1 dalis. Klimatas ir aplinkosauga
Ko gero, ryškiausias posūkis nuo Donaldo Trumpo politikos, Baltųjų rūmų šeimininku tapus Joe Bidenui, yra JAV grįžimas į Paryžiaus susitarimą — globalų režimą, priimtą pagal Jungtinių Tautų bendrąją klimato kaitos konvenciją, kuriuo pasaulio valstybės įsipareigojo kovoti su klimato kaita.
Dar tik pusiaukelėje
J. Bidenas iškėlė ambicingą tikslą Jungtinėms Valstijoms iki 2035 metų panaikinti anglies dvideginio emisijas elektros sektoriuje, o iki 2050 metų visuose kituose sektoriuose, ir taip tapti klimato atžvilgiu neutralia valstybe. Savo ruožtu Barackas Obama savo 2013 metų Klimato veiksmų plane (Climate Action Plan) įsipareigojo iki 2025 metų emisijas sumažinti maždaug 26-28 proc. nuo 2005 metų lygio.
Dėl to, kad D. Trumpas ne tik išstojo iš Paryžiaus klimato susitarimo, bet ir gerokai apleido nacionalinę aplinkosaugos politiką, šiuo metu JAV yra dar tik pusiaukelėje šio tikslo link [1.].
Taigi nenuostabu, jog dėl naujų, daug ambicingesnių J. Bideno klimato tikslų tiek pačiose JAV, tiek tarptautinėje bendruomenėje pastaruoju metu galima išgirsti nemažai skepsio ir net kritikos, neva šie tikslai nesantys realistiški ir nebus pasiekti.
Politinis ilgalaikės vizijos signalas
Potsdamo klimato poveikio tyrimų instituto (Potsdam-Institut für Klimafolgenforschung, PIK) Energetikos sistemų grupės narys, tarptautinės klimato politikos analizės ekspertas Christophas Bertramas 2050 metų JAV klimato neutralumo tikslą vertina kaip politinį signalą ar politinę ambiciją, kuria siekiama pranešti politikos formuotojams ir visuomenei apie tam tikrą ilgalaikę viziją.
Vis dėlto jis čia pat priduria, jog realiai vertinant šį ilgalaikį tikslą, šiandien nebūtų įmanoma imtis nei vieno veiksmo, kuris užtikrintų jo įgyvendinimą [2.]
Vertinant Paryžiaus klimato susitarimą, būtina atsižvelgti į jo savitą specifiką. Susitarimas turi bendrus ilgalaikius tikslus, kaip antai užtikrinti, kad vidutinės pasaulio temperatūros didėjimas būtų gerokai mažesnis nei du laipsniai Celsijaus, palyginti su ikiindustrinio laikotarpio lygiu, ir siekti, jog temperatūros didėjimas neviršytų 1,5 laipsnio [3.].
Tačiau jo įgyvendinimo mechanizmai suteikia daug autonomijos susitarimo šalims, kurioms leidžiama pačioms nusistatyti savo vadinamuosius nacionalinio lygmens įpareigojančius veiksmus (Nationally Determined Contributions). Paprastumo dėlei toliau vadinsime juos nacionaliniais klimato tikslais.
Nepavyks prisiimti lyderės vaidmens
Nacionalinius klimato tikslus susitarimo šalys turi atnaujinti kas penkerius metus, taigi JAV turės tai atlikti iki šių metų lapkričio pradžios, t. y. iki 26-osios JT klimato kaitos konferencijos (COP 26), kuri, bent jau kaip buvo planuota iki pandemijos, turėtų įvykti Škotijos mieste Glazge.
Akivaizdu, kad po ketverių metų D. Trumpo prezidentavimo su visomis iš to išplaukiančiomis neigiamomis pasekmėmis nacionalinei JAV klimato politikai ir po paties pasitraukimo iš Paryžiaus susitarimo Amerikai, nepaisant geriausių norų ir naujojo prezidento iškeltų ambicingų tikslų, nepavyks prisiimti lyderės vaidmens globaliame klimato kaitos režime.
Vertindami galimus JAV žingsnius siekiant pasivyti (o gal ir aplenkti) kitus šiame režime dalyvaujančius veikėjus, tokius kaip Kinija ar Europos Sąjunga, dauguma aplinkosaugininkų, klimato kaitos ekspertų ir politikos analitikų ragina JAV koncentruotis ne ties skambia retorika ar (bent jau kol kas) pakankamai deklaratyviais lyderystės siekiais, o imtis realiai įgyvendinamų vidaus politikos priemonių. Kitaip tariant, mažiau kalbų — daugiau darbų.
Reikalingi kur kas ambicingesni teisės aktai
Šioje vietoje verta užsiminti apie dvi — gerą ir blogą — naujienas. Geroji naujiena ta, jog panašu, kad JAV šio patarimo paklausė — J. Bidenas jau įsakė federalinėms agentūroms peržiūrėti ir/ar atkurti daugiau nei 100 aplinkosauginių teisės aktų, kuriuos atšaukė ar jų nuostatas apribojo buvęs prezidentas D. Trumpas.
O bloga naujiena ta, jog pasiekti naujojo prezidento iškeltus tikslus bus itin sunku, atsižvelgiant į opozicijos klimato politikai faktorių bei tai, kad šiems tikslams pasiekti būtini ir nauji teisės aktai — kur kas ambicingesni už tuos, kuriuos priėmė B. Obama ir dideliu mastu atšaukė D. Trumpas [4.].
Vienu iš aplinkosauginių J. Bideno iniciatyvų pavyzdžių gali būti vamzdyno „Keystone XL“, turėjusio tiekti naftą iš Kanados į Teksasą, kuriam palaiminimą buvo davęs D. Trumpas, statybos leidimo panaikinimas, turintis prikišamai parodyti, kaip rimtai naujasis JAV prezidentas yra įsipareigojęs kovoti su klimato kaita, kurią didele dalimi lemia iškastinio kuro naudojimas [5.].
Tačiau tokiam sprendimui jau suskubo pasipriešinti didžiausia šalyje verslo lobistinė organizacija — JAV prekybos rūmai (USCC). Vis dėlto reikia paminėti, jog ji, panašu, nesiruošia prieštarauti JAV grįžimui į Paryžiaus klimato susitarimą) [6.].
Užkoduota įdomi problema
Kita J. Bideno iniciatyva — įsakymas federalinei valdžiai pirkti, bendradarbiaujant su profsąjungomis, vietoje pagamintas elektrines transporto priemones.
Šis naujosios administracijos sprendimas neabejotinai padėtų kovoti su klimato kaita, ypač atsižvelgiant į tai, jog federalinė valdžia turi išties solidžios apimties transporto priemonių parką (apie 645 tūkst. transporto priemonių, iš kurių šiuo metu tik 3200 yra elektrinės) ir kasmet jį papildo apie 50–60 tūkst. naujų automobilių. Be to, toks žingsnis skatintų investicijas į besikuriančią elektromobilių rinką [7.].
Tačiau ir šiame sprendime yra užkoduota, švelniai tariant, įdomi problema: tokių transporto priemonių JAV šiuo metu tiesiog nėra [8.]!
Mat didžiausia JAV elektromobilių gamintoja kompanija „Tesla Inc.“ nedirba su profsąjungomis, o kompanija „General Motors“, kuri su jomis bendradarbiauja ir galėtų federalinei valdžiai pasiūlyti elektra varomą „Chevrolet Bolt“ modelį, neatitinka iškelto reikalavimo, jog mažiausiai 50 proc. elektrinių transporto priemonių komponentų būtų pagaminta Amerikoje (Buy-America Initiative) [9.].
Visgi ir šioje situacijoje galima įžvelgti šviesiąją pusę, nes didelė dalis JAV automobilių kompanijų jau yra prisiėmę įsipareigojimus gaminti kur kas daugiau elektra varomų transporto priemonių ir netgi per tam tikrą laikotarpį tapti neutraliomis klimato atžvilgiu.
Įgyvendinimas užtruks nemažai laiko
Blogoji naujiena šiuo atveju ta, kad nors minėto sprendimo federalinei valdžiai pirkti vietoje gaminamus elektromobilius įgyvendinimo potencialas yra milžiniškas, šios iniciatyvos praktinis įgyvendinimas užtruks nemažai laiko, nes kompanijoms reikės prisitaikyti prie naujų reikalavimų.
Įvertinus visas aukščiau minėtas aplinkybes, galima daryti išvadą, kad klimato ir aplinkosaugos srityse, nepaisant priimtų konkrečių sprendimų, staigių praktinių pokyčių JAV tikėtis neverta.
Visų pirma dėl prarastų ketverių metų, per kuriuos nebuvo dalyvauta Paryžiaus susitarime, galima kalbėti nebent apie JAV intencijas pasivyti kitas didžiąsias pasaulio valstybes.
Nepriklausoma svetainė „Climate Action Tracker“ (CAT) Jungtinių Valstijų įsipareigojimų pagal Paryžiaus klimato susitarimą vykdymą vertina kaip „kritiškai nepakankamą“, tuo tarpu Kinija ir Europos Sąjunga šios svetainės, kurioje pateikiama kovos su klimato kaita veiksmų mokslinė analizė, duomenimis, atrodo kiek geriau, tačiau ir jų įsipareigojimų vykdymas vertinamas atitinkamai kaip „smarkiai nepakankamas“ ir tiesiog „nepakankamas“ [10.].
Lobistų pasipriešinimas
Antra, panašu, jog procesas, siekiant panaikinti daugumą su aplinkosauga susijusių D. Trumpo sprendimų ar pakeisti juos naujais ir ambicingesniais, gali užtrukti gana ilgą laikotarpį.
Juk akivaizdu, kad jis, be kita ko, susidurs su lobistinių interesų grupių ir/ar politinių oponentų pasipriešinimu.
