(Ar) kas pasikeis JAV išrinkus naują prezidentą?

Google+ Pinterest LinkedIn Tumblr +
Pasidalinkite

2 dalis. Užsienio politika.

Bidenas per savo pirmąjį oficialų vizitą Valstybės departamente ragina atkurti daugiašališkumą.

Pirmoje šio straipsnių ciklo dalyje buvo gilinamasi į tą JAV politikos sritį, kuri, ko gero, patyrė daugiausia pokyčių po to, kai Amerikoje buvo išrinktas naujas prezidentas, — klimato ir aplinkosaugos politiką.

Šioje dalyje pamėginsiu apžvelgti JAV padėties tarptautinėje sistemoje pasikeitimą bei galimus teorinius ir praktinius užsienio politikos pokyčius po to, kai Baltųjų rūmų šeimininku tapo Joe Bidenas. Tekste daugiausia gilinsiuosi į JAV užsienio politikos principus bei santykius su didžiaisiais tarptautinės sistemos veikėjais — tuo tarpu Vašingtono santykiams su Viduriniųjų Rytų valstybėmis bus skirta atskira (tolesnė) šio straipsnių ciklo dalis.

Trumpo efektas

Pasibaigus Šaltajam karui ir įsivyravus naujai pasaulio tvarkai bei pasikeitus tarptautinės sistemos galių balansui, JAV neabejotinai užėmė lyderio rolę. 

Iki pat Donaldo Trumpo prezidentavimo nei viena globalaus masto iniciatyva, įvykis ar regioninis konfliktas praktiškai neapsieidavo be Vašingtono dėmesio — ne veltui JAV buvo vadinamos „pasaulio policininku“, tarsi prižiūrinčiu po Šaltojo karo susiformavusią naują pasaulio tvarką. 

Tačiau situacija pasikeitė, kai D. Trumpas, 2016 metais laimėjęs prezidento rinkimus, 2017 metų pradžioje realiai stojo prie valdžios vairo. 

Prasidėjus jo iniciatyvos „Pirmiausia Amerika“ realizacijai, JAV ėmė užsisklęsti savyje ir koncentruotis ne į daugiašališkumą ir Vašingtono lyderystę pasaulyje, kaip buvo įprasta iki tol, o į trumpalaikius ir gana siaurus pragmatinius šalies interesus.

Vidinis susiskaldymas

Toks staigus užsienio bei vidaus politikos balanso pasikeitimas, o galbūt ir karštas bei neprognozuojamas prezidento D. Trumpo būdas pradėjo kelti įtampas ir šalies viduje — per D. Trumpo prezidentavimo laikotarpį JAV patyrė, ko gero, didžiausią vidinį susiskaldymą nuo vadinamųjų neramiųjų septyniasdešimtųjų, t. y. aštuntojo XX amžiaus dešimtmečio.

Prisiminkime , kad ir Vietnamo karą, socialinius neramumus, pilietinių teisių judėjimus, riaušes dėl rasizmo, kairiųjų ir dešiniųjų radikalų susirėmimus, augantį nusikalstamumą. 

Kita vertus, Kapitolijaus šturmas parodė, jog grėsmės JAV nacionaliniam saugumui toli gražu nėra vien tik išorinės.

Nauja viltis?

Esant gana trapiai globaliai jėgų pusiausvyrai, pasaulį siaubiant pandemijai, o JAV vis dar egzistuojant didžiulio masto susiskaldymui ir chaosui besikeičiant valdžioms, Amerikos sąjungininkai nerimauja dėl tolesnio JAV įsitraukimo į tarptautinę politiką bei globalios Vašingtono lyderystės [1.]. 

Vilties teikia tai, kad JAV vis dar tebėra pirmaujanti pasaulio valstybė, o prezidento rinkimus laimėjęs J. Bidenas žada kitokią — demokratiškesnę, atviresnę ir daugiašališkesnę JAV užsienio politiką. 

Nacionalinio saugumo politikos patarėjo Jake‘o Sullivano teigimu, pirmas Vašingtono žingsnis kalbant tiek apie vidaus, tiek apie užsienio politikos pokyčius yra esminių demokratijos principų atnaujinimas — anot jo, tai gali apimti viską, pradedant pačia JAV demokratine sistema, ir baigiant rasinės bei ekonominės nelygybės klausimais ir visais kitais aspektais, kurie prisidėjo prie dabartinės JAV situacijos su visomis iš jos išplaukiančiomis neigiamomis pasekmėmis [2.

Tačiau čia kyla klausimas, ar Amerika, spręsdama savo vidaus problemas ir užsiėmusi nacionaliniais reikalais, bus pajėgi (ir ar, nepaisant deklaruojamų siekių, iš tiesų norės) vėl prisiimti lyderės statusą tarptautinėje arenoje ir grįžti prie vadinamojo daugiašališkumo bei „pasaulio policininko“ vaidmens.

Naujos galimybės?

Netrukus po J. Bideno sprendimo sugrąžinti JAV į Paryžiaus susitarimą, pasaulis suskubo sveikinti Vašingtoną ne tik grįžus į globalųjį klimato kaitos režimą, bet ir apskritai žengus žingsnį daugiašališkumo link.

Tačiau, kaip pabrėžia Londone įsikūrusio Karališkojo tarptautinių reikalų instituto „Chatham House“ analitikai, norint sutelkti likusį pasaulį įveikti klimato kaitos grėsmę, Amerikai — kaip J. Bidenas ir žadėjo savo rinkimų kampanijos metu — reikės kurti daugiašalius aljansus [3.]. 

Šiuo atveju pakankamai įdomu tai, kad būtent klimato kaita yra ta sritis, kurioje JAV galėtų rasti bendrą kalbą ne tik su Europos Sąjunga, bet ir su Kinija, tačiau greičiausiai būtent pastarąjį bendradarbiavimą itin smarkiai apsunkins besitęsianti geopolitinė konkurencija [4.].

Kita vertus, kaip jau buvo rašyta pirmoje šio straipsnių ciklo dalyje, po ketverių metų D. Trumpo prezidentavimo su visomis iš to išplaukiančiomis neigiamomis pasekmėmis nacionalinei JAV klimato politikai ir po paties pasitraukimo iš Paryžiaus susitarimo Amerikai, nepaisant geriausių norų ir naujojo prezidento iškeltų ambicingų tikslų, nepavyks prisiimti lyderės vaidmens globaliame klimato kaitos režime. 

Užsienio ir vidaus politikos ribos neryškios

Taigi, vertindami galimus JAV žingsnius siekiant pasivyti (o gal ir aplenkti) kitus šiame režime dalyvaujančius veikėjus, tokius kaip Kinija ar ES, ekspertai Vašingtoną ragina koncentruotis ne į skambią retoriką ar (bent jau kol kas) į pakankamai deklaratyvius lyderystės siekius, o imtis realiai įgyvendinamų vidaus politikos priemonių. Kitaip tariant, mažiau kalbų — daugiau darbų.

Dėl prekybos politikos tai Bideno administracija, priešingai nei Trumpo, ko gero, glaudžiau bendradarbiaus su sąjungininkais, JAV ir toliau galynėjantis su Kinija. Tačiau prekybos politika Kinijos atžvilgiu greičiausiai pasikeis mažiau nei artimiausių JAV partnerių, tokių kaip ES, atžvilgiu [5.].

Šiuo atveju, kaip ir dėl klimato politikos, nacionalinė politika (tarkim, JAV ekonomikos gaivinimas po COVID krizės) taip pat smarkiai veikia tarptautinę, taigi užsienio ir vidaus politikos ribos esti gana neryškios, todėl platesnis požiūris į JAV prekybos politiką gali padėti sukurti tvirtesnę politinę paramą ir padėti pamatus derantis dėl naujų prekybos susitarimų [6.].  

Čia taip pat reikia paminėti, jog, minėto „Chatham House“ vertinimu, prekybos politika nėra svarbiausias Bideno administracijos politikos prioritetas, todėl greičiausiai artimiausiu metu naujų prekybos sandorių nebus [7.]. Visgi čia pat pabrėžiama, jog jokia kita politikos sritis nebus tokia svarbi sprendžiant pagrindinius JAV vidaus ir tarptautinius iššūkius [8.].

JAV santykiai su Kinija: tarp partnerių ir konkurentų

2017–2020 metų laikotarpiu šalį valdant respublikonui D. Trumpui, Demokratų partija dažnai kritikavo prezidento antikinišką retoriką, tačiau mažai tikėtina, jog naujasis JAV lyderis demokratas mėgins su suartėti su Kinija.

Kalbant apie jau minėtą daugiašališkumą bei aljansų kūrimą, tai, kaip pažymi J. Sullivanas, Vašingtonas, konkuruodamas su Pekinu, daug dėmesio skirs nutrūkusiems ryšiams su Europos ir Azijos partneriais atkurti. JAV ekonomika sudaro ketvirtadalį bendros pasaulio ekonomikos, tačiau, imant ją kartu su sąjungininkais, ši dalis padvigubėja, o tai savo ruožtu, be abejonės, suteikia JAV konkurencinį pranašumą prieš Kiniją [9.].

Retrospektyviu požiūriu JAV ir Kinijos santykiai pastaruoju metu apskritai buvo gana sudėtingi. Viena vertus, JAV valstybės ir gynybos departamentai atviru tekstu įvardija Kiniją kaip pagrindinį ekonominį ir karinį konkurentą, tačiau tuo pat metu Amerikos verslo bei finansų elitas turi plačių komercinių interesų Kinijoje — į ją buvo iškeldinta itin didelė JAV gamybos dalis, be to, ten yra milžiniška rinka, kuri sudaro nemenką dalį didžiųjų Amerikos korporacijų pardavimų. 

Reikalą apsunkina tai, kad Amerikos stambusis kapitalas savo laiku ypatingai daug užsidirbo iš žemų gamybos kaštų Kinijoje bei sparčiai augančios ekonomikos, tačiau dabar kinai stumia užsienio verslą lauk iš savo vidinių rinkų, lėtai, bet užtikrintai keisdami jo produktus ar paslaugas vietos analogais. Negana to, Kinijos didžiosios korporacijos užsiima aktyviu pramoniniu šnipinėjimu, ir Vakaruose vogtos intelektinės nuosavybės pagrindu pradeda stipriai konkuruoti su jų verslais. 

Kitaip tariant, reikia atsižvelgti į tai, kad JAV valstybiniu lygmeniu jau kuris laikas konfrontuoja su Kinija, tačiau vietos verslo interesų grupės kaip įmanydamos stengiasi išlaikyti status quo, vis dar tebenešantį pelną.

Vis dėlto jos sykiu aiškiai suvokia, jog šis santykis nėra tvarus, ir tėra tik laiko klausimas, kai kinai iš ekonominių partnerių taps pagrindiniais amerikiečių konkurentais. Pekinui ir Vašingtonui tai labai aiškiai suprantama, todėl, nepaisant jų politinio dialogo tono, toliau bus braižomos naujos tarpusavio santykių demarkacinės linijos.

Ar dėl santykių atšalimo su ES kaltas Trumpas?

Glaudžiais strateginiais partneriais Amerika ir Europa tapo nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos, tačiau ši partnerystė turi savybę svyruoti — nuo labai glaudžios kooperacijos iki santykių atšalimo, kartais peraugančio į atvirą panieką.

Ko gero, klysta tie, kurie sako, kad per D. Trumpą JAV susipyko su ES —  transatlantiniai santykiai jau buvo smarkiai pašliję dutūkstantųjų pradžioje, t. y. pirmajame XXI amžiaus dešimtmetyje, kai senoji žemyninė Europa, visų pirma Vokietija ir Prancūzija, atsisakė dalyvauti Amerikos karinėse avantiūrose Irake ir Afganistane.

Čia taip pat reikia prisiminti, jog ES nemažai vilčių dėjo į Baracką Obamą, tarsi turėjusį pataisyti suprastėjusius santykius, tačiau jis pats yra pripažinęs, kad jo administracija per greitai pasidavė Vašingtono užsienio politikos isteblišmento spaudimui nubausti Europą už JAV strateginių interesų „išdavystę“. 

Vėlgi, kalbant apie JAV grįžimą prie aljansų ir apie daugiašališkumą, labiausiai tikėtinas scenarijus yra glaudesnis Vašingtono bendradarbiavimas su Briuseliu steigiant savotišką JAV ir ES „klimato klubą“, kuris remtųsi transatlantiniu anglies dvideginio emisijų apmokestinimu [10.]. 

Taip pat panašu, jog bus mėginama toliau įvedinėti Amerikos skalūnų angliavandenilius į Senojo žemyno rinkas, ir tuo JAV ir ES partnerystė, bent jau trumpuoju ar vidutiniu laikotarpiu, veikiausiai užsibaigs. 

Labai panašu, jog ES reguliatorių ir JAV technologinių gigantų, tokių kaip „Google“, „Facebook“, „Amazon“, „Apple“, antimonopolinės kovos tęsis, D. Trumpo valdymo metu abipusiškai įvesti tarifai nebus atšaukiami ir Amerika toliau tikėsis didesnio Europos indėlio į NATO veiklą — trumpai tariant, transatlantiniai santykiai toliau bus labai drungni.

Žodžiu, institucinė inercija, ypač tarp tokių geopolitinių gigantų kaip JAV ir ES, yra labai stipri. Taigi, atmetant nenumatytas aplinkybes, nepanašu, kad greitu metu ji ims sparčiai kisti.

Prezidentų, kanclerių, premjerų, ministrų, sekretorių ir komisarų retorika gali kisti, tačiau pokiliminė įtampa išlieka — naujojo prezidento administracija gali žengti žingsnius suartėjimo su Europa link,  o ji atsakyti tuo pačiu, tačiau realiai JAV ir ES vis dar tebeskiria didelė ir gili praraja.

Rytų fronte nieko naujo

Po 2014 metų Krymo aneksijos Rusija grįžo į JAV geopolitinių konkurentų sąrašą. Tai irgi nėra naujos tendencijos — jau 2007 metais Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas Miuncheno saugumo konferencijoje pasmerkė vienapolę pasaulio politikos sistemą, kurioje visa galia ir įtaka buvo Jungtinių Valstijų rankose.

Toliau ėjo aktyvūs Rusijos mėginimai demonstruoti geopolitinius raumenis — karas su Gruzija 2008 metų rugpjūtį, suartėjimas su Kinija, Iranu, Sirija, Libija, Venesuela, t. y. pagrindiniais JAV oponentais Azijoje ir Pietų Amerikoje, vadinamoji energetinė diplomatija bei įtakos žaidimai Europoje (ypač buvusiose Rytų bloko valstybėse), siekiant silpninti prie Maskvos artėjančias NATO sienas.

Amerika į tai atsakė 2009 metų „perkrovimo“ politika, bet, nepaisant trumpalaikio santykių pagerėjimo, V. Putino režimas negavo to, ko prašė, — geležinių garantijų iš JAV, jog buvusios Rytų bloko valstybės, neįstojusios į NATO ir/arba ES, liks Maskvos įtakoje.

Taigi santykių atšilimas neužsitęsė ir sparčiai priartėjo prie absoliutaus nulio po minėtos Krymo aneksijos, slaptų militaristinių operacijų Ukrainos Rytuose ir Rusijos įsitraukimo į Sirijos pilietinį karą.

Ši priešprieša ypač išryškėjo, kai JAV atsirado noras ir galimybės savo angliavandenilius — dujas bei naftos produktus — eksportuoti į Europą, taip pereinant į tiesioginę konkurenciją su Rusija energetikos srityje.

Nepaisant mūsuose vyraujančio naratyvo, nei Respublikonų, nei Demokratų partijų vadovybėse nėra daug Rusijai simpatizuojančių žmonių. Anaiptol — respublikonai nori atmušti Europos energetikos sektorių iš Rusijos, jie taip pat nėra patenkinti Maskvos veikimu pasaulio politikoje, o demokratai V. Putino režimą jau kelinti metai aktyviai kritikuoja dėl daugybės žmogaus teisių ir tarptautinės teisės pažeidimų. 

Smarkiai nesikeičiant Rusijos politikai, Amerikos laikysena jos atžvilgiu taip pat neturėtų smarkiai kisti: ekonominių sankcijų prieš Maskvą niekas neatšaukinės, jos energetikos projektai Europoje bus stabdomi, o V. Putinas, jo aplinka ir režimo pinigai Vakaruose toliau bus laikomi toksiškais.

Taigi iki pat tos akimirkos, kol Kremliuje neįsitvirtins liberali demokratinė valdžia, kuri atsisakytų užsienio politikos, besikertančios su JAV interesais, nepanašu, jog keisis ir Vašingtono nusistatymas lėtai, bet užtikrintai paversti Rusiją atstumtąja valstybe ir siekis trukdyti jai veikti pasaulyje.

Pasidalinkite
Dalinkitės.

Palikite Atsiliepimą