius pokyčius Vašingtonas stebi su susirūpinimu. Šių metų rugpjūtį JAV valstybės sekretorius M. R. Pompeo susitikto su kelių Ramiojo vandenyno regiono salų valstybių, įskaitant Maršalo Salas, lyderiais. Šio vizito metu jis paskelbė JAV ketinimą išplėsti susitarimą su Maršalo Salomis dėl pagalbos teikimo mainais į JAV karinį buvimą ir darbo teisių užtikrinimo Maršalo Salų gyventojams JAV. Toks JAV valstybės sekretoriaus pareiškimas nustebino Maršalo Salų politikus, nes iki tol buvo manoma, jog, kaip numatyta, 2023 m. baigs galioti laisvosios asociacijos sutartis su JAV,  kuria buvo numatytos kasmetinės JAV dotacijos. Tad tokį JAV gestą Maršalo Salų pareigūnai įvertino kaip savo išaugusios geopolitinės įtakos rezultatą.  

Nereikia nei pinigų, nei atsiprašymo 

Taigi klimato kaita gali paskatinti ne tik ekologinius, socialinius ar ekonominius, bet ir geopolitinius pokyčius. Visgi, nepaisant išaugusios geopolitinės salyno įtakos, daugelis gyventojų sako, kad jiems nereikia JAV pinigų ar atsiprašymo — viskas, ko jie nori, tai saugiai gyventi Maršalo Salose. Tačiau atsižvelgiant į aukščiau aptartą šios valstybės salų situaciją ir ateities prognozes dėl klimato kaitos, nepanašu, kad šis, regis, paprastas ir pagrįstas salyno gyventojų noras ateityje išsipildys. 

[1.] https://www.economist.com/the-world-in/2018/12/17/moving-beyond-nationalism 
[2.] Čia ir toliau tekste remiamasi The Los Angeles Times atlikto tyrimo informacija: 
Rust, S. How the U.S. betrayed the Marshall Islands, kindling the next nuclear disaster. The Los Angeles Times. November 10, 2019. 

https://commons.wikimedia.org/wiki/File:Runit_Dome_001.jpg
Pasidalinkite
Dalinkitės.

Palikite Atsiliepimą