Besitapatindami su Šiaurės Europa ir svaičiodami apie gerovės valstybę, atrodo, esame linkę ignoruoti tai, kad mūsų šalies politinė kultūra nedaug tepasistūmėjo į priekį nuo sovietinės nomenklatūros įpiršto suvokimo, jog bet kokie politikų ir jų aplinkos veiksmai yra teisėti, o visuomenė ir pavaldiniai pastaruosius turi pagerbti atsistodami bei paplodami katučių. Negana to, regis, jau pripratome be nuostabos ir susirūpinimo stebėti, kaip politikoje, priklausomai nuo politinių jėgų konsteliacijos, dominuoja viena ar net keletas privilegijuotų interesų grupių, nuo kurių įtakos politiniams sprendimams, balansuojančios ant teisėtumo ribos, neišvengiamai kenčia viešasis interesas. Vakarų visuomenėse, kuriose politikams ir apskritai politiniam procesui paprastai keliami aukštesni skaidrumo standartai, tokia situacija būtų sunkiai suvokiama ir sukeltų nemažai pasipiktino. Tuo tarpu, panašu, kad viskas, kas mums belieka tokioje situacijoje, tik pagūžčioti pečiais ar geriausiu atveju pasukioti pirštą ties smilkiniu.
Skaniai pabaigt
Lietuvos lenkų rinkimų akcijai — Krikščioniškų šeimų sąjungai (LLRA-KŠS) pastaruoju metu sekasi, švelniai tariant, nekaip. Susisiekimo ministras J. Narkevičius, išvaikęs Lietuvos pašto valdybą, galimai prisidėjęs prie neskaidraus kelių rezervo lėšų skirstymo, brakonieriavęs, piktnaudžiavęs tarnybine padėtimi naudodamasis Seimo viešbučiu ir jau neaišku kiek kartų nemokamai pietavęs, panašu, bent jau dalyje šių savo veiksmų problemos nemato, tačiau Seimo opozicija, suskubusi jam ruošti interpeliaciją, mano kitaip. Po virtinės skandalų ir nemokamų pietų palinkėkime ministrui, kaip mūsuose sakoma, skaniai pabaigt, tačiau, kaip irgi mūsuose sakoma, nemokamų pietų nebūna, o bėda po vieną nevaikšto — ypač Lenkų rinkimų akcijai.
Štai ministro kolegos, LLRA-KŠS atstovo Z. Jedinskio sūnus kartu su savo mergina naudojasi Seimo viešbučiu. Negana to, Seimo viešbučio kieme sukėlęs eismo įvykį, Jedinskis jaunesnysis iš įvykio vietos pabėgo. Seimo viešbučiu naudojasi ir Z. Jedinskio partijos kolegos J. Narkevičiaus dukra. Tuo tarpu tai pačiai Lenkų rinkimų akcijai priklausanti vidaus reikalų ministrė R. Tamašunienė pasiskundė Vadovybės apsaugos departamento direktoriui, kad šio pavaldiniai jos ypatingai svarbios personos nepagerbia atsistodami.
Atrodytų, nieko baisaus, jei žmogus jaučiasi ypatingai nusipelnęs ir dėl to reikalauja išskirtinio dėmesio sau XIX a. ritualų forma, bet po gaisro Alytuje istorijos su visomis jos pasekmėmis, ministrės nuopelnai neretam piliečiui, ekspertui ar pareigūnui neatrodo tokie jau dideli. Tačiau Lenkų rinkimų akcijos pirmininkas V. Tomaševskis savo bendražygių R. Tamašunienės ir J. Narkevičiaus veiksmuose problemos nemato ir giria juos, kaip „turinčius labai gerą reputaciją“ [1.].
Nebaudžiamumo demonstravimas
Nors reputacija, etika ir politinė kultūra yra gana aptakios, nelengvai apibrėžiamos ir galbūt dėl to daliai politikų visiškai svetimos sąvokos, nepasiklysti viešuose ir privačiuose interesuose ir apskritai viešojo gyvenimo džiunglėse jiems bent jau teoriškai turėtų padėti juodu ant balto išdėstytas Valstybės politikų elgesio kodeksas ir kiti teisės aktai, aiškiai apibrėžiantys politikų elgesio viešajame gyvenime principus. Galiausiai šiuolaikinėje visuomenėje egzistuoja tam tikros nusistovėjusios elgesio normos, paremtos demokratinėmis ir bendražmogiškomis vertybėmis, o kiekvienas save gerbiantis politikas aiškiai suvokia, kas yra reputacija ir kokia ji svarbi būtent politiko veikloje — M. Twainas ne veltui yra pasakęs, kad ir musę, ir politiką galima užmušti laikraščiu.
Visgi panašu, kad jau minėti Lenkų rinkimų akcijos atstovai nėra susipažinę su valstybės politikų elgesį apibrėžiančiais teisės aktais, jiems taip pat svetimos politinės kultūros, tarnybinės etikos ir reputacijos sąvokos, o ir apskritai šie žmonės atrodo gana stipriai atitrūkę nuo šiuolaikinių demokratinėje visuomenėje nusistovėjusių nerašytų elgesio taisyklių. Taip pat panašu, kad arba jie tiesiog nėra intelektualiai pajėgūs suvokti savo veiksmus, arba jiems labiau priimtinos senosios sovietinės partinės nomenklatūros elgesio normos, kurias, verčiant iš rusų kalbos, dviem žodžiais apibūdinti galima kaip viskas teisėta.
Rytų ir Vidurio Europos regione dėl istoriškai susiklosčiusių aplinkybių ilgą laikotarpį dominavo nomenklatūrinis elitas, o ši situacija ilgainiui lėmė savitos, elito ryšiais grindžiamos sistemos susiformavimą. Tokios sistemos apraiškas, deja, galime stebėti iki šiol. Aukščiau minėti politikų veiksmai — tai ne kas kita kaip nebaudžiamumo ir įsivaizdavimo, jog aukščiausio lygmens nomenklatūrai kaip tada, taip ir dabar galima daryti bet ką, demonstravimas. Taigi nenuostabu, kad aukščiau minėtam Lenkų rinkimų akcijos atstovui Z. Jedinskiui, socialiniuose tinkluose kartais mėgstančiam pasidalyti rusiška propaganda, o galbūt ir jo kolegoms, prie ruso, ko gero, buvo geriau — juk tada, būdamas aukštu pareigūnu, be jokių pasekmių galėjai daryti ką tinkamas, o pavaldiniai savo lyderius sutikdavo stovėdami ir dargi plodami katučių.
Kyšančios žagrių rankenos
Ironiška yra tai, kad visi šie politikų veiksmai parodo tikrąjį politinės sistemos veidą — identifikuodami save su išsivysčiusiomis šalimis, gerovės valstybėmis, transatlantinėmis struktūromis, Vakarais ar netgi Šiaurės Europa, mes nepastebime tiek iš valstybės politikų, tiek iš savo pačių kišenių kyšančių žagrių rankenų ir balalaikų (arba jos mums atrodo pakankamai grakščiai bei elegantiškai). Atsižvelgus į tai, jog demokratinėse sistemose išrinkta valdžia yra savotiškas ją rinkusios visuomenės veidrodis, dėl tokios situacijos visuomenei nelieka nieko kito, kaip kaltinti pačią save.
Reikia pripažinti, kad politinė kultūra ir etika mūsuose vis dar tebėra normatyvinė kategorija, smarkiai nutolusi nuo politinės tikrovės. Net ir praėjus trisdešimčiai metų nuo nepriklausomybės atkūrimo, Lietuvoje vis dar tebėra gajus nepotizmas, klientelizmas, favoritizmas, viešų ir privačių interesų painiojimas, naudojimasis tarnybine padėtimi, jau nekalbant apie tokias sistemines problemas kaip valstybės užvaldymas ar privilegijuotų interesų grupių dominavimas tiek visuomenėje, tiek ir valdžioje.
Šiuo metu, ideologinėms nuostatoms vis labiau prarandant svarbą, politinės jėgos, išsidėsčiusios kairės – dešinės politiniame spektre, supanašėja ta prasme, jog yra linkusios atstovauti ne konkrečiai ideologijai, bet jas remiančių grupių interesams. Tokią situaciją galime stebėti nuo pat 2016 m., kai, į valdžią atėjus R. Karbauskio vadovaujamiems valstiečiams, buvo sistemingai proteguojami stambiųjų ūkininkų interesai, juolab kad atstovauti kokiems nors kitokiems interesams valstiečių partijai būtų sunku, nes iš esmės ji apima visą ideologinį spektrą, o tai į atstovavimą įneša nemažai sumaišties. Chrestomatiniu valstybės užvaldymo pavyzdžiu galėtų būti ir garsioji „MG Baltic“ byla, daugeliu aspektų praktiškai įgyvendinanti visas valstybės užvaldymo koncepcijos sąlygas.
„Gi žmonės išrinko!“
Valstybės užvaldymo (angl. state capture, regulatory capture, interest group capture) sąvoka nusako neteisėtą įtaką politikos formavimui bei politikos ir oligarchų (arba stambiųjų žemvaldžių) elitinio kartelio vykdomą visos valstybės ar pavienių jos institucijų užvaldymą [2.]. Bėda ta, kad įrodyti tokios įtakos neteisėtumą kartais būna sunku, nes į valdžią per demokratiškus rinkimus atėjusi partija, net jei jos pirmininkas yra stambiausias Lietuvos žemvaldys, turi piliečių suteiktą sprendimų priėmimo mandatą. Taigi, nepaisant akivaizdaus ir sistemingo vienos interesų grupės — stambiųjų ūkininkų — protegavimo, vėlgi tenka su apgailestavimu konstatuoti, kad viskas teisėta.
Kita svarbi problema šiuo atveju yra susijusi su tuo, kad riba tarp įtakos darymo ir neteisėtų veiksmų dažnai būna labai neryški. Be to, požiūris į tokio tipo problemas Lietuvoje, kaip buvo galima ne kartą pastebėti, yra pakankamai atsainus, ir čia paprastai vėlgi remiamasi argumentu, jog viskas teisėta — „gi žmonės išrinko!“
Svarbus kriterijus vertinant valstybės užvaldymą yra interesų grupių dalyvavimas politikoje — dalis tokių grupių atstovų, kaip antai stambūs ūkininkai, patys dalyvauja politinių sprendimų priėmime, tačiau kiti, kaip rodo „MG Baltic“ pavyzdys, renkasi pasyvias dalyvavimo formas [3.]. Tokios interesų grupės per savo atstovus manipuliuoja politikos formavimu ir siekia blokuoti bet kokias reformas, galinčias pašalinti jų įgytus pranašumus [4.]. Turbūt nereikia nė minėti, kad vienoms interesų grupėms įgijus tam tikrų pranašumų ar privilegijų, nuo to neišvengiamai kenčia kitos visuomenės grupės ir viešasis interesas plačiąja prasme.
Kodėl tai vyksta, puikiai paaiškina viešojo pasirinkimo teorija (angl. public choice, rational choice, social choice, formal theory), pagal kurią politikai ir biurokratai savo veikloje vadovaujasi privačiais interesais ir siekia asmeninės naudos.
Taigi viešasis interesas esąs ne kas kita, kaip politikų privačių interesų išdava. Todėl politikai, užuot svaičioję apie mistinę gerovės valstybę, visų pirma turėtų pradėti galvoti ne apie savo interesus ar reitingus, o apie tai, kaip būtų galima pažaboti privilegijuotas ir kartais ant teisėtumo ribos balansuojančias interesų grupes, piktnaudžiaujančias valdžios malonėmis.
[1.] https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/lietuva/v-tomasevskis-apie-j-narkeviciu-ir-r-tamasuniene-musu-ministrai-turi-labai-gera-reputacija-56-1235266
[2.] Palidauskaitė, J., Ibenskas, R. Valstybės užvaldymas Lietuvoje: priežastys ir formos. Viešoji politika ir administravimas. 2007, 21. P.61-74.
[3.] Ten pat.
[4.] Ten pat.
