Ar Taivanas turi šansų grįžti į Pasaulio sveikatos organizaciją?

Google+ Pinterest LinkedIn Tumblr +
Pasidalinkite

Kartais tenka perskaityti teiginių, kad turėtume siekti Taivano nepriklausomybės. Ne, nepriklausomybę jie jau turi. Ir seniai, nuo pat įsikūrimo. Didžiausia Kinijos Respublikos (Taivano) problema yra diplomatinė izoliacija. KLR spaudžiant daugelis valstybių nutraukė diplomatinius santykius su šia — visais kitais požiūriais visaverte — valstybe. Taivaniečiai taip pat yra išstumti iš tarptautinių organizacijų.

Pandemija visu aštrumu iškėlė būtent pastarąjį klausimą. Virusas yra tokia tarptautinė jėga, kuri nesiskaito su niekieno politinėmis tapatybėmis ar ambicijomis. Taivanas parodė, kaip puikiai moka valdyti tokias situacijas, ir dabar jau beldžiasi į PSO duris ne kaip vargšai prašytojai, bet kaip šalis, kuri turi ką pasiūlyti. Vis daugiau valstybių reikalauja, kad Taipėjaus atstovai galėtų dalyvauti  Pasaulio sveikatos organizacijoje bent stebėtojo statusu.

PSO atstovai atkerta, kad tik šalys narės gali dalyvauti. Pagal visas taisykles, norint, kad valstybė, kuri nėra JT narė, taptų PSO nare ar gautų stebėtojo statusą, reikalinga dauguma Pasaulio sveikatos asamblėjos dalyvių balsų. Tad nenuostabu, jog KLR (bent kol kas) turi būdų blokuoti Taivano narystę. Todėl Taivano užsienio reikalų ministras Josephas Wu pranešė, kad jo šalis nespaus reikalaudama galimybės jau dabar dalyvauti Pasaulio sveikatos asamblėjoje. Juo labiau, kad šiuo metu svarbiausia ir skubiausia problema yra COVID-19 pandemija. Taivanas nutarė palaukti, kol pandemija bus suvaldyta, tačiau pamatinių pozicijų keisti neketina, žada toliau siekti narystės ir protestuoti prieš dviveidišką KLR elgesį.


Burbulinės arbatos Pasas (Bubble Tea Passport, 珍奶護照), dailininkas Yu Yen-chih (游焰熾)

Ambasadų kraustymasis iš Taipėjaus į Pekiną

Kinijos Respublika (Taivanas) atsidūrė „už įstatymo ribų“ po to, kai neteko vietos JT 1971 metais. Šis įvykis ir JAV prezidento R. Nixono apsilankymas KLR 1972 metais tapo lūžio tašku. Paskutiniai sąjungininkai ėmė atsisakinėti oficialių santykių su Taipėjumi ir pripažino Pekiną.

Vakaruose pirmoji KLR teisėta Kinijos vyriausybe pripažino Jungtinė Karalystė — tai įvyko 1950 sausį. Tačiau tik1961 britų atstovai pradėjo balsuoti už KLR narystę JT. KLR galutinai pripažino Jungtinę Karalystę tik 1972, kai abi valstybės pagaliau apsikeitė ambasadoriais (iki tol turėjo tik reikalų patikėtinius). Kinijos poziciją Taivano klausimu britai „pasižymėjo“, bet nepalaikė. Prancūzija pasekė britų pavyzdžiu 1964 metais. Prancūzai iš pradžių neketino uždaryti savo ambasados Taipėjuje, bet Chiang Kai-shekas, vis dar laikęs save vieninteliu teisėtu Kinijos vadovu, atsisakė santykių su Prancūzija, jeigu šioji turės ambasadą Mao valdomoje KLR.

JAV palaikė diplomatinius santykius su Kinijos Respublika (Taivanu) ir 1954 gruodį netgi pasirašė savitarpio gynybos sutartį, kuri galiojo iki 1979. Amerikiečiai komunistinę Kiniją laikė grėsme regiono stabilumui, o Taivaną — sąjungininku prieš komunizmo plitimą Azijoje. Visgi antroje septintojo dešimtmečio pusėje tiek KLR, tiek JAV lyderiai pamatė, kad geopolitinė situacija pasikeitė ir jų interesai nebesikerta, o kai kuriais atžvilgiais netgi sutampa. Viena iš sąlygų, kurias Deng Xiaopingas kėlė dėl santykių normalizavimo, buvo diplomatinių santykių su Taivanu nutraukimas.

1979 sausį Baltieji rūmai pasekė japonų pavyzdžiu, kurie dar 1972 metais oficialius santykius perkėlė iš Taipėjaus į Pekiną, o Taivane atidarė neformalią atstovybę. JAV de facto ambasada yra Amerikos institutas Taivane.

Chiang Kai-shekas 1945 metų rugpjūčio 24 dieną ratifikuoja JT chartiją. Nuotrauka: Wikipedia

Kaip Taivanas iškrito iš JT

Reikalaudama neįsileisti Taivano į tarptautines organizacijas, KLR apeliuoja į JT 1971 spalio 25 dienos rezoliuciją, kuria komunistinės Kinijos vyriausybė paskelbiama teisėta Kinijos atstove. Teigiama, kad Kinijos Respublika (Taivanas) šia rezoliucija neteko teisės į narystę JT, o dėl to ir kitose tarptautinėse institucijose. Už rezoliuciją balsavo 76 valstybės, 35 balsavo prieš ir 17 susilaikė.

Verta pažymėti, kad rezoliucijos teksto autoriai buvo dviprasmybės virtuozai. Formuluotė tokia, kad geopolitinei pusiausvyrai pasikeitus ją galima būtų interpretuoti Taivano naudai. JT Generalinės Asamblėjos rezoliucija 2758: „Nusprendžia atkurti visas Kinijos Liaudies Respublikai priklausančias teises ir pripažinti jos Vyriausybės atstovus vieninteliais teisėtais Kinijos atstovais Jungtinėse Tautose, ir nedelsiant išvaryti Chiang Kai-sheko atstovus iš vietos, kurą jie neteisėtai užima Jungtinėse Tautose ir visose su jomis susijusiose organizacijose.“

Taivanas neminimas jokiu pavidalu, nei kaip Taivanas, nei kaip Kinijos Respublika. Minimi Chiang Kai-sheko atstovai. Kyla klausimas, kaip šią rezoliuciją traktuoti šiandien. Chiang Kai-shekas jau seniai miręs ir, mano žiniomis, neturi galių iš anapus siųsti jokių atstovų.

JAV diplomatai visais būdais stengėsi išgelbėti Taivano vietą JT. Iki šiol diskutuojama, ar tai buvo realistiška, ar Taivano vyriausybė būtų ką laimėjusi, jei atsisakytų pretenzijos atstovauti Kinijai ir pakeistų pavadinimą. Faktas tas, kad JAV prezidento patarėjo H. A. Kissingerio vizitas į KLR ir viešas paties prezidento R. Nixono pareiškimas, kad jis ketinąs vykti į Kiniją, nemažai prisidėjo nubraukiant tuometinio ambasadoriaus prie JT G.H.W. Busho pastangas. Kad ir kaip būtų, septintajame dešimtmetyje KLR svoris pasaulyje pamažu didėjo, ir vis daugiau valstybių buvo linkusios nusileisti, bent formaliai, jos pozicijai Taivano atžvilgiu.

KLR atstovai Qiao Guanhua (kairėje) ir Huang Hua (dešinėje) džiaugiasi pergale JT Generalinės Asamblėjos salėje. Nuotrauka: Xinhua

Kur yra „viena Kinija“?

Rezoliucijoje skelbiama, kad Chiang Kai-sheko atstovai buvo neteisėtai užėmę vietą JT. Na taip, jeigu suprasime, kad kalbama apie atstovavimą visai Kinijai, tai tiesa. De fakto jis valdė tik Kinijos Respublikos teritoriją Taivano saloje. Kontinentinėje Kinijoje jau buvo įsitvirtinęs kitas režimas. Tad dėl ko kilo konfliktas, dėl jo valdomos teritorijos ar dėl pretenzijų į visą Kiniją?

Juo labiau, kad pavadinimas „Kinija“ anaiptol nėra formalus valstybės pavadinimas. Tai, ką verčiame žodžiu „Kinija“, — kinų kalba vadinama Zhongguo (中国). Tai istorinis kultūrinis terminas, kurio konkretus turinys ilgainiui kito. Kadaise, prieš daugiau kaip du tūkstančius metų, tai reiškė valstybes įsikūrusias Kinijos Vidurio lygumoje. XX amžiuje taip vadinta po 1911 metų revoliucijos įsikūrusi Kinijos Respublika. Pastarosios vyriausybei pralaimėjus pilietinį karą, šiuo vardu imta vadinti naujai įsikūrusią Kinijos Liaudies Respubliką, kuri teigia atstovaujanti visai Kinijai. Taivanas šiuo vardu niekad nevadinamas. Beje, „Taivanas“ yra geografinis salos vardas, ne oficialus valstybės pavadinimas. Trumpai tariant, apie ką gi konkrečiai kalbama, kai sakoma „viena Kinija“? Dėl šito iki šiol nėra sutarta. Vadinamasis 1992 metų konsensusas skelbia, kad abi šalys, t. y. Taivanas ir KLR, sutarė, kad pritaria pačiam principui, bet skirtingai supranta jo reikšmę.

Ar Taivanas turėtų keisti pavadinimą?

Taivane nuolat vyksta diskusijos, ar nederėtų keisti pavadinimo. Palaikantieji keitimo idėją ypač suaktyvėjo dabar, kai pandemija savotiškai išgarsino Taivaną. Argumentuojama, kad daugumai žmonių pasaulyje sunku susigaudyti ir atskirti, kuri Kinija esanti kuri. Taivano užsienio reikalų ministerija ta proga pareiškė esant atvira pasiūlymams keisti valstybinio paso išvaizdą.

2020 balandį DPP (Demokratinės Progresinės Partijos) narys Chung Chia-pinas pateikė net keletą dizaino projektų, siūlydamas visų pirma pašalinti nuo viršelio labiausiai klaidinantį dabartinį anglišką vardą „Republic of China“. Konsulinių reikalų biuras informavo, kad kasmet gaunama apie dešimtį skundų dėl paso viršelio. Visgi norint iš tikrųjų pakeisti šalies pavadinimą reikia ne tik visų partijų sutarimo, bet ir pakankamo viešosios nuomonės palaikymo.

Kad ir kaip keistųsi valstybės pavadinimas, tarptautinio statuso klausimo tai neišspręs. Nors KLR vyriausybės atstovai nuo pat pradžių akcentavo vardą, sakydami, kad negali būti dviejų Kinijų, vis dėlto pagrindinė problema yra pats Taivano kaip savarankiškos šalies egzistavimas.

2005 metais KLR priimto Antiseparatistinio įstatymo 8 straipsnyje teigiama, kad jeigu „separatistinės ‘Taivano nepriklausomybės’ jėgos imtų veikti bet kuriuo vardu ar bet kuriais būdais, siekdamos atskirti Taivaną nuo Kinijos <… > valstybė [KLR] panaudos netaikias ir visas kitas būtinas priemones apginti Kinijos suverenumui ir teritoriniam vientisumui.“ Kitaip tariant, KLR nepripažįsta jokios Kinijos (kad ir kaip ją kas vadintų) Respublikos, žino tik Taivano salą, kurią laiko savo teritorija (nors jos niekada niekaip nekontroliavo).

Taigi tie, kas sako, kad Taivanui būtina atgauti nepriklausomybę, daro meškos paslaugą, nes taip patvirtina komunistinės Kinijos valdžios naratyvą, kad sala esanti priklausoma. Taivaniečiai teigia, kad jiems nėra reikalo skelbti nepriklausomybę, jie ir taip laisvi. Tai patvirtino ir dabartinė prezidentė Tsai Ing-wen interviu BBC iškart po laimėtų rinkimų 2020 metų sausį. Kurį būtent naratyvą mes priimsime, priklausys nuo mūsų pasirinkimo. Juk šiame pasaulyje nėra nei amžinų valstybių, nei amžinų susitarimų. Viską galiausiai lemia įvairių pasirinkimų sąveika. Tai lems ir Taivano (kad ir kaip jis tuomet vadinsis) narystės tarptautinėse institucijose statusą.

Pasidalinkite
Dalinkitės.

Palikite Atsiliepimą