3 dalis. Užsienio politika Vidurio Rytų regione.
Pirmoje šio straipsnių ciklo dalyje buvo gilinamasi į JAV politikos sritį, kuri, ko gero, patyrė daugiausia pokyčių po to, kai Amerikoje buvo išrinktas naujas prezidentas, — klimato ir aplinkosaugos politiką.
Antrojoje dalyje buvo apžvelgtas JAV padėties tarptautinėje sistemoje pasikeitimas bei galimi teoriniai ir praktiniai užsienio politikos pokyčiai po to, kai Baltųjų rūmų šeimininku tapo Joe Bidenas.
Šioje — paskutinėje — straipsnių ciklo dalyje pamėginsiu plačiau pasigilinti į Vašingtono interesus ir galimus jų pokyčius Vidurio Rytų regione, į valdžią atėjus naujajam JAV prezidentui.
The Blob
Ko gero, neteisūs yra tie, kurie įsivaizdavo, jog Donaldas Trumpas, įgyvendindamas savo užsienio politiką (įskaitant ir Vidurio Rytuose), žaidė už ribų, nubrėžtų Vašingtono užsienio politikos isteblišmento.
Barackas Obama viename savo interviu, duotame jau po to, kai jis baigė prezidento karjerą, apgailestavo pasidavęs būtent šio isteblišmento, kurį jis pats vadino The Blob, spaudimui. Idealaus lietuviško atitikmens šiam terminui nėra, bet tiksliausia būtų jį versti žodžiu „auglys“ — tai nelyginant kažkokia amorfinė masė, kuri viską rydama ir sugerdama į save, pamažu viską pasiglemžia.
Taigi D. Trumpas JAV užsienio politikos srityje iš esmės neįvykdė didelių revoliucijų ir nepakeitė šios politikos iš esmės, nes visagalis The Blob to padaryti jam paprasčiausiai nebūtų leidęs.
The Blob diskursas gali skambėti kaip konspiracijos teorija, tačiau apie jį kartais nevengia užsiminti pasaulio žiniasklaida ar vadinamosios ekspertų grupės (think tanks). Kita vertus, šiuo atveju reikėtų prisiminti pirmąjį XXI amžiaus dešimtmetį, kai tokios pasaulyje gerai žinomos ir pripažintos žiniasklaidos priemonės kaip „The New York Times“, „The Washington Post“, „Time“ ar „NBC“, draugiškai pūtė Vašingtono užsienio politikos isteblišmento dūdą, kartu su juo kolektyviai haliucinuodamos apie masinio naikinimo ginklus Irake.
Įdomus faktas šiuo atveju yra ir tas, jog minėtos žiniasklaidos priemonės yra centro ar centro kairės pažiūrų, o minimu laikotarpiu JAV prezidento pareigas ėjo respublikonas George‘as W. Bushas, kurio Amerikos kairieji nekentė ne ką mažiau nei D. Trumpo pastaruoju metu.
Karinis pramoninis kompleksas ir JAV užsienio politikos tęstinumas
1961 metais savo atsisveikinimo kalboje prezidentas Dwightas D. Eisenhoweris įspėjo Amerikos tautą dėl to, ką jis pats pavadino karinio pramoninio komplekso (Military Industrial Complex) pavojumi [1.].
Šioje savo kalboje jis išreiškė nerimą, jog niekieno nerinkti ilgaamžiai užsienio politikos biurokratai, po Antrojo pasaulinio karo didelę įtaką įgijusi JAV karinė vadovybė ir didieji karinių užsakymų rangovai, tokie kaip „Boeing“, „Lockhead Martin“ ar „General Motors“, apsijungę į minėtą karinį pramoninį kompleksą, jau tada pradėjusį gyventi atskirą gyvenimą, pradės formuoti ir įgyvendinti savo nuosavą užsienio politiką.
Šį įspėjimą turėti omenyje tikrai verta, juolab kad vadinamąjį karinį pramoninį kompleksą dar XX amžiaus septintojo dešimtmečio pradžioje pasmerkė respublikonas, buvęs kariškis ir Antrojo pasaulinio karo generolas!
Atsižvelgus į tai, kad paminėtos organizacijos yra vienos didžiausių JAV reklamdavių, darbdavių ir mokesčių mokėtojų, ypač dosniai aukojančios JAV rinkimų kampanijoms (kiek respublikonų, tiek ir demokratų), galima teigti, jog nėra didelės konspiracijos manyti, kad minėtasis The Blob turi itin didelę įtaką Amerikos žiniasklaidai, politikai ir visuomenei.
Taigi, įvertinus visa tai, kas jau išdėstyta, galima teigti, jog D. Trumpo užsienio politika buvo vykdoma ne be minėtojo The Blob palaiminimo. Taip pat nėra priežasčių manyti, kad prezidentu išrinkus J. Bideną, ji turėtų ryškiai kisti.
JAV santykiai su Izraeliu: tarp vienos ir dviejų valstybių sprendimo
Galima sakyti, jog Amerikos santykiai su strateginiu partneriu Izraeliu kito vienu aspektu, atskirų JAV prezidentų administracijoms nuolat besiblaškant dėl Palestinos klausimo. Reikia pažymėti, kad nuo prezidento Jimmy Carterio laikų (XX amžiaus aštuntojo dešimtmečio pabaigos) prezidentai demokratai dažniausiai būdavo palankesni palestiniečiams.
Visgi šis palankumas sprendžiant Izraelio ir Palestinos konfliktą iš esmės nedavė apčiuopiamų rezultatų. Tai galbūt lėmė tai, jog šis konfliktas yra be galo gilus ir įsisenėjęs, jog JAV prezidento poste vyko nuolatinė respublikonų ir demokratų kaita arba jog skyrėsi deklaracijos ir realūs JAV veiksmai. Vis dėlto greičiausiai įtakos tam turėjo visos šios priežastys.
Vieni JAV prezidentai, paprastai demokratai, tokie kaip jau minėtas J. Carteris, Billas Clintonas ar B. Obama, Izraelio ir Palestinos konflikte (bent jau žodžiais) rėmė vadinamąjį dviejų valstybių sprendimą (two-state solution), o kiti — respublikonai Ronaldas Reaganas ir Donaldas Trumpas — pasisakė už Izraelio teisę į visą jo dabar kontroliuojamą teritoriją, apimančią ir palestiniečių žemes, kurias Jungtinės Tautos laiko okupuotomis.
Kaip jau rašė Europos žinios, 2017 metais prezidentas D. Trumpas pripažino Jeruzalę Izraelio sostine, 2018 metais JAV oficialiai atidarė ambasadą Jeruzalėje, o 2019 metų vasarį JAV tarptautinio vystymosi agentūra (The United States Agency for International Development, USAID) dėl terorizmo nutraukė paramą palestiniečiams Vakarų Krante ir Gazos Ruože.
Be to, JAV pripažino Golano aukštumas Izraelio teritorija, o JAV valstybės sekretorius Mike‘as Pompeo pareiškė, jog Izraelio naujakurių gyvenvietės Vakarų Krante pačios savaime neprieštarauja tarptautinei teisei [2.]. Tuo tarpu 2020 metais D. Trumpo administracija pristatė vadinamąjį Viduriniųjų Rytų planą (Middle East Plan), kurį jo kritikai prilygino palestiniečių apartheidui.
Šie veiksmai pademonstravo gana ryškų JAV politikos posūkį, nes ankstesnės administracijos žydų nausėdijas Vakarų Krante laikė prieštaraujančiomis tarptautinei teisei. Vis dėlto tokie svyravimai, žvelgiant retrospektyviai, iš esmės gali būti laikomi savotiška ilgalaikės JAV užsienio politikos Izraelio atžvilgiu dalimi.
Ryškių pokyčių nebus
Naujasis prezidentas J. Bidenas tuo tarpu pareiškė atkursiantis per D. Trumpo prezidentavimo laikotarpį nutrūkusius santykius su palestiniečiais, taip pat ir JAV pagalbos programas, remiančias ekonominę plėtrą ir teikiančias humanitarinę pagalbą Palestinos žmonėms. Savo ruožtu JAV ambasadorius Jungtinėse Tautose Richardas Millsas Saugumo Taryboje pareiškė, jog J. Bideno politika Vidurio Rytuose rems abipusiai sutartą vadinamąjį dviejų valstybių sprendimą, kai „Izraelis gyvena taikiai ir saugiai kartu su gyvybinga Palestinos valstybe“ [3.].
Tačiau, nepaisydamas šios retorikos, demokratinės pakraipos portalas „NBC“ skelbia, jog prezidento J. Bideno administracijos pastarojo meto veiksmai rodo, jog JAV politika Palestinos atžvilgiu neturėtų itin skirtis nuo D. Trumpo politikos ir iš esmės nepakeis palestiniečių atžvilgiu „represinio status quo“ [4.]
Portale rašoma, jog D. Trumpo įžūlus tonas ir vienašališka politika Izraelio atžvilgiu galėjo pabloginti Izraelio ir Palestinos konflikto sprendimo galimybes, tačiau D. Trumpas iš esmės nepakeitė JAV politikos, kuri jau septynis dešimtmečius nėra palanki palestiniečių valstybės vizijai [5.].
Panašu, jog J. Bideno administracija taip pat ruošiasi palaikyti kelis D. Trumpo sukurtus precedentus — tarkime, JAV ambasada, prezidentaujant D. Trumpui iš Tel Avivo perkelta į Jeruzalę, nebus grąžinta atgal į Tel Avivą. Šiuo atveju įdomu tai, jog prieš sprendimą palikti JAV ambasadą Jeruzalėje Senate balsavo viso labo trys senatoriai demokratai: Bernie Sandersas iš Viskonsino, Elizabeth Warren iš Masačusetso ir Tomas Carperis iš Delavero valstijos.
Akivaizdu, jog sprendimas palikti JAV ambasadą Jeruzalėje jau savaime programuoja tolimesnį Izraelio ir Palestinos konfliktą, nes, kaip žinia, žydai Jeruzalę laiko nedaloma istorine Izraelio sostine, o palestiniečiai savo ruožtu rytinę Jeruzalės dalį, Izraelio okupuotą per 1967 metų Šešių dienų karą, nori paskelbti Palestinos sostine.
JAV santykiai su Iranu: grėsmė, o ne partneris
JAV laiko Iraną strateginiu veikėju Vidurio Rytų regione jau gana ilgą laikotarpį, taigi ir visokeriopai siekia jo kontrolės. Savo ruožtu Iranas šiame regione turi savų interesų ir nuo pat vadinamosios 1979 metų Islamo revoliucijos nėra linkęs pasiduoti JAV kontrolei.
Iš karto po revoliucijos JAV ir Irano santykiai peraugo į tokią rimtą dramą, jog netgi nežinia, kaip būtų susiklostęs Valstijų ambasados Teherane darbuotojų likimas, jei ne slapta operacija, kurios metu jie buvo išgabenti iš šalies.
Kita vertus, JAV palaiko draugiškus santykius tiek su Izraeliu, tiek su Saudo Arabija, kuriuos galime neklysdami pavadinti didžiausiais Irano priešais. Šiuo atveju gana įdomu tai, jog Saudo Arabiją valdo ne ką mažesni Islamo fundamentalistai nei Iraną, o žmogaus teises reguliariai pažeidinėja tiek Saudo Arabija, tiek ir Izraelis, tačiau šiuos „paklydimus“ JAV yra pasirengusios ignoruoti vien dėl to, kad Izraelis ir Saudo Arabija palaikytų nuolatinį spaudimą Iranui.
Nemažai analitikų teigia, jog Vašingtono santykiai su Teheranu gali dar labiau suprastėti po birželį įvyksiančių Irano prezidento rinkimų — daugelis jų prognozuoja, jog į prezidento postą gali būti išrinktas griežtas konservatyvių pažiūrų kandidatas, pakeisiantis dabartinį prezidentą reformistą Hassaną Rouhani, kurio populiarumas smarkiai krito žlugus branduoliniam susitarimui [6.].
Taigi, nors Obamos administracija, kurioje J. Bidenas užėmė viceprezidento postą, ir siekė branduolinio susitarimo su Iranu, JAV ir Irano santykiai liks komplikuoti, tad susitarimas taip ir gali likti neatnaujintas. Kad ir kaip būtų, net tuo atveju, jei branduolinis susitarimas ir būtų atnaujintas, JAV vis tiek Iraną traktuotų kaip grėsmę, o ne kaip partnerį.
Ar įvyks branduolinio susitarimo atnaujinimas?
Branduolinis susitarimas su Iranu, kitaip žinomas kaip Išsamusis jungtinis veiksmų planas (Joint Comprehensive Plan of Action, JCPOA), yra 2015 metais Irano ir didžiųjų pasaulio valstybių pasirašytas susitarimas, kuriuo mainais į sankcijų, įskaitant ginklų embargą, sušvelninimą buvo apribota Irano branduolinė programa.
Susitarimu Iranas sutiko atverti savo vykdomą branduolinę programą tarptautiniams patikrinimams ir atsisakyti kai kurių jos elementų, tokių kaip branduoliniam ginklui tinkamo urano ir plutonio sodrinimo. Mat didžiosios valstybės nuogąstavo, kad, priešingai nei teigė pats Teheranas, ši programa yra skirta ne taikiems tikslams, o būtent branduolinio ginklo gamybai.
Kaip žinia, į vienašališką politiką linkęs prezidentas D. Trumpas branduolinį susitarimą su Iranu atšaukė. Savo ruožtu Iranas, atsakydamas į šį gestą, taip pat į 2020 metų ataką, per kurią žuvo generolas Qasemas Soleimani, dalį savo branduolinės programos atnaujino, pareiškęs, jog neberibos urano sodrinimo, kaip buvo įsipareigojęs pagal minėtą susitarimą.
Naujasis JAV lyderis dar savo rinkimų kampanijos metu žadėjo susitarimą atnaujinti, jei Teheranas grįš prie jo reikalavimų laikymosi. Paklaustas, ar ketina atšaukti sankcijas tam, kad Iranas vėl grįžtų prie derybų stalo, J. Bidenas atsakė neigiamai, duodamas suprasti, jog Iranas pirmas turėtų imtis veiksmų, ribodamas urano sodrinimą. Kita vertus, aukšti Baltųjų rūmų pareigūnai pastaruoju metu kalba apie tai, kad grįžimas prie minėto susitarimo gali užtrukti ar net neįvykti visai.
Mat J. Bidenas, kaip pažymi Niujorke įsikūrusios Užsienio reikalų tarybos (Council on Foreign Relations, CFR) analitikai, su Teheranu galbūt norėtų ir dar vienos sutarties dėl Irano balistinių raketų programos [7.]. Derybose su Iranu dėl branduolinio susitarimo atnaujinimo ir balistinių raketų dalyvauti norą yra išreiškę ir kiti regiono veikėjai, tokie kaip Jungtiniai Arabų Emyratai ir Saudo Arabija.
Savo ruožtu Iranas tarsi ir norėtų grįžti prie branduolinio susitarimo, tačiau atmeta bet kokias jo išplėtimo galimybes. 2020 metų rugsėjį užsienio reikalų ministras Mohammadas Javadas Zarifas pareiškė, jog Teheranas tikrai daugiau nebesiderės dėl susitarimo, ir pridūrė, kad JAV turėtų atlyginti žalą, kurią Iranas patyrė dėl sankcijų [8.].
JAV santykiai su Saudo Arabija: kai du pešasi, trečias laimi
Iraną norėtų kontroliuoti ne tik JAV, bet ir viena pagrindinių jo konkurenčių regione — Saudo Arabija, taigi Vidurio Rytuose jau kelintą dešimtmetį vyksta šių valstybių šaltasis karas. Abi jos yra turtingos angliavandenilių, abi turi rimtų aspiracijų lyderiauti regione, tačiau šių tikslų siekia skirtingais metodais — saudai per glaudžią partnerystę su Amerika, o iraniečiai per konfrontaciją su ja.
Saudo Arabija yra labai sena Vakarų sąjungininkė. Žodis „Saudo“ šios valstybės pavadinime yra kilęs iš valdančiosios Saudų dinastijos, kurią maždaug XX amžiaus viduryje smarkiai parėmė JAV bei padėjo šiai įsitvirtinti Vidurio Rytuose, mainais gaudama savotišką placdarmą šiame regione.
Kaip žinia, Saudo Arabija yra viena didžiausių naftos bei jos produktų eksportuotojų pasaulyje. Didžiulė Amerikos ekonomika yra alkana šių produktų, tačiau abi šias valstybes sieja kur kas glaudesni ryšiai. Saudo Arabijoje veikia JAV karinės bazės, ši šalis perka labai daug amerikiečių ginkluotės, o Amerikos finansų institucijos yra tiesiog kimšte prikimštos saudų pinigų. Šių partnerių santykiai yra tokie geri, jog jiems nepakenkė netgi tai, jog Rugsėjo 11-osios įvykių organizatorius Osama bin Ladenas buvo kilęs iš Saudo Arabijos, kaip, beje, ir dauguma teroristų, užgrobtais lėktuvais atakavusių taikinius per šį išpuolį.
Saudo Arabijos konkurencija su Iranu lemia didelį JAV norą remti saudus ekonomiškai ir politiškai bei teikti jiems karinę pagalbą. Kitaip tariant, šiuo atveju gana pravartu prisiminti seną lietuvių liaudies priežodį: kai du pešasi, trečias laimi.
Iranas ir Saudo Arabija nuolat vienas kitą šnipinėja, vykdo žinybines operacijas, finansuoja vienas kito opozicinių radikalų judėjimus, o viską vainikuoja itin dozuotai žiniasklaidoje nušviečiamas Jemeno pilietinis karas. Šią neįsivaizduojamo masto humanitarinę katastrofą visomis prasmėmis galima laikyti kitų rankomis vykdomu karu (proxy war), kuri realiai kariauja Iranas ir Saudo Arabija.
Vis dar strateginė ir vis dar draugystė
Irako ir Afganistano karai gana ilgam laikui atmušė amerikiečių troškulį nuotykiams Vidurio Rytuose, tačiau minėtasis The Blob savo tikslų apleisti neketina, todėl tikėtina, jog JAV regione daugiau veiks per sąjungininkę Saudo Arabiją. Nėra priežasčių manyti, jog J. Bidenas smarkiai nukryptų nuo šios pakankamai aiškios ir siauros užsienio politikos linijos.
Tiesa, reikia paminėti, jog J. Bidenas pareiškė, kad dėl karo Jemene JAV netieks Saudo Arabijai puolamųjų ginklų, ir įvardijo šį karą kaip humanitarinę bei strateginę katastrofą, tačiau patikino, jog Amerika ir toliau pardavinės Saudo Arabijai gynybai skirtą ginkluotę. Nacionalinio saugumo patarėjas Jake‘as Sullivanas taip pat pažymėjo, jog Amerikos sprendimas nepalaikyti puolamųjų operacijų Jemene nereiškia, jog bus nutrauktos JAV vykdomos antiteroristinės operacijos.
Be kita ko, J. Bidenas dar savo rinkimų kampanijos metu buvo apkaltinęs Saudo Arabijos sosto įpėdinį Mohammedą bin Salmaną, kitaip žinomą kaip MBS, užsakius disidento, rašytojo ir žurnalisto Jamalo Khashoggi žmogžudystę. Šis kaltinimas nebuvo laužtas iš piršto, nes, nepaisant Saudo Arabijos bandymų įvairiausiais būdais dangstyti minėtą žmogžudystę, tai patvirtino JAV centrinės žvalgybos agentūra.
Pastaruoju metu Saudo Arabija taip pat bando atsargiai laviruoti, atsakydama į paminėtus J. Bideno administracijos veiksmus, vengdama aštraus tono ir netgi siųsdama tam tikrus pozityvius signalus, jog nori nesipykti ir toliau draugauti su didžiąja strategine partnere — visai neseniai iš kalėjimo buvo paleista žymi Saudo Arabijos moterų teisių aktyvistė Loujain al-Hathloul.
Taigi JAV sąlyginai saikingai spaudžiant Saudo Arabiją dėl žmogaus teisių, o konservatyviai monarchijai savo ruožtu darant tam tikras sąlyginai nedideles nuolaidas, Vašingtono ir Rijado santykiai, prezidentaujant J. Bidenui, reikšmingai kisti neturėtų.
Junginėms Valstijoms labai aktualu projektuoti galią Persijos įlankos ir Raudonosios jūros subregionuose, o tai geografiškai patogiausia būtent iš Saudo Arabijos placdarmo. Kita vertus, amerikiečiai su mielu noru priglaudžia saudų nesuskaičiuojamus milijardus, nuo kurių nubyra tiek demokratų, tiek respublikonų rinkimų kampanijoms. Be to, Saudo Arabijos nepasotinamas alkis Amerikos ginkluotei garantuoja gana šiltus šiųdviejų valstybių santykius, nors jos atvirai ir niekina viena kitos vertybes.
