Pastaruoju metu mūsų šalies viešajame diskurse ypač daug dėmesio susilaukia vadinamosios neapykantos kalbos (hate speech) reiškinys. Tiek politikai, tiek visuomenė nesutaria dėl to, ar apskritai verta bausti už neapykantos kalbą. Verda ginčai dėl neapykantos kalbos apibrėžimo ir atsakomybės už ją detalių. Graudžiai ironiška, tačiau pastaruoju metu stebint vis didesnį visuomenės susiskaldymą, racionalūs argumentai tiek už, tiek prieš neapykantos kalbos reguliavimą neretai paskęsta būtent tos pačios neapykantos kalbos jūroje. Todėl iš tiesų yra verta ir teisinga aptarti tiek patį neapykantos kalbos reiškinį, tiek jo apibrėžimą, tiek neapykantos kalbos reguliavimą ir jo problemas.
Kas yra neapykantos kalba?
Kaip žinia, tokie visuomenės elgesio reguliavimo mechanizmai kaip teisė pasižymi ypatingu tikslumu bei aiškiomis formuluotėmis, kad liktų kuo mažiau vietos įvairioms interpretacijoms. Viena didesnių problemų dėl vadinamosios neapykantos kalbos ir yra ta, jog nei nacionalinio, nei tarptautinio lygmens dokumentuose šį sąvoka nėra tiksliai ir iki galo apibrėžta.
Geriausiu atveju tarptautiniuose ir nacionaliniuose dokumentuose neapykantos kalbos apibrėžimai skiriasi. Negana to, per laiką jie kinta. Kitaip tariant, neapykantos kalbos sąvoka yra pakankamai dinamiška ir fluidiška — XXI amžiuje tiek pačios visuomenės, tiek sociokultūrinės normos ėmė kisti žymiai greičiau, taigi kito ir pats neapykantos kalbos reiškinys bei jo apibrėžimas.
Nors, kaip jau minėta, universali neapykantos kalbos sąvoka neegzistuoja, norint geriau suprasti ši reiškinį, verta pasigilinti į keletą jo interpretacijų. Nacionalinėje įstatyminėje bazėje ir jurisprudencijoje neapykantos kalba paprastai siejama su neapykantos kurstymu ir asmenų lygiateisiškumo principo pažeidimais (paprasčiau tariant, diskriminacija).
Tuo tarpu tarptautiniu lygmeniu neapykantos kalba apibrėžiama įvairiai, tačiau šie apibrėžimai paprastai taip pat yra susiję su lygiateisiškumo principo pažeidimais. Tiesa, pažymėtina, jog diskriminacijos požymių tarptautinio lygmens dokumentuose galima aptikti daugiau nei nacionaliniuose.
Nacionalinis teisinis reguliavimas
Šiuo metu pagrindinis įstatymas, reguliuojantis neapykantos kalbos nusikaltimus, yra Lietuvos Respublikos (LR) Baudžiamasis kodeksas, kuris numato atsakomybę už tokias veikas kaip neapykantos kurstymas, kurstymas smurtauti, bauginimas naudojant psichinę prievartą ir t. t. Tačiau Baudžiamasis kodeksas iš esmės nesprendžia neapykantos kalbos problemos, nes praktikoje baudžiamoji teisė dėl tokio pobūdžio nusikaltimų pasitelkiama itin retai ir tik kraštutiniais atvejais.
Taigi iš esmės (prie niuansų pereisime vėliau) teisingumo ministrės Evelinos Dobrovolskos iniciatyva dalį atsakomybės už nusikaltimus, susijusius su neapykantos kalba, perkelti į LR Administracinių nusižengimų kodeksą buvo logiška ir savalaikė.
Logiška todėl, kad, siekiant išvengti nebaudžiamumo problemos, Baudžiamasis kodeksas dėl neapykantos kalbos taikomas itin retai, be to, baudžiamoji atsakomybė daugeliu atvejų gali būti vertintina kaip perteklinė ir neproporcinga. O savalaikė dėl to, kad, pastaruoju metu didėjant visuomenės susiskaldymui, neapykantos kalbos atvejų, kuriuos pati visuomenė yra linkusi vertinti kaip skatinančius neapykantą ir susipriešinimą, viešojoje erdvėje pastebima vis daugiau.
Kita vertus, šiuo atveju nemažiau svarbus yra siūlymas išplėsti diskriminacijos požymių sąrašą, įtraukiant odos spalvą, lytinę tapatybę ir kt., tokiu būdu užtikrinant stipresnę apsaugą labiausiai pažeidžiamoms visuomenės grupėms ar asmenims, taip pat priartinant neapykantos kalbos sąvoką prie tarptautinio ar viršvalstybinio lygmens institucijų rekomendacijų.
Velnias slypi detalėse
Visgi ne veltui sakoma, jog velnias slypi detalėse, o gerais norais kelias į pragarą grįstas — gal dėl didelės skubos, gal dėl kompetencijos stokos, o galbūt dėl visko kartu sudėjus ministrės ir jos kolegų pasiūlymai buvo parengti taip nemokšiškai, kad, dangstantis visuomenės nuogąstavimais ir diskusijų viešojoje erdvėje stoka, jie spruko į krūmus — turėjo atsiimti pataisas dėl neapykantos kalbos.
Atmetant akivaizdžius, akis badančius teisinius kazusus, minėtose pataisose jau iš anksto buvo užprogramuota praktinio jų įgyvendinimo problema, kuri, reikia pabrėžti, nacionalinėje praktikoje sutinkama, deja, dažnokai. Teisėje ir politikos moksluose toks fenomenas yra vadinamas „mirusiomis raidėmis“ (dead letters), ir iš esmės reiškia, jog tam tikras teisės aktas yra deklaratyvus, ir/ar praktiškai neįgyvendinamas, ir/ar dėl vienokių ar kitokių priežasčių tiesiog neveikiantis.
„Mirusių raidžių“ sąvoką neapykantos kalbos atveju galima taikyti ne tik Baudžiamajam kodeksui, kuris, kaip jau minėta, praktikoje taikomas itin retai, bet ir minėtiems pasiūlymams dalį atsakomybės už neapykantos kalbą perkelti į Administracinių nusižengimų kodeksą.
Tariant paprastai, jei baudžiamajame procese dalyvauja prokurorai, advokatai ir teisėjai — kitaip tariant, egzistuoja tam tikras objektyvumo elementas — tai administracinius nusižengimus dėl neapykantos kalbos tirtų ir baudas skirtų policijos pareigūnai. Taigi galima sakyti, kad šiuo atveju neapykantos kalbos buvimo ar nebuvimo fakto konstatavimas, atmetus kraštutinius atvejus, priklausytų galbūt netgi nuo vienintelio žmogaus subjektyvių asmeninių interpretacijų.
Svarbu rasti balansą
Turint omenyje tai, jog teisinė praktika tiriant neapykantos kalbą yra gana nauja (taigi ir gana skurdi), taip pat atsižvelgiant į tai, kad netgi pats neapykantos kalbos apibrėžimas yra komplikuotas, galima konstatuoti, kad kova su šiuo reiškiniu bent jau artimiausiu metu taip pat bus komplikuota. Mūsų šalyje įsišaknijus istorinių aplinkybių ir sociokultūrinių faktorių suformuotai patyčių kultūrai, didžiąja dalimi nukreiptai prieš kitataučius ir LGBT+ asmenis, tokiais atvejais, ko gero, dėl neapykantos kalbos įvairiausiais būdais bus stengiamasi paprasčiausiai iš(si)sukti (iš esmės tai vyksta jau dabar).
Kita vertus, be teisinių niuansų, padėtį dar labiau komplikuoja tai, kad kova su neapykantos kalba ir saviraiškos laisvė yra dvi pagarbios, kultūringos ir žodžio laisvę gerbiančios visuomenės svarstyklių pusės. Kitaip tariant, kovojant su neapykantos kalba, ypač svarbu rasti balansą tarp to, kas turi būti laikoma neapykantos kalba, o kas — žodžio laisve, kurios išraiška gali būti sarkazmas, ironija ar netgi juodasis humoras.
Tarkime, visa Sachos Barono Coheno kuriamo personažo Borato antologija yra šmaikšti Rytų Europos ir Centrinės Azijos šalių kritika ar neapykantos kalba? O galbūt tai yra neapykantos kalba, nukreipta prieš seksualines mažumas, žydus, Amerikos respublikonus, moteris? Ir kas, jeigu panašiu stiliumi pokštautų ne S. B. Coheno personažas, o eilinis žmogus?
Tiek siekiai nuo neapykantos kalbos ginti pažeidžiamiausias grupes ir asmenis, tiek saviraiškos ir žodžio laisvė priklauso daug platesnei — žmogaus teisių — kategorijai. Taigi paradoksas šiuo atveju yra tas, kad, brėžiant ribą tarp neapykantos kalbos ir žodžio laisvės, pernelyg didelė slinktis į vieną ar kitą pusę neigiamai atsilieps būtent žmogaus teisėms plačiąja prasme.
Bendro apibrėžimo link?
Šiuo metu ES valstybėse narėse galioja skirtingi neapykantos kalbos apibrėžimai bei skirtingo laipsnio atsakomybė už ją. Čia reikia paminėti, kad net progresyviausiose šalyse tebevyksta intensyvios diskusijos dėl to, ką laikyti ir ko nelaikyti neapykantos kalba bei kaip apibrėžti jos santykį su kritika, saviraiška ir žodžio laisve.
Tačiau visai neseniai Europos Komisijos teisingumo komisaras Didier Reyndersas pareiškė, jog Komisija ruošiasi pasiūlyti bendrą neapykantos kalbos apibrėžimą, kuris, tikėtina, įneštų daugiau aiškumo atpažįstant šį reiškinį ir padėtų nubrėžti aiškią ribą tarp neapykantos kalbos bei saviraiškos ir žodžio laisvės.
Tačiau tokį apibrėžimą valstybės narės turėtų patvirtinti vienbalsiai, taigi, panašu, ir čia kils nemažai problemų, nes dalis jų jau išreiškė susirūpinimą dėl vadinamojo ES Skaitmeninių paslaugų akto (Digital Services Act), baimindamosi, jog kultūriniai ir nacionaliniai skirtumai gali turėti įtakos tam, kas laikytina ar nelaikytina neapykantos kalba, o tai savo ruožtu gali neigiamai atsiliepti saviraiškos laisvei.
Vis dėlto reikia pažymėti, kad netgi atradus bendrą europinį neapykantos kalbos apibrėžimą, kuris subalansuotų siekius apginti pažeidžiamiausias grupes ir asmenis su žodžio ir saviraiškos laisve, už neapykantos kalbą viso labo galima numatyti ir taikyti tam tikras bausmes, tačiau pačios neapykantos sureguliuoti iš esmės neįmanoma, kaip ir neįmanoma kriminalizuoti, tarkime, žmonių buvimo kvailiais.
