Ar Europos Sąjungai reikia nuosavos kariuomenės? 3 dalis.

Google+ Pinterest LinkedIn Tumblr +

Praeitoje šio straipsnių ciklo dalyje buvo aptariamos Europos gynybos sąjungos ir  europinės kariuomenės kūrimo prielaidos, visų pirma, iš geopolitinės perspektyvos. Šioje, trečiojoje ir paskutinėje dalyje bus gilinamasi į tai, kaip europinės gynybos sąjungos kūrimo ir vystymosi procesus galėtų įtakoti pačios Europos Sąjungos tolimesnė integracija ateityje bei valstybių narių santykiai jos viduje.

Gynybos sąjunga ir ES ateitis

Argumentų tiek „už”, tiek ir „prieš” ES gynybos sąjungą ir bendrą kariuomenę galima atrasti visada, tačiau realistiškiausia visuomet yra žvelgti į praktines dabarties aplinkybes, kurios padėtų atsakyti į klausimą, ar bendros ES kariuomenės idėja iš tiesų yra įmanoma. Mąstant apie ES, kaip apie tam tikrą gynybinę organizaciją, labai svarbu turėti omenyje, kad tolesnis bendradarbiavimas gynybos srityje ir tai, kas iš jo išsivystys, glaudžiai siejasi su pačios ES ateitimi. 

Sunkoka tiksliai pasakyti, kaip toliau vystysis (jei apskritai vystysis) ES, tačiau Europos Komisija dar 2017 metais yra išleidusi vadinamąją Baltąją knygą, kurioje pateikė penkis labiausiai tikėtinus ateities scenarijus apie tai, kaip ES galėtų atrodyti 2025 metais. Pagal šias prognozes galima išskirti du ES gynybos sąjungos formavimo(si), kelius, vienas kurių reikštų tokios sąjungos sukūrimą, o kitas — tiesiog status quo (kas iš esmės nereiškia visiškos stagnacijos, tačiau taip pat ir nereiškia esminės pažangos). Šie du keliai — tai federalistinė ir vadinamoji dviejų greičių Europa. 

Čia reikia paminėti, jog šio teksto autorė daro prielaidą, kad dviejų greičių europinė integracija vyksta jau šiuo metu. Ypatingai nevienodais greičiais ji vyksta būtent gynybos srityje, galingosioms ES valstybėms, o ypatingai Prancūzijai, stipriai palaikant bendros europinės kariuomenės idėją — tuo tarpu JAV sąjungininkėms, tarp kurių yra ir Lietuva, į šią idėja žvelgiant gana skeptiškai, kadangi europinė kariuomenė esą dubliuotų NATO funkcijas.

Tiesa, atsižvelgiant į dabartinį saugumo situacijos, tarptautinės sistemos ir pačios ES nestabilumą, sunku pasakyti, ar šiandienos situacija ilgainiui neišsirutulios į kažką naujo, juolab, kad kardinalių pokyčių ES politikoje yra buvę ir anksčiau. Tarkime, gana ironiška yra tai, kad Europos gynybos bendrijos idėją ES gyvavimo pradžioje sužlugdė būtent prancūzai, kurie šiuo metu yra patys didžiausi bendros ES kariuomenės entuziastai.

Gynybos sąjunga ir federalizmo bėdos

Pati europinės integracijos pradžia buvo siejama būtent su federalizmo idėjomis, kurių pirminis tikslas buvo anarchišką konkuruojančių valstybių sistemą po Antrojo Pasaulinio karo pakeisti taikių Europos valstybių federacija. Viena pagrindinių federalistų idėjų buvo pagrįsta siekiais priimti bendrą Europos konstitucinį aktą, kuris padėtų Europoje sukurti federacinę sąjungą, besiremiančią taika, gerove ir stabilumu. Tačiau neilgai trukus buvo įsitikinta, jog nacionalinių valstybių sistema nėra lengvai pakeičiama, o europinę integraciją pradėjo riboti gana skirtingi (jau tuo metu, kai valstybių narių buvo dar pakankamai nedaug) nacionaliniai interesai. 

Neseniai savo metiniame pranešime Europos Komisijos (kuri dėl savo pasiryžimo dalyvauti sprendžiant vadinamuosius aukštosios politikos (high politics) klausimus pabrėžtinai vadinama geopolitine Komisija) pirmininkė Ursula von der Leyen paskelbė, jog naujos pasaulio tvarkos formavimosi akivaizdoje ES privalo būti lydere globaliose galios varžybose. Čia pat ji gana aiškiai užfiksavo esminę problemą — ES savo prigimtimi yra tik vadinamoji minkštoji galia (soft power), o gynybos sąjungos kūrimui trūksta ne tiek fizinių pajėgumų (nors kol kas trūksta ir jų), kiek politinės valios (šiuo atveju akmuo buvo mestas būtent į valstybių narių daržą).

Jei ES nuspręstų pasukti federalizmo arba glaudesnės ir gilesnės integracijos link, labai tikėtina, jog ji išsivystytų į pilnavertę gynybinę sąjungą su nuosava kariuomene. Vienintelė bėda šiuo atveju yra tai, kad, atsižvelgiant tiek į visą ES istoriją, o juo labiau — į pastarojo meto aplinkybes, federalistinis ateities scenarijus iš esmės neatrodo realus. ES vis dar dominuoja bet kokios srities integraciją apsunkinantys ir federalizmo viltis į šipulius daužantys, o neretai — ir kardinaliai skirtingi valstybių narių nacionaliniai interesai (ko gero, būtent nesugebėjimą suderinti skirtingus nacionalinius interesus dėl bendro tikslo, kalbėdama apie politinės valios trūkumą, ir turėjo omenyje Europos Komisijos pirmininkė). Tokių interesų suderinimas paprastai užtrunka metų metus, tačiau kai kuriais atvejais jis būna tiesiog neįmanomas. 

Puikus to pavyzdys — Prancūzijos „dėka” 1954 metais atmesta Europos gynybos bendrijos sutartis, šiai baiminantis „per daug“ federalizmo Europoje bei savo varžovės Antrajame pasauliniame kare Vokietijos ginklavimosi.

Gynybos sąjungos potencialas dviejų greičių Europoje

Taigi, žvelgiant į praktiką, kaip tada, taip ir dabar federalizmo idėjos ES nusako tik tai, kas turėtų ar galėtų būti, o ne tai, kas vyksta realiame gyvenime, kadangi ilgainiui tapo aišku, kad strateginiais klausimais valstybės narės dažnai yra linkusios vykdyti vienašališką politiką (kas bet kokioje bendroje sąjungoje neabejotinai yra didelis stabdis).

Tiesa, dar vienas vilčių teikiantis ES ateities scenarijus galėtų būti europinės integracijos vystymasis dviem greičiais, didžiosioms branduolio valstybėms narėms ir jų sąjungininkėms siekiant stipresnės tarpusavio integracijos, o periferijoje integracijai vykstant lėčiau dėl joje esančių valstybių narių nenoro ar nesugebėjimo bendradarbiauti. Šiuo atveju, išstūmus (ar, greičiau, palikus ramybėje) bendradarbiauti gynybos srityje nenorinčias ir/ar negalinčias valstybes nares, likusioms šioje srityje kartu būtų galima šį bei tą nuveikti, tarkime, kuriant europines greitojo reagavimo pajėgas.

Atsižvelgiant į federalizmo (kuris galėtų suteikti stiprų stimulą bendrų europinių karinių pajėgų kūrimui) negajumą ES ir dažnai gana skirtingus valstybių narių nacionalinius interesus, galima sakyti, kad europinės gynybos sąjungos kūrimas dviem greičiais yra daugiausia, ko būtų galima tikėtis, bent jau artimiausiu metu. Žinoma, šiuo atveju, ko gero, nebūtų galima kalbėti apie bendrą europinę kariuomenę klasikine šio termino (military) prasme, tačiau taip pat reikia pripažinti, kad ir tai jau būtų geriau negu nieko.

Tarkime, jau šiuo metu ES yra vykdomas nuolatinis struktūrizuotas bendradarbiavimas, (Permanent Structured Cooperation, PESCO), kurio tikslas — bendrai parengti nuoseklų valstybių narių turimų gynybos pajėgumų spektrą nacionalinėms ir tarptautinėms misijoms bei operacijoms, kas savo ruožtu padidintų ES, kaip tarptautinio saugumo veikėjo, galią, prisidėtų prie ES piliečių apsaugos ir užtikrintų efektyvesnį gynybos išlaidų naudojimą. Po Afganistano pabėgėlių krizės taip pat buvo pradėta daug kalbėti apie 5 tūkst. karių greitojo reagavimo pajėgas, su kurių pagalba karštuose taškuose ES galėtų veikti autonomiškai.

Beje, kaip savo knygoje „Paskutinis Europos šansas. Idealo paieškos” pastebi Guy’us  Verhofstadtas, ES pajėgos jokiu būdu neturėtų dubliuoti NATO funkcijų, o jas papildyti, europinėms karinėms pajėgoms išliekant savarankišku vienetu ir tuo pat metu bendradarbiaujant bei derinant veiksmus su NATO. Tai taip pat nereiškia, kad (netgi įgyvendinus nuosavos kariuomenės idėją, kas bent jau artimiausiu metu yra sunkiai tikėtina) reikėtų pradėti kalbėti apie transatlantinių santykių nutraukimą ar perėjimą į konkurencijos stadiją. Žvelgiant į miglotą ir sunkiai nuspėjamą, tačiau neabejotinai sudėtingą ateitį, ES tiesiog turėtų turėti realią autonomiją sprendžiant savo pačios saugumo klausimus.

„Už” ar „prieš”? 

Apsvarsčius argumentus „už ir „prieš” bendrą europinę kariuomenę, verta paskelbti ir — reikia pripažinti, gana subjektyvų pačios teksto autorės — verdiktą. Tačiau prieš tai reikia priimti domėn vieną itin svarbų momentą. Kaip bebūtų, reikia pripažinti, kad — dabar jau situaciją vertinant maksimaliai objektyviai — artimiausiu metu bendros ES kariuomenės tikėtis sunku. ES užsienio politikos vadovas Josepas Borrel’is yra užsiminęs, jog Europos gynyba kenčia nuo susiskaidymo, dubliavimosi ir nepakankamo operatyvinio dalyvavimo. Kaip jau rašė Europos žinios, ko gero, dėl COVID-19 sukeltos krizės, kitų vidinių ES problemų ir tam tikros inercijos, šiuo metu Europos gynybos sąjungos idėja vos ne vos juda iš mirties taško. Tai savo ruožtu demonstruoja faktas, kad vietoje bendros europinės kariuomenės dabar daugiausia kalbama viso labo apie 5 tūkst. karių greitojo reagavimo pajėgas, dėl kurių ir tai vargu ar bus susitarta artimiausiu metu. Akivaizdu, jog ši idėja šviesmečiais atsilieka nuo pirminės — bendros ES kariuomenės — vizijos. 

Kalbant apie Europos karinę galią, verta pastebėti, kad po Brexit‘o pasitraukus britams, ES jau savaime prarado nemenką dalį karinio potencialo. Britų arsenalas — masinio naikinimo ginklai, įskaitant strateginę branduolinę ginkluotę, lėktuvnešiai, moksliniai, gamybiniai, technologiniai pajėgumai ir tai, ką anglakalbėse šalyse įprasta vadinti know how(britų kariuomenė yra viena iš nedaugelio Europos kariuomenių, aktyviai dalyvaujančių karinėse operacijose ir turinčių nemažus parako uosčiusių karių rezervus).

Be to, kalbant apie karinę galią ir konkurenciją tarptautinėje sistemoje konkrečiai karinės galios pagrindu, tokios valstybės, kaip Kinija ar Rusija, toliau nesnaudžia, ginkluojasi ir jau kuris laikas nebeslepia ambicijų projektuoti karinę galią už savo sienų. Dėl nepavykusių tautos kūrimo (nation building) projektų situacija Šiaurės Afrikoje ir Vidurio Rytuose destabilizavosi galimai ištisiems dešimtmečiams, o tai savo ruožtu žada pastovius pabėgėlių srautus Europos kryptimi. Tuo tarpu ES Rytų pašonėje nerimsta Vladimiro Putino ambicijų kurstomi konfliktai ir Aliaksandro Lukašenkos režimas. Taip pat nereikia pamiršti ir didėjančio terorizmo pavojaus senajame žemyne.

Kita vertus, AUKUS (Australia, United Kingdom, United States) gynybos paktas pademonstravo, jog tarptautinio saugumo situacija šiuo metu yra sudėtinga ne tik pati savaime dėl objektyvių priežasčių, tokių, kaip Kinijos ar Rusijos karinė galia, regioniniai konfliktai, pilietiniai karai, migrantų krizės ar pan., bet ir dėl dabartinių bei potencialių strategijų ir manevrų, kuriuos atlieka ES sąjungininkai. JAV dėmesiui nuo Europos vis labiau krypstant Kinijos link, europinės gynybos sąjungos kūrimas ir vystymas mažų mažiausiai nusipelno nuoseklių diskusijų.

Taigi, verdiktas dėl nuosavos ES kariuomenės būtų toks: nors vadinamoji globali saugumo architektūra diktuoja nuosavų europinių karinių pajėgų poreikį, o pastaruoju metu iniciatyvų šioje srityje padaugėjo, dabar vykstančio bendradarbiavimo saugumo ir gynybos srityje toli gražu nepakanka tam, kad galėtume kalbėti apie pilnavertę Europos gynybos sąjungą. 

Dalinkitės.

Palikite Atsiliepimą