Spalio 31 dieną Glazge prasidėjo 26-oji Jungtinių Tautų Bendrosios Klimato kaitos konvencijos (United Nations Framework Convention on Climate Change) šalių konferencija (Conference of Parties, COP26), kurios metu pasaulio lyderiai bando tartis, kaip būtų galima stabdyti klimato kaitą ir sumažinti drastiškas šio globalaus reiškinio pasekmes. Šių metų viršūnių susitikimas (metais vėluojantis dėl pasaulinės pandemijos) yra nepaprastai svarbus, nes būtent šiemet šalys turėjo atnaujinti savo nacionalinius planus (Nationally Determined Contributions), kuriais 2015 metų Bendrosios klimato kaitos konvencijos Paryžiaus susitarimu (Accord de Paris) įsipareigojo imtis veiksmų, jog globali temperatūra nekiltų daugiau nei 2 laipsniais, lyginant su ikipramoniniu laikotarpiu, ir siekti jos kilimą sumažinti iki 1,5 laipsnio.
Bla bla bla
Šių metų klimato konferenciją Greta Thunberg pavadino žaliojo smegenų plovimo (greenwash) ir tuščių pažadų festivaliu, o šio festivalio pasiekimus bent jau kol kas glaustai galima perteikti jaunosios klimato aktyvistės žodžiais: bla bla bla. Per daug nedaugžodžiaujant klimato konferencijos pasiekimų tema, tiesą sakant, užtektų apsiriboti šia itin taiklia anglosaksiškose šalyse vartojama fraze, kuri mūsuose reiškia daugmaž tą patį, kas pilstymas iš tuščio į kiaurą. Tačiau iš pagarbos skaitytojui verta pasigilinti bent į tai, ko iš šios klimato konferencijos tikėjosi aplinkai neabejingi pasyvių kalbančių galvų, kitaip dar žinomų kaip pasaulio politikai, stebėtojai.
Tikėtasi buvo išties nemažai. Visų pirma iki amžiaus vidurio globaliu mastu buvo viliamasi pasiekti vadinamuosius nulinius išmetimus ir pereiti prie aplinkai neutralaus tolimesnio vystymosi modelio, tokiu būdu tikintis palaikyti pasaulinės temperatūros kilimą žemiau 1,5 laipsnio, lyginant su ikiindustriniu laikotarpiu.
Tam šalys turėjo pateikti atnaujintus, ambicingesnius nacionalinius šiltnamio efektą sukeliančių dujų mažinimo planus 2030 metams, pvz., paspartindamos anglies eksploatavimo nutraukimą, perėjimą prie elektromobilių, skatindamos investicijas į atsinaujinančių išteklių energetiką, mažindamos miškų kirtimus ir t. t.
Klimato katastrofa
Įvertinus šalių planus 2030 metams, paaiškėjo, kad palyginti su 2010 metais, šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimai globaliu mastu ne tik nesumažės, bet padidės maždaug 16 proc., o dėl tokio padidėjimo iki šio amžiaus pabaigos temperatūra gali pakilti apie 2,7 laipsnio.
Kaip taikliai savo kalboje pastebėjo JT generalinis sekretorius Antonio Guterresas, pastarojo meto deklaracijos apie kovą su klimato kaita viso labo yra tik iliuzijos, ir tokia situacija išliks tol, kol aplinka bus laikoma tik žmonijos išviete. Vis dėlto ir ši emocinga kalba šių metų klimato konferencijoje yra ne kas kita kaip jau minėtas pilstymas iš tuščio į kiaurą. Paminėti skaičiai aiškiai demonstruoja, jog laikytis pagrindinio Paryžiaus susitarimo tikslo šalims nesiseka jau dabar — ką jau kalbėti apie ambicingesnius įsipareigojimus.
Taigi terminą „klimato kaita“ netrukus bus galima drąsiai pakeisti terminu „klimato katastrofa“, juolab kad neseniai Pasaulio meteorologijos organizacija (World Meteorological Organisation) paskelbė ataskaitą, kurioje aiškiai pažymima, kad ekstremalūs reiškiniai, tokie kaip galingos karščio bangos ir niokojantys potvyniai, jau dabar yra naujoji norma, o pasaulis kinta tiesiog mūsų akyse.
Veikti išvien
Iš šių metų klimato konferencijos taip pat buvo tikimasi, jog šalys priims sprendimus, kaip apsaugoti ekosistemas ir sukurti kuo atsparesnius ekonominį, energetinį, žemės ūkio modelius ir infrastruktūras, kad būtų išvengta išteklių, pragyvenimo šaltinių, namų ir net gyvybių praradimo — kitaip tariant, rasti būdus, kaip kuo skubiau prisitaikyti prie klimato kaitos, kuri ne tyko kažkur už kampo, o vyksta čia ir dabar. Tai, deja, daugelyje pasaulio kampelių jau dabar galime stebėti pakankamai aiškiai.
Tam, kad pasiektų aukščiau minėtus tikslus, išsivysčiusios valstybės, t. y. didžiausios teršėjos, turi įvykdyti savo įsipareigojimus kovai su klimato kaita mobilizuoti finansus, o tai yra pakankamai jautri tema atsižvelgiant į atsigavimo po pandemijos kontekstą. Visgi nemažai politikų ir ekspertų yra linkę manyti, jog atsigavimas po pandemijos ir kova su klimato kaita gali būti puikiai suderinami, tačiau tokiu atveju ekonomikos gaivinimas turi būti žalias, taip kuriant kokybiškai naują, krizėms ir sukrėtimams atsparesnį vystymosi modelį.
Svarbus vaidmuo čia taip pat turėtų tekti tiek tarptautinėms finansų institucijoms, tiek viešajam, tiek privačiam sektoriui. Taigi tiek verslas, tiek pramonė, tiek pilietinė visuomenė, tiek įvairių lygių institucijos ir nevyriausybinės organizacijos bei pačios valstybės, siekdamos visų minėtų tikslų, turėtų būti pasiryžusios veikti išvien, nes klimato kaita iš esmės nepaiso valstybių sienų.
Amerika grįžo — Kinija ir Rusija pasiplovė
Tačiau, panašu, kad pasaulio valstybės, ir ypač didžiosios teršėjos, veikti išvien nenori ne tik dėl geopolitinių nesutarimų, tačiau vien jau dėl to, jog mano, kad ambicingesni įsipareigojimai joms paprasčiausiai neapsimoka. Ne patį mažiausią vaidmenį šiuo atveju suvaidino ir energijos (išteklių) kainų krizė, nors, reikia pripažinti, kad ir be jos pasaulyje netrūksta valstybių, JT generalinio sekretoriaus žodžiais tariant, pasaulį traktuojančių kaip savo išvietę.
JAV prezidentu išrinkus Joe Bideną, tapo populiaru sakyti, jog Amerika grįžo. Iš tiesų, JAV sugrįžo prie daugiašališkumo tarptautinėje arenoje, o tuo pačiu ir į globalųjį klimato kaitos režimą. Tačiau, panašu, jog Amerikai pagaliau grįžus, Kinija ir Rusija pasiplovė — klimato konferencijoje nedalyvavo šių didžiųjų teršėjų prezidentai.
Klimato konferencijoje nepasiektas ir konkretus susitarimas iki 2050 metų pereiti prie nulinių išmetimų arba klimatui neutralaus vystymosi modelio, taip pat susitarimas nutraukti subsidijas iškastiniam kurui (išskyrus anglį). Dar 2009 metais Kopenhagoje 15-osios klimato konferencijos (COP15) metu turtingų Vakarų šalių duotas pažadas besivystančių šalių kovai su klimato kaita iki 2020 metų kasmet skirti po 100 mlrd. dolerių kaip liko, taip, panašu, ir liks neįgyvendintas, nors vadinamasis Didysis dvidešimtukas (G20) yra atsakingas už maždaug 80 proc. šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijų pasauliniu mastu.
Pozityvios naujienos (jei galima taip pavadinti)
Tiesa, pozityvios naujienos (jei galima taip pavadinti) yra tai, jog šių metų klimato konferencijos metu buvo susitarta savanoriškai mažinti metano emisijas, iki 2040 metų (t. y. gerokai per vėlai ir toli gražu ne visur) nutraukti anglies eksploatavimą ir iki 2030 metų sustabdyti miškų naikinimą (panaši teisiškai neįpareigojanti deklaracija buvo priimta 2014 metais Niujorke, tačiau miškų naikinimas ne tik nesiliovė, bet jo mastai dar ir gerokai išaugo).
Vieni aplinkosaugos ekspertai iš šios deklaracijos tiesiog pašaipiai juokiasi, kiti gi bando aiškinti, kad (ir kodėl) pastaroji nėra pakankamai ambicinga, tačiau jų tarpe iš esmės nėra tokių, kurie šventai tikėtų, jog šis dokumentas yra būtent tai, ko reikia ir ko pakaktų tam, kad visuotinis milžiniškų mastų miškų naikinimas pagaliau liautųsi.
Pats deklaracijos tekstas palieka daugybę vietos interpretacijoms, nėra numatyti tarpiniai terminai, kokia apimtimi kasmet iki dešimtmečio pabaigos turėtų mažėti kirtimai, o tai verčia nerimauti ir dėl konkrečių priemonių, kurių turėtų būti imtasi ambicingam deklaracijos tikslui pasiekti. Norint pasiekti šį tikslą, deklaracijoje taip pat turėtų būti įtvirtintos ir teisiškai įpareigojančios nuostatos miškų kirtimus vykdančioms kompanijoms, ir realios sankcijos už tokių nuostatų nesilaikymą. Be to, atsižvelgiant į deklaratyvų savanorišką buvusių (ir žlugusių) susitarimų pobūdį, iš pastarosios deklaracijos nieko konkretaus tikėtis neverta. O tariant visai paprastai, pasaulio lyderių pasirašyta deklaracija dėl miškų naikinimo nutraukimo yra ne kas kita kaip eilinis kalbančių galvų pilstymas iš tuščio į kiaurą, pigūs triukai ir žaliasis smegenų plovimas.
Skardinės spardymas
Energijos (išteklių) kainų krizė, regis, aiškiai pademonstravo, kad apsirūpinimo energija — o tuo pat metu ir klimato kaitos — problemas lemia iškastinio kuro vartojimas. Tai liudija tiek aukščiausio lygio ekspertinių institucijų, tokių kaip Tarptautinė energetikos agentūra (International Energy Agency), analizės, tiek kai kurių aukščiausio lygio politikų pareiškimai.
Energijos kainų šokas gali tęsis visą ateinančią žiemą, be to, kol kas, bent jau dabartinėje situacijoje, nėra jokių garantijų, kad tokios krizės nepasikartos ateityje. Labai tikėtina, jog pažeidžiamumas energijos kainų svyravimams išliks, kol energijos rinkų stabilumo pagaliau neužtikrins žalioji transformacija, pereinant prie atsinaujinančių išteklių energetikos ir visiškos dekarbonizacijos — iki tol, ištikus pasiūlos krizėms ir naujiems kainų šokams (jau nekalbant apie klimato kaitos valdymą), valstybės turės priiminėti laikinus sprendimus, orientuotus ne į problemos esmę, o viso labo į jos padarinių sušvelninimą.
Anglakalbiai tokią situaciją vadina skardinės spardymu į priekį (can-kicking), kai, vis atidedant sistemingą, ilgai trunkantį ir pakankamai komplikuotą problemų sprendimą bendromis pastangomis, linkstama rinktis chaotiškus ir vienašališkus ad hoc veiksmus.
Paradoksali situacija
Ši situacija kuo toliau, tuo labiau tampa sunkiai suvokiama ir netgi paradoksali, nes net patys aršiausi iškastinio kuro šalininkai pradeda suvokti, jog sparčiai praranda iki šiol esminiu laikytą energijos pigumo argumentą, jau nekalbant apie klimato kaitą ir jos keliamą žalą aplinkai bei žmonių sveikatai.
Dauguma pasaulio valstybių šiuo atveju primena į toksiškus santykius įsivėlusius partnerius, kurie, užuot iš esmės sprendę savo problemas, nuolatos randa pasiteisinimų, kodėl verta ir toliau išlaikyti status quo. Tai savo ruožtu verčia susimąstyti apie tokių pasiteisinimų priežastis ne tik tarpasmeninių santykių, bet ir gerokai sudėtingesnių struktūrų, tokių kaip valstybės ir visuomenės, elgsenos srityje.
Galbūt atsakymo, kodėl pasaulio valstybės elgiasi taip, kaip joms – ypač ilguoju laikotarpiu — paprasčiausiai nenaudinga nei finansiniu, nei aplinkosauginiu, nei jokiais kitais aspektais, reikėtų ieškoti nebe ekonominės naudos ar ideologiniuose kapitalizmo pažangos argumentuose, o psichologijos ar filosofijos mokslų teikiamuose paaiškinimuose apie toksišką elgesį, inertišką savidestrukciją, keisčiausias priklausomybes ir galiausiai apie pačią žmogaus prigimtį.
