Ironiška, tačiau koronavirusas turi mažiausiai vieną teigiamą aspektą — pasaulis džiaugiasi sumažėjusia oro tarša, o socialiniuose tinkluose galime stebėti tikras (ir ne visai) naujienas apie tai, kaip į industrializuotas ir/ar gausiai apgyvendintas teritorijas sugrįžta gyvoji gamta. Ar visa tai reiškia, kad Europa turėtų atsisakyti ambicingo Naujojo žaliojo kurso (Green New Deal), orientuoto į kovą su klimato kaita, juolab kad krizės akivaizdoje ekonomikos gaivinimas neabejotinai taps naujuoju Europos Sąjungos prioritetu? Apie visa tai šiame tekste.
Naujojo žaliojo kurso vieta postkoroninėje Europoje
Kalbėti apie Naująjį žaliąjį kursą derėtų pradėti nuo istorinių paralelių. JAV prezidento Franklino Delano Roosevelto pasiūlytas Naujasis kursas (New Deal) buvo savotiškas atsakas į tuomet dar neregėto masto ekonominę krizę, ištikusią Ameriką. Nors pastarojo meto krizę lėmė ne klimato pokyčiai, į kuriuos iš esmės ir yra nukreiptas Naujasis žaliasis kursas, jis iš tiesų galėtų padėti spręsti taip pat ir ekonomines problemas.
Negana to, jei ekonominio atsigavimo planai Europoje bus įgyvendinami remiantis Naujuoju žaliuoju kursu, toks ekonomikos atsigavimas gali padėti pereiti ir prie mažai anglies dioksido į aplinką išskiriančių (low carbon) technologijų. Taigi koronaviruso krizė iš tiesų gali pasiūlyti gana unikalią galimybę ES įgyvendinti pažadą reformuoti kone kiekvieną gyvenimo sritį, atsižvelgiant į Paryžiaus susitarimo dekarbonizacijos tikslus — nuo nacionalinio lygmens mokesčių, vis platesnio inovacijų ir naujų technologijų panaudojimo bei modernios infrastruktūros vystymo iki socialinės ar bendrosios žemės ūkio politikos reformų.
Tiesa, šiuo momentu dar kiek per anksti kalbėti apie konkrečius žingsnius, kaip visa tai atlikti — šiuo metu svarbiausia nebesižvalgyti atgal ir užtikrinti, kad dekarbonizacija ir mažai anglies dioksido į aplinką išskiriančios technologijos taptų esminiu Europos ekonominio atsigavimo elementu. Taip pat nereikėtų pamiršti, jog, norėdama kuo greičiau atsistoti ant kojų, ES turės spręsti, kaip padėti privačiam verslui, o tai, ko gero, bus vienas svarbiausių krizės įveikimo momentų, nuo kurio priklausys tolimesnės privačios investicijos į Naujojo žaliojo kurso projektus.
Jau siūloma atsisakyti
Dabartinė koronaviruso sukelta krizė gali būti ir pamoka, kaip spręsti klimato kaitos keliamas problemas. Mat klimato kaita su visomis iš jos išplaukiančiomis pasekmėmis iš esmės yra panaši į pandemiją, tik vyksta kur kas lėčiau. Visgi tam tikru kritiniu momentu klimato kaitos pasekmės mus gali užgriūti gana netikėtai ir su visa jėga. Jei taip nutiktų, tai, galime nesunkiai nuspėti, būtų sukrėstos visos (ne tik sveikatos apsaugos) sistemos, žodžiu, poveikis greičiausiai irgi būtų beprecedentis.
Vis dėlto šiandien kai kurios ES valstybės narės, ypač vadinamosios naujosios, ragina atsisakyti Naujojo žaliojo kurso. Dar kovo viduryje aukštas Lenkijos valstybės pareigūnas prabilo, kad jau nuo kitų metų reikėtų atsisakyti ES apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemos, o štai Čekijos ministras pirmininkas Andrejus Babišas paragino apskritai atsisakyti Naujojo žaliojo kurso. Pirmasis Rumunijos valdančiosios partijos pirmininko pavaduotojas taip pat paprašė visų Rumunijos europarlamentarų palaikyti Naujojo žaliojo kurso atsisakymą, kad sutaupytos lėšos būtų nukreiptos stiprinti nacionalinių ekonomikų bei sveikatos apsaugos sistemas.
Tačiau tokie ir panašūs pasiūlymai atsisakyti Naujojo žaliojo kurso ar kitų klimato politikos priemonių, švelniai tariant, nėra labai išmintingi, nes klimato pokyčiai su visomis iš jų išplaukiančiomis pasekmėmis iš tiesų niekur nedings, o ir nebus suvaldyti dėl koronaviruso nulemto — tiesa, laikino — taršos sumažėjimo. Iš tiesų klimato politika koronaviruso krizės akivaizdoje gali ir nebebūti pirmaeilis ES prioritetas, tačiau, Europinės politikos studijų centro (The Centre for European Policy Studies) teigimu, ir grįžimas prie iškastinio kuro ištekliais paremtos ekonomikos neturėtų būti laikomas perspektyvia ekonomine strategija, skirta krizei suvaldyti, juolab kad atsigavimas po krizės, vadovaujantis Naujojo žaliojo kurso prioritetais, gali suteikti ES taip reikalingų konkurencinių pranašumų, ir tokiu būdu netgi prisidėti prie ekonominio atsigavimo.
Tarša sumažės, bet ne ilgam
Žvelgiant tiek į pastarojo meto praktiką, tiek į netolimą praeitį, galima viltis, kad artimiausiu metu į aplinką išmetamų teršalų kiekis mažės — tai patvirtina ir 2008 m. ekonominės krizės pavyzdys, kai emisijos Europoje iš tiesų mažėjo. Tai turėtų įvykti dėl koronaviruso poveikio ekonominei veiklai — tarkime, Kinijos nacionalinio statistikos biuro (National Bureau of Statistics of China) sausio ir vasario duomenimis, pramoninė gamyba Kinijoje susitraukė 13,5 proc. (jei apskritai galima kliautis Kinijos pateikiama statistika).
Vienas labiausiai nuo viruso plitimo ribojimų nukentėjusių sektorių tiek Europoje, tiek visame pasaulyje, be jokios abejonės, yra transportas — šiame sektoriuje, kaip labiausiai nukentėjusius subsektorius, taip pat derėtų išskirti asmeninį automobilių transportą ir aviaciją, taip pat lemiančius reikšmingą taršos emisijų sumažėjimą. Kita vertus, energijos poreikio sumažėjimą sausį ir vasarį taip pat lėmė ir gana švelni žiema, lyginant kad ir su 2019 metais, kas irgi prisidėjo prie sumažėjusių taršos rodiklių. Visgi šioje vietoje svarbu įvertinti ir tai, kad šios tendencijos greičiausiai bus trumpalaikės — taip teigti leidžia ES išmetamųjų teršalų kiekio sumažėjimas beveik 10 proc. 2008-2009 metais.
Kalbant apie ilgalaikes koronaviruso krizės pasekmes oro taršai ir visam Naujajam žaliajam kursui, tai ši krizė, panašu, priverstinai išprovokuos savotišką augimo apribojimo eksperimentą. Kaip jau minėta, bent jau trumpuoju laikotarpiu tarša, tikėtina, sumažės, tačiau, nepaisant reikšmingų ekonominės ir visuomeninės veiklos apribojimų, tonos teršalų ir toliau bus išmetamos į aplinką, o klimato kaitos problema su visomis iš jos išplaukiančiomis pasekmėmis iš tiesų niekur nedings. Kita vertus, minėtas augimo apribojimo eksperimentas tam tikros naudos (dekarbonizacijos kontekste) gali atnešti tik specifiniuose, taršą generuojančiuose sektoriuose. Be to, pandemijai atslūgus, laikinas taršos sumažėjimas greičiausiai bus „kompensuotas“ didesnėmis gamybos — taigi, ir jos generuojamos taršos — apimtimis.
Koronaviruso krizės įtaka ES klimato rodikliams
Koronaviruso sukelta krizė taip pat gali padėti ES valstybėms narėms įgyvendinti savo klimato politikos tikslus ir įsipareigojimus. Nors krizės metu energijos suvartojimas pastatuose gali padidėti būtent gyvenamųjų namų sektoriuje, tačiau kitur jis, tikėtina, reikšmingai mažės, o tai gali pagelbėti valstybėms narėms lengviau pasiekti išmetamųjų teršalų mažinimo rodiklius per europinį bendrų pastangų mechanizmą (Effort sharing mechanism).
Visgi, jei taršos emisijų mažinimo rodiklius bus galima pasiekti lengviau, tai atsinaujinančių energijos išteklių ir energetinio efektyvumo rodikliai krizės metu gali netgi sumažėti. 2020 m. yra paskutiniai metai, skirti minėtiems rodikliams pasiekti tiek valstybėms narėms, tiek visai ES, po kurių tiek valstybės narės, tiek ES jau yra įsipareigoję siekti naujų rodiklių 2030 metams. Kita vertus, kadangi numatyti rodikliai turėjo būti pasiekti ne per vienerius metus, koronaviruso sukeltos krizės įtakos šiems rodikliams nereikėtų pervertinti, tačiau, reikia paminėti, kad, tarkime, atsinaujinančių išteklių energetikos srityje dėl koronaviruso kilusios kompanijų likvidumo ir kapitalo problemos šio sektoriaus plėtrą, tikėtina, gali pristabdyti.
Galiausiai, bėdos dėl konkrečių rodiklių ir apskritai dėl klimato politikos tikslų krizės metu neturėtų būti vertinamos kaip reikšminga politinė, o greičiau kaip teisinė problema, ir visų pirma Europos Komisijai, kuri yra atsakinga už europinių direktyvų įgyvendinimo priežiūrą.
Ką Europa turėtų daryti?
Net jei teršalų emisijos į aplinką trumpuoju laikotarpiu mažės, tikėtina, kad koronaviruso sukelta krizė ilguoju laikotarpiu visgi turės neigiamą poveikį europinėms ir pasaulinėms taršos tendencijoms. Kad taip nenutiktų, visos ekonomikos atkūrimo programos turi aiškiai remtis dekarbonizacijos ir neutralumo klimato atžvilgiu kriterijais. Kadangi klimato pokyčiai po krizės neabejotinai ne tik kad niekur neišnyks, o, labai tikėtina, tik dar labiau eskaluosis — ypatingai svarbu užtikrinti, kad ekonomikos atkūrimo priemonės atitiktų Naujojo žaliojo kurso prioritetus, t. y. kad skatinamosios priemonės būtų nukreiptos būtent į tas ekonomines veiklas, kurios orientuojasi į dekarbonizaciją ir neutralumą klimato atžvilgiu.
Taigi net ir krizės akivaizdoje Europa iš esmės neturėtų nukrypti nuo pasirinkto kurso, prisiimdama savotišką lyderės rolę globaliame ekonomikos atsigavimo procese bei skatindama pasaulį toliau vystytis aplinkai nekenksmingais būdais. Tai padaryti galima kuriant mažai anglies dioksido į aplinką išskiriančias rinkas ir dekarbonizacijos tikslais pagrįstą ekonomiką (kaip tai, beje, jau yra numatyta visoje virtinėje Europos Komisijos dokumentų), stimuliuojant vandenilio technologijų plėtrą ir toliau tobulinant prekybos emisijomis sistemą, juolab kad ateityje taršos apmokestinimo klausimai, tikėtina, taps dar labiau aktualūs.
Koronaviruso sukelta krizė iš tiesų suteikia galimybę Europai peržengti savotišką inkrementiškumą, kuris iki šiol buvo būdingas ES klimato politikai. Todėl dabartinis laikotarpis iki žadamo ekonomikos atsigavimo turėtų būti išnaudotas kruopščiai planuojant naują politinę darbotvarkę. Užuot besiorientavusi į tam tikras ekonominio augimo ribas, primestas koronaviruso, ES turėtų sutelkti dėmesį į šiuolaikinius įpročius keičiančias moderniąsias technologijas, mažai anglies dioksido į aplinką išskiriančią infrastruktūrą, energetinį efektyvumą ir klimato atžvilgiu neutralią pramonę.
Straipsnis parengtas remiantis Europinės politikos studijų centro ekspertų grupės studija:
Elkerbout, M., Egenhofer, C., Núñez Ferrer, J., Cătuţi, M., Kustova, I., Rizos, V. The European Green Deal after Corona: implications for EU climate policy. The Centre for European Policy Studies. No. 2020-06, March 2020.
