Ko gero, kiekvienas esate girdėję (o galbūt net skaitę Europos žiniose) apie Europos Sąjungos Naująjį žaliąjį kursą (Green New Deal). Taigi greičiausiai jau esate susipažinę su ambicingais šio plano tikslais ir svarbiausiais aspektais. Iš esmės tai iki šiol neregėto masto aplinkosauginė iniciatyva, tačiau iš tiesų ji gali reikšti toli gražu ne vien tik kovą su klimato kaita.
Kaip Naujasis žaliasis kursas yra susijęs su ES politine sąranga? Ar (kaip) jis gali veikti valstybių narių ir europinių institucijų santykius? Kokia galima jo įtaka ES galios stiprinimui viduje ir išorėje?
Diskutuojant apie Naująjį žaliąjį kursą, šie iš pažiūros keisti ir mažai ką bendro su aplinkosauga ar klimato kaita turintys klausimai iš tiesų yra pakankamai svarbūs. Taigi net jei skeptiškai vertinate klimato kaitą ar vadinamąsias žaliąsias iniciatyvas, bet pasisakote už stipresnę Europos Sąjungą, šis tekstas gali jus sudominti.
Nepasisekę federalizmo eksperimentai Europoje
Iš pradžių valstybėse narėse, o vėliau ir Briuselyje ilgainiui buvo nustota kalbėti apie (labiau) federalistinę ES, tačiau Naujasis žaliasis kursas šią situaciją gali pakeisti, suteikdamas federalizmui Europoje jau nežinia kelintą šansą. Tačiau apie viską — nuo pradžių.
Kai kalbama apie federalizmą ES, tai iš esmės reiškia europinės integracijos stiprinimą, daugiau galių suteikiant europinėms institucijoms. Toks scenarijus, žinoma, labai nepatinka įvairaus plauko nacionalistams, nes kartu jis taip pat reiškia tai, kad valstybės narės turi deleguoti didesnę savo suvereniteto dalį ES institucijoms.
Tačiau turint galvoje tai, kad svarbiausi sprendimai ES reikalauja bloko narių vienbalsio pritarimo (o narių yra iš tiesų nemažai), ši situacija dažnai veda į stagnaciją, chaosą ir nuolat stabdo pažangą lemiančius, išties reikalingus ir svarbius pokyčius — gausiame būryje ES valstybių visuomet atsiranda viena ar kelios nepatenkintos vadinamosios veto valstybės, ir tokiu būdu bendri europiniai interesai pralaimi pavieniams nacionaliniams tokių veto veikėjų interesams.
Kaip žinia, pirminis Europos Bendrijų projektas turėjo rimtų federalizmo aspiracijų, tačiau iki federacijos pagal klasikinį jos apibrėžimą ES taip ir neevoliucionavo. Vėliau radosi kitų europinių projektų, pagrįstų švelnesnėmis už grynąjį federalizmą formomis, tokių kaip vadinamasis Monnet metodas (koncepcija, pagal kurią europinė integracija ekonominėje sferoje laipsniškai veda į glaudesnę politinę integraciją) ir kt., tačiau drąsiai galima sakyti, kad federalizmui Europoje iš esmės nesisekė.
Žlugus Europos Konstitucijos projektui, praktika dar kartą pademonstravo, jog federalizmo idėjos stokoja realaus praktinio pagrindo ir gali būti suvokiamos greičiau kaip normatyvinė, idealistinė koncepcija. 2017 metais Europos Komisijos Baltojoje knygoje dėl ES ateities, ko gero, vien tik iš politinės inercijos ar tam tikro mandagumo buvo paminėtas ir federalistinis Europos ateities scenarijus, kuriame kalbama apie glaudesnę ir gilesnę europinę integraciją, tačiau realios situacijos požiūriu toks scenarijus bent jau tuo metu atrodė visiškai nerealus.
Dar vienas šansas federalizmui?
Visgi Naujasis žaliasis kursas gali pakeisti šią situaciją, suteikdamas federalizmui Europoje dar vieną šansą. Kaip rašo JAV naujienų portalas Politico, jei ES iš tiesų nori pasiekti tikslą iki 2050 m. tapti neutralia klimato atžvilgiu, europinės institucijos turi įgyti naujų politinių ir ekonominių galių, daugiausia — valstybių narių sąskaita [1.].
Iki šiol ES klimato politika rėmėsi rinkos mechanizmais, tokiais kaip bloko išmetamųjų teršalų prekybos sistema (Emmission Trading System, ETS), kuria bandoma sumažinti anglies pėdsaką apmokestinant šiltnamio efektą sukeliančių dujų taršą [2.]. Europiniu lygiu taip pat nustatomi bendri klimato, atsinaujinančių išteklių energetikos, energinio efektyvumo ir kt. tikslai tam tikriems laikotarpiams, kartais išdiferencijuojant juos atskirai valstybėms narėms ir numatant joms būtinus pasiekti rodiklius [3.]. Kokiais būdais ir priemonėmis siekti šių tikslų, valstybės narės turi apsispręsti pačios, o kai kuriais atvejais tikslai būna teisiškai neįpareigojantys.
Atsižvelgiant į tai, kad klimato kaitos vis dar nepavyksta suvaldyti, visi šie mechanizmai dabartinėmis sąlygomis yra pernelyg švelnūs, taigi nepakankami. Ypač tai pasakytina apie numatomų naujų ES klimato tikslų iki 2050 m. įgyvendinimą — iki šios datos Europa siekia tapti pirmuoju klimato atžvilgiu neutraliu kontinentu. Taip pat planuojama peržiūrėti ir padidinti europinį išmetamųjų teršalų mažinimo tikslą nuo 40 iki 50 ar net 55 proc.
Visa tai reiškia, kad, siekiant efektyviai ir laiku įgyvendinti naujuosius ES klimato tikslus, neišvengiamai teks prabilti apie glaudesnę tarpusavio integraciją, kuri tuo pat metu reiškia daugiau federalizmo Europoje. Įgyvendinant Naująjį žaliąjį kursą valstybėms narėms teks glaudžiau integruotis ir veikti išvien, šį procesą prižiūrint ir koordinuojant europinėms institucijoms, visų pirma Europos Komisijai.
Daugiau integracijos ir centralizacijos
Kaip jau minėta, Europai visa tai reiškia daugiau federalizmo, t. y. glaudesnę valstybių narių integraciją ir didesnes galias europinėms institucijoms, tačiau iš esmės toks veikimo modelis yra pati natūraliausia reakcija į iškilusias krizes. Kai tokios gyvybinės grėsmės kaip klimato kaita, koronavirusas ir t. t., peržengia valstybių sienas ir tampa nebevaldomos, valstybės turi veikti išvien, derindamos savo veiksmus, o tai padaryti padeda centralizuotai veikiančios institucijos, kurioms valstybės perleidžia dalį savo galių tam, kad, reaguojant į iškilusias grėsmes, veikti kartu būtų įmanoma kuo sklandžiau.
Atsižvelgiant į tai, europinių institucijų pasiūlymuose dėl Naujojo žaliojo kurso jau galima stebėti tam tikrų ekonominės centralizacijos požymių. Prognozuojama, kad iš daugelio Naujojo žaliojo kurso įgyvendinimo priemonių didžiausią poveikį turės tos, kurios darys įtaką nacionaliniams biudžetams ir valstybių narių ekonominei politikai, pvz., mokesčiai, valstybės pagalbos ir fiskalinės taisyklės [4.].
Komisija įsipareigojo peržiūrėti valstybės pagalbos taisykles tam, kad būtų galima lengviau laipsniškai nutraukti iškastinio kuro vartojimą ir pašalinti rinkos kliūtis, kylančias diegiant švarius produktus, kas savo ruožtu suteiktų daugiau laisvės ekologiškoms viešosioms investicijoms į tarpvalstybinius projektus, kuriais siekiama įgyvendinti tiek naujuosius klimato tikslus, tiek apskritai visą Naująjį žaliąjį kursą (vienu iš tokių projektų pavyzdžių gali būti Komisijos neseniai palaimintas tarpvalstybinis bandomasis akumuliatorių elementų gamybos projektas) [5.].
Be kita ko, ateityje taip pat planuojama įgyvendinti anglies dioksido transportavimo ir saugojimo infrastruktūros, elektromobilių įkrovimo punktų ir vandenilio technologijų plėtros, plieno ir cemento sektorių dekarbonizavimo projektus [6.]. Briuselis taip pat nori persvarstyti energijos apmokestinimą Europos Sąjungoje, kad šis atitiktų naujuosius, ambicingesnius klimato tikslus, tarkime, panaikinant atleidimą nuo laivybos ir aviacinio kuro mokesčių, ir prašo valstybių narių atsisakyti savo veto šiuo klausimu, taip suteikiant Komisijai daugiau kontrolės [7.].
Du zuikiai vienu šūviu
Jei įgyvendinant Naująjį žaliąjį kursą nekils rimtų iššūkių (įskaitant ir su klimato politika nesusijusias grėsmes, tokias kaip galimas ES skilimas), Europa vienu šūviu gali nušauti net du zuikius. Viena vertus, klimato situacijai vis aštrėjant, ji, tikėtina, ir toliau išlaikys klimato politikos iniciatyvų lyderės vaidmenį tarptautinėje sistemoje ir globaliame klimato režime. Tai yra gana svarbus geopolitinis momentas, nes globalios konkurencijos akivaizdoje ES tikisi tapti svarbiausia tarptautine naujos daugiašalės tvarkos taisyklių formuotoja [8.]. Kita vertus, tikimasi, kad tapusi pirmuoju klimato atžvilgiu neutraliu kontinentu iki 2050 m., ES padidins savo konkurencingumą JAV ir Kinijos atžvilgiu ir įgis konkurencinį pranašumą mažai anglies dioksido išskiriančių technologijų (low-carbon tech) ir žaliųjų finansų (green finance) srityse, kurios, panašu, ateityje bus vienos iš prioritetinių pasaulyje [9.].
Tačiau tam, kad taip įvyktų, visų pirma būtinas glaudesnis valstybių narių bendradarbiavimas, neįmanomas be dar didesnės savo suvereniteto dalies paaukojimo, paklusimo naujoms taisyklėms, o kartais net ir savo siaurų nacionalinių interesų atsisakymo dėl bendrų europinių tikslų.
Skamba gana ironiškai, tačiau, kalbant apie klimato, energetikos bei konkurencingumo politikas ir globalią konkurenciją apskritai, tam, kad ES pajėgtų konkuruoti su Kinija, ji turi ko pasimokyti iš… pačios Kinijos. Ši valstybė per gana trumpą laikotarpį sugebėjo kardinaliai pakeisti savo politikos kursą žalinimo linkme, o tai jai leido pirmauti pasaulyje atsinaujinančių išteklių energetikos ir elektromobilių gamybos srityse [10.].
Visa tai įvyko būtent dėl vadinamojo „iš viršaus į apačią“ nukreipto modelio taikymo įgyvendinant žaliąsias iniciatyvas. Šis modelis iš esmės reiškia didesnę centralizaciją (o tuo pačiu ir mažiau įvairių trukdžių) įgyvendinant tam tikrus sprendimus. Ir nors šis modelis iš esmės yra nesuderinamas su tokiais politikos ir visuomeninio gyvenimo aspektais kaip žmogaus teisės, tam tikros, demokratiniais principais paremtos jo variacijos iš tiesų gali pasitarnauti, kai reikia priimti ir/ar įgyvendinti svarbius sprendimus ar suvaldyti krizes, ypač jeigu tokie sprendimai reikalauja greitos reakcijos ir efektyvaus, solidaraus ir į konkretų tikslą nukreipto veikimo.
Tuo tarpu tiek priimant, tiek ir įgyvendinant sprendimus europiniu lygiu didžiausią galią turi būtent valstybės narės. Negana to, svarbiausias klausimais ES būtinas vienbalsiškumas. Kadangi bloko narių yra daug, o jų nacionaliniai interesai labai dažnai kardinaliai skiriasi, bendrų europinių sprendimų priėmimas ir įgyvendinimas trunka ilgai — būtent dėl to ES prireikė maždaug dvidešimties metų žaliųjų iniciatyvų srityje nuveikti tai, ką Kinija pasiekė per mažiau nei dešimtmetį [11.].
Taigi jei valstybės narės savo nacionalinius interesus bus linkusios iškelti aukščiau europinių klimato, energetikos ir konkurencingumo tikslų ir nebus linkusios glaudžiai bendradarbiauti paklusdamos tam tikroms naujoms taisyklėms (kaip paprastai ir nutinka ES), Naujasis žaliasis kursas, kuris žada apimti kiekvieną europinės politikos sritį ar aspektą, neabejotinai strigs, dėl ko, tikėtina, ir toliau šlubuos europinis konkurencingumas, o ES balsas tarptautinėje arenoje bus mažiau girdimas.
Šou tęsiasi
Ar taip iš tiesų gali nutikti, prognozuoti kol kas gana sunku, tačiau jau dabar yra ženklų, kad Naujojo žaliojo kurso įgyvendinimas tikrai nebus lengvas, juolab kad dėl jo kol kas vis dar laužomos ietys, ir galutinis susitarimas vis dar nėra pasiektas — štai visai neseniai, pasinaudojusi savo jau ne kartą europinėje arenoje taikyta taktika, siekiant išsireikalauti daugiau naudos, Lenkija pareiškė nepalaikysianti bendro europinio tikslo pasiekti neutralumą klimato atžvilgiu iki 2050 metų.
Vertinant tokį išsišokimą, o kartu atsižvelgiant į ES struktūrą bei veikimo logiką, lemiančią lėtą sprendimų priėmimą, panašu, kad šis šou dar kiek užsitęs. Valstybės narės, stipriai priklausomos nuo iškastinių išteklių energetikos, kurių ekonomikos bus labiausiai pažeidžiamos dėl Naujojo žaliojo kurso ir naujųjų klimato politikos tikslų, siekia finansinių garantijų ir kompensacijų, dėl kurių iki galo dar nėra sutarta, nes blokas kol kas nebaigė rengti kito septynerių metų biudžeto.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta šiame tekste, panašu, kad Naujasis žaliasis kursas gali tapti didžiausiu baubu tiek klimato kaitos skeptikams, tiek ir įvairaus plauko nacionalistams. Didžiausia klimato ar aplinkosauginių iniciatyvų skeptikų, kurie dažnu atveju kartu yra orientuoti ir į nacionalizmą bei dešinįjį populizmą, koncentracija pasižymi Vidurio Rytų Europos šalys, tokios kaip Lenkija ar Vengrija, kurios jau dabar aktyviai kaunasi dėl kompensacijų, skirtų perėjimui prie klimato atžvilgiu neutralios ekonomikos.
Pagrindo baimintis dėl šių kompensacijų, kurios turėtų būti teikiamos per vadinamąjį Sąžiningos transformacijos mechanizmą (Just Transition Mechanism), Varšuvai, Budapeštui ir Prahai suteikė po Jungtinės Karalystės pasitraukimo iš ES europiniame biudžete likusi skylė. Nemažiau svarbu atsižvelgti ir į ir tai, kad nemažai ES valstybių narių, ypač koronaviruso akivaizdoje, taip pat gali susidurti su ekonomikos nuosmukio rizika.
Dar daugiau pasipriešinimo Naujasis žaliasis kursas sulauks žemės ūkio politikos srityje, kurioje siekiama mažinti žemės ūkio subsidijas, sutaupytas lėšas nukreipiant šiam sektoriui žalinti.
